KODĖL NEMUNAS?

Tada, kai buvome (6)


Tokio gražaus džiaugsmo, kurį patyriau dienoraštyje atsiradus pirmam užrašui, jau buvau senokai nežinojęs. Atrodytų, ak, radau kuo džiaugtis! Visa Lietuva raštinga ir gal nėra žmogaus, kuris apsieitų be geresnių - menkesnių užrašų. O Jonas iš Giškabūdžio tiesiai šviesai - nesismulkink, Pranuci.
Bet, Jonai, gal savo krašte žinai bent vieną kelmą, kuris būtų šaukiamas vardu? Sutik, kad šilinių krašte kelmų daugiau, bet nežinojau nė vieno, kuris turėtų vardą. Dabar žinau. O žmonės, pabuvę prie Dainuojančio Kelmo, patys pradeda dainuoti, įsitikinę, kad jokioje muzikos akademijoje to išmokti nesugebėtų. O man, beje, sutikus juos, neretai nelinksma, kad jie išgirsta ir išmoksta daugiau, negu aš. Ne iš Dainuojančio Kelmo, o iš jį aplankiusių žmonių sužinojau, kad mano išmokta daina nebuvo išgirsta iki pabaigos. Yra dar trečias posmas, būtent:

Pučia vėjai liūdni
Į akis... į akis sužavėtas,
Dulkės debesį suka prie jų, mėlynų.
Tu atleisk man, širdie,
Kad nemoku mylėti,
Kad ir grožį dalgiu
Įsijuosęs kertu,
Kaip mirtis,
Kaip mirtis...

Nelengvai tada parėjau į kiemą. Nusileidau nuo kalniuko ir, perėjęs įdubą, sustojau prie jo. Tik kas galėjo įmesti į galvą dar vieną užgaidą - kažkodėl parūpo sužinoti, nuo kur prasideda jis, Karlonų sodybos kiemas?
Žinojau, kaip tai kvaila. Bet toks smalsumas nenyko. Ir atėjęs prie Šventosios bet jokių paaiškinimų:
- Būtų stebuklas, jeigu kada nors sužinočiau, nuo kur prasideda kiemas. Iš kokios pusės ir kaip ateit į jo pradžią?
- Oho! Oho! Tai bent klausimas! - lyg nusistebėjo, bet greit balsą išlygino ir: - Niekuomet nemaniau, kad kvaila klausti tai, kas rūpi. Atsiversk dienoraštį ir pakviesk dėdę Vidinį. Kažkodėl pradedu jį vadinti dėde. Taigi, ir mane reikėtų paklausti, kodėl taip anksčiau nevadindavau. Juk taip pagarbiau. Tiesa?
- O kam kviesti, jeigu jau čia.
- Jeigu čia, tikrai nereikia kviesti. Noriu dar truputi pagimdyti. Juk prisimenate, kuomet prašiau- vyrai, padėkit, kad gimdyti būtų lengviau. Ne šiaip sau tuomet. Reikės daug laiko, kad galėčiau pagimdyti visą kūrinį. Dabar priimkit tai, ką duodu. Skaitykite, braukykite, redaguokite ir spręskite, ką į dienoraštį, ką į šiukšlių dėžę. Aš padarau, ką sugebu. Geriau nemoku.
- Ačiū. Mes žavimės tavimi. Neatrodo, kad galima būtų geriau. Todėl ir rūpi, Šventoji, paklausti, ar rašant dienoraštį, viskas tik iš atsiminimų, ar prie jų galima dėlioti ir dabartį. Kas dabar atsitinka. Sakykim, kad kelmas dainuoja. Tikrai, jis dainuoja. Neįmanoma patikėti, bet, - kalbėjau painiodamasis žodžiuose ir mintyse, gal net nesitikėdamas, kad šitaip įmanoma mane suprasti. Šventoji gi suprato ir, pagavusi mintį:
- Visi daiktai dainuoja ar gieda, kai žmogui dėl jų skauda. Visi, - neabejojo Šventoji ir pasikuisiusi kažkur Savęspi: - Gal tuomet priimkit į dienoraštį štai šitą... Taip, šitą.
Apsižvalgiau, tikėdamasis pamatyti ir Vaidinimą, įtikinusį mus, kad kur jis, ten ir tvarka, tačiau jo nesimatė. Bet toliau nei žvalgytis, nei laukti nebuvo prasmės. Į dienoraštį pradėjo kristi pirmi žodžiai, sakiniai, pastraipos. Pagaliau atsirado ir visas tekstas. Beliko atsidusti ir jau perskaityti iš dienoraščio:

a) Nuo kur Lietuva...

- Ar žinai, kodėl Nemuną vadiname Nemunu? - neiškart supratau Vidinio klausimą. Tačiau tai man mažiausia rūpėjo. Tada stovėjom ten, kur upė įplaukia į Lietuvą. Čia ji jau Nemunas, o už keleto žingsnių į priekį, dar vis Nioman. Ten jis baltarusiškas. Ir žinojome, kad būdami čia, esami pirmi Lietuvoje, kurie pasitinkame Nemuną. Meilei, net be žodžių sveikindamasis kalbėjau:
„Labas, Nemune. Labas, žilagalvi. Ilgas tavo kelias iki Lietuvos. Dar dešimtys upių, upelių, šaltinių, šaltinėlių suplauks į tavo glėbį. Na, o galiausiai įkrisi Kuršių marių glėbyje. Baltijos glėbyje. “.
Bet greit užspringau supratęs, kad čia kol kas dar tinkamiausia kalbėti su Nemunu kaip toje dainoje:
Oi ty rūta, rūtenka
Rūta zelionaja, - taigi pusiau lietuviškai, pusiau baltarusiškai. Juk anas, dešinysis Nemuno krantas, dar vis Baltarusijoje. Tik paplaukęs septynioliką kilometrų, praplaukęs Gerdašius Nemunas ir dešiniuoju savo krantu pradės keliauti per Lietuvą..
- Tu manęs negirdi?
- Palauk, mielasis, - sakau Vidiniui. Tavęs negirdėti neįmanoma. Tai reikštų stovėti čia ir nieko nematyti. Stovėti užmerktomis akimis. Klausi, kodėl toks vardas- Nemunas? Nuomonių daug, tačiau kol nėra vienintelės, gal nespėliokim, nors...
Nemunas tada plaukė jau per pavasarį. Plačiai, plačiai. Plaukė neskubėdamas ir kažkuo buvo panašus į Lietuvos valstietį. Man atrodė, kad gal sugebėsiu surankioti nuomones dėl Nemuno vardo kilmės. Deja, taip neatsitiko. Šildė tik ta, kuri Nemuno vardą kildina ir lietuviško žodžio NAMAS. Anot rusų mokslininko A. Kačiubinskio: tai mūsų, daugiausia lietuvių, upė. Vadinasi, namai.
Dairausi. Aplink miškas, laukeliai. Vėl miškas su beržynėliais, o viršum dangus. Taip ir traukia už liežuvio pasakyti: ak, kokie gražūs mūsų namai!
- Pučia vėjas, kad ji kur, o širdyje šilta, - girdžiu Vidinį. - Ir tai buvo tiesa. Ta graži tiesa, kuomet stovint čia, norėjosi plačiai į šalis išmesti rankas ir kalbėti tik tuos žodžius- Štai mūsų namai, Štai jie. Štai nuo kur prasideda Lietuva...

KOMENTARAI:
2009-12-20 02:24 juozupukas
Netrokštu aš saulės Sorento / Ir Alpių kalnynų aukštų.../ Paskirtas man Nemuno krantas / Su svaigiom akvarėlėm laukų.../
O lietuvių ar gal jos piliečių daugybė gyveno be Nemuno, gyvena be jo ir gyvens, kur jie dėsis? Gyvens... O aš, kur kitur galiu gyventi, jeigu man paskirtas dešinysis jo krantas. Bet tie, kurie neturi Nemuno, tai ir neparašo taip kaip Pranukas. Ir tepadeda jam dievai ir neramios protėvių vėlės...

2009-12-20 02:03 Dalija Kiliesiene
Lietuva...Kai kam prasideda nuo Lokystos, bet vis tiek į Nemuną. Koks lietuvis be Nemuno