Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

BIRŽELIO 01


Birželis 2010
teka 04:51
leidžiasi 21:43
ilgumas 16.52

Pilnatis
18 mėnulio diena

Šiandien 13°C / 23°C, trumpai palis, galima perkūnija
Rytoj 15°C / 24°C, gali trumpai su perkūnija palyti


01
ANTRADIENIS


Justinas Jogaila Galindė Konradas Juvencijus

Tarptautinė vaikų gynimo diena
Vasaros pradžia


Jūros neperbrisi, kalno neperkasi
**************************************



Nuotaikų akcentai (2)

Eilėraštis aptemo, kai sakiau,
Kad jis, namisėda,
Pasaulį jau užmiršo,
Todėl ir džiūs gerklė,
Kaip sodai be lietaus.

Užgulęs stalo dugną
Eilutę parėmė delnais
Ir taręs:
- NEPALIKSIU, seni...
Pradėjo kosėti sausai -

Abu, eilėrašti, jau esame diedai –
Net mano ryžtas pabudrauti
Ne į sveikatą mums.

KOMENTARAI: daliuteisk - Ražas - Auga Viskas - Raimondas ir kt.

daliuteisk : O kas pasakė, kad blogai, kad jau diedai - abu nuo to tik išmintingesni.
Ražas:Dalija, nereikia išminties diedams, ji seniai uždegus graudulinę žvakę, lašelio reiktų aitriojo vandens, ir dar kad kas nors į sveikatėlę tartų. Nebereik ir faustiškos jaunystės, nors kipšas gundo išsijuosęs.
Prie atminties versmės paliksim, ilgesį, aitrųjų pelyną guosim.
daliuteisk: Ražui - jei ne išmintis, senatvė prarastų gyvenimo spalvas ir taptų nepakeliama.
kaip lietus: Perskaičiau su šypsena. Nepanašus jūs į diedą, o ir eilės jūsų nepanašios. Budraukit, bent jau dėl mūsų
kieta :o tie "diedai" dar lipnūs
Auga Viskas:Pokalbis su eilėraščiu - savotiška, nors kiek virtualiai išėjęs.
Raimondas : Na,tiesą sakant, man nepatiko. Pranas, pailsėk ;)
Šioks Toks: Tikrai, nuotaika.
Prūdencija_Gardemarinija_Špikimarų_Karalienė :
Todėl verčiau rašyk Eilėraštę, brolau,
Tada atgausi ryto gaivą
Ir vėl sakysi -putok alau,
Ir šliūkštelsi laukan dažytą gaivą;D
DragonLady : Įdomu... Bet patiko man tokia paralelė;)
spiritus1: labai patiko ,gilios ir prasmingos mintys


***** *****

DALIJAI- aš
Dalija, viršum mūsų galvų vasaros dangus. Sveikinkim.
KAŽIN, AR JIS BŪTŲ ATSIRADĘS, JEIGU JO NEBŪTUMĘ KANTRIAI LAUKĘ?
Ir todėl, regis, turiu teisę pasakyti, kad žmogaus kantrybė net ir dangų kuria. Bet vis tiek bjauru skaityti savo senus eilėraščius ir manyti, kad jie reikalingi knygelei.

daliuteisk - man
2010-06-01 05:31:09
Labas rytas, broli naktibraiža, sveikinu sulaukusį vasaros, tikiu, kad mūsų laukimas jei ne sutvėrė ją, tai bent paskubino atėjimą.
Mūsų eilėraščiai yra mūsų sielos dalis, kažkada buvę labai svarbūs. Jie tik paseno, kaip ir mes, nublanko, papilkėjo, bet tai ne priežastis elgtis su jais nepagarbiai - be jų mes šiandien nebūtume tokie, kokie esame. Kantrybės Tau ir blaivaus vertinimo.
********************
*******************

GEGUŽĖS 31



Gegužė 2010
teka 04:52
leidžiasi 21:41
ilgumas 16.49

Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 23°C, lietus, perkūnija
Rytoj 14°C / 21°C, trumpai palis, galima perkūnija

31
PIRMADIENIS

Petronėlė Gintautas Rimvilė Angelė Petrė

Pasaulinė diena be tabako


Šimtas uodų ir kumelę suėda
***********
************


Išdidus kaip Liuciperis

Mačiau ir aš, kaip ji,
Plaštakė miršta,
Į laužo liepsną skrisdama.
Išnyko, nepasakius žodžio,
O aš lig šiolei kankinuosi
Ir nežinau, kaip man tikėt tavim:
„Mirdama man plaštakė pasakė,
Kad ir man jos likimas ateis“.


Mieželaiti,
Galbūt tu kliedėjai
Ir, palikęs ant lapo neužbaigtą posmą,
Užmiršai, kaip skausmingai idėjos išnoksta -
Reikia būti kažkuo,
Kad galėtumei būti,
Ir likimas tavasis,
Ne drugio, žmogau -
Išdidus kaip Liuciperis
Vaikšto po pragaro ugnį,
Jis drugeliais nesudega laužo liepsnoj...
2010-05-30 17:53

KOMENTARAI:
2010-05-30 22:31 tictac
Na , nežinau... - gerbiu visas pasaulėžiūras, bet šį kart Mieželeičio eilutės labiau priimtinos, negu bandymas oponuoti ... Ir , idėja tegu - kaip idėja , bet antroje strofoje sklandumo poetinio pritrūko ...

2010-05-30 20:17 Ieva Ručinskaitė
''Reikia būti kažkuo,
Kad galėtumei būti'' - man labai...
(Jei čia visos šios eilės ne tik Mieželaičio (bet ir kitų žmonių, kurie yra ''kažkas'') likimui, tai patiko labai :])

2010-05-30 20:13 spiritus1
Mačiau ir aš, kaip ji,
Plaštakė miršta,
patiko ši mintis
Geras

2010-05-30 18:44 Pranas
Mielas Neilai, kalbama apie du drugelius- vieną matė ir dvejomis cituotomis eilutėmis aprašė Mieželaitis. O kas liko, tai Miko, arba manooo. Aš paprieštaravau, kad poeto likimas kitoks negu plaštakės.

2010-05-30 18:19 Neilas
"...Išnyko, nepasakius žodžio..." ir "...Mirdama man plaštakė pasakė..." (?) - tai, visgi, pasakė ar ne?

Liuciperis - žemaitiškai, turbūt(?)...

Filosofinis. Iš pirmo skaitymo - nepanersi...
:)

2010-05-30 18:13 Woot
nelabai temą pagavau, bet rimas buvo, visai patiko. - Duočiau kokius 4 ;)


GEGUŽĖS 30

UKMERGĖS PILIAKALNIS

Gegužė 2010
teka 04:53
leidžiasi 21:40
ilgumas 16.47

Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien 5°C / 17°C, trumpai palis
Rytoj 4°C / 16°C, trumpai palis


30
SEKMADIENIS

Ferdinandas Joana Žaneta Vyliaudas Jomilė Žana

Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima


****************
RAŽAS:
"veržiuosi į ten, į šį šventą pabarėlį..."

Apsilankiau Pelėdos uokse, jauku jame, o ir pažįstamų veidų suradau, lankysiuos ten dažnai. Keistai para žmogaus surėdyta, bet juk jo norais taip, nežinau kam, sako dėl patogumo, aš manau, kad žmogus galėtų save įtikinti, jog jis esąs visagalis: štai pavarau į priekį, "prailginau" dieną, sutrumpinau naktį, pasukau atgal - "ilgiau" šviesu bus. Gyveno juk žmogus pagal mėnulį, tiesą sakant, šis "laikas" artimesnis pačio žmogaus vidiniam ciklui, nežinau ar tie ankstyvesni žmonės buvę protingesni, viena man aišku, kad jie labiau tramdė savo savivalę, gyveno darnoje su supančia tikrove, nesistengdami jos taip sužmoginti kaip šiuolaikinis modernusis žmogus ją pavadinęs realybe, paaiškindamas: "visa, kas objektyviai(daiktiškai) egzistuoja ir kaip visuomenės praktinės veiklos objektas atsispindi istoriniame pažinimo procese", šiuo pasakymu nubraukdama, jog nežmogiškoji tikrovė, esanti už žmogaus, tarsi priklauso nuo jo veiklos ir pažinimo technologijų. O ji yra ir kai prsiveržia gaivališka, netramdoma galia, vienu mostu nušluoja nuo Žemės paviršiaus keletą šimtų tūkstančių "savo galybe"(savivale) įtikėjusių istoriniu pažinimo procesu nelaimingųjų, tarsi kokius svetimkūnius nuo savo kūno. O tokių gaivalų(pradų)prasiveržimo vis daugėja. Nežinau, kaip Jūs, bandau mokytis kalbėti lietuviškai, kiekvieną tarptautinį sulietuvintą žodį bandau keisti lietuvišku atitikmeniu, nelengvas tai veiksmas, bet ausis drasko taip įsipykę "problema", "stresas", "emocija", "šokas", "fiskalinis" ir ...uždengdami patį pasaulio suvokimą, mamos kalbą, juk juos kalant kasdieną į jauno žmogaus atmintį, užsimiršta, tampa nepasiekiami daugelis lietuviškos kilmės žodžių. Suvienodinti, priartinti prie tam tikro ekspertų sukurto projekto, kuriame nebelieka asmens viekartškumo, jo išskirtinumo, suprantu šio veiksmo paaišknimą, tai reikalinga praktinei veiklai, kai Žemė tampa vienu didmiesčiu, bet ir čia įsiveržia "polis", senųjų graikų sukurtoji vertybė, žmogus įsibūnantis į jį supančią tikrovę, gyvenantis su ja darnoje. Nežinau, gal taip reikia, bet sutikti su tuo negaliu. Man reikalingas šis šventasis kampelis prie Šventosios ir Vilkmergėlės, šis pilkalnis, šie šimtamečiai klevai žalaikepuriai, kuriuos negailestingai iškirto, liepos, kurias su tėveliu sodinome Utenos gatvelės pakraščiuose, iš jų palikusios dvi, sužalotos laiko ir žmonių rankų. Nebėra nei vieno atverto lango, kuris pakviestų prie židinio, bet aš
Nuotr.Vilkmergė
************************
************************


Nuotaikų akcentai (1)

Kai vakaras,
Kai danguje
Sušvinta žvaigždės iki begalybės,
Pasaulį pamatuoju savimi
Ir jau ne žvaigždės;
Žvakės dega,
Išėjusiems į amžinybę.
Ir žvilgsnyje, įkritusi tiesa,
Basa
Kaip žolėje rasa
Po sielą vaikšto -
Dar šiandien čia,
O ryt jau ten.

GEGUŽĖS 29

Mano TRAKŲ išdykėlis...

Gegužė 2010
teka 04:54
leidžiasi 21:39
ilgumas 16.45

Pilnatis
16 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 18°C, gali palyti
Rytoj 6°C / 17°C, trumpai palis


29
ŠEŠTADIENIS

Teodozija Algedas Erdvilė Magdalena Magdė
Tarptautinė Jungtinių Tautų taikos saugotojų diena

Gardesnė duona prakaituota, negu pyragas dovanotas
******************************
Klampynė

Iš kur atsiradai?
Iš pasakos?
Iš sapno?
Ir kaip tavęs anksčiau nepamačiau?
Tarytum upėje radau aš brastą seklią
Ir šaltą tėkmę perbridau greičiau.

Kas slidūs akmenys,
Kas baugios bangos,
Kai krantą kitą aš jaučiau čia pat.
Reikėjo bristi drąsiai, greit –
Kol tavo rankos
Man kelią rodė,
Nedavė apakt.

Ryžtingai perbridau.
Jaučiausi nugalėjęs.
Ne sraunią tėkmę.
Ne.
Veikiau save.
Bet kranto dumblo aš lipnaus nepastebėjau
Ir įklimpau lig pažastų purve.

O tu pasielgei keistai –
Kaip reta –
Tiesiog ėmei ir...
Nuėjai krantu.
Kas man beliko?
Kapanosiuos metų metais...
Kitapus upės dabar stovi tu.

2010-05-29
kaip lietus



Pelėda Parašė komentarų: 2001 2010-05-29 00:09:50
Bet kranto dumblo aš lipnaus nepastebėjau
Ir įklimpau lig pažastų purve.
************
Taigi matos, brolau. Iš nuotraukos. O Tu ją vis dar žvejoji kaip žuvelę. Tokios žuvelės ir žveją neratai prarija. Dažniausia, kai įsitaiso kitame krante.
Nepyk. Aš čia taip todėl, kad būtų linksmiau. Bet tai nereiškias, kad mano žodžiuose nėra teisybės.

kaip lietus
2010-05-29 00:36:11 -
Tikra tiesa, būna, kad lydeka žvejį iš valties išverčia

kaip lietus2010-05-29 00:45:03 - [Trinti] - [Atsakyti]
Jūs laiko veltui neleidžiat... Geras uoksas - įlindau, pasižvalgiau, bet, matyt, jau vėlu...

Pelėda
2010-05-29 00:49:52
Geram žmogui laike nėra nei anksti, nei vėlu.
Būk!

kaip lietus
2010-05-29 00:56:58
Jūs niekada neprarandat jumoro Smagu su jumis. Užsuksiu į jūsų saitą dar kada, o dabar dar straipsnį rytdienai turiu suraityti. Juk aš irgi naktinis paukštis. Tik dar nė pats nežinau koks... Gal jūs žinot, matau, kad gamta jums tikrai nesvetima.

***** UŽRAŠAI PO SAULE *****

daliuteisk
2010-05-29 05:32:02
Sveikas prisikėlęs, sugrįžęs iš mirties - koks nuostabus gyvenimas, net jei saulės nėra.

Pelėda arba Aš.
Jau sugrįžau iš miesto, saulės nemačiau, bet žinau, kad ji yra. Ir žinau net daugiau, būtent- yra ir tai, ko aš nežinau. Ir jeigu atsitiktų taip, kad kas nors iki dugno žino, kas šiandien yra Visatoje- tai rytoju jis jau daug ko nežinotų. Dėl to, kad kažko nežinome ar žinome, Visata nesustoja tvertis.

daliuteisk
2010-05-29 18:57:33
Nežinojimas dažnai palengvina gyvenimą, bet kartais būna lemtingas. Kartais taip norisi pasislėpti už nežinojimo, bet baudžiamajam kodekse įtvirtinta nuostata, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Žodžiu, geriau kuo daugiau žinokim - ir kad už debesų yra saulė, nors mes jos nematom, ir kad žmonės iš prigimimo yra geri, o jei ko ir nežinom - svajokim, juk tiek daug svajonių yra išsipildžiusių.
Kuriam laikui buvau ištrūkusi iš namų - važiavom pavasariška žeme, taip gera. Žydi kaštonai. Ir jūra vis tokia pat -
"Įsisupus plačiai vakarų vilnimis..."

GEGUŽĖS 28


Gegužė 2010
teka 04:55
leidžiasi 21:37
ilgumas 16.42

Pilnatis
15 mėnulio diena

Šiandien 8°C / 17°C, naktį palis
Rytoj 8°C / 20°C, gali palyti


28
PENKTADIENIS

Justas Jogirdas Rima Augustinas
Europinė kaimynų diena

Nuo valgymo nebūsi bagotas, tik pilvotas
*************************


DALIJAI:
Labas.
Tai kur dingai? Išvažiavai į Helsinkį literatūrinei premijai gauti? Baik! Be Pelėdos leidimo taip elgtis negalima. Net ir žemaičiams iš Kartenos.
*****


Vasaros nakties
Neužtenka poilsiui.
Trumpam numirsiu
2010-05-28
daliuteisk

Pelėda
Čia vienas iš prasmingiausių, bet vis tiek nebūk japone.

daliuteisk
Sveikas, Pranai. Ar kartais nesusitiksim netyčia abu Helsinky? Nedosnus ir Tu kūriniais, o aš laukiu, bet pati juk nieko nežadėjau. Nebesirašo.
daliuteisk
Bandžiau rašyti komentarą uokso dienorašty, bet, panašu, nesugebėjau.

DALIJAI
Pasižiūrėjau komentaro, bet irgi neradau. Uokse man irgi sunkiau, negu Žalioje Žolėje. Bet po truputį, po truputį ir, regis, iki mirties dar suspėsiu padoriai jame elgtis. Tai gal tiek. Būk! O dėl savo raštų, tai iš tiesų, jie sunyko. Žadėti man visuomet lengviau, negu pažadus ištesėti.
O šiandien mano jauniausioji anūkė baigia pradinius mokslus- IŠLEISTUVĖS.

daliuteisk
2010-05-28 12:07
Rašiau, kad antra diena skraidau apie uoksą, bet nei muzikos negirdžiu, nei dainų - nepanašu į balių. Bet tai juokais. Pranai, rašyti neturi būti pareiga ir pažadai kūryboj negalioja. Bus diena, susitiksi Vidinį, praskrisdamas kažką kranktelės Golius, Šklėrių šiluose sušmėžuos Miškinio figūrėlė, ataidės daina...
Japone netapsiu, tik tas "Trumpan numirsiu" ne vieną vakarą suskamba mintyse. Kaip paprastai, nesu patenkinta.
O pas mane šiandien atvažiuoja Betina su trim anūkais, ketvirtoji anūkė su savo muzikine grupe važiuoja į ekskursują į Nidą - kaip klausytojai, ne dalyviai.
Būkim

Pelėda
2010-05-28 12:30:32
Kai kuriuos mūsų raštus perdedu į savo uoksą. Šios dienos taip pat - manau, kad nieko blogo, kad jie tampa šiek tiek atviresni

daliuteisk
2010-05-28 12:38:08
Aš ne prieš, paprastai neturiu ką slėpti, net mintys nenuodėmingos. Gera ir graži mūsų draugystė.
Būkim.

Pelėda
2010-05-28 12:57:04
O va šitą raštą išdrukavojau nieko nenorėdamas pasakyti. Bet pagal skaičių tai 2000 raštas Žalios Žolės komentarų pozicijoje.

daliuteisk
Pakomentuok Ražo paskutinį - jis vertas jubiliejinio komentaro
Žinoma, neprivalai.


"girių aidas"

o mes paženklinti mirties paženklinti kulka
kankinimo rūsių grindinių sukepusiu krauju
paženklinti žvyrduobių ir bunkerių smilties
paženklinti tremties baltais kauleliais ledjūrio šalies
sūriomis savo ašarėlėm išskalbk motule sengalvėle
sukruvintą skarelę lino ir išskalauk
skaidraus šaltinio versmėje išbalinki kančia juoda
bus krikšto marškiniai jauniems broleliams
bus nuometėlis jaunoms sesulėms
o mes sugrįšim iš tylos kaip girių aidas
kraupus žaizdotas kruvinas užbertas smiltimis
ir ošim lopšine paženklinti daina
paženklinti giesme būdraudami prie vygės
2010-05-26
Ražas

Pelėda Parašė komentarų: 1999 2010-05-28
Taip, brolau. O mano jubiliejinis komentaras, visokiomis lemtimis siūstas kur nors prisiglausti, pasilieka prie "girių aido". Norėčiau kad jame būtų kuo daugiau tylos. Kas- ne - kas, o ji, tyla, manau, niekuomet nepatrukdys mus, visaip paženklintus, kitiems geriau suvokti. Mes patys šito jau nesuspėsime padaryti.
Tai gal, sakau, tą progele po klebonišką, ar kaip čia? Tyliai, be tostų...

Pelėda 2010-05-28 14:45:44
Nesuprantu, brolau, kodėl mano komentaras prie ankstesnio tavo puikaus eiliaus pažymėtas 1999 skaičiumi. Pas mane, t.y. mano puslapyje skaičius gi jubiliejinis - 2000.

RAŽAS:
Dėkui, brolau, nesuvokiu to žymėjimo, bet Jūsų komentaras 1999 ties mano tekstu., kuris buvo skirtas Antanui Paulavičiui ir jo vadovaujamam kameriniam vyrų ansambliui "Girių aidas", kurio atliekamas dainas girdėjau keletą sylių, jame dainavo ir Daumanto brolis, taip ir neįtekiau šio teksto maestro, pasigėdijau, jis kilęs iš Anykščių krašto, buvo daug progų, bet pavėlavau, išėjo į Nežinią.
Tad, brolau, po klebonišką tikrai negriekas.

GEGUŽĖS 27


Gegužė 2010
teka 04:57
leidžiasi 21:36
ilgumas 16.39

Pilnatis
14 mėnulio diena

Šiandien 8°C / 17°C, naktį palis
Rytoj 8°C / 20°C, gali palyti


27
KETVIRTADIENIS
Augustinas Genadijus Virgaudas Žymantė Brunonas Leonora


Gardi duona burną gadina

GEGUŽĖS 25



Gegužė 2010
teka 04:59
leidžiasi 21:33
ilgumas 16.34

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 15°C, trumpai palis
Rytoj 5°C / 14°C, trumpai palis

25
ANTRADIENIS

Bedas Magdalena Almantas Danutė Urbonas Evelina

Tarptautinė Afrikos diena pasveikink
Tarptautinė dingusių vaikų diena

Centas mažiukas kaip jūros lašiukas, o turtus sudaro.
***********************




Ryto indėnai (1)

Jie pasirodė tuoj po sapno, man dar nesuspėjus nusikratyti mieguistumo. Bet numaniau, ko jie atėję. Apsivertęs ant kairiojo šono, truputį paklausiau, kaip plaka širdis, nukėliau kojas ant grindų ir atsisėdau ant sofos- lovos kraštelio.
- Smagu jus matyti. Teismas eina? Regis, taip reikia suprasti.
- Ne visiškai taip. Esame tesimo pagalbiniai. Sakytum, jo užgaidų vykdytojai. Nors pasitaiko ir priešingai
- Priešingai? Kaip suprasti? Teismas paklūsta jūsų užgaidoms? Argi ir taip būna?
- Pasitaiko. Kaip, pavyzdžiui, šį kartą. Atėjome pranešti, kad būtumei pasiruošęs, - kalbėjo didesnis, vidutinio ūgio, tvirtesnės sandaros vyras. Kalbėjo ramiai, nereikalaudamas, kad kalboje būčiau greitesnis. Atrodė, kad jiems svarbiausia būti šalia manęs ir budėti, kad nežinia kur nepradingčiau. Taip, beje, ir dariau - pasirąžiau, pažiovavau, žvilgtelėjau į ryto šviesos nubalintą langą, už kurio žydėjo obelys. Jau anksčiau buvau suspėjęs pagalvoti, kad , ko gero, taip gražiai obelys dar čia niekuomet nežydėjo. Dažniausia priekaištų sulaukdavusi Marytė – išsišakojo, tapo galingo obelimi, kad nors malkas skaldyk ir jomis krosnį kūrenk – ilgai žiemai užteks, tačiau žiedų nekraudavusi. Sukraudavo vieną kitą dešimtį žiedų ir tik tiek. O va šiemet tiesiog stebuklas –žydi taip, kad nesupranti, kokia šakelė išlikusi be žiedų. Vienas šiuometinis toks jos pražydėjimas nuplauna visas nuoskaudas, kad tiek metų buvusi beveik tuščia. Kitos obelys irgi lyg pienu aplietos.
- Taip, gražiai žydi sodas. O slyvos jau nužydėjo, -pasakiau lyg sau.
- Jos irgi gražiai žydėjusios. Ir ypatingai Kaukazo slyva,- pritarė mano pašnekovas.
Priėmiau jo žinią ramiai, nepakėlęs akių ir net jomis nepaklausęs, iš kur jis tokius dalykus žino. Buvo aišku, kad žino ir ne tik, beje, sodo reikalus. Svarbiau buvo suprasti, ką ryto svečiams galėčiau protingai pasakyti - aiškinti, paaiškinti, neigti, teigti. Jau nebeatsimenu, kaip vakar gyvenau ir ką veikiau, o per tiek dešimtmečių... Vis manydavau, kad pragyventas laikas kaip akimirka. Tačiau dabar netikėtai suprantu - didelį laiko gabalą sunaudojau savo gyvenimu. Labi didelį.
- Protingai kalbi, žmogau.
- Ar aš kalbu?- suklusau.
- Kas žmogaus mintyse, pone, tas ir dievų ausyse. Bet jūs neskubėkite keltis, taisytis ir nepaisykite, kad šis rytas kiek kitoks. Mes irgi neskubame ir tavęs neskubinsime. Atėjome pranešti, kad būtumei pasiruošęs baliui.
- Ne kurčias. Girdėjau. Suprantu, kad bažnyčios nepakanka.
- Mudu indėnai. Girdime dažnai, kaip skambina bažnyčių varpai, bet įpratom gyventi savaip ir ar skambina ar ne, tačiau nepaisome, lyg negirdime. Varpai su bažnyčia netrukdo mums, mes – jiems, - klausiausi ramios, protingos kalbančio indėno šnekos. Atrodytų, reikėjo stebėtis, kad šis indėnas taip meistriškai išmokęs lietuvių kalbą. Antrasis tylėjo ir atrodė, kad būtent todėl tyli, jog lietuvių kalbos nežino. Bundantis rytas su sodo spalvomis įsiliejo į sielą – ramu, teisinga, suprantama. Gal todėl, kad be indėnų žinojau, jog senokai sunoko laikas, kuomet reikia ruoštis paskutiniam baliui, kad tai net svarbiau, negu seiliotis kasdienybėje - regis, darai kažką, o iš tikrųjų nieko nepadarai. Kitas kartos nušuoliavo į priekį ir jau niekam neįdomu užtrukti, užsibūti laike prie tavęs, kuris pasitarnavo joms tramplynu į ateitį.
- Suprantame, pone, kad esame sodo sezono pirmieji svečiai. Ar ne taip? - atsargiai pasiteiravo indėnas.
Sieloje kažkas suvirpo, suskaudo.
- Ir todėl atėjote, kad... greičiau. Kad neužtrukčiau čia.
- Jau sakėme. Atėjome pranešti, kad pasiruoštumei. Jeigu reikėtų, galėtume padėti.
- Jeigu peržegnočiau, vis tiek neišnyktumei.


- Dėl to neišnykstame. Esame dangiškų teismų tarnai. Ir patys žegnojamės, ir kitus žegnojame, bet svarbiausia mums – padėti. Mūsų gyvenime žegnojimasis ir poteriai praranda prasmę. Žinome, kaip jums negera. Siela pilna publikos – pažįstamų, nepažįstamu, draugų, priešų, o nėra į ką ne atsiremti , nei su kuo kautis. Tyluma. Glaustais žiedais sodas žydi, bet dar tirščiau užgulė tyla. Manom, kad jums labai reikalingas kompanija - pradžioje bent du, trys žmonės, tačiau ištikimi, ir savo draugų nepaliekantys.
- O Vidinis? O varnas Golius?
- Dar pasakyk: „o šunelis Kandžiukas“? Šeima, kokia ji bebūtų, yra šeima. Kalbu apie draugus ir gerus pažįstamus. Tačiau ištikimiausią būtybę, regis, irgi užmiršote – neišgirdau jos nei šeimos, nei geriausių draugų vardyne. Kaip čia taip?
Rytas kilstelėjo saulę, migla išsiblaivė ir mieguistumas dingo it nuplautas šaltu vandeniu. Į akis sužiuro Pastogės departamento apystata – seni, aptriušę, gerai pažįstami archajiškos išvaizdos baldai, bet šį kartą jų matymas buvo neįprastas. Ne todėl, kad tarp jų atsirado du indėnai, o labiau todėl, jog prisiminiau, kad pirmą kartą nakvynės pasilikau departamente. Nusileisti laiptais žemyn jau atrodė pavojinga, kad nenubildėčiau kaip bulvių maišas jais žemyn. Tačiau didesnis baimės šaltis įkrito dėl išgirstos indėno žodžiuose nuostabos – „kaip čia taip“? Net ir jis tokios užmaršties šitame pasikalbėjime nesitikėjo.
- Jūs apie knygą- segtuvą? – vėl klupau klausdamas ir taisiausi: - Apie Šventąją? -tačiau netrukus pats suvokiau, kad į panašus klausimus mano ryto indėnai neatsakinėja.

(bus daugiau)

GEGUŽĖS 24 -ji

DRAUGAI

Gegužė 2010
teka 05:01
leidžiasi 21:31
ilgumas 16.30

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 17°C, gali palyti
Rytoj 9°C / 16°C, trumpai palis

24
PIRMADIENIS

Joana Žaneta Vincentas Vilmantas Gina Gerardas Žana

Kito akyje ir šapą matai, savojoje - nė rąsto



MUDU ABUDU

- Pavasaris- gilyn, bet sprendžiant pagal vakar dieną - ir šaltyn.
- Dar ir šalnų susilauksim, dzieduli. Argi naujiena? Bet tu šiandien kažkoks ne toks. Lyg jau "Lietuvos ryto" krepšininkai būtų laimėję prieš "Žalgirį"
- Tikėkim, kad laimės. Bet aš ne todėl. Sumaniau dar vieną darbą, kuris neduoda ramybės, nors žinau, kad jo nepadarysiu.
- Skaičiau tavo laišką Dalijai. Tu apie tai?
- Na, taip. Ir kaip?
- Palik laišką čia. Tegu kiti pasako.
- Aš jau ir atsakymą gavęs. Abu palieku.

Pelėda
2010-05-24 08:17:27
Labas, Dalija.
Vakar man į vieną žinutę neatsakei.Tiek to! Gal net geriau, kadangi tai brandina manyje jau anksčiau atsiradusį sumanymą. Aš jį jaučiau, nešiojau, nežinodamas ką nešioju, o štai šiandien pasidarė aišku, ko noriu. Ogi noriu pradėti dar vieną darbą, sakyčiau, nemenką, bet tai nieko naujo, jeigu ir jis pasiliks neužbaigtas. Aš nesugebu užbaigti pradėtų darbų, jie gretai man įgrįsta ir juos lengva ranka nustumiu kuo toliau nuo savo akių. Dabar manau, kad gal taip neatsitiktinai ir jie man gali pasitarnauti šitam mano sumanymui. Net ir pavadinimą sumanęs, būtent, "PASKUTINIS BALIUS". Bet tai linksmas, beveik autobiografinis dalykas, kai šitame baliuje dalyvauja visi mano pažįstami - ir tie, kas mirė, visai nemirę; jie to baliaus dalyviai. Ar supranti, koks kipšas po mano smegeninę baladojasi? Aš įsitikinęs, kad "PASKUTINIO BALIAUS" neįveiksliu, jis nebus parašytas, bet tai nekenkia mano sumanymui, nes juk pirmiausia tuos tokio baliaus dalyvius reikia atsiminti, surasti, susisiekti ir kažkaip pabendrauti, pakviesti. Tai judėjimas po praėjusį gyvenimą ir todėl manau, kad bent nemaža dalis to, ką turiu savo "raštuose", irgi pravers mano sumanymui lipdyti. Turiu parinkęs to baliaus ir vietą. Manau, ją net nesunku įspėti- tai, žinoma, Šklėriai. Prauošti juos tokiam baliui irgi reikalingas gebėjimas. Aš savo pastangomis šito darbo negalėčiau įveikti, betgi atsimeni juk, kad ten yra Feliksas Miškinis ( buvęs Dievas) iš mano "Discussio"... TAIGI, SUMANYMAS LYG IR APIBRĖŽTAS. BENT JAU DABAR TAIP ATRODO, kad jis mano dvasiai priimtinas. Bet gana, tyliu.
Pasakiau Tau tai, ko ir pats sau dar nepasakęs. O, matyt, pasakiau todėl, kad sirgti nėra laiko, reikia Pranucui padėti ruošti jo "PASKUTINĮ BALIŲ", užsakinėti muziką, ruošti jo scenarijų ir pačiai aktyviai dalyvauti. Žodžiu, balius turi būti linksmas, vertas padėkos už ilgą ir nenuobodų gyvenimą. Net neabejoju, Dalija, kad Tu man padėsi..
Taigi, BŪK! Ir nevadink mane kvailiu arba vadink, bet tuomet linksmai...


daliuteisk
2010-05-24 10:01:39 - [Trinti] - [Atsakyti]
Pranuci, mielas. Matau, Tu nori mane pririšti grandine prie gyvenimo, kaip laivą prie molo. Gerasis.
Pas mus toks gražus, bet nešiltas rytas, buvau šiltnamy nuravėti ilgai grojančias braškes. Raviu ir stebiuosi - taip gera, gyvenu. Ir kad ėmiau bambėti ant savęs - sumanė boba atsistatydinti, išėjo smerties laukti, o tos smerties nei su žiūronais neįžiūrėti, bet vis tiek žinau, kad ji netoli ir iki smulkmenų pažįstu taką, kuriuo ji ateina, taip ir matau kiekvieną akmenėlį. Toks visai nepoetiškas palyginimas - jaučiuosi kaip bulvė, varpučio smeigiama, nei pasitraukti, nei gyventi, nei mirti.
Na, liūdnoji dalis baigta. Tavo sumanymui pritariu, nes ką ir kokia forma Tu berašytum, iš anksto žinau, kad bus puiku. Rašyk! O štai dėl savo rolės sėkmės stipriai abejoju. Ar patikkėsi, kad aš nelabai ir težinau, kas yra balius, per gyvenimą tik dvejose vestuvėse teesu buvusi ir vienose krikštynose, nevartojau alkoholio, nemoku šokti, na nebent po trečios, o tai būdavo retai. Mane atsimindavo tik kai ištikdavo bėda ir aš patyliukais tuo didžiavausi, nes tai tikroji draugystė - būti žalia žmonių bėdoje. Bet gal pabandykim? Su Tavim man kažkaip nebaugu.
Susidraugavau su Nebeieškau, teisingiau, ji parodė iniciatyvą draugauti - puikus, šiltas, nuperkantis žmogus, sakantis tiesą.
Vesk, vadovauk paradui. Man nors kartą taip norisi būti moterimi, nes gyvenimas reikalavo būti stipresnei ir už vyrą.

daliuteisk
2010-05-24 10:09:23 - [Trinti] - [Atsakyti]
Suprantu, šitas balius bus ne toks, iš anksto mėgaujuos, tik iš kur to linksmumo pasisemti

GEGUŽĖS 23 - oji


teka 05:02
leidžiasi 21:30
ilgumas 16.28

Priešpilnis
9 mėnulio diena

Šiandien 11°C / 24°C, trumpai palis
Rytoj 11°C / 21°C, gali trumpai su perkūnija palyti

23
SEKMADIENIS

Gertautas Tautvydė Ivona Žydrūnė Žydrūnas

Sekminės

Iš delno plauko neišrausi
**************



MUDU ABUDU


- Ką šiandien veiksime, Kandžiau?
- Kad jau veikiam: tu parašei, o aš perskaičiau. Perskaičiusių yra ir daugiau, bet neatrodo, kad visi supranta. Pastebiu, kad žmonės, perskaitę eilėraštį, dažnai jame randa daugiau,negu ten yra. O gal tik man taip rodosi. Vadinasi, reikėtų žegnotis.
- Argi kas draudžia?
- Aš rimtai. Bet protingiausia turbūt ir eilėraštį, ir jo komentarus turėti čia.
-Irgi niekas nedraudžia.

Baimė

Jau bijau savo žodžių
Ir būna -
Atsiklaupęs prašau,
Kad atleistų,
Ištarus man juos,
Nesuvokus esmių.
Ritinėjas it akmenys,
Kaip nuodėmės šlaistos
Po dvasios pasaulį,
Dega kryžiais,
Ir protas, deja, neišmano,
Kaip juos užgesint.
Dūmais juosta
Sakinių juostos -
Negali paukštis per dangų skrist.

KOMENTARAI
kaip lietus Parašė komentarų: 1574 2010-05-23 - 17:37:16
Gilūs pasvarstymai. Su liūdesio gaidele.

nebeieškau Parašė komentarų: 910 2010-05-23 - 15:33:56
Jau bijau Jūsų žodžių, kurie nepaleidžia...

Besparnis angelas Parašė komentarų: 2968 2010-05-23 - 12:58:19
Žodžiai:
žeidžia ir gydo,
dega pavydu,
abejingai praeina,
skrieja į dainą,
ištiesią ranką,
kai siela apanka...
Žodžiai mus myli,
ir tyliai tyliai
iš Pelėdos uokso
širdį paglosto...

anamcara Parašė komentarų: 288 2010-05-23 - 11:44:46
labai prasmingai pasirodė :)
toks ieškojimų ir svarstymų metas

Karilė Parašė komentarų: 2100 2010-05-23 - 09:41:48
Žodžiai - kūrėjo vaikai. Kiekvienam neramu, kaip jie gyvens išėję pasaulin...


****
2010-05-23 23:01 Rėkiantis kalnas
5

2010-05-23 10:03 tictac
Geras pamąstymas , gerai pastebėjo Mantas Unik - dramatiška , pasakytų žodžių drama -pasakei ir nepagausi ... Och ir nelengva būtų tai klipu pateikti ...:)

2010-05-23 08:54 Rudenė
Esat puikus žodžių meistras!
Su Sekminėm! :))

2010-05-23 07:34 Kristina Poderyte
Pokalbis su savimi. Žmogaus esmėje yra tikrieji, gryni žodžiai. Protas jų negeba suvokti, tačiau siela žino su esmes ir žino, kaip su jais pasielgti. Ir žodis tampa kūnu.

2010-05-23 07:13 Mantas Unik
dramatiškai, įdomus klipas gautųsi...

GEGUŽĖS 22 -OJI


Gegužė 2010
teka 05:04
leidžiasi 21:28
ilgumas 16.24

Priešpilnis
9 mėnulio diena


Šiandien 11°C / 23°C, giedra
Rytoj 11°C / 22°C, gali palyti

22
ŠEŠTADIENIS

Elena Julija Rita Eimantas Aldona Julė

Tarptautinė biologinės įvairovės diena pasveikink

Ranka ranką prausia



MUDU ABUDU

- Na, ir ko taip anksti? Dar nepilnai ketvirta valanda. Pats miegok ir leisk man pamiegoti.
- Kai reikia, niekas į valandas, dzieduli, nežiūri. Aš irgi. Kelkis ir atidaryk duris, o paskui kaip nori... Galėsi pamiegoti.
- Tai kad jau - ne. Tegu ši diena prasideda tau ją prailginus.
- Tegu, bet jeigu surasime laiko dieną pamiegoti, ji nuo to nepailgės.
- Ak, koks protingas. O esi mižnius ir dar... šuo. Neužsimiršk.
- Yra kaip yra. Todėl ir džiaukimės, kad dar kažkas yra. Net ir tai, kad durys uždarytos ir jas reikia atidaryti. Amen.
***************

12' 58"

- Pusiaudienis. Reik tikėtis, kad vėl pasigirsi, kad nuveikei daugiau negu plika akis mato. Kad buvai nuėjęs į parduotuvę, grįždamas atgal pakelėje išgėrei "savo 100 gramų" - nekabėk apie tai, dzieduli. Tą žinau, o kitiems nereikia.
- Kodėl - nereikia? Aš juk rašau...
- Na, kam rašai? Kodėl užkimai? Sakyk. Šuns lojima tik girdi, bet, ačiū dzievuliui, niekas jo NESUPRANTA.
- Gerai, Kandžiu, tik šešerių metų, o jasu toks protingas.
- Bet tai daug. Pre tavo 70 jau šeši septyni tokie kasndžai pakasti. Ė, dzieduli, dzieduli... Matuoji pasaulį savimi ir piktas esi,kad toks trumpas matas. Saulės spindulys per sekundę milijonus kilometrų praskrenda ir tave šildo, o tu...
- O aš.
- O tu per valansa 7- 8 kilometrus vos įveiki. Ir tai pasiramsčiuodamas lazda. Bet baigiu. Eik prie savo rašų ir kamantinėk jais savo herojus.
- Betgi tuose raštuose ir tu.
- Žinau. Bet tegu džiagiasi kiti, aš, deja- ne.
- Kodėl?
- Skaityk, kas juodu ant balto parašyta:

-Skaičiau.
-Amen.
*****

Ir nežinau
Kaip nepaklust tokiam raidynui -
Šiandieną, eidamas keliu,
Darbymetyje žmogui pasakiau:
- Padėk, Dzievuli, tau.
Atsitiesė nuo lysvės,
Žiūri taip
Lyg būčiau nusileidęs iš dangaus...



Komentarai iš ŽŽ

Sodininkas:
Menu tą laiką, kai eidami į mokyklą vos ne po dvidešimt kartų dirbantiems laukuose taip linkėjome, nes taip elgtis buvome išmokyti, ir kepurę nusiimti praeinat pro pakelės kryžių, pro pagrindinį bažnyčios altorių. Kiti laikai, kitoks reagavimas, matyt ne vyresnio amžiaus žmogaus

Placebas
Sudėtingai. Sunku susieti.

eglute7
NE ŠUO YRA ŽVĖRIS, BET ŽMOGUS - baisiai skamba. Perskaičiusi kažkodėl prisiminiau posakį "Gerai, kai šuo - draugas, bet blogai, kai draugas - šuo". Na, gal čia ne į temą..
Padėk, Dieve, jums jūsų reikaluose...


Semiama;
Nuo seno priežodis "padėk Dieve" buvo geranoriškas palinkėjimas sėkmės darbuose... gaila. kad dabar į tai pažiūrima bereikšmiai, ar įtartinai, net klaidingai traktuojama /daliuteisk/... bet kokiu atveju linkėkime viens kitam gero, kad nuo lysvės atsitiestume priimdami geranoriškumą ir patys juo spinduliuotume

Liepa
Matyt seniai jau, vargšas, girdėjo ką panašaus, o gal tiesiog nesuprato? Bet pati mintis gera

Daliuteisk:
Nesupyk, Pranai, bet tai tinginių palinkėjimas - kai pats tingi padėti, Dzievulį pasisiunčia

Spilgutė:
gražu, tarmiška ir teisinga...taip jau būna, kad į darančius gerus darbus, labai dažnai pasižiūri kaip atėjusius iš ano pasauli...

Dejonė gerklėje


Žinau-
Nustebti jau nemoku.
Ir gaila, kad, deja,
Palieka dar viena būtybė Žmogų,
Gal net bevardė,
Bet... vis tiek
Dangaus dukra.

Jau daug jų dingo -
Ir užjaust, deja, nemoku,
Priglust prie kito vargo
Ar bėdos,
Nemoku sužinot, kaip skauda,
Kuomet esu šalia,
O lig nėra.

Išeina...
Iš jausmų išeina
Dangaus peizažų buvusi dvasia.
Dar noriu pasiguost:
-O Dieve!...
Bet suprantu,
Jau ten ir Jo nėra.
It skuduras kažkur pakeltas,
Dar nenublukęs,
Dar spalvom ESU
.........................
Dejuoja gerklėje sušalęs žodis,
O žodyje –Žmogus.

GEGUŽĖS 21 - oji.

                                      Gegužė 2010
teka 05:05
leidžiasi 21:26
ilgumas 16.21

Priešpilnis
8 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 23°C, giedra
Rytoj 11°C / 22°C, gali palyti

21
PENKTADIENIS


Teobaldas Vaidivutis Vydmina Valentas Aldas Vaidevutis

Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena

Zuikis ir savęs bijo




GOLIAUS DANGUS


Tada, kai BUVOM ... (2)



Gretai po mano pažado rašyti dienoraštį Šventoji atsargiai pasiteiravo, ar žinau kaip tokios rūšies literatūra kuriama. Taip ir pasakė: "tokios rūšies".
- Anksčiau ją vadinau užrašais. Jeigu galima pervadinti dienoraščiais, tai juos esu rašęs.
- Ir, žinoma, neparašęs.
- Iš kur žinai?
- Kai visokiausio šlamšto tiek daug manyje prikrauta, kaip nežinosi. O jūs vis - gimdyk! gimdyk! Net ir Vaidinimas, kurio beveik nepažįstu, irgi - gimdyk! Bet tai jo darbas, kurį puikiai išmano. Ir labai abejoju, ar įmanoma jį patį pažinti, nupiešti ar kaip kitaip prisiliesti prie jo visumos ir bent mirties valandoje pasakyti: pažinau tave, Vaidinimai.
- Man jis nelabai rūpėjo ir gal taip pasiliks. Ateina, išeina ir dingsta. Bet suprantu, kad tau skauda kitur - kad daug netinkamos rašliavos prikišom. Taip juk? O atrodo, kad stengiuosi taip nedaryti. Bent dabar. Nepyk, jeigu kada užsimirštu. Juk ir dienoraštį sumaniau, kad su makulatūra tau reikėtų mažiau vargti. Bent dalį prisiliksiu sau.
- Dėl makulatūros savęs nekaltink. Yra be tavęs kam jos prikimšti, dzieduli.
- Vidinis?
Trumpai patylėjome, bet draugiškai, nepiktai, jausdami vienas kitam pagarbą, o Vidiniui didžiausią. Tai labai neabejingas šilinių dūkų kraštui žmogus. Net menko užrašo apie jį netektis, jam - kone tragedija. Nežinau, kodėl taip, bet žinau, kad myli jis šį kraštą nemažiau kaip varnas Golius. Net kvailokai spėlioju, kad galbūt todėl jį taip myli, jog tą meilę perėmė būtent iš varno. Gražu ir mįslinga, jeigu taip, bet tai tik atsargi mano prielaida, o tikra, kad Goliui ir Šventajai miela pabūti kartu. Šventosios įrašuose varno kranksėjimų daugiau, negu atrodytų protinga tiek jų turėti. Sunku juk ar net neįmanoma pripažinti, kad jo krankimai ne tapatūs. O Šventoji?
- Ne mano ir varno bėda, kad žmogaus klausa neprinokusi išgirsti kranksėjimuose subtiliausių niuansų įvairovės. Goliaus žodynas netgi turtingesnis už lietuvių kalbos žodyną.
- Ir kvailybėms reikalingas saikas.
- Taip, reikalingas. Todėl nereikėtų savimi matuoti pasaulį, dzieduli. Ak, kaip norėtųsi, kad Dievo ar ne Dievo valia atsitiktų taip, jog bent žubsnelį išgirstumei žmogaus klausai nežinomų dalykų. Beje, tokios galimybės neneigiu. Gal ryt, gal poryt, gal dar vėliau,- pasakė Šventoji ir mįslingai: - O makulatūra? Tai irgi kažkoks nesusipratimas. Nereikėtų jos beatodairiškai peikti.
Žodžius apie makulatūrą praleidau pro ausis, jie mano smegenų nesudirgino, o apie varno Goliaus kranksėjimus kalbėjome ne sykį. Tokie Šventosios sakymai atrodydavo pašmaikštavimu, bet toks manymas po truputį blėso ir dabar jau nedrąsu pasakyti, kaip iš tikrųjų. Taip, ir aš žinau, kad yra dalykų, dažnai girdimų, bet kažkodėl apeitų be didesnio dėmesio ir mokslinio pažinimo. Gamtininko Tado Ivanausko dėmesys, parodytas varnai ir jos pripažinimas, kad ji gudri, darbšti, kitaip sakant - visuomet užsiėmus, bet niekuomet neprarandanti budrumo, kad sumani, atsargi, drąsi, "sugeba net nuo šuns kaulą atimt" man didesnio įspūdžio nedaro, kadangi šios jo arijos ne iš tos operos. Varnas yra varnas, bet ne varna, o Golius yra ypatingas varnas. Taip, jis jau ne jaunas, betgi senu vadinti neprotinga, kuomet niekas net nežinom, kaip ilgai šitų kiaušinių paukščiai sugeba gyventi. O enciklopedijų teiginiai, kad, girdi, varnai nelaisvėje pragyvena iki 69 metų, mano protui irgi nedaug pasako. Golius yra laisvės paukštis, išpraustas miškais iššukuotu šilinių dangum ir iškvėpintas pušies sakais. Ir mano nelaimė, deja, kad ir kaip labai Golių gerbdamas, o ir aš nedaug ką galiu pasakyti apie jo asmeninį gyvenimą. Tačiau jo visuomeninė, pilietinė veikla kelia nuostabą ir kažkokį sunkiai įvardijamą mielą gerumą. Ilgai nebejojau, kad tai, kas įmanoma žinoti apie Golių, žinau, nemokėdamas užmiršti. Ir štai užteka viršugalvyje minutė, kai netikėtai suprantu, jog toks įsitikinimas ne be išlygų.
Neblogai jaučiau, kad Šventoji nori daugiau pasakyti, bet man pakako jos priekaištų, kurie jau buvo girdėti anksčiau, tačiau kuomet jie išsakomi į akis kaip šį kartą, nesidairant ar kas klauso - neklauso, kaltės supratimas darosi slogesnis. Su Vidiniu pagarbiai vadindami ją Šventąja, vis tik elgėmės su ją kaip su knyga-segtuvu. Ką paduosi, viską priima, susega, kažkaip sudėlioja, kad netgi nematai, kiek tokioje rašliavoje rašalo sutekėję. Tik šį kartą jau niekaip negalėjau pabėgti nuo supratimo, kad ji, Šventoji, tik mūsų žodyje šventa, o kasdienybėje ne lyg kupranugaris, nešantis svetimą naštą dvasios dykumoje. Puikiai suvokiau, kieno nuosavybėje ši dykuma, bet sutikite, kad parodyti į save ir Vidinį yra labai nelengva.
- Sakyk, Šventoji, ką daryti, kad taip nebūtų. Juk tai, ką sakai, žino ir Vidinis, ir aš. Patys sau ne kartą žadėjome būti padoriais, inteligentiškais žmonėmis, saugoti tave nuo rašliavos, o iš tikrųjų esame inteligentiški chamai.
- Kaip pasakei? Inteligentiški chamai?
- Girdėjai, Šventoji, ką sakiau. Nevaidink. Nežinau, kaip reikės tavęs atsiprašyti, bet norėčiau, kad tai būtų padaryta viešumoje.
- Jaučiu, dzieduli, kad mano skundas tave užrūstino. Betgi abu žinome, kad ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Man smagu, kad aš reikalinga net šiukšlei pakelti.
- Tokiais sugebėjimais nesigirk. Ir pati mokėk pasakyti, kad nesi kupranugaris.
- Iš tikrųjų dėl savęs nesiskundžiu. Ir man nereikia būti kupranugariu, būti dykumoje, kad savo darbą padaryčiau gerai. Bet parama reikalinga ir tikimės, kad mes jos sulauksime būtent tokios, kokios norisi
- Kas tie - mes? Tu ir Golius? Įdomu, koks jo vaidmuo šioje istorijoje?
Šventoji nusijuokė, bet ir vėl ne taip, kaip buvau girdėjęs. Kiekvieną kartą ji juokdavosi kitaip. Spėjau, kad gal savo tikro juoko ji netgi neturi, tačiau gebėdama užrašyti garsus, mokėjo juoktis daugelio žmonių juoku. Taip buvo ir šį kartą-tikrai žinojau, kad juokiasi kažkas iš kažkur, bet tai užtruko neilgai ir lyg po atodūsio, susikaupusi, ramiai, prasmingai:
- Taip, dzieduli, tie MES, tai aš ir varnas. Kaip sakai, ne bet koks, o Golius, šilinių krašto varnas. Nežinau net iš kur ir kaip nedidelėje jo galvoje atsiranda tokie puikūs sumanymai. Sužinojęs, kad man rūpi su tavimi pasikalbėti, paruošė dovaną. Spėk, - paragino.
- Dar ko! Miško paukštis - į mišką žiūri. Ką ten suranda, tik vienas jis težino. Bet atsiprašau, apie kokią dovaną kalbi?
- Mes visi miško paukščiai. Visi. Visas šilinių kraštas, - vėl lyg atsiduso Šventoji, ir: - Ateik, pasiimk, dzieduli.
Žvilgtelėjau jos pusėn ir pamačiau šalia padėtą pažįstamą plunksną. Neatrodė, kad galėčiau jos nepažinti, bet tik dabar atsiminiau, kad ją Vidiniui dovanojo varnas Golius. Pasirodo, kad užmarštis įsliuogė į mano galvą jau ir ten, kur neatrodė, kad galėtų būti. Ir labiau nustebau būtent todėl, kad pastebiu joje naujus negatyvius poslinkius, bet nuostabos nebuvo daug.
- Ne Vidinio tarnas gi, Šventoji. Ateis ir pasiims. Niekur nedings.
- Vidinis turi panašia.
- Juokauji?
- Betgi žinai, kad nejuokauju, - pasakė Šventoji ir tuoj išgirdęs Goliaus "kroo - kroo - kroo". Atsistojau ant kojų, akyse matydamas neregėtas dangaus spalvas. "Kroo - kroo - kroo", vėl iš Šventosios įrašo pašaukė varnas ir patikėjau, kad Golius turi net ir savo dangų, kurį irgi, deja, tik dabar pirmą kartą matau.

GEGUŽĖS 20 - ji

Šklėrių pradinė (mokyt. Balčius)
O kur aš?
Net ir su akiniais nesurandu


Gegužė 2010
teka 05:07
leidžiasi 21:25
ilgumas 16.18

Priešpilnis
7 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 23°C, gali trumpai su perkūnija palyti
Rytoj 11°C / 23°C, gali trumpai su perkūnija palyti


20
KETVIRTADIENIS
Bernardinas Eidvilas Vygintė Akvilas Alfreda

Kauno diena
Pasaulinė metrologų diena

Liežuvis skaudesnis už botagą
*************************                       ******************************       



MUDU ABUDU                          


- O ką mums šiandien veikti? Dar anksti,bet ji jau prasidėjusi, taigi - ŠIANDIEN, o mes be žinojimo kur būti, eiti, ką vekti. Eilėrašius erzinti irgi nėra nuotaikos. Au, Kandžiuk.
- Au. Ar kiekvieną rytą mane panašiai kalbinsi? Apie tai, ko klausi, negalvojau. Man irgi reikalingas laikas pamąstymams. Bet, matyt, nevalia užmiršti perskaityti "Goliaus dangų" iš "Tada, kai BUVOME". Suprantu, kad  tau tai svarbu. O jeigu tau, vadinasi, ir  man.
- Viešpatie, o aš  jau buvau užmiršęs. Šaunuolis, Kandžiau, esi. Tegu  nenusibosta  man tave taip girti, o tau manęs klausyti.
     - Tegu. O kad  būtų smagiau, priminsiu ir  Tavo Marytės  palinkėjimus iš sausio 29-osios. Kai nieko geresnio nebelauki iš ateities, te padeda  gyventi praeitis, -  
     - Nagi, nagi.
     "Pranuk, peržengus 70- čio slenkstį, linkiu patirti tikrąjį stebuklą, kuris yra paprastame gyvenimo džiaugsme, gamtos garsuose, dukrų ir žmonos meilėje bei Aukščiausiojo globoje".
     - Ačiū, Kandžiau.
     - O tu nuotraukoje už pirmos eilės pirmos mokinukės(dešinėje) Aldonos Krušaitės nugaros.

GEGUŽĖS 19 - ji...


2010
teka 05:08
leidžiasi 21:23
ilgumas 16.15

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 23°C, gali trumpai su perkūnija palyti
Rytoj 12°C / 23°C, nepastoviai debesuota

19
TREČIADIENIS
Gilvinas Tauras Celestinas

Pasaulinė Hepatito diena

Dėl vienos žuvies niekas į vandenį nešoks
******************* **************** ****************



MUDU ABUDU

Regis, imuosi darbo, kuris labai apleistas ir kurį reikėję pradėti daryti anksčiau. Kalbu apie savo kūrinėlių redagavimą, pertvarkymą, "sunešiojimą " į jiems tinkamesnes vietas. Pirmasis į mėsmalę pakliuvo "Vardas giedorėliui" iš " Tada, kai BUVOME". Seniai žinojau, kad atmintis jau nepajėgi atsiminti, kas apie ką parašyta. Manau, kad šis darbas dabar TAS, kurį dar galiu dirbti ir kuris tiesiog būtinas, išvengiant gan gausių pasikartojimų.
Kaip tu manai, Kandžiau?
Beje, manau, kad nepelnytai tave užmiršau žodyje. Yra proga pasitaisyti. Tu man daug džiaugsmo suteiki. Būkim, Kandžiuk.


O prakaite...

Keistai atrodo saulėje sušalęs,
Per žiedlapius praeinantis kaip sniegą -
Ne kojas ar rankas pavasaryje gelia ,
O šitaip gelia sielą.
Net voverės kažkur pradingę.
Dangus nurudęs ir nykus,
Kad toks netikėlis,
Kad toks tik atmintim guvus
Ir negaliu išeit darbymečiu į dieną.

O prakaite,
Net nežinojau, kaip saldžiai
Tavo sūrumas atmintin sukris.
Iš ten ateina nuospaudos
Ir ant delnų
Laukai arimais sugula,
O dalgis vaikščioja po pievas.

RAZBAINYKŲ RESPUBLIKA



XVII

O kipše! kiek daug visko žmoguje sutelpa. Net nežinai – ko? Sukrauta irgi kaip sąvartyne. Bent taip atrodo, kalbant apie save. Kaip miela būtų, kad tą „viską“ sudėliotume, pasitelkus bent kiek didesnę tvarką. Bet ne, taip nėra, taip neatsitiks. Reikia ir reikės nuolat raustis, ieškoti, o netikėtai užkliuvus už užmiršto daikčiuko, vėlgi išslysta iš rankų pradėtas darbas, nes apčiupinėji netikėtai surastą.
Man smagu ateiti prie Kelio, atėjusio į sodybos kiemą, prisėsti ant pavartės akmens ir klausyti, kas būta. Čia atmintis atgyja, neretai atrodo, kad tas kelias vėl po mano kojomis ir laikrodžiai tiksi tą patį kažkada būtą laiką. Kartais čia ateinu užbaigti pradėtų dienoraštyje užrašų, tikėdamasis paramos, prisimenant ankstesnes keliones. Tą kartą ir jam, Keliui, ir sau skaičiau:

a) pirmi namai Lietuvoje

Iki jų buvo pora šimtų žingsnių. Gal net mažiau. Dabar, pasitikus Nemuną ir savotiškai jam pasimeldus, reikėjo atsigręžti ir eiti pirmiausia iki tų namų, o paskui su Nemunu toliau ir toliau.
- Tai, aida, žygiuojam, Vidini.
- Neskubink. Žiūrėk kaip ramiai plaukia.
Kelią pasirinkome tiesiai per lauką. Žemė dar nesušilusi ir žemumėlėse teliūškuoja didoki vandenys. Priėjus pirmuosius Lietuvos namus ir vėl apėmė keistas jausmas - atrodytu, argi svarbu, kas tas žmogus, įsikūręs pirmuoju numeriu Lietuvos panemunėje. Bet kur tau!. Jauti, kad tai svarbu ir labai norisi, kad tas žmogus šiltai tau pažiūrėtų į akis, paprašytų prisėsti, kad jis būtų geraširdis.
Įdomu išgirsti ir jo žodžius, pasidairyti po jo gyvenimą.
Iš štai tas Žmogus
Pamatėme jį pro langą, užgulusį stalą alkūnėmis. Buvo susikaupęs. „Nuėjęs“ į save, savęspi. Greit suvokėme, kad jis klausosi Šv. Mišių transliacijos ir Lenkijos. Tačiau įėjus į namus, tuoj išjungė radijo imtuvą ir sužiuro lyg klausdamas, kas tokie būsime ir ko čia ieškome. Buvo balandžio 20-oji ir tikintieji šventė antrąją Velykų dieną.
- Lauke šalta, - pasakiau
- Kaip tėvai sakė- jeigu mūsų, rusų ir žydų Velykos susieina į vieną laiką, nei šilto pavasario, nei šiltos vasaros nelauk.
- Bet mes sušilę. Prie Nemuno sušilome. Dabar norėtum sužinoti, kaip gyvena žmogus, kuris, kaip suprantame, Lietuvos pradžioje yra nr. 1
Žmogus buvo dzūkiškai iškalbus. Netrukus sužinojome, kad tai Vincas Kriaučiūnas, vienas ir Varviškės kaimo senbuvių. Kitados kaimas buvo didelis, visas krūvon. O paskui... ar tai 1938 ar 39 metais išsimėtė po vienkiemius, po viensėdijas.. O miškas Varviškei ošia nuo seno, kaip kad Nemunas teka.

- Viskas? -sukluso Kelias.
- Na taip.
- Ir nė žodžio apie respubliką.
- Kieno? Kokią respubliką?
Kurį laiką Kelias tylėjo, matyt norėdamas kažką prisiminti. Bet neatrodė, kad tai turėtų būti linksmas atsiminimas, bet pasirodė, kad dar jam prireikė padainuoti.
Močiutė jau sena,
Tėvelis po žeme,
Jaunasis brolelis
Po Varviškę žuvo, –
padainavo ir:
-Taigi. Būna, kai žiūri į knygą, o matai špygą. Taip gali atsitikti ir su dienoraščiu. Parašyta daug, bet... Ne, ne! Čia ne apie tave, Pranuci, su Vidiniu. Matėte, kaip Nemunas atplaukia iš Baltarusijos, maldą rašėte ir pasimeldėte, sužinojote, kur Lietuvos pradžia, o girdžiu, kad ir sodybos neužmiršote paieškoti, nuo kur prasideda Lietuvos žmonių gyvenimai. Kur dabar Vincas Kriaučiūnas, tik spėti galime, bet labai, beje, tiksliai. Atspėdami. O Varvišės kaimas, tas tiesa, jis senas. Nežinau, kodėl apie tai neužsimena Vaidinimas. Įtariu, kad ne kaip savo darbą išmano. Gal laiko pritrūko, bet te ateina - noriu ir jam tai pasakyti.
- Dabar?
- Kad ir dabar. Kam laukti, jeigu nežinai, ko gali sulaukti.
Pasirodžius Vaidinimui, kelias jam dar iš toliau:
- Va, Pranucis ieško Varviškės respublikos. Sakau, kai šalia Vaidinimas, jis galėtų smagiau į ją parodyti.
- Varviškė? Respubliką? - stabtelėjęs perklausė Vaidinimas.
- Deja, nieko negaliu pakeisti savo nuomonėje. Įtariu, kad savo darbą blogai išmanote, pone., - labai rimtai kalbėjo Kelias, atsimindamas ir Vidinį. Esą, irgi gero žodžio netarsiąs, - Žmogus užsiima poezija, o Varviškė jo širdyje neprakalba., nutilusi. Va taip ir išnykstame, o paskui nesuvokiame, kodėl – be pėdsakų. Kaip Raigardo miestas. Liūdna, ponai, man apie tai kalbėti, bet juk reikia. Tą darau ne savo malonumui, o kad taip nebūtų.
Tuo laiku laimingiausias buvo Vidinis, kadangi Kelio priekaištų negirdėjo. O dienoraštyje pasiliko užrašas.
„Kelionėse po Lietuvą nepakanka skaičiuoti nueitus kilometrus. Ne ten, būdamas Varviškėje, sužinojau, kad remiant Lenkijos vyriausybei, šiame piečiausiame Lietuvos kampe, buvo suorganizuota Samorząd Warwiszki, neretai Varviškės respublika vadinama.
O, kaip negražiai mudu su Vaidinimu atrodėme Kelio akims. Bet tokie negražūs atrodėme ir savo akims. O ausyse lig šiol nenutyla jo žodžiai.
- Eikite, vyrai. Šiandien ir man nuotaiką sugedusi. Eikit, vyrai, Raigardo miesto ieškoti. O kelio klauskite, kad ir tuos, kurie žuvo nuo Varviškės respublikos razbaininkų. Eikit!
Jautėme, kad geriausia, ką dabar galime padaryti, tai paklusti Kelio paliepimui. Už nugaros išgirdome ir vėl jį dainuojant:
Močiutė jau sena,
Tėvelis po žeme...

(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-20 00:57

RAIGARDAI, KUR TU?


Raigardai, kur tu?
XVI (tęsinys)

Aš nelabai žinojau,
Kam Vidiniui reikia
Minėt Lizdeiką, Gedimino žynį
Ir palinkėt, kad Vilnius staugt vilku:
- Kur tu, o Raigardai,
Kur tu?


Ar manote, kad bus geriau,
Jei šauksim tų, kas neateis?
Ar Šventaragio slėny kursim ugnį,
Kaip mūsų protėvių laikais?
Aš suprantu, kaip Raigardui krūtinę sopa,
Bet ten įeiti daug sunkiau,
Negu įėjom į Europą –
Nei ji, nei Dievas nepadės,
Todėl ir Šventaragyje ugnis užgesus,
Dangaus altoriais užpusta.
Betgi sakau, kam mums kalbėti apie tuos,
Kurie padėti neatesi.
Ir Lizdeika, deja,
Ir kunigaikštis Gediminas.

VIDINIS
Vaidinimai, nepyk,
Kad sutrukdžiau tau šnektą.
Juk nežinau, kodėl ir kaip
Sapnai į žmogų miegantį ateina.
Ir, regis, niekuomet,
Kai jis atmerktomis akim...
Kalbėk, prašau –
Mes turim šventą teisę
Savuosius protėvius atmint
Net jeigu būtų kryžiumi teisti.
Ir į mane sapnai galingai beldžias,
Net pamanau,
Kad jie dalelė pelenų
Iš slėnio Vilniuj prie Neries,
Kur laužuose pirmieji kunigaikščiai degė –
Kiek jų ten
Irgi niekas jau nepasakys,
Galbūt todėl ir žody ŠVENTARAGIS
Man telpa dar nesužinota
Mūsų praeitis.

Ir vėl pritilome it musę kandę.
Daug žemėj turtų,
Bet didžiausias jų -
Surast ir pamatyti,
Ką praradę,
Savo istorijos būty.

VIDINIS
Kalbėk, Vaidinimai.
Man laiko dar užteks
Ir pelenais įkurti ugnį,
Nes jau nereikia eit – pareit.
Esu, kur reikia būti.

VAIDINIMAS
Tada dar,
Kai išėjo miestas,
Pakilo vandenys labai aukšti.
Lyg pridengė, kad pėsčias neateitų.
Bet paukščiai skraidė, netikėdami akim -
Žiū, vandenynas plaukia, maudosi,
Lyg Nojaus potvynis
Šį kraštą nuodėme žegnoja.
Ir nematysi, kas ir kaip
Po miesto kojom -
Versmės gerklė gili,
Ar pragaras atėjęs
Ugnimi liepsnoja.


Iš kur, o Viešpatie,
Tokia žinia?

VAIDINIMAS
Taip Jums kalbu
Iš varno Goliaus žodžių.
Bet leidus jam.
Jis iki šiol ieškoti nesiliovė
Erelio lizdo, kuriame
Kadaise rastas Lizdeika.

VIDINIS
Ką tu sakai, Vaidinimai?
Su juo pažįstami seniai...
Su varnu Goliu it vienoj draugėj.

AŠ.
Labai seniai,
Ir niekuomet, o niekuomet
Mums nekalbėjęs,
Kad jam parūpo Lizdeika...
Ką - Lizdeika?
Net lizdas, kuriame jis rastas.

Suspirgo ausyse kažkas.
Ir sielą gėlė -
Nesinorėjo patikėt.
Vaidinimas nutilo.
Aš tylėjau.
Burnoj Vidinio
Žodžių irgi nebeliko.
Ir šitoje tyloj
Šventoji sukuždėjo

ŠVENTOJI
Tai labai vyriška - ne viską
Net draugėje tuoj pat sakyt,
Nes būna, ir tiesoj ištartas žodis
Pavirsta akmenim
Ir gali būti, kad savan lizde
Ir varnas Golius žmogų radęs.
Galėjo vardas būt jo Lizdeika
Bet argi būtina, kad taip?
O varnai Goliau,
Būk laimingas savo kelyje
Aš su tavim
Ir meilėje, ir ilgesyj.

Subruzdo kiek...
Kažką pakrapštė savyje
Ir uždainavo angelas, ar dievas.
Ar dar kažkas.
Bet ne! Tai ji pati, šventa knyga:

ŠVENTOJI (dainuoja):
Netikėt negali -
Mano namas prie kelio.
Čia ateina pabūti
Pasauliai visi.
Oi aukštai, oi aukštai
Skraido mylimas varnas,
Jam dainuoja Šventoji knyga.

Man galbūt net nebus
Pasakyta čia būti
Plėšo vėjai likimais
Ir knygų lapus
Bet tikiu, net žinau
Mano mylimas varnas
Apkabins ir dangum prisiglaus.

(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-19 00:11

Komentaras:

2010-01-28 15:25 zirkles
Nuostabus

2010-01-19 08:55 Saša
Gražūs skaitymai. Pirmiausiai patikrinu, ką čia rasiu ir neapsigaunu.

2010-01-19 04:09 Dalija Kiliesiene
Tas paskutinis posmas, Pranai, toks savas

KUR, RAIGARDAI, KUR TU?



Net nepastebėjome, kai prie mūsų trijulės - Šventosios, Vidinio ir manęs - prisiglaudė Vaidinimas. Paprastai nebūdavo tylus ir, atėjus jam, tekdavo ir visiems kitiems sukrusti. Dabar buvo lyg atilsio valandėlė.
- Tai va kaip, - pasakė, nieko nepasakydamas, bet jam reikėjo, kad žinotume, kad ir jis čia. - Nepykite, ponai, kad lyg šiol kaip vėjo botagėlis. Tačiau reikalai susitvarkė taip, kad pasilieku pas jus, nenorėdamas suspėti visur. Pastovi būstinė - čia, kur jūs. Net nežinau, kodėl toks ryžtas atsiradęs, bet tai savo valia, taigi, būsiu čia. Daug darbų laukia, labai daug.
- Mūsų nepaisyk. O darbų ir be tų, kurių laukiam, jau pakankamai daug.
- Suprantu. Ir tai teisybė, - paslaugus buvo Vaidinimas ir paprašė leisti jam paskaityti kartu su Šventąja.
- Betgi...
-Taip, taip, nežinau kokius raštus perskaitys Šventoji, bet žinau, kad kelionė į Raigardą prasideda. Patikėkite, kad improvizuoti tai, kas bus, yra sunkiau, negu tai, kas buvo. Manau, kad apie Raigardą jau dabar reikia pasakyti štai ką. Atsiprašau, bet privalau tai padaryti. Suprantu, kad mane žiniomis aplenkėti, bet...

VAIDINIMAS
Išėjo Raigardas...
Na, o kodėl?
Kai rytas kėlėsi
Jau jo nebuvo.
Tik po žeme giliai
Dar skambtelėjo jo varpai
Ir tyluma
Su lyguma
Užklojo miesto kelią.
Nei vieno mūro,
Net akmens nepasiliko.
Išėjo visas - didelis, gražus.
Su gatvėmis ir jų namais,
Su pilimi ir bokštais,
Aikštėm ir kiemais,
Su turgumi, su siena.
Netgi su kapais...

Tai netikėta buvo
Man, Vidiniui...
Šventoji irgi po minutės tyloje,
Nustebus ir baugi,
Kad nesuklystų, tarus žodį.

ŠVENTOJI
O, ačiū!
Kaip jis išėjęs, niekas neparašė.
Dėkokime Vaidinimui,
Kad siekia išėjimo pradžią,
Minėdamas tą naktį.
Galbūt lemtis padės atsekti
Ir priežastis.
Juk buvo miestas,
Miestas buvo
Ir va - ne lyg į kapą,
Be pėdsakų, be atmintis.
Ir jeigu dievas nepadės,
Tai pasakykite, kuo dar tikėti.


VAIDINIMAS
Tikėjimas – šaunus dalykas.
Ir melą tartum duoną raiko.
Nuo Kažkada praėjo aibės laiko,
Bet skambina dar Raigardo varpai.
Aš jau bandžiau ieškoti moteriškės,
Galėjusios ištraukti miestą
Iš tamsos gelmių.

ŠVENTOJI.
O, neskubėk! Labai prašau.
Šie užrašai jau knygose yra.
Nebus sunku
Juos perskaityt kartu.
Bet ką galėtum pasakyti apie pradžią?
Kai ji gera
Ir pabaiga nenori būt blogesnė.
Kodėl išėjo Kažkada
Į nežinią garbingas miestas?

VAIDINIMAS:
Tai tiek ir liko jo.
Tik klaust – kodėl?
Deja, pas ką paklausti?
Išėjo vyrai, moterys, vaikai.
Visa gyvybė -
Katės, šunys, tarakonai..
Ir visą tai, ką Raigardas
Tarp savo sienų laikęs.
Turėjęs būt labai galingas tas,
Kas miestą šitaipo prakeikęs.
Sunku tikėt, kad jis
Pateko Dievui į rankas,
Nes kelias jo
Net kryžiais nežymėtas.
Tačiau kad jis yra,
Taip pat netenka abejoti.

Ir jautėsi, kaip sieloje gražiai
Suvirpo pakalbėt Vidinis.
Daug būta nuogirdų,
Vilčių, spėlionių,
Net netikėjimo -
Esą, tai legenda, sakmė,
Poetų išmonė,
Bobulių pasakos vaikams.
Nebūna taip, kad miestai dingę
Paliktų žemę be pėdų.

VIDINIS
O taip! O taip!
Kad Raigardas yra
Neverta, ponai, abejoti.
Daug metų vaikščioju žeme
Ir visąlaik jaučiau po kojom,
Kaip kalba, prašo,
Kad išgirstum jį.

Nutilo it pritrūkęs kvapo,
Bet tik akimirkai,
Kad šnabždesy ištart žodžius,
Kurie į širdį skaudžiai kąstų.
Vidini, klok!
Aš juos žinau.
Esi su jais teisus.

VIDINIS
Deja, deja
Pagonis Lizdeika
Netgi daugiau, negu bažnyčia.
Be jos galėjo pasakyti drąsiai:
- O Gediminai kunigaikšti,
Trakus palikęs,
Sostinę įkursi čia.
Kur Šventaragio slėnyje
Ant aukšto kalno
Geležinį vilką sapnavai.
Ir - ką?
Gal kam tai pasaka,
Sakmė graži
Ar legenda,
O Vilnius, sapnuose vilku išstaugtas
Dabar turėtų pats vilku sukaukt:
- Kur, Raigardai,
Kur tu?

(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-18


Komentaras:

2010-01-18 21:49 Simonas Stanevicius
malonu skaityti.

2010-01-18 14:33 agricola
nėr prie ko prikibti...

2010-01-18 06:40 Dalija Kiliesiene
O taip! O taip!
Kad Raigardas yra
Neverta, ponai, abejoti.
Daug metų vaikščioju žeme
Ir visąlaik jaučiu po kojom
Kaip kalba, prašo,
Kad išgirstum jį.

Yra Raigardas, nes mums jo reikia.

PRASKLEIDŽIANT PASLAPTĮ...


Ir štai atsitinka taip, jog mudu su Vidiniu vienu metu suprantame, kad reikia suklusti ir patylėti. Vidinis pūstelėjo ryto šviesoje degančią žvakę. Atsidusau jau jai užgesus ir suvokęs, kad tie lengvi žodžiai, kurie burnoje dūzgė kaip bičių avelis, dabar apsunko- poezija vėl perėjo į prozą, bet tai kartu reiškė, kad sulėtėjęs širdies ritmas daugiau veiklos perleido smegenims. Tai, kas buvo pasakyta širdimi, reikėjo perklausyti ir sukramtyti, sulipdant į atomą esmę.
- Taip, - pasakė sau - ne sau Vidinis, atitraukdamas varno Goliaus dovanotą plunksną nuo dienoraščio ir slėpdamas ją aprangoje, aplipusioje kišenėmis. Jų daugiau negu reikia, bet Vininis šventai tiki, kad bet kokia atsarga gėdos nedaro. Tiesa sakant, kišenės jį net puošia. Nepastebėjau, kaip toks pomėgis atsiradęs, nors gerai prisimenu jo skurdą nuo batų lig kepurės. Aprangoje daugiau skylių ir lopų, negu išlikusio pirminio audeklo.
- Taip, - atsiliepiu tuo pačiu žodeliu, - pasikalbėjome ir su Jeruzale, ir su Raigardu. Belieka palaukti, kada iš kibirkšties įsiplieks ugnis, gaisras. Ne, ne, nemanyk, Vidini, kad paistau apie revoliuciją. Suprantu, kaip labai mums reikalingos nors bent kiek didesnės galimybės sugrąžinti į saulės šviesą, kas mums priklauso.
Vidinis suvokė, apie ką kalbu, bet atsakyti neskubėjo, manė, kad garsiau apie tai kalbėti dar anksti. Tačiau vis dėlto, kalbėjome rūpimo reikalo linkme, bet lyg išlaikydami paslaptį.
- Manau, jog sapną ir net nuojautas reikia suprasti, kaip signalą, kad jiems pasisekė.
- Tai jau signalas iš ten - iš Astės, Ypatos, ponios Citatos, Tomo Vaisietos, viso karietos ekipažo, - regis bent truputį buvo ryžtingesnis Vidinis. - Ir jeigu tikrai taip, ačiū dievuliui, kad sugebame netriukšmauti dėl nežinia kur dingusios karietos. Maniau, kad tauta jos greitai pasiges, o, pasirodo, kad – ne. Nėra ir nereikia. Bet kol kas dar - ša, dar - ša. Kaip iš tikrųjų jiems sekasi, per anksti kalbėti.
- Betgi sutarėme, kad sėkmės atvejų bus pasiųsti stebuklai. Ar –ne? Net nekalbu apie tavo sapną. Atsimink, ką tik buvusį mano kalbėjimą su tavimi. Jis kaip iš Bairono ar Adomo Mickevičiaus lūpų. Ar ne stebuklas? O kaip jis atrodo dabar? Stebuklas baigėsi, poeziją išnyko, tačiau žinia apie ją išlieka. Tiesiog privalome tikėti, kad Astės kelionė pasiekė tikslą.
- Tikėkime, Pranuci, kaip įmanydami geriau, bet neužmiršdami abejoti. Atrodo, lig šiol mums tai pavyko. Tylėjome taip kantriai, kad atrodė, jog patys užmiršome, kad mums bent kiek rūpi Astė ir jos komanda. Net tave žmonės liovėsi vadinti vežėju.
Tai buvo pirmas atviresnis pašnekesys po to, kai Astė, perėmusi iš manęs karietos vadžias, išvažiavo nežinia kur. Iš tikrųjų, tas „nežinia kur“, buvo įvyniotas tyloje, laukiant pasirodant pirmųjų stebuklų. Dabar jie lyg yra, ir visgi nepalieka abejonė - ar tikrai? Burnos, įpratintos tylėti, pasiruošusiuos užsičiaupti tuoj pat, bet nuotaika jau buvo kitokia, atrodė, kad galime it kaimo bernai, apglėbti per pečius ir uždainuoti kaip seniai seniai. Suvokėme, kad jeigu Astei pasisektų stabtelėti bent ties Raigardo miesto vartais, pasaulis pradėtų eiti iš proto ir tai prasidėtų nuo mudviejų su Vidinių, pasirodžiusių su tokia žinia apie surastą kelią į Raigardą. Mes jos laukiame, jos bijojome ir tai teisinga, nes žinome, kad pirmiausia kelią pastos bažnyčia. Suprantu, kad baimės akys didelės, bet kitaip ji negali pasielgti ir todėl jos priešišką nusiteikimą priimame su pagarba, melsdamiesi prie jos pačios altorių, kad Raigardas miestas sugrįžtų atgal.
- O kada tai prasidėjo, a? Ir nuo, ko.. a? - panūdo pasidairyti Vidinis. – Nuo amžinybės. Jau buvau beprarandąs viltį, kad kažkas atsiras pozityvaus mūsų laukime.
- Betgi, dėde Vidini, tai prasidėjo ne nuo amžinybės. Prasidėjo nuo tada, kai su dzieduliu išgirdote pasaką, - atsilipė Šventoji.
- Ha, ha, ha! Štai kokie esam konspiratoriai, a? - nelaukdamas linksmai atsiliepė jai Vidinis. Iš tiesų, nuo savęs žmogus negali pabėgti. Ir neatsitiktai tu - mūsų Šventoji. Kaip gerai, kad esi. Bet kodėl sakai, kad tai pasaka? Niekuomet netikėjau, kad tai pasakai. Nie-kuo-met! Klausk dangų, klausk pragarą ar dziedulį. Jis tai netgi geriau žino.
- Taip, Šventoji, dėdė Vidinis niekuomet tuo netikėjo. Ne todėl, kad nuovokesnis. Jam geriau pasisekė. Buvo susitikęs tą moterį. Todėl nesunkiai ir mane įtikino, kad tai nei pasaka, nei legenda, nei sakmė. Ir prašau –panašu, kad greitai lenksimės tiems, kas mudu šauks asilais, - pasakiau ir pridūriau, - žinoma, Kristaus.
- Tuomet manęs čia nebuvo. Net ir tos karietos, kuria Astė išvažiavo, irgi nebuvo. Taip užrašyta. Tik pagal užrašus ir sakau, kaip atrodęs tas tada.
Susižvalgėme su Vidiniu ir tylėdami išsiėmėme varno Goliaus plunksnas. Mintyse bandžiau atsiminti jau neartimą įvykį, bet kai sužinau, kad jie kažkada vežioti „Dženės“ karieta, atlyžtu, nes suprantu, kad toji atmintis praryta amnezijos. Šis nutikimas irgi iš tų laikų, kai lepinomės „Dženės“ kelionėmis, bet jai sudužus, jis išliko kai kuriuose užrašuose, kurie atsiradę knygos – segtuvo valdoje. Jau atverčiau ir dienoraštį, kad iš Šventosios, pasak atsiradusio žargono, priimtume gimdymą. Varno plunksnos ar jų rašalas neįtikėtinai greitas – užrašydavo tekstus, nepraleisdamos nė žodelio, nepaisant kaip greitai būtų perskaitomi. Bet ūmai Vidinis:
- Ne, ne! Dar ne laikas! Aš ne kunigaikštis Gediminas, kad mano sapnas pildytųsi ir, beje, kuris iš mūsų galėtumei prilygti jo žynio Lizdeikos gebėjimas perskaityti sapnų turinį. Ne, ne! Dar ne laikas! Nesame tikri, ar išeidami iš paslapties, nepakenksime Astės kelionei. Dieve saugok! Betgi, ponai, šitokio prašymo ir Dievas nenorės išgirsti. Nemanykime, kad jis galėtų pasielgti kitaip, negu bažnyčia.
Vėl tyla, bet po triukšmingo Vidinio išpuolio, ji atrodo ypatingesne. Jaučiu, kaip spengia, bet ne ausyse, o aukščiau, viršugalvyje.
- Bet jeigu taikotės į galingą aštuoniasdešimties metų storumo dienoraštį, tai pradedu abejoti. Dėde Vidini, dzieduli, juk taikotės? O bažnyčia irgi dar ne Dievas. Dar ne Dievas, - ryžtingai ir netikėtai pareiškė nuomonę Šventoji. Bet tyla dėl to tik gilėjo, daiktai tolo, darėsi nepasiekiami, bet... atsiprašau. Ne visi daiktai taip. Matau, kaip priešingai jiems, prie mūsų artėja žvakė. Ir:

Prisiliečiu prie žvakės -
Žvakė dega.
Ir vėl jaučiu, kaip burnoje
It paukštis stebuklingas šneka,
Vėl žodžiai bitėmis
Kaip avilys sudūgzta.


Vidini, leisk man žodį tart -
Nesidairyk, kuomet ir pats esi stebuklas...
Kvailai atrodo
Šviesoje uždegti žvakę,
Bet kaip be jos?
Mačiau, kaip jos ugny
Drugeliai dega,
Atskidę iš tamsos.
Negi ir mes iš jų pasaulio?
Bet jeigu net ir taip -
Jau laikas pasakyt
Kuo esame
Net būdami Savy

VIDINIS
Skaityk, Šventoji.
Juk Biblijos esi
Paskutinioji
Šešiasdešimt septinta knyga.
Ir nesvarbu, kad tai kol kas
Težinome tik mes...

(Iš “Tada, kai buvome“)
2010-01-13 00:07
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...


Komentaras:


2010-01-14 08:14 Saša
Prašvito nauja diena ir aš pradedu įsisavinti Prano dirvonus...

2010-01-13 13:21 agricola
sakai Dievas prašymo negali išgirsti...dažnai taip būna ribinėje situacijoje...kažkada teko skaityti paskutinius vokiečių kareivių laiškus iš Stalingrado, tai ten vienas vokietukas, giliai tikintis, rašė namo, kad jam atrodo, kad Dievo nėra...nu bet čia ne į temą...5

2010-01-13 11:37 juozupukas
Kaip gera turėti Vidinį... Ir nereikia jokių kitokių draugelių ir draugucių...

2010-01-13 06:32 Dalija Kiliesiene
Ateinu atsigaivinti, pailsėti, naujas mintis pamintyti - ne Tavo, tik Tavų pažadintas

2010-01-13 00:26 Čia ne aš
Norėsiu visą kūrinį kada nors po ranka turėti. Sušyli nuo jo...

DAR VIENAS ASILAS (tęsinys)


VIDINIS
Senokai jau Jeruzalę miniu,
Bet taip - lyg vardo nežinočiau.
Girdžiu, kaip sieloj aikteli kažkas
Ir man gražu,
Kad toliuose į požemius
Griaustinis aidi.
Žinojau juk, žinojau -
Būtinai ateis diena
Ir mes išgirsime,
Kaip skamba miestas,
Nuėjęs būti po žeme.
Varde – trys skiemenys,
Juose- devynios raidės.
Galėtum spėti...


Bene nebus jo vardas Raigardas? -

Tariu
Ir ausyse, užkimus tyluma
Atsiveria girdėti
Kažką nepaprasto ir įstabaus.
Bet reikia laiko,
Reikia dar kažko,
Kad sugebėčiau patikėti
Šventovėmis, dievais
Ir atsivėrusiais minty vaizdais,
Kurie lyg buvę
Ir namo sugrįžti nori.

Vidinis krūpteli,
Išgirdęs miesto vardą
Ir, bučiniu prilietęs žandą atsargiai,
Lyg verkia, džiaugiasi, lyg bara:

VIDINIS
O nuovoka, palaiminta pabūk!
Maniau, kad liksiu vienas
Ten svetimas tarp svetimų,
Bet – ne,
Dar vieną asilą suranda Dievas
Ir... še, Vidini, būkite kartu.

Ir pažvelgė akim giliom
Į veidą man -
Gal rauksiuosi, gal kaip?
Po valandėlės taip:

VIDINIS
Kaip nori, Pranai, pyk, nepyk,
Bet čia ir vėl kalbu
Lyg rankoj Bibliją laikyčiau -
Ne vienas, kaip anksčiau sakiau -
Du asilai su Kristumi
Jeruzalėn įėjo.
Ir tas, kuris dar neužsėstas,
Man į tave labiausiai panašus.
Teisingai ištarei to miesto vardą.
Tai Raigardas.
Ne pirmąkart girdėjau,
Kalbant jį sapne,
Bet kad vadintų asilu?...
O ne! Nebuvo taip.


Ir man belieka pasakyti „ačiū“‚
Bet tik ne Raigardui, o tau.
Matyt, taip reikia, kad panašūs
Į Kristaus asilus abu.
Bet ką toliau darysim, kai tokie?

VIDINIS
Dar pasiruošime tvirčiau
Į Raigardą -
Savo Jeruzalę įeiti.
O abejonių, žinoma, kad daug.
Galbūt net Kristus nepadės -
Marijos žemėj, Lietuvoj,
Kvailiai ir asilai
Ne lyg dvyniai
Ir vertę jų svarstyklės
Lygsvaroje laiko.


Jaučiu, kad tavo sapnas iškentėtas.
Net jeigu asilu nebūčiau -
Tavęs į žygį vieno neišleisčiau.
O būti juo,
Kai jis prie Kristaus.
Man nemenka garbė.
Betgi sakai, jog abejoji
Kad padės.
Iš kur tikėtis paramos?
Kas asilus pro Raigardo vartus įves?
Tik nekalbėk –
Gal kunigaikštis Gediminas
Ar net žynys jo Lizdeika.

VADINO ASILU...



Rytais iš Vidinio nelaukdavau blogos nuotaikos. Pakildavo kaip saulutė ir netgi kai jos nebūdavo danguje, pasišildydavau prie jo. Šviesa irgi, regis, apglėbdavo ištuštėjusį vienkiemio kiemą, prie jo prigludusį seną tėvulio sodą, apaugusį pušynu kalnelį, išdžiuvusią Ūso balą. Mokėjo Vidinis pasidžiaugti prisikėlimu, išeiti į dieną arba, kaip sakydavo, į jos gyvastį. Bet šis rytas toks, kad pradėjęs su juo kalbėtis, net savęs nepažinau. Nemanau, kad tobulai užrašau į dienoraštį, kas panorėta. Gali būti, kad šio įrašo svarbos netgi nesuprantu. Visi, neišskiriant manęs su Vidiniu, abejojame, ar jis tikras, bet pasakyti, kad - ne irgi niekas nepasakom, Tyliai dairomės ir laukiame, kas atsitiks ryt, poryt. Bet visi sutariame, kad tokiems dalykams dienoraščiai negali užversti puslapių.
*****
VIDINIS.
Sapnai man būna Dievo dovana,
O šiąnakt išgirdau, kaip asilu vadina.


Nejau?
Bet kai kita būtis
Į prieangio duris taip spirias
Nepyk, net jeigu Dievas asilu vadina.

VIDINIS
Aš nesakau, kad jis.
Sapnų pasauliai margesni,
O dvasingumo ten daugiau.
Net pagalvoju- o! žmogau,
Kodėl tokia blanki mintis
Po tavo galvą vaikšto –
Kiek daug ten mokslo, patirties
Bet pasakyk, ką turim pas save iš ten?
Matyt, todėl ir išgirdau, kad asilas.
Bet jeigu aš, tai ir vis mes ilgaausiai.


Na jau? Visi?
Gal prisivalgęs daug buvai?
Sapnai apsunkusių nemėgsta.

VIDINIS
Na, neklajok!
Man regisi, kad šitaip šaukė miestas.
O Dieve! Jeigu tai tiesa
Jo vardą numanau.
Tuomet ir asilo garbė
Į Jėzų Kristų rodo.


Oho!
Bet gal, Vidini, patylėk.
Išties, kai beldžiasi būtis kita,
Net ir sapnuot nemokam.
Gyvenimu prišiukšliname Dievo langus
Tai nors sapnuos nebūkim asilais.

Supyko, oi supyko ant manęs Vidinis
Išgirdęs šitaip kalbant jam žodžius -
Dienoraštį iš rankų ėmė
Ir liepė atsibust -
Esą, ne jis sapnuoja,
Aš sapnuoju.
Ir nesvarbu, kad atmerktom akim.
Ir kaip jaunystėje,
Aukštai pakėlęs galvą,
Ištiesęs ranką,
Žvelgdamas tolyn:

VIDINIS
Žiūrėk! Tai asilas.
Ant jo ne tu, ne aš,
O Jėzus Kristus joja.
Nulenki galvą ir matyk -
Antai, Jeruzalė išėjusi,
Žolynais kelią kloja...


Betgi žinai –
Ne asilo išėjo pasitikt.

VIDINIS
Žegnokis, Pranuci,
Ir asilu kaip kryžium,
Kol šitaip neištiks -
Dar vis pagonys esam...
Aš nežinau, kodėl
Lietuvoje bažnyčios
Šventų dalykų negeba priimt.
Bet atsimink- iš kur atėjo būti Vilnius?


Atsimenu, Vidini,
Ir, prašau, neniršk –
Greit tavo sapnas užsimirš,
Nes jis - ne kunigaikščio Gedimino.
Jo niekas net vilku nepavadino.
Tiesiog girdėjo -
Staugia Geležinis Vilkas
Šimtais kitų vilkų
Tave gi asilu sapne vadina
Juk taip?

VIDINIS;
Ir taip, ir – ne.
Tas miestas
Kaip Jeruzalė – yra!
Bet reikia asilo, kaip Kristui
Kad įjot galėtum...
Bet asilas nejaugi aš?
O Viešpatie, atleisk!
O asile
Tu man sunkesnis negu kryžius.
Širdis nepriima tavęs.
Pagonis dar esu,
Pagonis, Dieve...
.
Ir paėmė Vidinis žvakę
Ir ryto šviesoje ilgai ji degė
Ir nežinojau, ką jam pasakyti
Jeigu tiki dar vis sapnais
Jeigu tiki jų išmintim
Ir Lizdeika,
Ir Vilnium.
...............................................................
...............................................................
(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-09 20:01
Komentaras:

2010-01-24 19:17 claustrofobas
liuks,,, patiko

2010-01-18 21:37 Leviatanas
pradėjau mąstyt, kad vidinis visai gali išoriniu būti

2010-01-11 21:37 Čia ne aš
Gražu. Su pagarba.

2010-01-10 07:54 bitele
...taip stipru ir teisinga, kad man su savo saldžiais sueiliavimais gėda. labai gėda...

2010-01-10 03:02 Dalija Kiliesiene
Betgi žinai -
Ne asilo išėjo pasitikt.

Kol šitaip neištiks -
Dar vis pagonys esam...

Dar vis pagonys esam...

2010-01-09 20:33 Genn
:) Nu kartais visai nieko, Pranuli, tas tavo klejon...a...e...tąsyne....a....e....nu sakykim - klajones su tuom vidinium paskaityti...Tik tas ciuckius tamstos fotkėj man tai kuom tai nepatinka...geriau jau kacalas būt, o tai jau visa Lietuva dabar taip šunimis apleista ir tiek jau jie sužmogyti dabar - ir aprengti, ir iš lėkščių valga, ir ant šaligatvių šika.., katinai da tiek tikrai neapnaglėję ;D