PRIEANGYJE KITOS BŪTIES

Gal dar prisimenate tekstą, kurį, Vidinio verčiamas, perrašiau dienoraštyje, leidęs jam po juo pasirašyti - esą, tikėk, žmogau, pats Vidinis savo parašu liudija išpažintą teisybę. Nelabai nujaučiau, kad mano savijautoje toks nutikimas kažką keistų, bet netrukus supratau, kad jau negebu įšaldyti dalykų, kuriuos atrodė nesunku palikti įšalo žemėje, palinkint – būkite amžinybėje tokie, kaip čia palieku. O priežastis paprastutė – tokios žemės žmoguje nėra. Ne, ne! jau negaliu ir nenoriu apie dienoraštį kalbėti kaip savo nuosavybę ir elgtis su juo kaip privatininkas. Man atrodo, jog už kitus suprantu geriau, jog netgi noras jį turėti yra parūpintas ir subrandintas aplinkos ir tų žmonių, kurie ilgiau, mažiau ar beveik visą laiką buvo su manimi. Atrodytų, nesąmonė manyti, kad net Vidinis darė pozityvų vaidmenį, kuris plikai akiai regėjosi, kaip didžiausias kliūtis - ir prašė, ir meldė, ir barė, kad dienoraščio net rašyti nepradėčiau. Tačiau tokia jo taktika irgi telkė mano dvasią, grūdino kantrumą, skatino padaryti bet vieną rimtesnį darbą. Tik lig šiol nesuvokiu, kodėl man taip labai norėjosi kažkokiu būdu nusavinti kitų pastangas, jų darbą ir pasirašyti savo vardu. Vidinio parašas dienoraštyje nereikalingas, dėl to nebus nei geresnis, nei menkesnis, tačiau jis bado mano akis ir neleidžia suglebti. Jau po dienos kitos anasis perrašytas tekstas įsikalė galvoje kaip ir Vidinio eilėraščiai, pasiunčiami į mano sąmonę.
- Praaadedu, - išsižiodavau cituoti lyg iš teksto, o po sekundėlės jau vaidindamas Vidinį ir pats save gėdindamas: - Ar tu? Vėėėl praaadedi?
Šypteliu ir dažnai net nesuspėju pastebėti, kaip nuklystu kažkur toli toli ir kartu pasilieku būti čia pat, kur beesąs. Suvokiu, kad ši būtis ypatinga, labai įdomi, neišvengiama, bet kažkoks atsargus nusiteikimas stengiasi atstumti ją toliau nuo žmogiškosios esmės, bet vis tik bandau suprasti ir kažką tiksliau, aiškiau pasakyti bent sau. Jau žinau, kad būti čia, niekur neišėjus, yra paprasčiau, geriau, o dvasinio nuovargio, šitaip gyvenant, kur kas mažiau, tačiau be jo nebūna ir viso žmogaus vaizdo. Matai jį suvoktą kelių rūšių pojūčiais ir pagal jų parodymus nupieši portretą, net nenumanydamas, kad tai netgi ne paviršius, o apvadas štrichais. Todėl ir klausti ne kiekvienam rūpi - o kas toliau, giliau? kas žmogaus esmėje?
Bet palikti tik tiek, kiek čia parašiau, jau irgi nebūtų sąžininga. Krapštinėjuosi bandydamas kažkaip apčiuopti dalykus, kurie galėtų aiškinti, kokie procesai vyksta žmogaus būties sandaroje. Regis, jau moku tyliai pasidžiaugti jausdamas, kad turiu savyje tai, ko pats nežinau, nepažįstu ir tikiu tuo, ką įvardiju kaip Savęspi šalį. Ji man maždaug tiek žinoma kaip Europai iki Kolumbo laikų Amerika. Yra tik žinios, kad yra gili nežinia ir nujauta, kad toje nežinioje Amerika, bet ją kažkaip reikia atrasti, o Kristupas Kolumbas, deja, tik vienas.
Man smagu tikėti, kad nedrąsiai it plūduriuojanti skiedrelė, iriuosi kažkur tolyn, link Amerikos, kuri nei taškeliu nepasirodo. O, tas taškelis! Senatvės tyloje suvokiu, kad, ko gero, toks gyvenimas, kurį pažinau, tėra tik užutekis, mažas taškelis Žmogaus žemėlapyje, bet apie tai mąstyti, o juo labiau atvirai kalbėti kažkodėl atrodo labai neprotinga. Manau, kad taip ne šiaip sau, nes žinom gi, kad jau seniai seniai poeto pasakyta, esą „visų dievų tėvą aš giedu“. Tokia didybė net savo šešėlyje bent ko nepriima. Tą dieną dienoraštyje parašiau:

„Jaučiu, kad vis dažniau pradedu girtis. Fui, kaip negražu, bet tiesa atrodanti būtent taip – ar reikia save priminti, ar nereikia, ką užmirštu, ko - ne, o savęs niekuomet. Suvokiu, kad tai nieko gero nežada, bet -o, dievuli! - išgyvenus tiek metų, kažkaip įtaigiau pajunti savo paties svorį. Į kurią pusę pažiūriu, suvokiu, kad ir plūduriuodamas per tiek metų įveiki nemenkus kelio atstumus. Gal todėl nereikėtų pernelyg savęs peikti ir nesikuklinti pasakius: o taip, protingas senis esu. Tai ne joks pasigyrimas. Mano galva, tai suvokimas, kad senatvė smegenų neskystina ir jų neišplauna, o tiesiog kilsteli į kitokį būties supratimą, kurio nevalia įveikti jaunystėje. Tai, sakyčiau, esminė priežastis, kad neretai jaunystė negeba suprasti senatvės. Ot, pasakyk jai, kad Pranucis išmoko kalbėtis su... keliu, kad sutarė su juo kartu rašyti dienoraštį, ir tuoj pat išgirsi, kaip į akis nusikvatoja:
„Uhuahua. Prajuokinai. Atrodo, kad niekuomet nebuvai net Palangoj, banaliausiam Lietuvos mieste. Jau nekalbu, kad niekad neesi matęs gyvo ir talentingo menininko. Po pakrantes vaikšto ir dūsauja tik idiotai, kurie vėliau apie tai dvasingai pasakoja prie arbatos ir yra visiški kūrybiniai impotentai.
Už perdėtą dvasingumą – tfu! “
Ir praeis nedaug laiko, kaip į šitos, jau nužydėjusios jaunystės akis, vėl lyg atkartojant:
„Uhuahua, uhuahua... tfu! „
Dievas gi siunčia senatvę ne todėl, kad žmogus kvailėtų ar žinotų priartėjusią mirties valandą. Senatvė, kad pramoktume kitokios būties abėcėlę. Ji ne lyg prieangis kito pasaulio, kuriame išgirsti pirmuosius tau sakomus jo supratimus. Šiame pasaulyje kalbančių daugiau- kalba kelias, akmuo, kalba kelmas... “

Beje, prie šio užrašo taikiausi pridėti dar vieną. Su keliu sutarę, kad jis nepyks ir nebars, jeigu jį pavadinsiu vieškeliu. O pavadinti taip tenka atrodytų irgi dėl nereikšmingos priežasties. Smegenyse ir klausoje užkliūva kreipinys. Kai tik reikia kreiptis pašaukiant, sakysim, „ ateik, kely“ ar panašiai, kažkas viduje suurzgia, suburzgia. Atrodo, kad darau darbą, kuris kažkuo užgaulus ir pirmiausia jam, keliui. Kodėl? Galbūt senatvę irgi gelia skaudūs atsiminimai, kad galėjome bent žodyje būti geresni, jautresni. O gal todėl, kad toks kreipimasis į kelią retenybė? Neskamba? Štai ir lieka dienoraštyje neparašytas paaiškinimas, kodėl vengiu šio kreipinio. Kelias yra Kelias. Jis reiškia ir sveria daugiau negu kelelis ar vieškelis su vieškelėliais. Taigi, Nepyk, kely. Tai labai vyriškai skamba ir ne tavo kaltė, kad prie jo nepripratinome savo ausų. Ir ne jaunystės kaltė, kad jai lengviau ir smagiau nusikvatoti, negu stabtelėjus suklusti ir pagalvoti, kaip gi atsitinka, kad vieniems net keliai su kelmais prakalba, o man štai...

(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-08

Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-18 20:54 Leviatanas
"mažas taškelis" pasirodė graži įžvalga, naujam kontekste... tikrai brandus tekstas, na tik ta senatvinė nuoskauda, jos gal kiekiu perdaug ;)
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-08 22:06 juozupukas
Labai gražu, kad nesielgi su dienoraščiu kaip privatininkas ir neaptveri jo spygliuota viela, kaip privatininkas ežero. Turi leisti visiems pasigerėti viso pulko veikėjų pafilosofavimais. O apie smegenis, tai tur būt būna taip, kai smegenis (tur būt genezė, ar kas) kilsteli į kitokį būties supratimą, tai kartu pasikelia ir fizinė asmenybės būklė. Bet ko čia aš postringauju? Įvertinta +++++ ir valio. Varyk, brolau, toliau.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-08 22:06 Saša
Šį kartą susimąsčiau;
- O kai aš be kelnių laksčiau, visus lauko kelius Obelkeliais vadino. Obuolius saugojo ūsuoti dėdės, ir už nukritusį vydavosi. Ką žemelė išaugindavo - išsaugodavome, nors pusbadžiu augome. Štai tau ir keliai su apsodintomis pakelėmis obelų...
*************

2010-01-08 21:33 Emmvilkė
5+

2010-01-08 14:53 agricola
patirtis gali padėti prakalbinti ir akmenį ne tik kelią ar kelmą...

2010-01-08 13:10 Dalija Kiliesiene
Senatvė - kad pramoktume kitokios būties abėcėlę.
Man atrodo, kad mes ją turim savyje nuo gimimo, tik jos mums nereikėjo, o dabar atrandam, - kai taip svaigu pajaust palaimą, kai erzelys būties nutyla.