RAZBAINYKŲ RESPUBLIKA

XVII

O kipše! kiek daug visko žmoguje sutelpa. Net nežinai – ko? Sukrauta irgi kaip sąvartyne. Bent taip atrodo, kalbant apie save. Kaip miela būtų, kad tą „viską“ sudėliotume, pasitelkus bent kiek didesnę tvarką. Bet ne, taip nėra, taip neatsitiks. Reikia ir reikės nuolat raustis, ieškoti, o netikėtai užkliuvus už užmiršto daikčiuko, vėlgi išslysta iš rankų pradėtas darbas, nes apčiupinėji netikėtai surastą.
Man smagu ateiti prie Kelio, atėjusio į sodybos kiemą, prisėsti ant pavartės akmens ir klausyti, kas būta. Čia atmintis atgyja, neretai atrodo, kad tas kelias vėl po mano kojomis ir laikrodžiai tiksi tą patį kažkada būtą laiką. Kartais čia ateinu užbaigti pradėtų dienoraštyje užrašų, tikėdamasis paramos, prisimenant ankstesnes keliones. Tą kartą ir jam, Keliui, ir sau skaičiau:

a) pirmi namai Lietuvoje

Iki jų buvo pora šimtų žingsnių. Gal net mažiau. Dabar, pasitikus Nemuną ir savotiškai jam pasimeldus, reikėjo atsigręžti ir eiti pirmiausia iki tų namų, o paskui su Nemunu toliau ir toliau.
- Tai, aida, žygiuojam, Vidini.
- Neskubink. Žiūrėk kaip ramiai plaukia.
Kelią pasirinkome tiesiai per lauką. Žemė dar nesušilusi ir žemumėlėse teliūškuoja didoki vandenys. Priėjus pirmuosius Lietuvos namus ir vėl apėmė keistas jausmas - atrodytu, argi svarbu, kas tas žmogus, įsikūręs pirmuoju numeriu Lietuvos panemunėje. Bet kur tau!. Jauti, kad tai svarbu ir labai norisi, kad tas žmogus šiltai tau pažiūrėtų į akis, paprašytų prisėsti, kad jis būtų geraširdis.
Įdomu išgirsti ir jo žodžius, pasidairyti po jo gyvenimą.
Iš štai tas Žmogus
Pamatėme jį pro langą, užgulusį stalą alkūnėmis. Buvo susikaupęs. „Nuėjęs“ į save, savęspi. Greit suvokėme, kad jis klausosi Šv. Mišių transliacijos ir Lenkijos. Tačiau įėjus į namus, tuoj išjungė radijo imtuvą ir sužiuro lyg klausdamas, kas tokie būsime ir ko čia ieškome. Buvo balandžio 20-oji ir tikintieji šventė antrąją Velykų dieną.
- Lauke šalta, - pasakiau
- Kaip tėvai sakė- jeigu mūsų, rusų ir žydų Velykos susieina į vieną laiką, nei šilto pavasario, nei šiltos vasaros nelauk.
- Bet mes sušilę. Prie Nemuno sušilome. Dabar norėtum sužinoti, kaip gyvena žmogus, kuris, kaip suprantame, Lietuvos pradžioje yra nr. 1
Žmogus buvo dzūkiškai iškalbus. Netrukus sužinojome, kad tai Vincas Kriaučiūnas, vienas ir Varviškės kaimo senbuvių. Kitados kaimas buvo didelis, visas krūvon. O paskui... ar tai 1938 ar 39 metais išsimėtė po vienkiemius, po viensėdijas.. O miškas Varviškei ošia nuo seno, kaip kad Nemunas teka.

- Viskas? -sukluso Kelias.
- Na taip.
- Ir nė žodžio apie respubliką.
- Kieno? Kokią respubliką?
Kurį laiką Kelias tylėjo, matyt norėdamas kažką prisiminti. Bet neatrodė, kad tai turėtų būti linksmas atsiminimas, bet pasirodė, kad dar jam prireikė padainuoti.
Močiutė jau sena,
Tėvelis po žeme,
Jaunasis brolelis
Po Varviškę žuvo, –
padainavo ir:
-Taigi. Būna, kai žiūri į knygą, o matai špygą. Taip gali atsitikti ir su dienoraščiu. Parašyta daug, bet... Ne, ne! Čia ne apie tave, Pranuci, su Vidiniu. Matėte, kaip Nemunas atplaukia iš Baltarusijos, maldą rašėte ir pasimeldėte, sužinojote, kur Lietuvos pradžia, o girdžiu, kad ir sodybos neužmiršote paieškoti, nuo kur prasideda Lietuvos žmonių gyvenimai. Kur dabar Vincas Kriaučiūnas, tik spėti galime, bet labai, beje, tiksliai. Atspėdami. O Varvišės kaimas, tas tiesa, jis senas. Nežinau, kodėl apie tai neužsimena Vaidinimas. Įtariu, kad ne kaip savo darbą išmano. Gal laiko pritrūko, bet te ateina - noriu ir jam tai pasakyti.
- Dabar?
- Kad ir dabar. Kam laukti, jeigu nežinai, ko gali sulaukti.
Pasirodžius Vaidinimui, kelias jam dar iš toliau:
- Va, Pranucis ieško Varviškės respublikos. Sakau, kai šalia Vaidinimas, jis galėtų smagiau į ją parodyti.
- Varviškė? Respubliką? - stabtelėjęs perklausė Vaidinimas.
- Deja, nieko negaliu pakeisti savo nuomonėje. Įtariu, kad savo darbą blogai išmanote, pone., - labai rimtai kalbėjo Kelias, atsimindamas ir Vidinį. Esą, irgi gero žodžio netarsiąs, - Žmogus užsiima poezija, o Varviškė jo širdyje neprakalba., nutilusi. Va taip ir išnykstame, o paskui nesuvokiame, kodėl – be pėdsakų. Kaip Raigardo miestas. Liūdna, ponai, man apie tai kalbėti, bet juk reikia. Tą darau ne savo malonumui, o kad taip nebūtų.
Tuo laiku laimingiausias buvo Vidinis, kadangi Kelio priekaištų negirdėjo. O dienoraštyje pasiliko užrašas.
„Kelionėse po Lietuvą nepakanka skaičiuoti nueitus kilometrus. Ne ten, būdamas Varviškėje, sužinojau, kad remiant Lenkijos vyriausybei, šiame piečiausiame Lietuvos kampe, buvo suorganizuota Samorząd Warwiszki, neretai Varviškės respublika vadinama.
O, kaip negražiai mudu su Vaidinimu atrodėme Kelio akims. Bet tokie negražūs atrodėme ir savo akims. O ausyse lig šiol nenutyla jo žodžiai.
- Eikite, vyrai. Šiandien ir man nuotaiką sugedusi. Eikit, vyrai, Raigardo miesto ieškoti. O kelio klauskite, kad ir tuos, kurie žuvo nuo Varviškės respublikos razbaininkų. Eikit!
Jautėme, kad geriausia, ką dabar galime padaryti, tai paklusti Kelio paliepimui. Už nugaros išgirdome ir vėl jį dainuojant:
Močiutė jau sena,
Tėvelis po žeme...

(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-20 00:57