REIKALINGAS GINKLANEŠYS

Tada, kai buvome (7)



Pasikėliau anksti. Pasižiūrėjau į tamsos apniauktą dangų - ten draikosi niūrūs debesys, uždengdami kas aukščiau ir gražiau. Tačiau nešalta ir laukta šalna nepasirodė. Dar kovo mėnuo, kuomet visaip pasitaiko – ir šalta, ir net pavasariškai šilta.
Prisimenu vakarykštę dieną su Šventosios „gimdymu“ ir džiaugiuosi, kad taip buvo ir kad ji, Šventoji, yra. Kartu jaučiu, jog manyje įėjo laikas, kuomet nepaisant ką bedaryčiau, o mano poelgiuose būtent jis dėlioja akcentus, brauko, taiso, daro korektūras. Ir suprantu, kad ne be jo įtaigų tupinėju apie dienoraštį, net nelabai suvokdamas priežastį, kodėl parūpo jį turėti žinant, kad imlesni darbui sumanymai plikagalvių- žilagalvių gyvenimuose pavyksta labai retai. Neįsitikinęs netgi, ar ilgai užteks kantrybės ir laiko jį rašyti. Bet atsiprašau - ką reiškia „rašyti“, kuomet reikia laukti malonių, kad kas pagelbėtų, pirmiausia, žinoma, jų tikintis iš Šventosios. Jau įpratom sakyti, kad ji „gimdo“ ir toks žodis net ausų nedrasko. Beje, puikiai jaučiu, kad pasiutusiai norisi turėti ne bet kokį dienoraštį, o didelį, stiprų, kad, pavartęs jo puslapius, pasijaustumei lyg pavaikščiojęs artimų žmonių gyvenimais. Tai ar ne ši priežastis tą kartą pražiodino ištarti: reikalingas dienoraštis.
Čia kalbu apie „tą kartą“, kurį atsimenu ir buvau įsitikinęs, kad anksčiau apie tai niekuomet negalvojęs. O kuomet Šventoji, suradusi makulatūroje, padavė aptrintą ir smulkiai išrašytą lapelį, ilgai ganiau po jį akis ir beliko tik giliai atsikvėpti pripažįstant, kad užmarštyje talpiau, erdviau negu smegenų žievėje ar netgi knygoje - segtuve. Ant lapelio paliktas tekstas ir gerai man žinoma rašysena liudijo neginčijamą tiesą, kad jau anksčiau buvo patikėta, kad reikalingas

a) dienoraštis, atminčiai saugoti

“Jau senokai knieti atversti dienoraščio puslapius taip, kad jie nepaisytų kitų nuomonės, o aš net užmirščiau, kad juos gali pavartyti bet kas. Tačiau tas „knieti“ visuomet kažkodėl pasislenka į šalį, užleisdamas į priekį kitus reikalus manant, kad jie kilnesni. Tačiau geriau pagalvojus, nesunku suvokti, kad reikšmingesnių dalykų jau man negali atsirasti, o šis, svarbiausias, kuris, regisi, dar gali paklusti mano valiai, yra DIENORAŠTIS. Manau, jį rašydamas, būsiu laisvesnis - neraišios rankų baimė, kad pasikartos kažkur jau sakytos mintys. Kartoti jas - ne nuodėmė. Todėl tikiuosi, neatsiras pasergėjimų, kad pernelyg dažnai čiupinėju tuos pačius dalykus.
Dienoraštis lyg sako: „rašyk ir jauskis kaip šeimininkas užmiršdamas, kad kažkur čia budi literatūros prižiūrėtojo akis. Kol neperžengta žmogiškoji riba esi vienintelis teisus, o visi kiti - net ir dzievulis - kažkur toli ir jie tavęs nežino.
Man, žinoma, nereikia, kad manęs nežinotų. Jei jau rašau dienoraštį į baltus jo lapus, neužgesinęs lempos, vadinasi, tikiuosi, kad kažkas pavartys, praeis bent akimis jo puslapiais. Tačiau dabar jį rašyti mane verčia svarbesnis dalykas: viliuosi, jog dienoraštis man padės atsiminti, išsaugos atmintį. Be jos seno žmogaus kūryba darosi beprasmė, ji nei šis nei tas, iššoka iš vėžių net lygiame kelyje. Man gi su Vidiniu dar norisi pasėdėti prie eilėraščių, prie prozos. Daug darbų nebaigtų. Manau, kad gal atsiminimai sujudins dvasią ir pratęs kažkada manyje pradėtą žmogaus kelionę. Žodžiu, nuotaika tokia, kad šiandien sugebu gausiais argumentais pats save įtikinti, jog reikalingas DIENORAŠTIS - tarnas, kaip Don Kichotui jo ginklanešys Sanča Pansa.
Taip, suvokiu, kad čia nemažai man svarbaus pasakau, bet ar viską? Štai jaučiu, kaip į sielą įteka viena, kita, trečia poezijos eilutė. Ogi, žiū, jau visas posmas.

Išsemt save
Lig dugno, lig lašelio
Iš raidės, duonos, iš sapnų...
Tuščiom akim, sužiuręs laikas,
Ne draugas man, broliuk...

Tai Vidinio pasižadėjimai ir supratimai. Senatvėje net būnant kartu, mūsų dviejų jau neužtenka. Reikalinga, kad jis, dienoraštis, ateitų. :

Esu žmogus.
Ir kur bebūčiau –
Visur su buvusia dalia.
Štai ir šiandieną
Iškūrensiu ugnį,
Išsemsiu pats save
Lig dugno, lig lašelio...
Dienorašti, ateik ir būk!
Priglusk jautria širdim prie senių
Ir atsimink kas, kaip ir kur... “
***********
Žiūriu pro langą, vaikščioju akimis po debesis ir netikiu, kad galėję iš atminties iškristi tokie, atrodytų, esminiai būties supratimai. Nors verk, kaip skaudu, bet kaip anksčiau ašaromis netikėjo ir jų nematė Maskva, taip dabar Dievas. O pro ašaras matomais ateities vaizdais nepasiguosi.
Girdžiu, sujudo ir knyga- segtuvas.
- Ankstyvas. Dar saulė nepatekėjus. Nebent vyturį tikiesi išgirsti. Bet gal jie dar neparskridę, - ramiai prakalbo. Nei papeikdama, nei pagirdama. Kaip dažniausia.
- Ė, Šventoji, kaip suprantu, jie čia jau niekuomet nesugrįš. Viršum miškų vyturiai negieda. Jiems reikalingas laukas, o kur jį čia surasi? Va, skaitinėju užrašą, kurį suradai ir netikiu, kad ir jį sugebėjau užmiršti. Neturėjau teisės tokių dalykų užmiršti. Kas bus toliau?
- Žinai kaip Šklėriuose sakydavo... Kas bus - krikštysim. Bet čia ne apie tuos, kurie nekrikštyti.
- Taip, čia ne apie tuos..
– Bažnyčia paslaugi. Palydės į kapines kaip dangaus karalystę, - paistė žinomas tiesas Šventoji, bet man buvo įdomiau nepalikti atrasto teksto ir dar giliau įkalti į smegenis supratimą: reikalingas dienoraštis. Stiprus. Ištikimas, kaip Don Kichotui ginklanešys Sanča Pansa. Tačiau užrašus jau irgi reikia laikyti rankose, kad jie nepasimestų užmarštyje. Nemanau, kad apie dienoraštį galėčiau kitaip pasakyti. Tai tie patys užrašai, gal tik storesniuose ar prašmatnesniuose viršeliuose.
- Vakar klausei, ar reikia dienoraštyje laikyti praeitį su dabartimi. Atsakymą nutylėjau. Pamaniau, kad pats suprasi, jog dabartis tėra tik akimirka. Nespėji apie tą įvykį parašyti, o jis jau nuslinkęs į praeitį. Kad ir kaip besistengtumei parašyti apie dabartį, dienoraštyje ji jau tampa praeitimi kartu su praeita diena ar net valanda.
- Deja, - po ilgos pauzės ištariau.
- Deja, - pasakė Šventoji ir lyg sau ne sau, man ne man, bet iš kitos opero: - Būtų neteisinga, jeigu mes nemokėtume ir priešingybę suvokti. Ne tik viskas į praeitį suteka, bet ir atvirkščia - praeitis į ateitį taip pat. Apie tai nedaug kalbama, o ar nereikėtų? Geri dienoraščiai, dzieduli, kaip tavo Seneka - pati stebiuosi iš kokios gilios praeitis ateina. Suprantu, kad jis ir už šimto, ir už kelių šimtų metų jau dabar ateityje. Bet kaip, nuo ko jis prasidėjo? Kaip atrodė pradžioje? Tikriausiai ne taip, kaip tavo dienoraštis.

b) tuomet atsirado Vaidinimas

Regis, tuo laiku, kuomet jam reikėjo atsirasti:
VAIDINIMAS:
-Kalbi apie mano pažadą rašyti dienoraštį? Oi Šventoji, Šventoji, argi reikia tikėti tuo, ką senas žmogus pliurpteli. Bet jeigu atvirai, aš ir pats norėčiau, kad taip atsitiktų. Ar atsitiks? Manau, kad ir tu tuo netiki, o juo labiau varnas Golius, su kurio pažįstami nuo vaikystės. Supranti? Kitaip sakant nuo lopšio, kuris toli toli, net daugiau negu už septynių dešimtmečių. Ačiū varnui, ačiū tau už gerus norus.
- O jeigu, - sukruto klausti Šventoji, tačiau Vaidinimas ir vėl pasirodė vertas savęs.
VAIDINIMAS:
- Jūs gi protinga knyga-segtuvas, Šventoji. Matote, kaip atrodau. Tiesiog bjauriai, į žmogų nepanašus. Ir tokiu savo marazmu jums tikrai akių nemulkinu. Tokias atvejais man parankiau turėti Seneką, atsiminti jo laiškų nuotrupas ir, užsimerkus, po akių vokais matyti, kaip jis gyvena antikos laikuose. Žino vyras, kad yra viršesnių mąstytojų, tačiau jų buvimas jo sielos nealina baime, kad bus paliktas šešėlyje.
Bet stop. Argi tai vėlgi ne stebuklas – užmerktose akyse matyti antikos laikus?
- Neskubėk, Vaidinimai, -paprašiau, - užrašysiu dienoraštyje.
(Iš „Tada, kai buvome“)
2009-12-21 10:29

Komentarai
Skurdukas 12-10-2009 10:35:38
Cha, cha.Pranuli, uodegos nepakeli - sakai.
Tai aš tau pakaitinsiu su prosu, jeigu žinai, kas per daiktas?
Tik kavokivos, kad tos mergos neužmatytų. Jos žinai, jaunos ir kaitinasi kitaip... Kur jau mudviems seneliams...
O šiaip tai tu drūtai čia pavariai...

santaja 14-10-2009 14:56:31
puiku