Į DIENORAŠTĮ...

Tada, kai buvome (4)


Įdomu būtų suskaičiuoti, kiek kartų per dieną užsimerkiu ir, pabuvęs valandėlę užmerktomis akimis, vėl atsimerkiu. Žmonės nekenčia senatvės dėl daug ko. Dėl jai būdingo marazmo - irgi, bet kažin, ar nusipelno ji tokios nemeilės? Ar ne dėl mūsų pačių nuopelnų ji tokia nereta? Kita vertus, kur surasi tokį kvailį, kad ja pasidžiaugtų? Bet, matyt, verta rimtai pagalvoti, kad „kol jaunas, o broli, “ kol sėji, stengdamasis dirvos neapleisti, visur reikalingas saikas, žmogaus prakaitui ir gobšumui – taip pat. Man gi dabar beliko tik paskutinė priemonė- kovoti su marazmu. Vis dar atrodo, kad nuo didžiulio fizinio ir psichinio išsekimo pavyks apsiginti būtent aprašytu būdu. Todėl pasitaikydavo, kad atsimerkęs jau surandu kitokią aplinką, negu palikau ją užsimerkiant. Šįkart suradau netoli prisėdusį Vidinį, atidžiai apžiūrinėjantį man varno padovanotą plunksną ir besišnekantį su Šventąja.
- Ko tik žmogus nesugeba. Net ir pamiegoti žvirblio miegu. Protingas, puikus paukštis mūsų Golius, bet ir jam, ir tau sakiau, kad Pranuco tas dienoraštis –tik svajonėse. Jis pats netiki, kad galėtų parašyti. Daug metų, kai su juo kartu. Žinau, pažįstu, -nepaisydamas manęs kalbėjo Vidinis Šventajai.
- Varnas dzieduliui kažkodėl tiki.
- Duok die, kad taip būtų, bet aš nemoku net patikėti, nors labai noriu. - Ir jau man: - Nagi atsimerk. Dienoraščio neišsapnuosi.
- Nedega.
- Paklausk savo Seneką. Jis pasakys, dega ar nedega.
- O kas nežinom? Pasakys, kaip visuomet. Kad gėdingiausia švaistyti savo dar turimą laiką per apsileidimą.
- Gerai, - nelauktai linksmai pasakė Šventoji, - Aš, ponai, pradedu gimdymą. Bet ne į lopšį, o į dziedulio dienoraštį. Nagi, vyrai, būkite pasiruošę ir atidūs.
- Nesijaudink, mergužėle, -nežinia iš kur atsirado Vaidinimas. - Kur aš, ten tvarka.
O po pusantros – dviejų valandų iš dienoraščio į mano akis sužiuro varno Goliaus plunksna parašytas tekstas. Ranka virpėjo, gerklė išdžiūvo, o paprašytas jį perskaityti, tylėdamas dienoraštį padaviau Vaidinimui.
- O, koks malonumas! - nuoširdžiai apsidžiaugė ir, nutilus šurmuliui, išgirdome jo skaitomą tekstą. Kol kas pirmą, vienintelį, aplenkusį net įžanginį žodį. Manau, kad ji galima įvardinti, atsikėlus eilutę iš Vidinio eilėraščio:

a) Nuo mažumės po Lietuvą ...

Atsiprašau, ponai, visų, kurie čia yra ar turėtų būti, kad dienoraštį pradedu, pirmiausia įvardindamas Vidinį. Kiek beatmenu, visuomet būta, kad pasiilgęs nuoširdumo, skubėdavau pasikviesti Vidinį. Tai verta pagarbos žmogus - kur benukaksi, Vidinis visuomet šalia. Nespėji mintimis aprėpti kokį nors reiškinį, kai, žiūrėk, jau atsišaukia. Galima pagalvoti, kad su Vidiniu gyvename viename asmenyje, tačiau dažnai nemokėdami su juo sutilpti vienoje mintyje. Nuoširdžiai sutardami - pasidžiaugiame, nesutardami- pasiginčijame. Duok Dieve, kad kiekvienas turėtume savo Vidinį - patį ištikimiausią, su kuriais išliktume nuoširdūs, sąžiningi iki sielos gelmių. Be Vidinių žmogaus gyvenimas labai suprastėja. Bet manau, kad gražiausiai jis atsiveria kelionėse.
- Seniai, Pranuci, keliavom po Lietuva, - išgirdau tada, kai buvome.
- Seniai. - atsidusau. - Kažkoks tinginys. Negi jau sėlina senatvė?
- Taigis, taigis, - kaip Žemaitės Vingių Jonas atsiduso ir Vidinis. - Kada nors pasigailėsime, oi, kaip pasigailėsime, kad va šitaip užsisėdėję. Bet tuomet tikrai bus vėlu. Ir nesakyk, kad Lietuvai apkeliauti dar laiko bus, - pakėlė balsą.
- Ką tu, ką tu, mielasis, - atsiliepiau, - šitaip niekuomet negalvojau. Apkeliauti Lietuvą? Visą? Tik beprotis šitaip gali pasakyti.
Dėl Lietuvos parametrų mudu su Vidiniu sutariame. Ji mums didelė. Tokia didelė, kad nei pėsčiomis apkeliausi, nei važiuotas apvažiuosi. Lietuvą priimame ne kaip fizinį dydį, ne kaip erdvę nuo Baltijos jūros iki Turmanto, nuo Druskininku iki Radviliškio Nemunėlio. Ją priimame kaip gyvybę, augančią iš gilios, žilos žilutėlės senovės. Kažkur ten jos pradžia ir su kiekviena diena ji vis didesnė, turtingesnė. Net atsimenu, kaip šitą mintį Vidinis taikėsi išreikšti eilėmis.

Dėl ko laimingas, jaunas juk žinai.
Nuo mažumės per Lietuvą einu.
Net žiemoje man gieda vyturiai
Ir skambina upeliai sidabru.
O žodžiuose nudžiugusi daina:
Esi bekraštė mūsų Lietuva!
Bekraštė tiems, kas vaikščioja po ją
Ne kojomis, o siela, o širdimi tyra.

Tada, kai buvome, Vidinis dar negebėjo savo mūzų persiųsti įtaigos būdu tiesiog iš savo smegenų į mano. Reikėjo juos išgirsti ar perskaityti. Jo eilėraščiai man patikę ir pagirdamas sakydavau, kad jie pagal mano ūgį. Neaukštas, tai ir jie nedideli, be pretenzijų į pasaulio pažinimą. Žodžiu, eilutės ir tik, užrašytos girdint, kaip per krūtinę gūsiais nuteka laikas. Vidiniui mano atsiliepimai patiko ir kartasi, gudriai primerkęs akį, šypteli ir duoda suprasti, kad yra poezija tik dėl savęs. Ir būdama „ tik dėl savęs“ išsaugo tą vertę, kad neparsiduoda. Tačiau tai kita tema, o tada išgirdęs iš Vidinio, kad seniai keliavome po Lietuva, negalėjau ilgiau priešintis. Tie keli pasakyti žodžiai tik labiau nudiegė širdį. Vidinis suprato ir, nedaug palaukęs, pastūmėjo žemėlapį:
- Rodyk. Nuo kur pradėsime?
- Nuo kur?
Sužiurau į žemėlapį. Jo pietuose, kur žalsva spalva nuspalvintas Lazdijų rajonas, vingiuoja tamsiai mėlyna juostas. Tai Nemunas. Jis atplaukia į Lietuvą iš Baltarusijos Dar ilgokai žiūriu į Nemuną žemėlapyje ir galvoje toptelėjo mintis, kad čia gal piečiausias Lietuvos taškelis.
- Gal pabandykime nusigauti čia, -bakstelėjau pirštu tą taškelį- Paskui panemune, panemune, panemune... Gal net iki Kuršių marių.
- Iki Kuršių marių nenukaksime. Pritrūks gyvenimo, - rimtai pasipriešino Vidinis.
Kelionėse po Lietuvą jis stropus. Ir jau patyriau, kaip ilgai su juo galima užtrukti nueinant kad ir dešimt kilometrų. Gi nuo šio taškelio iki Kuršių marių Nemunas nuplaukia per Lietuvą 359 kilometrus.
*******
-Viskas, ponai. Valio! - triukšmingai užversdamas dienoraštį nebuvo rimtas Vaidinimas.
- Jau truputį lengviau, - ramiai pasakė Šventoji. - Ir dar ramiau: - Matyt, gimdyti reiks ilgai, bet ką daryti. Knyga – segtuvas arba, kaip dabar vadinate, Šventoji - ne archyvas.

KOMENTARAI:
2009-12-17 13:58 Šnekorius
Šita dalispati geriausia, Pranai. Konkreti ir sakyčiau visai priimtina kaip atskiras kūrinys. Čia ir veiksmas ir vveikėjai. Žodžiu viskas ko reikia. Džiugu, kad gimdymą pradeda šventoji, Nelengva jei bus, nes lyg žadėta, kad bus dvyniai. Aš to labai norėčiau.Ir gimdymas galėtų būti per du kartus, Juk ji Šventoji, jei viskas galima. Pirmiausiai galėtų (mano supratimu) gimti jau tikrai išnešiota mažutė Šventutė - poezijos rinkinukas kurio krikšto tėvu būtų Pranas Karlonas. Antrasis gumdymas galėtų ir užtrukti dar kurį laiką. Na juk smagu būtų. Vietoj vieno du baliai. Aš, kaip suvalkietis, kitų iškaidas neskaičiuoju :DDD. Aišku 5 balai.

2009-12-17 12:33 Dalija Kiliesiene
Geros kelionės,kad geroj draugijoj neprailgtų...

2009-12-17 10:38 juozupukas
Nagi gerai. O kad būtų l.gerai - trūksta visai nedaug. Ir to nedaug galime neimti domėn. Mane jau pradėjo dominti šaltinis išplovęs autorių. +++++ 5.