Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

SCENARIJUS TRISPALVEI (8.


Iš ceremonialo karietoje pakeliant tautinę (valstybinę) vėliavą. 
VEŽĖJO MONOLOGAS. Jis po kiekvieno himno posmu.

Te bus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
Su vėliava išliksime
Gyvensime  jos dvasioje
Ir kur  - ar ČIA, ar TEN - bebūtume,
Save išbūsim tautoje.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus.
Svarbu, kad trispalvė
Į širdis audeklu tautos
Giedotų atmintį giesme Kudirkos.
 
      Lietuva,  tėvyne  mūsų,
    Tu didvyrių žeme,
    Iš praeities tavo sūnūs
    Te stiprybę semia


Taip, taip, giedotų  atmintį...;
Beje, labai nelengvą.
Nelaukime – jos vėjai mums jau nepaoš,
Lengviau pakels Puntuko akmenį,
Napoleonas Bonapartas į Paryžių 
Lengviau Onos  bažnyčią
                  ant delno užsikėlęs nusineš.

O Dieve, siųsk mums aukštą ryžtą
Surinkti atmintį kaip Bibliją 
Į sunkią kaip žemelė knygą,
Pašventinta giesme Vinco Kudirkos
Ir vienąkart  pragydusia himnu.
Tik nesakykite, prašau, kad gal ne taip kalbu
Prie jos sutikęs šimtmetį
Valstybės atkurtos,
Iš pilko vyturio aušroj,
Iš jo giesmės spalvų,
Iš žemės trupinėlio.

    Tegu Tavo vaikai eina
    Vien takais dorybės
    Tegu dirba Tavo naudai
    Ir žmonių gėrybei 


Liūdėkime,
Bet nesupykime,
Jeigu taip žodį žodin pagiedoję,
Ūmai  išgirstume,
Kažką atėjus į save
Ir pamatytume, kaip ranką ištiesia
Lyg ubagaujantis duonos prašytų.
Atrodytų, tiek daug  darbų jau padaryta,
O duonos burnai ne gana.
Sunku tikėti, kad tokia ranka
Ir vėliavą pakels aukščiau
Negu jai reikia.
O juk, – ar  girdite?  –
Giesmė dėl to nespringsta.

    Tegu saulė Lietuvoj
tamsumas prašalina
ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi

 
Ir vis dėlto telydi, o ne lydi,
Į ateitį vis kalbame aukštus žodžius
Dar atmintim  reikės ir tiltus grįsti.
O į karietą, titnagą įkėlus,
Jos šviesą išnešioti  angelais.

        Tegu meilė Lietuvos
        Dega  mūsų  širdyse,
        Vardan  tos Lietuvos
        Vienybė težydi 


Nelauk katučių, kada šitaip baigiam himną
Ir vieversiui už giesmę jo
Delnais nepadėkojam.
Tegu mano petys kaip raidės žodyje
Prisiglaudžia tau  prie peties
Ir Lietuvą su Griunvaldu dainuoja.

Pirmadienis.
Jis žino, tiki, kad išaušo į rytojų.
O aš? o tu? o ir kiekvienas?
                            2018 metų sausio 1-ji

SCENARIJUS TRISPALVEI (7.


L. Želigovskis

Scenarijaus priešaušris: reikėjo iškentėti

LEO. (It sau) Toli gali atsiminti žmogus. Net ir karieta nekeliavęs. Išgirdai ją ir... (Visiems, bet tylesniu balsu, negu reikėtų) Taip, ponai, aš nevažiavau  anoje karietoje – tačiau  buvau jos  nuolatinė klausytoja. Galbūt  per prievartą taip. Ir, beje, dvasinę. Kai turi tokį vyrą, kuris yra karietos vežėjas, tai tiek jį ir turi, kiek girdi.
BALSAS I  Kelionė prasidėjusi. Atsiminkite, ponai: taip, taip, Radijo karietos  kelionė prasidėjusi, tik va, ar kas jai palinkėjo sėkmės?
VEŽĖJAS O kas tai turėję padaryti? Ir ar reikia tokių palinkėjimų tikėtis, kuomet  - kaip regiu - patys neįsitikinę, kad iš tiktųjų – taip. Štai aš jau karietoje, o, tarkim, Leokadija dar vis virtuvėje, ponia  Aldona – irgi ne ten, kur reikėtų. Jos  dar  čia neturėtų būti. Ji tik vėliau.
ALDONA. Girdit? Ponia Aldona tik vėliau. Ak, vežėjau, vežėjau. Jau tuomet, prieš dvidešimt metų su tavimi neįmanoma buvo kelionėje. Tik mano kantrybė gelbėjo ją, kiek įstengė. Atsiprašyk ponios, vežėjau. O per tą  laiką  kiek vandens  nutekėjo,  a? Ir laikraščiai rašė, rašė kol vieną kartą ir taip: Mirė televizijos režisierė, kino ir teatro aktorė, tremtinė, lietuvių kalbos puoselėtoja Aldona Vederaitė Ak, ne tik verkti, bet ir juoktis norisi (juokiasi) O jūs, a?  Ko nesijuokiate, a?
VEŽĖJAS.  Kaip... mirė?
ALDONA  Va taip. Mirė. Sakau, kaip parašyta. Ir data parodyta: 2012 metai. Birželio 20 d. Kapinės  įvardintos. Esą, Vilniuje mirė ir palaidota Rasų kapinėse.
VEŽĖJAS. Kaip jie taip, a? Kaip galima taip rašyti? Net ir balandžio  pirmąją taip negalima. O čia gi prieš Joninės, prieš paparčio  pražydimą.  Nežinojau, Aldona, apie tokias žiniasklaidos išdaigas.
BALSAS I  Toks gyvenimas, vežėjau. Tai jis  išdykauja. Žmogaus  materializmas, materija  išdykauja. Dvasia gi save jau  kita būtimi, kitomis charakteristikomis reiškiasi.
VEŽĖJAS  O Jūs, pone, kodėl nesirodote? Anksti ryte, kad ir prisidengęs galvą  migla, rūku, bet... matomas nuo  kojų ligi  smakro.
BALSAS I  Kuomet reikia skubėti, man taip patogiau. Vieną kitą ir už rankos pavedėti  į karietą  reikia.
VEŽĖJAS  Ir jie mano, kad sava valia taip...
BALSAS I  Nujaučia,  suvokia, supranta, kad reikia kažką padaryti, kažkaip ateiti į scenarijų Trispalvei. Sakyčiau, dvasinė pajauta tokia.
Štai ir dabar manau, kad jaučiate, jog  kažkas ateina.
LEO  Aš tai atsimenu. Ir žinote – ką? Raides A ir B. Prie  jų, regis, visuomet, ar  bent labai dažnai  girdėdavau ir J. Man  jos  buvo kaip  karietos angelai. Net  žlugus karietai, jos pasiliko laukti, kuomet ji kažkokiu  būdų  atgys. Kur jos dabar? Sunku patikėti, kad  be jų  karieta gebėtų važiuoti.

        (į patalpą ateina Vytautas Gocentas)

VYTAUTAS GOCENTAS  (pasidairęs) Akims kažko trūksta, ar per daug. O jausena, kaip tada. Ir žodžiai gerklėje, kaip  tada:  Mano tėvelis JONAS JURGIS GOCENTAS, gimęs 1897 metais,  buvo šaukiamas į kariuomenę. Jis jau buvo ne savanoris; jis buvo  iš pirmųjų pašauktinių. Nuo 1919 metų birželio pradžios ir ligi 22 metų pabaigos, jisai yra Lietuvos kariuomenės  eilinis, puskarininkis, viršila. Bet jeigu  kalbėtume apie atestacijas, tiko visoms: sugebėjo ir vadovauti, ir mylėt savo karius. Nors  jis pats buvo tik viršila. Kai kilo tas nesusipratimas su lenkų tauta, kai generolas Liucijus Želigovskis įsiveržė į mūsų lietuviškas žemes ir galvojo kurti kažkokią  Vidurio Lietuvą su lenkiška kalba, tai tėvelis su juo susirėmė ties Giedraičiais. Tai buvo Lietuvos Didžiojo  kunigaikščio Kęstučio antrajame pėstininkų pulke. Ir ties Giedraičiais lapkričio 21- 22 dienomis, generolas su savo kariuomene buvo  įkištas – kaip tėvelis sakydavo – į balą. Taip  buvo. Ir jeigu ne  Antantės, ypač Prancūzijos ultimatumai, lietuviai būtų buvę Vilniuje. Galbūt ne 22, 23,  bet...
Kai aš susitinku Mažosios Lietuvos istoriką daktarą Algirdą  Matulevičių (jis yra  iš Giedraičių), tai visados  sako: Vytautai, juk tavo tėvelis buvo prie Giedraičių sutvarkęs reikalaus lenku nenaudai, o lietuvybės garbei.
VEŽĖJAS  Štai kalbi apie generolą Liucijų Želigovskį. Manau, kad nei tavo tėvelis jo  nematė  iš arti taip, kai mudu dabar, o tu, žinoma-  juo labiau. Tai štai  susipažinkime; Esu Želigovskio sūnus.
V. GOCENTAS  Juokauji. Ir baisiai negražiai  juokauju.
VEŽĖJAS  Iš kur žinai?
ALDONA  O Viešpatie! Tiek laiko kai su juo prie vieno botago, vienoje  karietoje, o jis, jis va  koks, va koks...
VYTAUTAS  Ir vis dėlto tu, vežėjau,  juokauji.
LEO Taip, Vytautai, jis juokauja. Betgi matote, kokie tie jo juokai. O  mane šitais  juokučiais jis juokina per 50 metų.  Ir tikras jo vardas anė Pranas, anė  Pranucis, anė  Pranciškus, o Františekas.
VEŽĖJAS (deklamuoja eilėraštį)

Ramu.
Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.

Man sako,
kur gimiau-
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri
kaip
dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai..

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys.
Ir net visi raistai Čepkelių.

Nuo čia
lig Gardino
kaip lig kalėjimo - netoli.
Ir ten gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar,
kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų-
labiau tikiu,
kad praeitis - ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu
ir eilutes,
kurios
neleido Vincui pamatyti
tą sausio naktį
gimusio sūnaus..

„Iš Vilniaus  krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių  sąrašo“
Pavardė, vardas?
- Karlonas Vincas.
Sprendimas?
-12 metų. “

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo –netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir  bažnyčiai liepiant
Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai.
Tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.
Todėl labai prašau
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.

  (Pasirodo A ir B)

B  Na va.  Labas, ponai. Reikėjo iškentėti. Ilgai ir labai iškentėti, kad ir vėl būtų karieta.
A  Tai mes. Jinai B, aš A., o Jotas? Jis nepaslankus ir kaip visada  atsilieka.
B  Kas atsitiko, ponai? Jūs labai nustebę.

SCENARIJUS TRISPALVEi (6.



Scenarijaus priešaušris: tuomet dar be vėliavos... 
  (Faktiškai tai ankstesnio teksto tęsinys, bet perėjimas  nuo jo toks lyg veikėjai neprisimintų, ką tik tik kalbėję, kaip kas buvę). 

ALDONA  Bet aš turbūt net nepasisveikinau. Atėjau ir op, kaip anais  laikais  - ir op į karietą.
LEO  Sveikinotės, ponia. Ir su manimi, ir su vežėju. Ir rankutę  bučiavome  jums.  O kad „op, kaip į karietą “, tai aš ir dabar kaip karietoje. Važiuoju ir stebiuosi, kaip joje atsiradusi.
VEŽĖJAS  O ką, ar mes ne karietoje? (apsižvalgęs) Hm. Apie ką paistote, ponios? Negi vėl norėtumėte, kad ji būtų sudaužyta?  Bijokite  Dievo, bijokite manęs, bijokite žirgo Ygagos ir Giedraičių, beje, bijokite taip pat. Šitokia karieta, kuri dabar, ji tikra, būtent šitokia ji ir yra Radijo karieta. Tai ne pakaitalas, o  būtent tokia, kokia jį, Dievui pagelbstint paimta iš meistrų rankų. (Pašaukia) Ygaga, nagi sužvenk. (ir vėl po pauzelės tylos) Nagi, sužvenk, mielas žirge, labai prašau. 
 
Pasigirsta Ygagos žvengimas. Vieną kartą, kitą. 

O  tau, ponia Aldona, štai varpelis.
ALDONA: Varpelis?
   
 (kurį laiką apžiūrinėja ir tuomet  skambtelėja. Vežėjas išsitiesia kai kareivis ir dainuoja visai nepaisydamas kažkokių  natų. Girdi muziką  iš savęs. Taip, kaip jaučia pagal tekstą):

Ko banguoja, ko siūbuoja
Ežeras Giedraičių
Ko liūdna dainelė
Sesių lietuvaičių.

Ne vandens balta putelė
Prie krantų  čia plakas
Bet tai kraujas savanorių
Tarpu savęs  šnekas.

Daug čia buvo, daug čia žuvo
Lietuvos sūnelių
Daug  negrįžta pas močiutę,
Guli jie žemelėj

Veltui laukia motinėlė,
Jaunos  sesės rymo
Jie paguldė čia galvelę
Už savo Tėvynę

BALSAS  I (asmuo nematomas) Ačiū, vežėjau. Tiek metų, kai be karietos, bet kaip karietoje..
VEŽĖJAS  Ką tai reiškia „be karietos? “ 

BALSAS I  Nesistebėkite, ponai. Viskas taip, kaip kiekvienas  regime, suvokiame. Į šiuos namus  atkeliauja karietos dvasia. Ne visi iš karto ją turbūt pajausime, bet vežėjas jau karietoje.
  Ponia, Leo... Atsiprašau. Ponia Leokadija, Daug kas esame  girdėję Radijo karietą, tačiau tai vis dėlto epizodai.  Tačiau taip atsitiko, kad  esate vienintelis žmogus, kuris  Radijo karietą girdėjo, žinojo, matė nė karto nebūdama jos keleiviu. Kas kaip ką  besakytų, tačiau taip įmanoma tik per dvasią. Ne per jos  kuopelę,  ne per šmotelį, o per jos pilnatį. Tuomet  ir naktis per ją  nusišviečia. Štai ir pradėkite  savo darbą, kaip to reikalauja vėliava, kurią  reikia  iškelti pažymint  Lietuvos valstybės atkūrimo 100  metines. Suprantu, kad  esi pavargusi, suprantu, kad  gal taip neįmanoma, bet ar daug  būta tų, kurie gebėjo patikėti, kad 1918 metų vasario 16- ją tauta iškels atgimstančios  valstybės vėliava. Tuomet dar be vėliavos, be tiesiog dvasioje.

LEO: (moteriškai, be didybės, klysdama it  taisydamasi, bet įtaigiai): 

Lietuvos nepriklausomybės akto tekstas:
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

VEŽĖJAS
Kai į Vilnių tu važiuosi
Pro kapus  Giedraičių
Atsiminki žuvusiuosius
Už Lietuvos laisvę.

Ežero krante jie miega
Karžygiai Tėvynės,
Amžinoj sargyboj stovi
Kryžiai cementiniai.

(Kartoja visi)

Amžinoj sargyboj  stovi
Kryžiai cementiniai.