Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

Scenarijaus vingriuose (6)



Spalis 2011
teka 07:17
leidžiasi 16:48
ilgumas 09.31

Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena


Šiandien 4°C / 10°C, debesuota su pragiedruliais, trumpai palis
Rytoj 5°C / 10°C, nepastoviai debesuota

31
PIRMADIENIS
Benignas Mąstvilas Tanvilė Liucilė


Helovinas (Halloween) pasveikink

Bloga sėkla ir nesėta auga, o gera ir pasėjus ne visada uždera
*********************************************************************
*******************************************
Scenarijaus vingriuose


SCENA VI

Dialogas kelionėje automobiliu

POLICININKAS Būčiau kunigas, šitą bobikę persikelčiau iš kapinių į kleboniją. Kur kas gyvesnė negu akims rodosi. Ir nespjauk – neperspjausi.
KINELOGAS Kaip sako, jeigu rodosi – reikia žegnotis. Tikriausiai taip ir padarei.
POLICININKAS Tik dabar atsimenu, kad protokolas be jos parašo.
KINOLOGAS Ką? Grįžtam?
POLICININKAS. Ne, ne. Pasilikim laiko pagalvoti. Ne metai ar dveji, kai užsiimu paieškomis dingusių, tačiau tokios paieškos apie taip dingusį neteko turėti... Net atrodo, kad kažkas mus gudriai apmauti sumanė. Ir ko gero – taip, bet kažkoks jausmas priešinasi. O Vokietukas... Ar teko kada tokį vaizdą matyti? Lauki, kad rodys į nusikaltėlį, o jis apsikabina ir unkščia. Atsiprašinėja, ar kaip čia suprasti?

Šuo sunerimsta, pradeda ungzti

KINOLOGAS Klausyk jo, gal tu suprasi. O aš tik tiek žinau, kad būčiau pirmas kandidatas išmokti šunų, na ir bendrai gyvūnų kalbą. Bet kur? Kažką nutuokiu iš Vokietuko elgesio, bet... tai tik tuščio puodo gramdymas.

atsišlieja į sėdynės atlošą, saldžiai prisimerkia ar net užsimerkia

Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
„Esi vienintelė man tu.“

Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
Į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais –
Atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus.
Bet atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save –
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy
Motulė sūnų supo ---
Karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai
Tavęs žemėlapyj kol kas nežino –
Pabūk dar šitokia, kur beesi,
Prigludus prie pavasario,
Kai iš sniegų atbėgę upės
Pagirdo šuliniais, o paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...

POLICININKAS. Tavo?
KINOLOGAS. Ne. Ir net nežinau kieno būtent. Bet tai mano pomėgis, hobbi- daugiau domėtis daiktais, reiškiniais, kurie nedideli, nežinomi, o pasimetę jau nebesurandami. Taip atsitiko ir su literatūra. Tie jos kūrėjai – gigantai, kurie visomis kalbomis enciklopedijose įrašyti, kurie išvaizdžiai pristato valstybes ir tautas mane neypatingai domina. Palieku jų raštus neršti miniai, o pats pasiimu kokį niekutį ir bandau išgirsti žmogų labiau į save panašų. Žodžiu, žemės kurmį. Ko jis nori? Taip atsirado ir šitas. Netyčia net išmokau mintinai. Labiausiai patinka paskutinės eilutės. Girdi?

.............paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...

staiga pamatęs kelyje pavojų

KINOLOGAS Atsargiai!
POLICININKAS Katinas!.

sucypia staigiai stabdomas automobilis. Vidurkelyje nenubaidytas ramiai
tupi juodas katinas.


Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save -
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjus kažkada.

Betgi žiūrėk - jis ramus, kaip kelmas. Netgi nekrusteli. Šventas Petrai, kur tu? Grįžk į savo vietą. Daryk tvarką, o tai... Tfiū! Tfiū! Tfiū! Išsigandau, kad net sarmata. Vargšai paukščiai. Kol tokie katinai vaikštinėja apie lizdus, nereik manyti, kad galėtų ką nors išperėti. Ir savęs neišsaugos.

Katinas pasikėlė ant keturių, žengia kelis žingsnius ir, užšokęs ant
automobilio priekio, vėl pritūpia ir iš arti pro stiklą žiūri į pareigūnų veidus
ir jų šunį, kuris nesuprantamai ramus. Paskui užšoka ant kėbulo viršaus,
pereina juo ir, nusileidęs žemyn ant kapoto, nušoka ant plento.


KINOLOGAS. Jis mus praleido, nepereidamas kelio... Juodas it derva. Škac, mirtie.
POLICININKAS. Visada škac... Beje, o „kinologas“ - nuo žodžių „kinas, kinofikacija“?
KINOLOGAS. Ne. Nuo žodžio kinologija Graikiškai „kyon“ – šuo. Pliusuok „ logos, sąvoka.“ Ir supranti, kad tai mokslas apie šunis.
POLICININKAS Ak, va kaip. Katės į tavo kompetenciją neįeina.
KINOLOGAS Ne, neįeina. Bet aišku- šis katinas ar katė nepanoro mums pereiti kelio.
POLICININKAS Brrrr! Atsimins man kaip Ašašai.
KINOLOGAS Baik. Jaučiu, kad tai geros būtybės vardas. Ir net labai.
POLICININKAS Bet taip ir yra. Bent taip manau.

2011-10-31 06:58:36
Pelėda

Scenarijaus vingriuose (5)

Spalis 2011
teka 07:15
leidžiasi 16:50
ilgumas 09.35

Jaunatis
3 mėnulio diena


Šiandien 2°C / 8°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 4°C / 9°C, debesuota su pragiedruliais, trumpai palis

30
SEKMADIENIS
Liucilė Volfgangas Skirgaila Skirvydė Edmundas Darata Volfas
pasveikink

Laikas atsukamas vieną valandą atgal


Galva akmens nesudaužysi
........................................
.........................................................



SCENA V

Viekšnių senųjų kapinių vartai. Prie jų būrelis smalsuolių - žioplių, atėjusių įsitikinti, ar iš tiesų nuo stulpo dingo Šv. Petro skulptūra.

VIENAS Dingo tai dingo. Dabar daug kas dingsta ir... amen. Taip bus ir su Petru.
ANTRAS Bet sakykite – kam jis ilgapirščiams reikalingas. Jie gi be bažnyčios.
TREČIAS Taip nesakyk- kam jis reikalingas. Protingam žmogui viskas reikalinga. O skulptūra - kad ir namui į pamatus.
KETVIRTAS Baik, bedievi. Šventą Petrą į statybų pamatus? Tai jau - ne! Kas galėtų išdrįsti!
ANTRAS Taigi ir sakau - jie be dievo.
TREČIAS Bet gali būti ir taip, kad tos drąsos net nereikia. Tuoj išgirsime, kad, prašom, išsipirkite, jeigu iš tikrųjų esate verti savo tikėjimo. Ir todėl- kodėl to neturėtų padaryti pati bažnyčia? Joje bedievystės daugiau negu kur... Kita vertus, taip galima pasitikrinti, ko verti parapijonys.

Atvažiuoja policijos mašina. Pro jos priekines duris išlipa kinologas su šunimi Pro kitas duris – dar vienas policininkas, kuris padeda išlipti apyjaunei moteriai.

KINOLOGAS. Rodykite, ponia.
MOTERIS Tai kad nėra į ką rodyti. Stulpas tuščias. Buvo buvo... Ana, kunigėlio paklauskite. Buvo, buvo, o žiūriu - nėra. Tuščias.
KINOLOGAS. Paklausiu, paklausiu, bet dabar tavęs klausiu. ( į žmones) Prašau nevaikščioti. Neužtrypkite Šv. Petro pėdsakų.
Atvažiuoja antra mažina. Išlipa kunigas ir prisijungia prie dviejų policijos pareigūnų su
šunimi ir moterimi

KUNIGAS. Garbė Jėzui Kristui. Būtų maloniau, kad aš Jūsų būčiau palaukęs, bet... lyg ir skubėjau, o, žiū, visa žmonių bažnyčia mane aplenkė. Kokios naujienos?
POLICININKAS. Tik ką iš mašinos išlipome. Kelių minučių skirtumas.
KINOLOGAS (į publiką)Prašau gi. Neikite arti vartų. Netrinkite Šventojo Petro pėdsakų ( ir policininkui su kunigu) Mudu su Vokiečiu trupučiuką paskubėsime. Nagi, vokietuk, bėgte marš...

Su šuninimi bėga link kapinių vartų

POLICININKAS Tegu jie ten apuostinėja. O jums, ponia, vienas kitas klausimėlis. Sakykite, kada paskutinį kartą matėte Šv. Petrą? Gal jis jau nežinia kada dingęs?
MOTERIS: O ne! O ne! Į šitas kapines ateinu beveik kasdien. Čia tiek daug darbo... o ! Čia tiek darbo, kad melskis ir melskis, o per daug nebus. Bet pirma malda visuomet Šv. Petrui. Ateinu, atsiklaupiu, persižegnoju. Taip ir šiandien – atėjau, atsiklaupiau, persižegnojau... Meldžiuosi.
KUNIGAS O kai atėjote, jis dar buvo?
MOTERIS. O kaip gi. Pasimeldžiau. Ir tik tada žiūriu gi - Petro nėra. Tuščias stulpas.
POLICININKAS. Betgi taip nebūna.
MOTERIS Jeigu man kas būtų taip sakęs, kaip dabar jums sakau, irgi būčiau netikėjusi.

Policininkas sužiuro į kunigą

KUNIGAS Neįtikėtina, bet bažnyčioje panašūs dalykai vadinami stebuklais. Todėl nedrįstu netikėti, ką girdžiu iš Petronėlės lūpų. Pažįstu ją. Tai kaip Teresė. Žemaičių Teresėlė. Keliai nuo kluponės ištinę, o negirdėjau, kad pasiskųstų.
POLICININKAS O jūs, kunige, kada matėte?
KUNIGAS. Per dieną ne vieną kartą. Tačiau šį Petrą, kuris ant vartų stulpo- vis tik senokai. Tai senos kapinės. Bet kad jis čia buvo, tai, žinoma. Kad nebuvo, net ir stebuklai negalėtų paneigti.
POLICININKAS. Ponia, jums reikės pasirašyti, ką čia kalbėjusi. Tai irgi svarbu. Atrodo taip, kad būtent jūs tą Petrą nuvijusi nuo stulpo.
MOTERIS. Kaip tai galima, a? Kaip taip galima!
POLICININKAS. Nesakau, kad pasiėmusi šluotą ar baslį. Bet užkeikimų galia turbūt prilygsta poterių galiai. „Dink iš čia, kad tavęs nebūtų, nelabasis“... Aš čia kaip pavyzdį. Ir dingo.
MOTERIS Tai gal man aiktelėti, kad su šitokiu raštu atsistotumėte Petro vietoje? Jis čia buvo su knyga, tu su šituo raštu. Panašu. Tik va raktų neturėsi.
POLICININKAS. O - cho! O maniau davatkėlė ir tik. O - cho! Bet sakyk, kas man apklausos protokole parašyti? Protingiausia būtų užmiršti, ką kalbėjusi, betgi – prie liudininkų.
MOTERIS: Taip ir rašyk!
POLICININKAS. Tai gal ir poterį pridėkim... Tą, kuriuo nuvijai nuo vartų stulpo Šv. Petrą.
KINOLOGAS Petras, kaip sakoma, dingo nepalikdamas pėdsakų, o štai ponai... Nagi, Vokietuk...

Ir šuo lyg nusikaltėlis pritapeno prie Petronėlės, atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepiktai ją apsikabino.


2011-10-30 09:05:55
Pelėda
--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

Taurija Parašė komentarų: 4539 2011-10-30 10:31:50
Pats Petrelis ,matyt, išėjo tvarkos daryti , gal šunelis kelią nurodė...Nekaltas Petronėlės meldimasis, malda tik nelabuoius nugena :)
Šmaikštus pasakojimas. Patiko.

Scenarijus (4)


Scenarijus (4)


SCENA IV

Aukštai sukrankė dar nematomas varnas. Aukščiausiojo Pasitarimo dalyviai sužiuro į lubas. Kitą kartą varnas sukrankė arti ir, netikėtai įskridęs į patalpą, drąsiai nutūpė ant stalo prie magnetofono. Sveikindamasis linksėjo galva į visas keturias puses ir vis :

VARNAS GOLIUS: Karrr – karrr...
KAŽKIENO ŠNABŽDESYS: Velnias. Sucharenka altoriuje.
VARNAS GOLIUS. Nemokate mano kalbos, tuomet, prašau, klausykite savo. Ne velnias, ne saugumietis Suharenka, o esu varnas Golius. Šilų ir šilinių paukštis. Ir dabar rūpi paklausti - sakykite, ponai, ką veikiate? Kokias dvasias gaudote? Savęs bijote, kad prireikė dujokaukių? Ech, žmonės, žmonės! Kur neskrisk, nuodai, nuodai – net ir Pivašiūnų Marijos žemėje...
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS atsargiai Atsiprašau, bet atsargiai, gerbiamasis. Čia ne Pivašiūnų Marijos Žemė. Tik viešnią turime iš ten ir atsiminimus. Magnetofono įraše.
VARNAS GOLIUS: Ach, sakote , kad čia ne Marijos žemė. O maniau, kad Lietuvoje su žvake jos nesurastumei. O kadangi man ji reikalinga, tai ir randu, ir kalbu apie ją kaip Pivašiūnietę.
Bet žinokite, net ir pačiuose Pivašiūnuose nėra nuodų. Kaip ir Sukarenkos nėra. Buvo, bet dabar nėra. Ir ačiū jai, švenčiausiajai Pivašiūnietei. Ir nebus, jeigu patys netapsime nuodais. Bet sėskit, ponai, sėskite. Aš čia dar šiek tiek užtruksiu.
Aukščiausiojo Pasitarimo dalyviai susėda, o varnas Golius reikšmingai vaikštinėjo stalo pakraščiu, paskui:
VARNAS GOLIUS: Gal, ponai, turite armoniką?
KLAUSIMAS: Armoniką?
VARNAS GOLIUS: Na taip, armoniką. Praverstų ir smuikas. Gal net geriau.
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Smuikas? Tai kad – ne. Mes čia į pasitarimą susiėjom. Tokie dalykai, kaip armonika, smuikas, kiti muzikos instrumentai, kaip, sakykime, akordeonas, bajanas ar pianinas , fortepijonas na - ne! nepraktikuojami.
VARNAS GOLIUS: O dūdos?
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Tikriausia kalbate apie pučiamuosius muzikos instrumentus.
VARNAS GOLIUS: Paprasčiau - apie bet kokio pobūdžio triūbą.
O tu pašvilpauki, bernioke, iš Suvalkijos lygumų,
Tik tu ir vėjas šitaip moka...
KAŽKAS IR KALBĖTOJŲ O! O! kokia muzika. Tiesiog iš snapo. Gera muzika.
VARNAS GOLIUS Bet jūsų susirinkimo dūdos, regis, nusitaikiusios būti skardesnėmis. O stebėtis? Jeigu, ponai, krokodilas Gena moka groti ir dainuoti, kodėl abejojate, kad nepagros ir nepadainuos varnas Golius. Ot, kad ir... Autorius dainos nežinomas, bet man regisi, kad jo vardą jau minėjote. Tiek to, kol tik spėliones, jo čia aš neminėsiu, bet... dėmesio:

Visi kaliai - į Lietuvą. Ir mano
Kalnais ir kloniais veda Lietuvon
Širdis kaip vaikas patiki ir mano,
Kad dar pasūpaus mylimą dainom.

Nors ji pavargus, ta širdis mažytė,
Neradus meilės ir bent kiek tiesos -
Skaudi lemtis, kaip budelis ją lydi-
Tai negi jau negrįšiu atgalios?

Varnas, pakėlęs sparną, apglostė piešiniu aplik stalą susėdusius Aukštojo Pasitarimo dalyvius ir:

VARNAS GOLIUS Dabar visi, visi. Kartojam ponai

Tai negi jau negrįšiu atgalios?

KALBĖTOJAS III Tai aš žioptelėjau – „Velnias“. Ne! ne!... Ne velnias. Te baudžia mane dievas už tai, o jūs, Varnai, esate angelas. Esate dangaus siųstasis. Dieve tu mano, kokio nuostabaus grožio tavo danguose esama. Net ir varnai kaip angelai.
VARNAS GOLIUS O ne, aš irgi kaip ir jūs esu šios žemelės sūnus. Šilinių žemelės. O kad dangaus siųstasis, tai, ko gero, taip, nes kiekvienas iš jūsų irgi esate pasiųstas ieškoti ir surasti save kaip dangaus, kaip dievo žmogų. Ir jūsų Aukštasis Pasitarimas, manau, šią šventą misiją atliks. Tuo labai tikiu, nes juk čia bent kažkiek, gal ir labai nedaug, bet yra ir poetės Harker trupinėlis.
- O kaipgi, Dievo paukšti, kaip gi! Esame Žalios žolės išpažinėjai. Mes gi ne tik Aukščiausio Pasitarimo kalbėtojai, jo nariai, bet ir žaliažoooolai. Tai net svarbiau, nes jeigu ne toks darinys, ir mūsų nebūtų.
VARNAS GOLIUS Norėjo ir Jonas iš Griškabūdžio atvykti į šį pasitarimą, bet užblokuotas. Prašė atsiprašyti, kad negali pagerbti jūsų už parodytą dėmesį jo užrašytoms mintim. Jau seimą siekia, siekia prezidentūrą, bet, regis, yra dar įdomesnių dalykų- pas ji kažkokiu būdu atsirado Šv. Petro raktai.
KAŽKAS IR KALBĖTOJŲ Pavogė?
GOLIUS VARNAS Kodėl taip? Pavogė. Neduok die, kad taip atsitiktų, bet kur kas labiau tikėtina, kad šituo žmogumi jis labai pasitiki.
Dėl – ko?
Matyt, vėliau anksčiau bus sužinota nespėliojant, tačiau gi žinoma, kad tikrasis, pirminis Petro vardas yra Simonas, sūnus Jono. O Petru jį pavadinęs Jėzus Kristus.
KALBĖTOJAS Va tau! Vadinasi, su juo ginčytis – tas pats, kaip su Kristumi arba ir kartu su jais abiem –su Kristumi ir Jonu iš Griškabūdžio.
GOLIUS VARNAS Tikrai – ne. Bet sakykite, ar jums nevertėtų per žaliažolių auditoriją pažinti Harker ne tik kaip poetę, bet gerokai daugiau. Būtent, kaip Žmogų, kuris net apie gimtinę gerokai kitaip mąsto. Jam ji ne kaimas, ne pirkia, ne lopšys, o teritorija. Šiuo atveju – nuo Pivašiūnų iki Merkinės, Marcinkonių, gal dar plačiau. Nes juk jos pasakyta: “ Dėl gimtinės: mano amžiną atilsį Močiutė kilus iš Merkinės, Česukų kaimo, Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė dzūkelė ir tuo labai džiaugiuosi :-)“ Harker.


2011-10-28 11:27:48
Pelėda

Scenarijus (3)

Audreolės nuotr. "Utenio vakaras"



Spalis 2011
teka 08:09
leidžiasi 17:56
ilgumas 09.47

Jaunatis
0 mėnulio diena


Šiandien -2°C / 9°C, nepastoviai debesuota
Rytoj -1°C / 8°C, nepastoviai debesuota

27
KETVIRTADIENIS
Ramojus Tautmilė Vincentas Sabina Vincas

Vytauto Didžiojo mirties diena
Lietuvos saugumo darbuotojų diena
Kriminalinės policijos diena

Kur beeisi, visur save rasi
................................................
...........................................



Scenarijus (3)

Scena III

Patalpos prieblandoje už apvalaus, masyvaus stalo nemenkas būrelis vyrų- moterų. Nuo jauno iki solidaus amžiaus. Visi sėdi, išskyrus Įžanginio Žodžio Kalbėtoją. Tai Aukščiausiojo Pasitarimo nariai. Prieš kiekvieną jų dujokaukė. Vidury stalo magnetofonas.

ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Ir taip, Aukščiausiasis Pasitarime. Dabar jūs viską žinot. Faktas, kaip blynas, o blynas prisvilęs, jeigu neblogiau.
KALBĖTOJAS I O jeigu blogiau?
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS Tegaliu, pone, tik pasikartoti. Prieš jus irgi dujokaukė. Galite ją užsidėti, galite- ne. Jūsų valia, tačiau jautėme pareigą pasirūpinti, kad sveiki atėję- sveiki sugrįžtume. Taigi prašom apsispręsti. Tuoj įjungsiu magnetofoną.

Aukščiausias Pasitarimas sujudo sukruto. Pirmasis dujokaukę dėjosi Įžanginio Žodžio Kalbėtojas. Keli pasekė jo pavyzdžiu, tačiau didžioji Pasitarimo dalis dėl kažkokių priežasčių atsisakė tokios apsaugos. Moterys, matyt, ir dėl nenoro sujaukti šukuosenas. Bet štai Įžanginio Žodžio Kalbėtojas paspaudė magnetofono mygtuką ir iš ten pasigirdo Klyksmas, skaitantis savo naujausią kūrinį „Nugirstos mintys“.

KLYKSMAS Jei geri kartą per savaitę – esi buitinis alkoholikas.
Jei geri kas antrą dieną – esi alkoholikas.
Jei geri kiekvieną dieną – esi didelis viršininkas.

Jei sėdi kalėjime – esi tu smulkus vagišius.
Jei sėdi seime ar vyriausybėje – esi tu...

KALBĖTOJAS II Viskas? Cha. Negi viskas? O norisi, kad nebūtų viskas. Norisi, kad...
KALBĖTOJAS V Ir ko stebiesi – norisi, norisi... Už haiku beveik penkis kartus didesnis kūrinys. Skaičiuok, berods septyniasdešimt aštuoni skiemenys jame. Daug norėsi, mažai turėsi.
KALBĖTOJAS II Aš ne todėl, ne dėl skiemenų. Dėl to, kad protą klibina. Supranti? Visi žinome, kaip keblu suvokti, kuomet geriau būt, o kuomet –ne, geriau nebūti...

Dialogas vyksta, kai dujokaukes užsidėję Aukščiausiojo Pasitarimo nariai, jas nelengvai nusiiminėja.

KALBĖTOJAS IV Štai jums dar viena, dvejomis užsimaukite, jūsų ekscelencija, kad smegenyse nedvoktų.

Ir stipriai per stalą numeta jam sunkiai nusimautą nuo galvos dujokaukę. Įdėmiai pasižiūri į vieną, kitą, trečią...

KALBĖTOJAS IV Iš kur jūs, ponai. Ir – kas jūs? Atsiprašau, kad ne ten pataikiau.

Pasigirsta sąmyšis, triukšmas. Tai praradus sąmonę, nesugebėdamas nusiimti dujokaukės, čia pat, ant stalo, nukrenta dar vienas susirinkimo dalyvis. Krisdamas užkliudo ir magnetofoną, iš kur pasigirsta moters pasakojimo įrašas.

E. KUHANSKIENĖ Žinot, jau seniai, labai seniai. Nu, aš neatsimenu, bet labai labai seniai. Užėjo tie sovietiniai laikai. Čia labai jau buvo priespauda ta sunki. Šitą giesmę sukūrė kunigas, bet kuris kunigas, tai aš autoriaus negaliu pasakyti. Ir jinai, žinokit, nuostabi giesmė. Ją kai giedi, tai, žinokit, žavi tą žmogų ir darosi žmogus kažkokis kitokis.
Nu, mes jos prašom. Gal ji ir paguodžia mus. Labai labai nuostabi giesmė. Tai iš visų giesmių... Galiu pasakyti, visos gražios Marijos giesmės, bet man šita giesmė tai ypatinga. Aš ir viena giedu namuose.

Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas tavo
Vargo žemę išbučiavo.


Savo sostą čia iškėlei
Dzūkų žemėj tarp vargelių,
Tavo rankos galvas glosto
Apleistųjų ir bedalių.
Stebuklingas balsas šaukia
Prie Marijos žmonės plaukia...

Ta va. Giedotau ir giedotau, bet ir ca dar ne pabaiga. Bet gal, sakau, ne visiem Marija patinka. Ką čia žinai. Juk gal net nežinote, kad Pivašiūnų bažnyčioje ant Marijos altoriau net toks saugumietis buvo užlipęs. Kaip dabar atsimenu jo pavardę - Sucharenaka. Na, vardo nežinau, tas teisybė. Bet neilgai Sucharena pastovėjo altoriuje. Neilgai. Bet užmiršti, žinoma, nereikia. Stovėjo...

O Marija Pivašiūnų,
Nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų, vesk pas sūnų
Teismo dieną, užtarėja.

Giedantis ir kalbantis magnetofonas nutilo. Tyla. Gili tyla, o po pauzės

KALBĖTOJAS IV. Tegu lieka ji, ši giesmė širdyje - ir šiandien, ir ryt, ir kol tik ji, širdis, yra.
VISI Tegu!
KALBĖTOJAS IV Tegu širdyje irgi kaip Pivašiūnų bažnyčioje - ji, Pivašiūnų Marija.
VISI. Tegu!
KALBĖTOJAS: Tegu šioje Pivašiūnų Marijai meilėje išlieka atmintis, kad ji ten, visuomet būtų kaip žmogaus kasdienė duona.
VISI Tegu!
KALBĖTOJAS IV Ir tegu šios duonos būna kiekvienam žmogui – duonos, kaip bažnyčios, duonos, kaip Tėvynes...
VISI Tegu..

Vėl tyla, kaip anksčiau, bet ji prasminga šitos scenos pabaiga, kuomet pro ją žvalgomasi į Aukščiausiojo Pasitarimo dalyvių veidus

2011-10-27 10:06:35
Pelėda
------
radaa Parašė komentarų: 5330 2011-10-27 19:47:08
Sunku, ką ir sakyti. Matyt, toks gyvenimas - TYLA :)
Filosofuoti galima daug, tik pasaulis kažkoks keistas: nepajėgus blaivioms konfrontacijoms, globalumas - pasireiškia giliai subjektyviai individualia, keturkampės dežutės ar komodos stalčių išraiška. Matyt, užsidarome ir nebemokame pajusti šalia esančio. O gal ir reikalo nematome? Tiesiog, kaip širšės, netyčia iš lizdo išsilaisvinę: kurios skrenda ne viena kryptimi - pasmerktos žūčiai


giedrex26 Parašė komentarų: 8596 2011-10-27 10:29:38
Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas tavo
Vargo žemę išbučiavo.

Scenarijus (2)



Spalis 2011
teka 08:07
leidžiasi 17:58
ilgumas 09.51

Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 9°C, mažai debesuota
Rytoj -2°C / 9°C, nepastoviai debesuota

26
TREČIADIENIS
Liudginas Mingintė Evaristas Liaudginas Vita

Basas pabėgiosi - saldžiau pamiegosi
..................................................................
...........................................................

Scenarijus (2)


II

Jono iš Griškabūdžio vienas iš jo namo kambarių, įrengtų antrame aukšte. Matosi, kad kambarys dar vis tvarkomas- pertvarkomas, stengiantis įrengti, pasitelkiant senovinę apystatą - pasieniais ligi suolai, sunkus nemenko didumo stalas, ant kurio numesti keli sąsiuviniai, netoli jo etažerė. Nežinia kodėl, verpimo ratelis . Tai daugiau panašu į muziejaus kampelį.
Jonas išima iš burnos galiuką cigaretės ir, pravėręs langą, numeta paspjaudydamas :

JONAS Tfu! Tfu! Tfu!Tegu bus paskutinis parūkymas. Išgirsk, dangau.

Sugrįžta prie stalo ir bevartydamas popierius aptinka nuotrauką Šv. Petro skulptūros, pastatytos ant Viekšnių senųjų kapinių vartų stulpo.

JONAS O čia kas? Petriukas? O Viešpatie, iš kur? Net nežinojau, kad mano makulatūroje ir šventieji puodų ieško. Atleisk, Petrai. Taip juokauju. Dievas su tavimi, bet iš tikrųjų, kaip tu čia ? iš kur?
BALSAS Ne iš dangaus.

Lyg išgirsta Jonas. Suklusęs dairosi...

JONAS O velnias! Ir ausims vaidenasi.
BALSAS. Taip nejuokauk, o tai ... šmakšt kalaviju per ausį ir liksi vienausis kaip anas Kristaus skriaudėjas.
JONAS ( persižegnojęs, ir pats sau) Senstu. Visi senstam, bet aš turbūt greičiausiai. (vėl akimis tyrinėdamas nuotrauką. Tikrai net nežinojau, kad mano padėliuose esi. Taip, čia geriau negu stovėti ant kapinių vartų stulpo. Šilta, ramu. Niekas netrukdo. Nebent atsitiktinai kas, kaip aš dabar. Ech, Petrai, Petrai! Kad tu taip su manimi ne iš nuotraukos, o... Na, kad ir kaip skulptūra. Beje, gera skulptūra. Matosi, kad nagingo meistro pagaminta ir labai įtikėtina, kad jis matęs Leniną.
ŠV. PETRAS Bet taip ir reikėjo sakyti. Labas, Jonai. Nepyk, kad atsirandu truputį anksčiau, dar lapkričio 1-osios nesulaukęs.

Jonas mato, kaip iš nuotraukos „išsikelia“ Šv. Petro statula. Nuotrauka ištuštėja.

ŠV. PETRAS Taip, gera pas tave. Šilta. O triukšmas manęs nevargina. Bet atsiprašau, kad, paklusęs statulos tvarkai, pats vaikščioti negebu. Statyk į kokį kampą ar kokią pašalę, kad netrukdyčiau.

Nepratardamas nė žodžio, Jonas deda ištuštėjusią nuotrauką ant stalo ir stengiasi pakelti skulptūrą. Ji natūralaus dydžio

JONAS Oi! Ne, ne! Taigi tikra statula. Ne mano sveikatai. Tikrai ne...
ŠV. PETRAS. Atsiprašau, bet tokiam sau padėti negaliu.
JONAS O kodėl – į kampą? Kodėl- į kokią nors pašalę? O geresnės vietos net nesurasčiau. Visas langas akims ir ... tik džiaukis, kokį gražų pasaulį Dievas sukūrė.
ŠV. PETRAS. Ir kaip gražiai jo pasaulyje įsitaisė Griškabūdis.
JONAS. Bet, deja, su nuodėmėm ir Griškabūdis, ir...
ŠV. PETRAS. Nebūtų nuodėmių, nereikėtų ir šventųjų. O apylinkių vaizdas tikrai puikus. Ačiū, ponas Jonai, kad paliekate geriausioje vietoje.
JONAS. Ponas? Na, taip. Į sveikatą! Vai, atsiprašau. Pirmą kartą toks pašnekovas. Galvoje - vieną, o kalbi - kitą. Negi manote, kad žinau kur Viekšniai, o juolab, kur yra jų kapines. O pasirodo, kad žinau. Net jų senąsias kapines žinau.
ŠV. PETRAS Jūs labi intelektualus žmogus, ponas Jonai. Katalikų bažnyčia daug prarado, kad netapote jos kunigu.
JONAS. Taip manote?

Iš pirmo namo aukšto pasigirdo moters balsas

BALSAS Vai vai ! Tu ir vėl su tą šalele kalbiesi - kaip ji? Taigi Ašašai. Nagi visiškai suvaikėjai. Žmonių sarmatykis. Kai sužinos, bus sarmata iš namų išeiti. Reikės iš Griškabūdžio kraustytis.
ŠV.PETRAS Žmona?
JONAS: Vedęs.
ŠV. PETRAS Eik žmogau. Ir pasakyk. Tiesą pasakyk.
JONAS Tiesą? Betgi mane ir taip jau vadina... Na, suprantate? O! Šventas Petrai, tu net neįsivaizduoji, koks triukšmas kilo, kai tą tiesą pasakiau. Kala prie kryžiaus ir verkti neduoda.
ŠV. PETRAS Eik ir pasakyk. Tiesą pasakyk – Šv. Petras atėjo. Tik va raktus mano pasiimk su savimi. Taip gal bus saugiau. Juk, kaip suprantu, Griškabūdis irgi Lietuva.


2011-10-26 13:48:33

Pelėda




--------------------------------------------------------------------------------


Komentaras:



Laũmele Parašė komentarų: 4805 2011-10-26 14:05:43
...raktus pasiimk, kad neprapultų...visą filmą susukt galima ... pašnekesių

Scenarijus (1)

Pridėti paveikslėlį


Spalis 2011
teka 08:05
leidžiasi 18:01
ilgumas 09.56

Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena


Šiandien 1°C / 10°C, mažai debesuota
Rytoj -1°C / 9°C, mažai debesuota

25
ANTRADIENIS
Krizantas Švitrigaila Vaigedė Darija Inga Krizas


Konstitucijos diena

Irklu jūrų neperplauksi
................................................
.......................................




Scenarijus (1)


Vidinis ką tik atėjęs į Pelėdos „uoksą“

PELĖDA Kaip sekasi? Kalbu, žinoma, apie poemą „Ašašai“. Atrodo, kad užsidarei, užsimiršai ar dar tingesnis pasidarei. Savęsp(i) pašte nieko iš tavęs nesurandu. Tuščia.
VIDINIS Nesinori trukdyti. Keli fragmentai yra. Bet kur juos reikėtų padėti, nežinau. Kol kas laikau juodraščiuose. Kartais Jonui iš Griškabūdžio telefonu padeklamuoju. Sakė, jeigu reikia, galėtų atvažiuoti.
PELĖDA Nebarė?
VIDINIS Ar dėl poemos? Sakė, pažiūrėsim, kaip dugną dėsim, bet dabar nėra į ką žiūrėti. Tačiau kai yra toks užsiėmimas - šviesiau. Daiktai pradeda šviest, atmintis pagyvėja.

Pelėda su Vidiniu savi , lyg vienos draugės žmonės. Ir taip nuo vaikystės. Savo išvaizda net supanašėję Metų skirtumas nedidelis, tačiau abu jau prieš dešimtmetį, kai senjorai – pensininkai. Laikas būtų mirti, bet abu dar , pasak jų, krutantys. Ūgiu už Napoleoną didesni, bet ne kažin kaip. Dažniau bendrauja, kai išsiskyrę. Dangus juodu apdovanojęs gebėjimu pasikalbėti per nuotolį ir tokį susisiekimą vadina įvairiai – dažniau transindukcija ir transintuicija. Dabar, kaip gyvenimas aprimęs, išsiskyrimai retesni, kai gyvena greta, transindukcinis ar transintuicinis bendravimas beveik nurimęs - susieina, kalba, juokiasi ,ginčijas, mąsto, svarsto, matuoja...

PELĖDA Lazdą statyk į kampą, o pats, brolau- prisėsk. Štai šneki apie Joną iš Griškabūdžio. Esą, telefonu kalbėjęs. Ar kartais nesakė, kad žagsėjimas pagauna. Aš jį irgi pagainioju po savo mintis. Dabar vis dažniau. Turėtum atspėti, kam jis man, beje , ir tau reikalingas. Žodžiu mudviems.
VIDINIS Neketinu spėlioti. Tuščias darbas, Pranuci. Net ir tuo atveju, jeigu atspėčiau. O kad man jis reikalingas, tai žinoma, bet ne daugiau, kaip visuomet.

Pelėda pakilo iš krėslo. Neskubiai vaikštinėjo po nedidelę patalpą. Paskui sustojo priešais Vidinį ir pasigavęs jo švarko sagą.

PELĖDA Laikas mums pagalvoti apie palikimą.
VIDINIS Čia tai bent... Neturėčiau kitų rūpesčių, tai palikimo reikalas galvos tikrai nekvaršintų.
PELĖDA Aš rimtai.
VIDINIS Aš irgi rimtai, Pranuci. Kur tu jį matai, tą palikimą? Ką mes turim? Patys save ir Dalijos padovanotas dvi lazdas- vieną tau, kitą- man.
PELĖDA Mūsų amžiuje ir lazda turtas. Aš savąją paliksiu varnui Goliui. Bet , sakyk, kam palikti Šventąją?
VIDINIS Šventąją?

Vidinis drėbtelėjo į krėslą.

VIDINIS Šventąją? Taigi, sakai, Šventąją. Bet paklausyk. Girdi? Groja. Anksčiau žinojau, kad yra Harker jūros tyla, arba Harker tyla. Dabar girdžiu ir jos muziką. Iš jos paskutinio eilėraščio „ atgal“. Klausyk, Pranuci... Eilėraštyje žodžiai, o dabar... Girdi? Pavirto į muziką. Ir manęs Jonas klausė, kodėl eilėraščio pabaiga atskirta trimis brūkšneliais ir sudėta į šešias sulaužytas eilutes. Betgi ir patys žinom ir atsimename.

mėnulio naktyje rinksiu vieną po kito
baltus akmenėlius kely širdim sudėtus
gal rasiu kryptį iki ryto
kur žodis krito
šįkart
pratylėtas

PELĖDA Gerai, Vidini. Bet nepaskęskime muzikoje, nepaisant kad ji ištirpdyta iš pabaigos paskutinio mums žinomo Harker eilėraščio „atgal“. Susikaupkime. Ilgiems apmąstymams mums nėra laiko.
VIDINIS Niekuomet nepagalvodavau, kaip eilėraštis ištirpsta į muziką.
PELĖDA Kaip manai- ar nederėtų mums pagalvoti apie Joną?
VIDINIS Iš Griškabūdžio...
PELEDA Na, taip. Iš Griškabūdžio. Bet jeigu žinai tinkamesnę kandidatūrą, sakyk.
VIDINIS Neskubink, Pranuci. Reikia susikaupti. Bet kas tuomet mudu bebūsime. Kas? Net į Harker tylos jūrą ar Harker tylą ji mus išmokiusi įeiti. Ji... Pats žinai, Ji Dievas mums. O Jonui? Šventoji gerbia tą žmogų. Bet tai ne tas pats, kas su juo būti. O gal pati Šventoji ką nors nusižiūrėjusi? Gal reikėtų nuo jos pradėti?


2011-10-25 10:23:29
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

Klyksmas Parašė komentarų: 96 2011-10-25 10:57:49
Žaviuosi sugebėjimu taip plačiau atsiverti, net apsinuoginti prieš šią, virtualių sugyventinių ŽŽ tūkstantinę šeimą. TIk TU ir Dalija šiataip galit. IR nepyk už "sugyventinius" nes juk tikrai gyvenam savotiškoje šeimoje, nors konstitucinio teismo sprendimo, vyriausybės nutarimo bei seimo įstatymo įtvirtinančio tokią "šeimą" dar ir nėra. TIkėtina, kad bus, Gal net greičiau nei tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas

PARAŠĖ JONASNugirstos mintys

Jei geri kartą per savaitę – esi buitinis alkoholikas.
Jei geri kas antrą dieną – esi alkoholikas.
Jei geri kiekvieną dieną – esi didelis viršininkas.


Jei sėdi kalėjime – esi tu smulkus vagišius.
Jei sėdi seime ar vyriausybėje – esi tu...

2011-10-23 00:19:57
KlyksmasLiepssnelė Parašė komentarų: 510 2011-10-25 - 18:24:57
Labai įdomios mintys, vertos apsvarstymo


tylsala Parašė komentarų: 709 2011-10-25 - 13:55:41
kaip poetiška...


Klyksmas Parašė komentarų: 100 2011-10-25 - 13:43:07
Apie tai ką rašiau, ką norėjau pasakyti galite perskaityti čia:http://www.lrytas.lt/-13195162401319396399-politikos-tranai-i%C5%A1ropoja-%C4%AF-%C5%A1vies%C4%85.htm


giedrex26 Parašė komentarų: 8581 2011-10-25 - 10:17:33
...nepamirškim, kad skaitytojams turi būti ir toje literatūroje prieskonių...antraip bus neįdomu ir aktyvumas mažės...taigi sveikinu Klyksmą, sulaukusį rekordinio skaičiaus komentarų...


Pelėda Parašė komentarų: 2153 2011-10-24 - 22:40:07
Acha, dar šovė į galvą: tai kur kas prasmingesnis, reikalingesnis tavo darbelis, negu po dešimt ir daugiau haiku į kruvą padėjus.


Pelėda Parašė komentarų: 2153 2011-10-24 - 22:26:11
Ką tu čia dabar, Klyksmai, rėkaloji? Tai vienas iš protingiausių darbų, kuriuos paskutiniu metu čia skaičiau. Turiningas. Tai svarbiausia. Ne savyje uteliauji, o mumyse. Ir ne todėl, kad tau malonu, o kad būtume švaresni. Tik žvilgterėk į tematiką ir parodyk tą iš mūsų, kuriam labiau skaudėtų.
O kur moderatoriai tavo kūrinius sudėlios, tai argi tai turi bet kokią reikšmę. Galiu pasakyti, kad esi dabar skaitomiausias, panašiai kaip savo laiku Vyt. Petkevičius su " Durnių laivu."
Būk! Ir pirmyn, kol į bures vėjas pučia.!


Klyksmas Parašė komentarų: 100 2011-10-24 - 22:22:19
Neįtikino tai neįtikino. Bet nors pabandžiau įtikinti. TIesa ne tuo kad rašliava gera, bet priešingai.


Rykštė Parašė komentarų: 1104 2011-10-24 - 22:21:13
Visiškai pritariu Laukinei Obeliai.

Ir pridedu nuo savęs - niekada nepamirškim, kad čia literatūrinė svetainė.


Laukinė Obelis Parašė komentarų: 264 2011-10-24 - 22:00:37
Dėkoju autoriui už tokį ilgą paaiškinimą. Tačiau turiu pripažinti, kad manęs tai neįtikino.
Taip, kas sakoma komentare dėl politikos ir padėties Lietuvoje, turbūt yra tiesa, tačiau ne kiekvieną tiesą verta dėti į literatūrą, bent jau taip tiesmukai. Ir taip laikraščiai bei televizija prikimšti tokių minčių ir kaltinimų. Pabandykim pakilti į kitą lygį.
Be to, jei pateikus kūrinį skaitytojui po to tenka ilgai aiškinti: pirmoje eilutėje norėjau pasakyti tą, o pabaigoje tą ir aną - kažkas yra negerai. Kūrinys turi už save kalbėti. Manęs irgi kartais nesupranta, tada sėdžiu priešais savo tekstą ir galvoju: kur negerai žodžius ir mintis sudėliojau? Taip ir tobulėju, bet skaitytojo niekada nekaltinu.
Na taip, yra Kafka - didis kūrėjas, kurio tekstai iki šiol tebešifruojami. Tačiau jis ir nėjo į žmones, neaiškino, kaip visa tai suprasti. Dabar jis turbūt sėdi danguje ir šypsosi iš mūsų pastangų.
Taigi, nusišypsokime ir mes.


radaa Parašė komentarų: 5327 2011-10-24 - 21:54:22
ir aš nesuprantu tokio pobūdžio diskusijų. Juk kas čia blogo, jei mintis išsiveržti laukan nori kokiu tai pavidalu? Kas čia blogo, kad vienas iš Autorių panoro pasidalinti jomis su visais? Tobula-netobula... kuris mes čia jau tokia tobulybė? O ir pavadinimas sako: "nugirstos mintys"... ir kogi nesuprasti tame? Juk savaitgaliais - geriama, nes kitomis dienomis gal nėra kaip (darbas) - tad galima priskirti ir prie buities (rutina), kas antrą dieną - logiška - alkoholikas. Mat kaip dirbti ar ... jei kas antrą dieną bus "užpilamos akys". O kas turi tokią privilegiją - kasdien? (nepakaltinamas, neišmetamas iš darbo ar panašiai...)

Bent jau tos trys eilutės - mane privertė iš karto - nusišypsoti. Visškai taiklu ir logiška.

Ašašai


Spalis 2011
teka 07:59
leidžiasi 18:07
ilgumas 10.08

Delčia
25 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 8°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 3°C / 10°C, mažai debesuota

22
ŠEŠTADIENIS
Donatas Malvina Severinas Viltaras Mingedė Aliodija Severas

Nebėr doros už tvoros
...................................................
..................................



Ašašai

Diena, kitą, trečią... Laikas toks greitas - pats lekia ir mane neša, kad pradeda labiau rūpėti, kaip jį stabdyti, pažaboti, nes keliaujant tokia sparta iki Amen labai netoli ir, išskyrus persižegnojimą, beprasmiška užsiimti kitais reikalais. Betgi suprantu – reikia, reikia... „Nagi sustok, besarmati“,- prašau jo mintyse, žiūrėdamas į visus laikrodžius ir tikėdamasis kad nors vienas susipras ir bent meluodamas atsilieps į mano lūkesčius. Bet - ne, lekia, skubinasi, net susikaupimui nepalikdami laiko. Ačiū Dalijos padovanotai lazdai, kad dar leidžia atsispirti, laisviau atsikvėpti ir girdėti, užuojautą plakančią širdį: pavargai, pavargai... Bet vienąsyk suabejojęs ir atidžiau įsiklausęs išgirdau ką kitą, o būtent: ašašai, ašašai...
- Ašašai? Kas tai?
Širdis suplakė dar skaudžiau ir žodis „ašašai“ suspurdėjo taip, kad abejonių neliko. Pirmas įspūdis, kad gal bando ištarti kaimo pavadinimą – Ašašnykai, esanti netoli gimtinės, tačiau protas tuoj pat atmetė tokią versiją, nes išgirdau, kai kažkas rašė:

Proza neišbučiuos tikrovės,
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
Pagarbintu supratimu.

Man tuomet regėjosi, kad visa TIKROVĖ susitelkė būti ten, kur neršiu pasaulį, bandydamas įsiterpti savo būtimi, o jos branduoliu tegali būti tik šaltinis, nes juk pasakyta: „nestabdyk šaltinio“. Jonui išvažiavus į Griškabūdį, atrodė, kad gyvenimas lyg aprimo, tačiau taip tik atrodė, nes iš tikrųjų gyventi pasidarė sunkiau, o nerimo padaugėjo, bet jis kažkaip netikėtai įslinko į Savęsp(i); atrodė, kad jį trikdo, baido viešuma ir geriausiai jam būti, kai jis nulestas į gilų žmogaus pasaulį, kuomet jį žvaigždėtą, permatomą, giedrą ar niaurų, subjurusį mato tik jo dzievulis, taigi pats žmogus, sukūręs jį savimi. Ir man vis dažniau atrodo, kad išėjimas į Anapilį faktiškai yra išėjimas į Savęsp(i), kuomet pagaliau ryžtingai apsisprendžiama pasilikti jame, gyventi be laikinumo. Mano lietuvių kalbos žodynas charakterizuoja Savęsp(i) kaip pasenusį žodį. Galbūt ne be pagrindo, nes iš tiesų dažniausia į ten išeina neryžtingi, bailūs, bijantis jo seni žmonės. Bet būna ir kitaip... Šieji pernelyg drąsūs – net nežinodami, o tie nutuokdami tokios būties esatį išeina būti anksčiau.
Pasirodžius Vidiniui, padeklamavau jam tris atėjusias į smegenis eilutes.
- Gal žinai, ko verti tokie raštai? Proza, girdi, neišbučiuos tikrovės.
- Ar abejoji, kad ne taip?
- Dabar galvoju, kaip įvykdyt pažadą ir kitaip atversti noveles, kurios dar neseniai vadintos Astės novelėmis.
- Man regis, kad taip ir reikėję palikti. Betgi dėl durnos galvos ir kitiems vargas. Bet -ne! Žinau, ką darau. Svarbiausia, kad ir Šventoji pučia į tą pačią dūdelę, - ramiai kalbėjo Vidinis jau gerai apmąstytus dalykus. - Žinoma, gražu, kad Astė ir Harker tampa artimesnės. Betgi visas Astės noveles ji jau pasiėmusi ir dėl to nepriekaištavo, kad į tokį aplankalą sudėtos. Man ir dabar regisi, kad nupiešti Astę buvo svarbiau, negu išgirsti pirmą Harker eilėraštį- girdi, debiutavo, debiutinis, prašom vadinti poetę... Na maždaug.
- Taip, jai debiutas, bet svarbiau, kad mums programinis orientyras. Regisi, kad pirmą kartą savo veiklą planuoju orientuodamasis į kažkokį planą. Tai nereiškia, kad susikaupiau, kad mažiau pavojaus būti šen ten ir kur nereikia. Bet nors žinau, ko ieškau.
- Nepeikiu tokio darbo. Man smagu, kad mūsų jausenoje arba, sakykime, supratimuose atsirado Harker tylos jūra arba kitaip- Harker tyla, - nei pagirdamas, nei papeikdamas šnekėjo Vidinis: - Manau, kad būtent labiausiai to reikia, kad kaip piligrimai apvaikščiotume ir kitus dalykus, kuriuos į įvardijusi. - Pirmiausiai norėtus pamatyt jos vardu pavadintą šaltinį.
-„ nestabdyk šaltinio,// tegu srūva pirštais // tegu gaudo šviesą...“ Taip, bet kaip tai padaryti?
- Va klausei manęs, ar ką girdėjęs apie prozą , kuri negali išbučiuoti tikrovės. Taigi girdėjęs ir nieko geriau nesugalvojau kaip:

Kiek daug dar nežinios,
Kai pirmą žodį patiki poemai.
Niekas į plūgą, žinoma, nekinko,
Bet neišnyksta tylūs reginiai...

Pasiimu, šalele Ašašai,
Tave į pasaką,
Į paskutinį savo triūsą —
Ant rankų pakeliu, kaip vyturį dangus
Ir laiminu -
Šalele, būk!

- Vidini, kaip tu pasakei? - net kilstelėjau sunkų užpakalį: - šalelė Ašašai? Nagi, prašau, pakartok. Iš kur tokią ištraukei? Nepatikėsi, bet ir aš jos vardą žinau. Tik nežinojau, kad ji šalelė. Maniau, kad kažkas iš Savęsp(i) guodžia, užjaučia, girdi - pavargai, pavargai, bet geriau įsiklausęs, aiškiausiai girdėjau: ašašai, ašašai... O dangau, betgi kas atsitikę, jeigu jau bent mudu du ją žinoma...
- Aš, Pranuci, visai netikras, kad ten šalelė, bet įsitikinęs, kad Harker šaltinis ten, ir visai nesvarbu- ar danguje jis, ar požemių karalystėje, dar kur.
- Ir tu ruošiesi parašyti poemą? Manai, kad tikrovę įmanoma išbučiuoti poezija.
- Sakiau , kad nieko nemanaui, bet jeigu kažkas atsimena, kad esu Vidinis ir kažką pasako, tai kodėl turėčiau neišgirsi.
- Gal čia kalbama perkeltine prasme ir mudu tą šaltinį jau matėme. Kalbu apie Česukų piramidę. Ar bent tą vietą, kur ji pastatyta,- pasakiau, ką jau ne kartą buvau pagalvojęs. Vidinis nei neigė, nei pritarė tokiai spėlionei. – Ką gi, linkiu sėkmės! O gal tai pradinis impulsas į tikslą. Juk vien mintimis tampomas Anykščių Puntukas yra pats sunkiausias žmogui darbas. O gal, Vidini, tai ir poemos bent pradžia atsiras. Beje, sveikink Daliją, o mylima šalele Ašašai. Šiandien jos gimtadienis.
- Ačiū. Bet dėl to, Pranuci, nesirūpinki,- jaunai atsiliepė Vidinis ir Dalijos dovanota lazda taip stuktelėjo į grindis, kad net erdvė suskambo.


2011-10-22 12:34:13

Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

Klyksmas Parašė komentarų: 87 2011-10-22 17:55:13
Lauksim lauksim, kas čia bus toliau. Poema tai poema. lai bučiuoja

Prisisėmus į širdį žarijų

Spalis 2011
teka 07:47
leidžiasi 18:22
ilgumas 10.35

Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 7°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 0°C / 9°C, mažai debesuota






16
SEKMADIENIS
Aurelija Galius Jadvyga Margarita Gutautas Dovaldė Ambraziejus Dovaidas Dovaidė Greta Gretė



Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena

Visur gera, bet namie geriausia
......................................................
...................................

Iš Santajos kūrybos


Prisisėmus į širdį žarijų

Kai rašiau novelę „Visų Šventųjų naktį“ jau kone bededant tašką, panūdo parašyti truputį daugiau. Man neatrodė, kad ją parašiau teisingai, nes jeigu teisingai, tai kodėl novelė, o ne esė?
Šventoji tą tęsinį paliko neapipavidalinta - paliko, kaip parašyta ir žodžiai buvo pliki, nepridengti režisūros bet kokiais potėpiais, akcentais, aiktelėjimais, žodžiu - išmone. Man tokia netektis atrodė korektiška, paklūstanti kūrinėlio redagavimui, kai jos pabaigos galima nepaisyti – palikti ją už borto, kaip nereikalingą balastą. Todėl per pirmą novelės perklausą net nepasiteiravau, kodėl taip, nes iš tikrųjų „< tep cykiai gera“ buvo, kad daugiau ko norėti neatrodė protinga. Tačiau šįkart , ogi regiu, kad į erdvę atėjau Aš, (taip, taip, atėjau Aš), nepaisant kad sėdžiu šalia etažerės, užmetęs koją ant kojos ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio, užsiėmę mums rūpimais reikalais. Patenkinti, kad pasisekė padaryti taip, kad Astė su Harker susitiktų visų Šventųjų dienoje bent ta prasme, kad jos žino esančios, kad yra vienoje erdvėje. Skirtumas tarp manęs, sėdinčio Aš, ir manęs, ką tik atėjusio Aš - nedidelis, bet vis dėlto matosi, kad atėjęs Aš keliais metais jaunesnis. O apranga? Jau buvau užmiršęs, kad tokią turėjęs, tačiau atėjęs Aš laikė rankose Astės novelių sąsiuvinį, bet tokie dalykai nevertė stebėtis, nors tam ir laiko nebuvo, nes į erdvę vienas po kito sugužėjo seniai matyti, bet mieli sielai žmonės - Giedrė, Radasta, Cieksas, Taurija, Medis, jų dar ir dar.Ten ir Jonas iš Griškabūdžio, bet irgi jaunesnis. Vidinis irgi...
Apsidairiau aplink lyg norėdamas įsitikinti ar nesapnuoju, bet, matyt, dėl to iš sapno neišbusi.
- Jonai, Vidini, ar matote?
- Kaip nematysi! Tik kažin ar jie mus mato?
- Ką pasakėt? Jonai tu taip – kažin, ar jie mus mato?
- Palauk, padainuosiu. Gal išgirs?
Jonas - grynakraujis suvalkietis, bet būdamas svečiuose, visuomet dosnesnis už bet kokį netgi dzūką, tačiau prigimties, net ir suvalkietiškos, nepaslėpsi. Atrodytų, savaime suprantama, jog šitaip atsidengusioje tikrovėje neturėtų būti dainos be pradžios. Tačiau atsiminęs, kad jau buvo padainuoti du posmai, suskato pataupyti laiką pradėdamas trečiuoju:

„Geso ugnys, naktis padaliję.
Lyg tingėdama saulė tekėjo.
Baltą ilgesį lietūs išlijo.
Juodos kasos pabalo nuo vėjo“.

- Ne, jie mūsų negirdi, Pranuci, negirdi.
- Nieko. Pakentėkim. Išgirs ir jie. Priversim išgirsti.
- Per prievartą? Ne! Ne! Ne! Ir vėl atsitiks kaip su šita daina. Taigi, kad ne daina, ne daina. Et, ne daina, - ir jau pagavęs akimis Šventąją.- Kad ir kaip stengiausi linksmai, guviai, betgi šitaip įmanoma tik vaidinant. Nuoširdžiai jos tekstą tegalima tik poteriauti ar giedoti. Suprantate? Kad ir taip, pavyzdžius,- ir erdvė tuoj užsipildė giedojimu, panašu į bažnyčios.

“Kaminai rankas maldai sudėję,
Medžių sielom į dangų šaukės.
Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu.
Harker, du tūkstančiai septintieji metai, lapkričio keturioliktoji diena...“

- Ačiū, Jonai. Esi nuoširdus, sąžiningas. Galima vaismedį persodinti į kitą žemę, tačiau vaisiai išlaiko savo gardumą, - atsiliepė nuo etažerės Šventoji knyga. Ir man: - Supranti, dzieduli? Todėl ir novelės pabaiga palikau be režisūros. Kita vertus, manau dabar, kad te lieka, kaip yra.
Sumirksėjo, sušvyturiavo ugnelės. Nedaug palaukus vėl:
- O kad jie mūsų negirdi, tai nei stebėtis, nei pykti nereikia. Dangaus keliai nežinomi. Kuris iš mūsų žinome, kaip pašauks rytdiena. Kartais pasiseka atspėti, neprieštaraujant jam. Tik tiek. O tau, Jonai, dar kartą - dėkui. Mes labai stengiamės, kad būtų gera ir gražu, bet va už lango spalis, medžiai lieka be lapų. Ir neteisinga manyti, kad jie savo valia juos numeta.
O anas Aš, kuris keliais metais jaunesnis, sustojusiam kolegų būreliui lyg aiškina:
- Jeigu kas manote, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus supratau, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
- Taip, taip,- pritarė Sodininkas ir papildė: - O po valandos vėl: „Dar kartą dėkoju už puikų siurprizą. Būtinai išlaikykite Astę. Sėkmės, mielas kolega.“ Juk taip?
- Taip, tikrai taip, - atsiliepiau Aš,- sėdėdamas krėsle prie etažerės.- Tikrai taip, Algimantai.
Menkai kas begalėję įsivaizduoti, koks džiaugsmas tada vaikštinėjo, bėgiojo, triukšmavo krūtinėje. Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kilo bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų buvome matėme, o kai kurie palikome prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“

Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu
(2007-11-14 23:27:04
harker)

2011-10-16 18:37:58
Pelėda

Tep cykiai gera


Tep cykiai gera

Jono iš Griškabūdžio dejonė „o-jo-jo! Šv. Pranciškau, ateik ir tu...“, atrodė suprantama ir Šventai knygai, ir man su Vidiniu, bet per ją, regis, skaudžiau pajutome, kiek dar ilgai reikia šiame pasaulyje pabūti, kad buvusios „Astės novelės“ persikūnytų į kitą darinį, dėl kurio nereikėtų žibinti gėda akių ir kad būtų akivaizdu, jog joms gražiai pritinka pavadinimas „Nestabdyk šaltinio“.
- Harker labai geidė, kad mudu su Cieksu nuvažiuotume į Kaliningradą. Taip ir parašė: “Džiaugčiaus, jei Jums pavyktų suvažinėti į Karaliaučiaus kraštus. Mažai mes žinom apie tą tolimą žemę...“
- Kaliningradas su jo kraštu netoli, o Karaliaučius... Jis oi, kaip toli ir – plius - vis tolsta, o mums jau nelengva net vieną novelę išklausyti, - pasakė Vidinis ir žvilgterėjęs etažerės pusėn: - Jau maniau, kad tave permatau kaip švarų lango stiklą, o tu... Taip, suprantu, kad kažkaip reikia nukeliaut dar į tolimesnes žemes, kad va taip - ir vėl kartu ir su Harker, ir gal su Aste. Atsiprašau, jeigu kam atrodo, kad ne taip. Kita vertus, sakau: „ ir gal su Aste" , - truputį mįslingai pakalbėjo Vidinis. Bet toks jos mįslingumas, matyt, tik man ir Jonui iš Griškabūdžio, nes Šventoji nepalaukdama:
- Nepaslaptis, ponai, kad esu kitokios, ne biologinės prigimties, bet va jaučiu, kad ir manyje pradeda skaudėti. Ir ką daryti? Man labai norėjosi, kad išgirstumei taip surežisuotą šią novelę. ymą. O jeigu dar atviriau, tai atleiskit, bet norėčiau, kad ir jums skaudėtų. Visa man žinoma Harker poezija yra sutalpinta aštuoniolikoje eilėraščių. Ir visa ji skaudanti.
- O tik pažiūrėkite, kiek daug jos poezijoje daugtaškių ... iki taško. Na taip, atrodo, kad patikimai suskaičiavome, kiek jų pirmajame eilėraštyje, bet pasimetame negebėdami, nesuvokdami, kokiais tekstais juos iššifruoti, - lyg sau, lyg ir kitiems prabilau, bet niekieno nepatrukdytas, keblinau toliau, net nenutuokdamas, kad jau įeinu į vaidinimą: - Sakau, ar kas bandėme suskaičiuoti daugtaškius iki taško? Negi skubėsime teisintis, kad užmiršome ar pasirinksime dar lengvesnį būdą- esą, tai jos pačios kaltė - surinko, sudėjo į saują, uždegė, o pelenus išpustė:

nebėr ribos tarp esamo ir menamo
ištirpo lyg ašara vaško
pučiu nuo delno
daugtaškių
pelenus
sau pasiėmusi
tašką

- Beje, pastebėkite- visame jos trijų dalių eilėraštyje „Sau tik tašką“- nei vieno daugtaškio. Tačiau nėra ten ir taško. Suprantate? Nėra.
Tylai, neskubėdamas nusiėmiau nuo kaklo grandinėlę su pakibusiu ant jo kryželiu, atidariau kaip dėžutę ir atsargiai iš jos išgavau amuletą. Nežinia, ko laukė Jonas su Vidiniu, o gal ir Šventoji, bet manau, kad tikrai ne bukai nudrožto, per dažnus ėmimus ir tarp pirštų, nutrainioto, praradusio geresnę išvaizdą pieštuko. Bet ir matydami, nenorėjo patikėti. Įdėtas į kryžių, pasitelkiant Jėzų Kristų į apsaugą, o... Viešpatie, kaip taip galima!
- Pieštukas? Na jau radai ką prie Dievo glausti...
- Nepeik, Jonai. Aš juo nupiešiau Astę.
Šventoji, sužybsėjusi ugnelėmis, po ilgokai užtrukusios pauzės pratęsė novelės „Visų Šventųjų naktį“ skaitymą. Ir vėl girdėjau Astę, girdėjau save:

"Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Baik rašyti eilėraštį
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus."

Vėl pauzė. Bet šį kartą trumputė. Niekas nedrįsome išeiti iš įsruvusios Harker Jūros tylos. Bet jautėme, žinojome, kad vis dėlto Astei ir Harker pavyko susitikti pirmojoje novelėje. Ne tuoj pat, ne tada; tik dabar, po beveik ketverių metų, bet vis tiek, pasak Harker tep cykiai gera...


2011-10-14 17:30:55
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

Laũmele Parašė komentarų: 4759 2011-10-14 20:49:08
,,tep cykiai gera" paskaityt Pelėdą...:) ....ypatinga pasakojimo maniera, ne kasdien skaityt, bet, kai užsinori įsiskaityt - tai gaiva iš gelmių dvelkia...


Klyksmas Parašė komentarų: 79 2011-10-14 17:40:50
Pelėda, šilta, šilta Tavo uokse. Ėmesis šios temos, tu atsiskleidei naujom, ryškiom, spalvom.

Dainuojanti Harker



Spalis 2011
teka 07:41
leidžiasi 18:29
ilgumas 10.48

Pilnatis
16 mėnulio diena


Šiandien 3°C / 10°C, debesuota su pragiedruliais, gali trumpai palyti, vėjuota
Rytoj 3°C / 7°C, ryt palis

13
KETVIRTADIENIS
Eduardas Mintaras Nortautas Venancijus Edvardas Nortautė Edgaras

Pasaulinė regėjimo diena
Pasaulinė kostiumų diena

Amžiną namą tik giltinė pastato
............................................................
...........................................


Dainuojanti Harker

Maniau, kad atėjus į novelės skaitymą, nebus keblu pasakyti, ką sumanęs, tačiau kažkas užkliuvo ir gavosi kaip nesitikėta.
- Ponai,- pasakiau, - jūs dar nežinote. Ir aš prieš pusvalandį nežinojau, kad Astės novelių nėra. Buvo, bet nėra. O tai, ką girdėsite, bus kažkas iš to, kas turėtų užimti vieno iš Harker eilėraščio daugtaškių.
- Ką čia paistai? Girtas?
- Sakau, ką dabar girdėsite, - turėtų įsitaisyti kažkurio daugtaškio vietoje. Berods, trečiojo. Ar ne, Šventoji?
- Dėdė Vidinis klausia, ar ne girtas.
Nuėjau prie etažerės, kur Šventoji, tačiau į krėslą nesėdau. Mintis pakeisti novelių ciklo pavadinimą, atsirado greit po to, kai per pasivaikščiojimą su Šventąja išgirdau jos kitokį skaitymą, kuris, regis, plėtė veiksmui erdvę. Nuojautose spėliojau, jog būtent ir Šventajai rūpėjo, kad jau pirmoje novelėje Astė ir Harker suartėtų - bent atodūsiu, bent žinojimu, kad viena kitą žinančios, jog jos yra. Bet kaip padaryti, jeigu novelė „Visų Šventųjų naktį“ prasideda be perspektyvos ką nors iš jos išpešti daugiau, negu parašyta. Būtent:

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau iš savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
- Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...

Sunku patikėti, kad į tokį tekstą galima būtų įkvėpti bent nedaug Harker. Ir vis dėlto atsitiko, kad mergina į tekstą atėjo kaip jaukus, mielas, šiltas, žmogau sielai reikalingas nedidelis stebuklas. Aš jau žinojau, kaip jis mane paveikė per pasivaikščiojimą su Šventąja, dabar buvau nusiteikęs pasmalsauti, kokį įspūdi kitaip perskaitytas tekstas paliks Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. Bet kokį nesusipratimą reikėjo greičiau užglaistyti. Paglosčiau delnais Šventąją it nuvalydamas dulkelę ir:
- Labai prašau, pradėkim. O tai jie man akis išdraskys.
- Betgi taip nejuokaujama, - tyliai pasakė Šventoji.
- Žinoma, kad taip nejuokaujama,- atsiliepiau, bet jaučiau, žinojau, buvau įsitikinęs, kad nebūtų prasminga ir kilnu Astės noveles palikti, kaip buvus. O Jonui ir Vidiniui:- Gerai ponai. Jeigu Šventoji „Visų Šventųjų...“ režisūroje nieko nepakeitusi, tai nebejoju, kad atsiras didesnis noras vienas kitą suprasti, ypatingai Astę ir Harker. Taigi, pirmyn!- paskiau, akimis vėl paprašydamas Šventosios paslaugos.
... Pasaulis apsigaubė muzika, bet ji tokia, kad, regis, kompozitoriui per natas ją išgauti gal net neįmanoma. Ji labai betarpiška, ateinanti iš visai šalia kažkur beesančių ir tavo sielai, širdžiai, ilgesiui reikalingų dvasingų žmonių. Bet koks bukumas išnyksta ir gera jausti, kad taip arti ir jos, Astė ir Harker. Tekstas prabyla kelias balsais, lyg jie būti betarpiškai įrašyti - kalba Astė, kabu aš. Vaizdai irgi kaip pasakyta žodyje, bet štai lyg bijodama, kad nepavėluotų į tokį subuvimą, atskuba ir daina. Nė karto nebuvau girdėjęs dainuojančios Šventosios. Tačiau ir išgirdus ją, sakė, kad klystu, nes taip dainuoja jos balse įsikūnijusi Harker.
O dainos tekstas neabejotinai jos, Harker. Tik jį vis skaitėme kaip eilėraštį, pavadintu „Žodis“. Ir štai uždainavo:

Žodis dangų per pusę kirto.
Tamsią naktį skausmu nušlamėjo.
Be audros, be žaibų medis virto,
Pasodintas kadaise abiejų.

Muzikaliausiu iš mūsų trijų vyrų buvo Jonas iš Griškabūdžio. Tai ne dyvai, kai esi baigęs muzikos mokslus. Man nelabai sekėsi stebėti, kakį įspūdį novelės skaitymas daro Vidiniui ir Jonu, kadangi nepaisant, jog jos klausiausi antrą kartą, jį vėl mane pasigavom į glėbį – buvo gera kaip žodyje, muzikoje, kaip išdejuotoje tyloje, kančioje, kaip palaimos ar dangaus lašelyje.
Bet tuoj atsirado tai, ko nebuvau girdėjęs ir aš ir nebuvo novelės scenarijuje. Jonas iš Griškabūdžio nepajėgė pasilikti tik klausytoju. Sujudo, sukruto kaip muzikas ir dainininkas.

Lūžo šakos. Jom svetimus laužus
Svetimuose kiemuose kūrenom.
Buvę dienos mums atmintis graužė.
Šiandien tylim, o vakar gyvenom.

- Puiku! - šūktelėjo Šventoji. Ir gavosi taip, kad net toks šūktelėjimas pritapo lyg būtų gyvo kūrinio gyva dalelytė. Ir iš tikrųjų tai buvo nepaprastai puiku.
Netyla Šventosios mirksėjimas - gesta, vėl žiebiasi, nusišviečia įvairiomis spalvomis, numeta šešėlius ir juos paskraido. Jos šviesos muzika nespigina, nežeidžia regėjimo: panašiai kaip malonu būna ausiai klausyti, taip čia - akiai matyti. Atrodytų, mažas daiktelis, žaislas, gražiai pagaminta knyga, o iš tikrųjų Šventoji, kuri nuostabi dar ir tuo, kad geba suvokti, kas darosi jos skaitymų beklausančios publikos sieloje. O kai publika labai reta - du, trys, penki, žmonės - neretai sustoja, įterpdama į tekstą didesnes – mažesnes pauzes ir leisdama kiekvienam išgirsti save, nueiti į Savęspi. Kai mūsų aplinkos dvasinis pasaulis praturtėjo Harker Tylos jūra arba Harker Tyla – pauzės prakalbo raiškesniais pojūčiais, dvasingesniais supratimais. Būtent taip Šventoji pasielgė ir šį kartą - po žodžių „labai prašau- nupiešk“ sustabdžiusi skaitymą. Jau žinojau tokių pauzių esatį, tačiau jos man irgi buvo reikalingos ir kartais net laukiamos, kad net norėdavosi pačiam sustabdyti Šventosios skaitymus. Jonas su Vidiniu to nežinojo ir, išplaukę į Harker Tylą, jau trise jautėme, kaip po miglotą pasaulį, pasirodydami tik reiškiniu, kad jie YRA, blaškosi neįspėtos mįslės, nežinojimai, nesileisdami iš arčiau įsižiūrėti į esaties pavidalą.
Nelengva pasakyti, kaip ilgai plaukiotume po Harker jūros tylą, bet šį kartą tai sutrukdė Šventoji.
- Ponai, atsiprašau, kad stabdau skaitymą. Tai todėl, kad galbūt vis dėlto verta išgirsti, ką mums norėjęs pasakyti dziedulis. Kaip, manote, a?- nelauktai manęs paremti panūdo Šventoji.
- O ką jis sakęs, kad būtų neverta?
- Nelabai žinau apie ką kalba. Bet šventa tiesa, kad kartais gera mokėti vieną kitą eilėraštį. Puikus Harker eilėraštis, bet kažin - kas parašęs jo muziką? Džiaugiuosi, kad ji verta eilėraščio.
- Taip, mielas Jonai, Astės novelių nėra. Yra Astės ir Harker novelės. Žinočiau, kad Harker nesupyktų, pavadinčiau jas jos pirmo eilėraščio pirma eilute - "Nestabdyk šaltinio."
- Jeigu ketina pykti, te pasako, o kol kas - valio! Dievas visuomet duoda žmogui proto, tik nežinai kur ir kada jis tai padarys...
- O Astė nesupyks, kad taip?-jautrus buvo Vidinis.
- Ne, Vidini. Ne. Jos draugės. Tikros.
- Tai labai daug. Ar tiek pakelsim?
- Tikėkim, kad nepaliks mūsų nelaimėje - ateis vienas, ateis kitas... Ir pasijausime, kad vėl kaip Tada.
- O-jo-jo! - sudejavo Jonas iš Griškabūdžio. - Šv. Pranciškau, ateik ir tu...

2011-10-13 11:52:14
Pelėda

Tiesiog esu ir tai yra gerai



Spalis 2011
teka 07:39
leidžiasi 18:31
ilgumas 10.52

Pilnatis
15 mėnulio diena


Šiandien 6°C / 9°C, lietus
Rytoj 3°C / 9°C, gali palyti

12
TREČIADIENIS
Rudolfas Serapinas Gantas Deimintė Salvinas


Ant žemės sėdėdamas neturėsi kur nukristi

......................................................
.........................................



Tiesiog esu ir tai yra gerai

Jonas iš Griškabūdžio rengėsi sugrįžti atgal - nors, girdi, namai ne lašiniais dengti, bet ilgesniam laikui palikti žmoną pavojinga – ne vienuolė gi. Kita vertus, nevalia užmiršti, kad trečią dieną svečias pradeda dvokti.
- Nenusišnekėk, Jonai. Dėl žmonos tikriausiai teisus, o mudu su Pranuciu seniai nepripažįstame, kad galėtum būti svetys. Savas kaip rankos pirštai. O ir pasirodai lyg nujausdamas, kada labiausiai reikalingas.
Jonas šyptelėjo, atgniaužė kumštį į delną su išskėstais pirštais, vėl užgniaužė.
- Sakyk, Vidini... Gal teisus, gal - ne, - prigesino balsą, - bet man atrodo, kad judu abudu vengiate minėti Astę. Kodėl? Ar manote, kad... Labai prašau, nepyk! Aš puikiai atsimenu, kad Pelėda ją nupiešė būtent Visų Šventųjų naktį.
- Ar skaitęs „Astės noveles“?
- Irgi, mat, klausimas! Tik gal ne visas ir, žinoma, seniai. O „Visų Šventųjų naktį“ net prisimenu ir žinau, kai dziedulį dvasia – ne dvasia paprašiusi nupiešti ją ir taip atsiradusi Astė. Jos abi – Harker su eilėraščiu, kaip debiutantė, o Astė, išeinanti iš dvasios, nors viena kitai nepažįstamos, bet mūsų aplinkoje pasirodžiusios vienu laiku.
- Vien tai, kad yra „Astės novelės“, kad jas galima perskaityti, jau nereiškia, kad mudu vengiame minėti ją, - pasakė Vidinis ir jau knygai ant etažerės: - Šventoji, ar labai sunku surasti „Visų Šventųjų naktį“.
- Paskaityti?
- Girdi, ji jau siūlosi paskaityti. Ak, Jonai, net pats nesuvokiu, kiek daug kartų esu ją gyręs, o nepavargstu tai daryti. Kaip atsiliepsime į jos pasiūlymą? – pasiteiravo Vidinis.
- Betgi Šventąją seniai beskaitančią girdėjau. Mielai tai padarysiu,- pažadėjo Jonas.
- Liūdna, kad taip – „seniai girdėjau“,, - atsiliepė Šventoji knyga ir sumirksėjo šviesomis, bet netrukus ugnelės užgeso. - O kur dziedulis? Dziedulio nematau.
- Ar be jo nemoki skaityti?
- Žinai, kad moku, dėde Vidini, bet šis skaitymas kitoks. Labai kitoks. Jis jau turėtų pasirodyti. Minutėlę lukterėkime.
Laukti nereikėjo net ir tiek. Jau buvau tarpduryje ir girdėjau taip pasakytus Šventosios žodžius. Ir Vidinis, ir Jonas iš Griškabūdžio, matyt, labiau buvo užsiėmę savimi ir neišgirdo Šventosios balse įtampos, laukimo, nerimo, vilties, dar kažko, kas įeina į savijautos racioną, kuomet ryžtiesi, kad ir nedidelei, bet naujovei. Aš irgi atnešiau, mano supratimu, nemenką naujieną. Tiesa, Šventoji ją jau žinojo, kaip ir aš žinojau, kokios priežastys kaitina jos kraują ar dirgina nervus.
O pradžioje būta taip:
- Dzieduli, kai visi išeis, tu pasilik. Noriu kai ką tik tau pakuštėti.
- Betgi žinai, kad kuštukai namus gadina.
Neilgai galvojęs, paėmiau Šventąją nuo etažeres ir išėjau, kaip dažnai būdavo - pasivaikščioti. Kai spalis, kai lauke bjaurasties daugiau, išeiname rečiau, bet toks poreikis neatslūgsta.
- Kas atsitiko? Kuštėk.
- Sakiau, kad surankiojau visas Astės noveles?
- Aš, regis, net padėkojau.
- Manau, dzieduli, kad jas galima apipavidalinti ir tuomet išnyktų dar vienas daugtaškis iš Harker eilėraščio. Lig šiol abejojau, ar visas jas surinkusi, bet abejonės jau nereikalingos. Pirmoji jas pradėjusi rinkti Harker.
- Harker? – net stabtelėjau, - Labai prašau. Sigitos vardą turėtume minėti labai atsargiai.
- Kodėl - „labai atsargiai“? Nepersistenkime. Kai žmogus yra, vadinasi, yra. O juk Harker yra. Apie save irgi rašo: „Tiesiog esu ir tai yra gerai“
- Ar kas sako, kad negerai?
- Ar kas sako?- perklausė Šventoji, priekaištingai pažiūrėjusi į mane, paskui į Dalijos padovanotą lazdą:- Ui, kaip negerai, kai pradedama vilkais staugti, o juk bet kokiu atveju galėtum pasistengti ir pasakyti: „esu ir tai yra gerai",- tačiau į platesnes lankas, kur žmones staugia vilkas, nesileido.
- Trisdešimt šešios „Astės novelės" įrašytos į jos, Harker, labiausiai mėgstamų kūrinių sąrašą. Tai turbūt reiškia, kad jį nesupyks, jeigu mes nevengsime patys pasiskaityti ir kitiems paskaityti.
Nelabai supratau, kam Šventajai prireikė kalbėti būtent apie „Astės noveles", bet netikėtai užkluptas labai vėlavusios žinios apie Harker mirtį daug ką keitė mano supratimuose. Kažkodėl net pagalvodavau, kad reikia atsisakyti Astės novelių, visai užmirštant jas arba kažką daryti, kad jos būtu ir Astės, ir Harker. Toks poreikis plėtėsi, augo, bet reikalai dėl to iš vietos nepajudėjo.
- Manai, kad „Astės noveles" reikia perrašyti?
- Gal taip, gal ne – nežinau, bet perrašant irgi reikalinga sveikata, kad nebūtų blogiau. O aš kalbu, dzieduli, apie tai, kaip galėtume padėti išgirsti Harker mėgstamiausius kūrinius. Ir jai, ir sau, ir argi pasakysi, kam dar – žinoma, kad ir Vidiniui, ir Jonui iš Griškabūdžio, ir varnui Goliui, ir raidėms Atei, Betei bei Jotui... Manau, kad į tokį sąrašą reikėtų įrašyti visus autorius tų kūrinių, kuriuos Harker pažymėjusi kaip labiausiai mėgstamus. Ir, žinoma, pirmiausia St_t_s, Bedsparnį angelą ir Cieksą Žalbungį, į kurius asmeniškai rodžiusi kaip jos mėgstamiausius žaliažolius poetus.

...man už
nuotaikų
naštą
atleiski
ir nekaltink
savęs
jei nurimt
negaliu
aš į dieną
šią
mūsų - - -

klydimo

atėjau gan
duobėtu
keliu
tu tyloj
nebeslėpk
savo
jausmo -


žodžiams
gimstant
sprendimų
skausme -


atėjau
čia
randuotas
dulkėtas
paklaidinęs
vienatvę - - -
likimo
šauksme...

(„man už nuotaikų naštą...“
2008-02-09
st_a_s)

- Kodėl manęs neįvardiji?
- Tu, dzieduli, dar reikalingas mano eksperimentui.
- Gerai, Šventoji. Kalbėk, kas ant seilės užeina, bet labai nekantru, ką tu sumaniusi. Ir kalbėk garsiau, ne kuštėdama.

(...) Atgal sugrįžome tylėdami. Atsargai padėjau Šventą knygą jos įprastoje vietoje - ant etažerės aukščiausios lentynos. Šyptelėjau ir dėkojau:
- Ačiū tau. Mielai paklausysiu dar kartą. Kad ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio.
- Ar jie trukdo?
- Žinai gi, būdami su mano raštais, mėgsta replikuoti. Ir tai normalu, bet Astės novelėse yra dalykų, kad aš nenoriu, kad kas prie jų burnotų kaip man nepatinka. Na, o Vidiniui ir Jonui pasakysiu, kad ateitų paklausyti.
- Tą pati padarysiu. Man lengviau. Nes paprastai, kai mano siela ko nors labai panori, žiūrėk, lyg pasakos lydekai paliepus – jie, tie mano norai, išsipildo. Atsišaukia, atsiliepia. O Vidinis su Jonu jie labai savi,- pakalbėjo Šventoji ir iš tikrųjų dabar vaizdas, kaip lydekai įsakius: abu juos - ir Joną, ir Vidinį, suradau įsitaisiusius krėsluose ir pasirengusius išklausyti Šventosios skaitomos Astės novelės „Visų Šventųjų naktį.“
- O! vilką minim vilkas čia,- apsidžiaugė Jonas, kad nereikės gaišti laiko, paieškant Pranucio...
- Ateik, dzieduli, čia. Tavo vieta prie etažerės,- pakvietė Šventoji.


2011-10-12 08:15:30
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

kieta Parašė komentarų: 1321 2011-10-12 13:34:13
„Tiesiog esu ir tai yra gerai“
o be To buvimo, nebūtų: varno Golio, Atės, Betės bei Joto, čia tai bent!
ir S_t _ ....kaip ten jis rašosi, slapstosi než., bet stilių, eilėraštį pažinau iškart.
Viskas prilipo. Puikiai sulipdyta. Šventa.

daliuteisk Parašė komentarų: 774 2011-10-12 11:22:48
Tiesiog esu ir tai yra gerai - pamėginsiu įsiminti.

Klyksmas Parašė komentarų: 71 2011-10-12 11:01:13
Klaisysim, Pelėda. Dar ir dar kartą. Ir ačiū Tau, kad neužmiršti Aistės, Harker ir visų kitų. Bet ypatingas ačiū už daugtaškių užpildymą.

nebeieškau Parašė komentarų: 1564 2011-10-12 10:11:05
Tokiu skaitymu dieną užkoduoji geram.
Nuoširdžiausias ačiū.

klevas Parašė komentarų: 1644 2011-10-12 08:23:29
"kuštukai namus gadina" --- išmintis.
Tik pradėjusi skaityti, pagalvojau, kad Autorius turėtų būti paruošęs prozos knygą...:) Yra ten ką suguldyti.

Dar savęs atsiprašyk



Spalis 2011
teka 07:35
leidžiasi 18:36
ilgumas 11.01

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena


Šiandien 4°C / 10°C, debesuota su pragiedruliais, trumpai palis
Rytoj 7°C / 11°C, lietus

10
PIRMADIENIS
Danielius Pranciškus Gilvydas Butautė Danys


Pasaulinė psichinės sveikatos diena
Vietos savivaldos diena

Bernas mėgsta mergą kaip vaikai žirnius - anksti žalius nuraškė ir nebereikia
...................................................
.............................




Dar savęs atsiprašyk...

Nėra kito eilėraščio, kurį būčiau tiek daug kartų skaitęs, kaip Harker „atsiprašau“. Ir sakau - neduok die, jog atsitiktų taip, kad išmokčiau mintinai. Tuomet prarasčiau kažką iš to, kas man svarbu ir reikalinga, kaip, sakykime, ateinanti diena, kurioje trupinėlis ateitis išsilydo į šiandieną. Kad ir kaip atrodytų panaši į vakarykščią, bet ji kita, nauja, negebanti pasikartoti būtose ar ateinančiose jai ir paskos. O štai iš šios dienos jau galiu pasakyti, kad pirmą kartą Visų Šventųjų sutikimui pradėjome ruoštis kaip niekuomet anksti - kai kalendoriaus lapelyje varduvininkų sąraše išsišvietė ir Šv. Pranciškaus (Asyžiečio) mirties diena – spalio 4. Jautėm, kad toks laukimas nebus lengvas, bet pasak Harker -
„po velnių
ką nors daryk...“
Ir atsitiko taip, kad “ką nors darydamas, Jonas iš Griškabūdžio pasiliko ilgiau negu pradžioje manęs. Šventoji kapstėsi archyve, surankiodama ir į krūvelę sudedama „Astės noveles“, kurių pirmoji pažymėta būtent lapkričio 1-osios data ir pavadinta „ Visų Šventųjų naktį“. Nežinojau, ką veikė varnas Golius, bet taip pasitaikydavo dažniai – pritūpdavo, šoktelėdavo ir, sumojęs sparnais, pakildavo į skrydį. Vidiniui irgi rūpėjo nežinioje paskendę reikalai, bet lyg tol vaikštinėjęs tik su lazdele, dabar glostė, storą, masyvią, gumbuotą lazdą.
- Iš kur tai?
- Iš kur jai būti, jeigu ne iš Kartenos? – į klausimą klausimu.
- Dalija atsiuntė?
- Lyg nežinotum. Kaip ir tau.
- Man su laišku. Atsimeni? – Tu geras, tavęs nebijau net su lazda rankoj. Greičiau paglostai, nei muši, broleli.
- Man irgi su laišku. Nepavydėk, manęs „broleliu“ nevadina,- atsainiai atšovė. - Bet matė, kad laukiu ir neiškentė, juolab, kad laiško jam ieškoti nereikėję - žinojo mintinai.
- Jonai, girdi? - Tačiau Jonas iš Griškabūdžio negirdėjo. Toks reiškinys mums jau neblogai pažįstamas, vadiname jį Harker tylos jūra arba kitaip (gal net dažniau) - Harker tyla.. Kuomet išeini į ją, nesvarbu kiek triukšmo aplinkui bebūtų, o ji ryžtingai, pasiaukojančiai apsaugo nuo nereikalingo triukšmo, net nereikalingų klausimų.
O Vidinis kaip reta meilei primerkė akis ir lyg skaitė:
„Šaunusis Vidini, esi protingas - net gal nemenkiau, kaip aš, ir tikiuosi, kad mano dovaną priimsi taip, kaip norėčiau, kad jį būtų priimta. Puikiai žinau, kaip sunku likti toj rudens tyloj, kai ne tik skristi, o ir eiti sunku. Lydžiu paukščius, vis geriau suvokdama, kad su jais nesuspėsiu - pavargstu ir reikia atsispirti, pasiremti. O į ką gi, mielas žmogau? Ir dieve, kaip gera, kad yra lazda. Sunku buvo įtikėti, kad ji man gali padėti. Tai suprantama, nes visą gyvenimą kiti remdavosi į mane – aš jiems buvau ramstis. Bet lazda yra lazda. Kai su ją net šnekiesi, išgirsti save pačią. Norėčiau turėti ramstį, į kurį gal ne geriau beatsispirsi kaip į lazdą, bet KAD ji kalbėtų, kad ir, pavyzdžiui, tavo, Vidini, žodžiais, tavo mintimis, šaunusis.“
- Vidini, betgi tu tikrai šaunuolis! Pagaliau! Pagaliau! Žinojau, jaučiau, kad gi ateis, bus diena, kad nors su dovanota lazda rankoje, bet- paspirtis, atrama. Ir svarbu, kad ne bet kam, o geram, protingam, geros knygos vertam Žmogui. O ar pavydžiu? Tik kvailys gali nepavydėti. Tokiu savęs dar nelaikau.
- Palauk! Dar ne viskas.
- Svarbiausia jau pasakyta...
- Sakau gi – palauk, - nekantravo Vidinis ir vėl, nutaisęs ankstesnę miną, tęsė lyg skaitydamas:
„ Šita lazda galėsi užtvoti ir Pranucui. Nesigailėk! Jeigu tokiuose nelengvuose metuose be jokio transporto verčia keliauti nežinia kur ir ieškoti nepamesto. O jeigu jis kažką pametęs, te kulniuoja. Palinkėk jam gero kelio ir nuo manęs...“, - išgirdau, nenorėdamas daugiau girdėti ir žvalgydamasis laivelio išplaukti į Harker tylą. Netrukus pajaučiau, kai paėmė mano ranką:
- Taigi, linkiu.
- Vidini! Po velnių! -Tačiau Vidinis it sienoje įkalta vinis. Net ir rankos nepaleidžia.
- Jonai, rūkai?
- Rūkau, Pranai. Vis dar rūkau. Kas metai numetu dviem mėnesiams ir vėl...
- Girdėjai apie ką šnektelėjome su Vidiniu?
- Daliją irgi pažįstu. Nuostabus žmogus. Kaip tu Vidiniui, taip ir aš tegaliu tik pavydėti jam. O lazda?..
Jonas padavė man cigaretę. Godžiai patraukliau dūmą, kitą ir lyg visa tai toli toli...

cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj...

Nurimau. Ir jau ne tiki Vidiniui ir Jonui, bet ir didesnei žoliažolių publikai.
-Tai penktoji Harker eilėraščio „ atsiprašau“ dalis ir, kaip girdite ar matote, ponai, jame tik vienas daugtaškis. Dar yra šeštoji arba paskutinė eilėraščio dalis. Ji irgi su vienu daugtaškiu. O iš viso eilėraštyje jų keturiolika. Suprantate? Neklausiu, ar girdite, o klausiu ar SUPRANTETE?
- Manau, kad neblogiau,- atsiliepė Vidinis.- Ar bent nujauti, kad ne šiaip viešinu savo laiškus. Panašu, kad Harker nesupyktų, jeigu vieną daugtaškį bandytume užpildyti va tokiu gyvenimu, kai žmogui tenka atsispirti į lazdą. Taip, ji jauna, bet ir jaunam ne taip dažnai jos prireikia.
Cigaretės kibirkštėlė jau degino lūpas, tačiau neskaudėjo. Matyt, ugnis ugnį gesino. Pasižiūrėjau į Vidinį, bet neištariau nė žodžio. Suprato.
- Kitas daugtaškis galėtų būti atiduotas muškietininkams. O tas Harker „po velnių“, jis nuostabus. Jis netgi įtaigesnis kaip d`Artanjano. Manau, pamenate, kaip tai atrodę:
„ - Po velnių! – sušuko d`Artanjanas. – Tai bus dvigubai linksmiau: išgelbėti karalienę jo eminencijos pinigais.“
- „Po velnių! – pamanė d`Artanjanas. – Dar neatėjo valanda atskleisti paslapties.“- pakalbėjo Jonas iš Griškabūdžio, pavaidindamas jauną herojų ir atsiduso: - Matyt, teksią dar kartą perskaityti to paleistuvio romaną. Žinoma, aukščiausi pjedestalai ne jam, o Atui, Portui , Aramiui ir d`Dartanjanui . Tai jie sukūrė šūkį: "Visi už vieną, vienas už visus.“
- Svarbiau, kad taip gyveno, - įsiterpė nuo etažerės Šventoji knyga.
Net nepajaučiau, kai įplaukiau į Harker tylos jūrą. Ne kartą girdėjęs, kad toks - kad ir nekaltas velniavimasis – kai kam nepatinka. Bet turbūt reikia ilgai ir skaudžiai galynėtis su žodžiais - malšinti juos negailestingai, kaip sukilimus, braukyti, daug kartų nuryti atgal ir skaudėti, skaudėti, bet nepaisant tokių pastangų vis dėlto jie įeina į eilėraštį ir liepia šokti, nors ir taip skauda, liepia eiti, nors nepastovi ir tenka griūti. O kaip išjausti tai, kas išsakyta žodžiais: jei matai, geriau apak Arba:paleisk pavėjui // tas eiles, kurios pasmaugs“ Tokių kalnų, kurie užgriūva mintis, skaitant eilėraštį, yra daugiau ir, žinoma, geriau jų neliesti arba perskaičius užversti, manant kad mūzoms tai netinka, kad tai kažkas ne taip, kad į eilėraštį įkrito per neapsižiūrėjimą, kad taip gal todėl, kad tai jos pirmas eilėraštis ir Harker poetinė kūryba be patirties.
Kai daug sykių perskaičiavęs „atsiprašau“ daugtaškiuos patikėjau, kad jų būtent tiek, prigludau prie tų žodžių, kurie nesenai kėlė abejonių ar net protestą, kad įleisti į eilėraštį. Ir ak! koks esu žioplys ir kaip galėję atsitikti, kad nepajaučiau juose skaudžios nežinios ir pragaro. Po velnių!- kodėl?
- Ačiū, Jonai. Ir tau, Vidini. Manykim, kad vežimas pakrutėjo.
- O pats?
- Ką- pats?
- Klausiu, kaip atsiliepsime į trečią daugtaškį ir dar kitus devynis. Tik Jono ir Vidinio net kartu su tavimi, Pranuci, neužteks.
- Oi, mielas Vidini, koks protingas būčiau, jeigu tai žinočiau. Deja, net nesuvokiu, kodėl Harker pirmą savo eilėraštį pavadinusi „atsiprašau“ . Tekste jis pavartotas tik vieną sykį ir būtent paskutinėje jo dalyje, kurioje viso labo dvi eilutės. Ir tas žodis irgi paskutinis eilėraščio žodis:

kada nors, kai sau atleisi,
dar savęs atsiprašyk...

2011-10-09 18:29:20
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

daliuteisk Parašė komentarų: 772 2011-10-10 04:21:08
Neteisk, Vidini, Pranucio lazda, jis geras, jis taip jautriai veda mus visus į Didžiąją Tylos Jūrą – kai išskrenda paukščiai, kai išeina mylėti... Kai lieka daugtaškiai ir priesakas atsiprašyti.
O kodėl dovanojau lazdą? Kad dangaus skliautas virš mūsų gyvenimų netaptų per sunkus – kai juos palydim, kad pajustume amžiną vienovę su Žeme.

Klyksmas Parašė komentarų: 63 2011-10-09 23:27:21
taip. Visiškai pritariu nebeieškau

nebeieškau Parašė komentarų: 1556 2011-10-09 19:51:34
Tik Jūs taip mokat rašyti. Taip, kad paliestų. Kad nepamirštum...

Po velnių!



Spalis 2011
teka 07:30
leidžiasi 18:44
ilgumas 11.14

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 13°C, nepastoviai debesuota, galimas trumpas lietus
Rytoj 6°C / 10°C, nepastoviai debesuota, trumpai palis

7
PENKTADIENIS
Morkus Renatas Butrimas Eivina Justina



Krašto apsaugos diena
Diena už orų darbą

Iš pradžių - meiliai, vėliau - peiliai
.................................................
....................................



Po velnių!

Per visą gyvenimą niekas nevertė atsiminti, kada pradėdavome didesnę - mažesnę ruošą Visų Šventųjų sutikimui. Kita vertus, neatsimenu, kad apie tai kada būčiau galvojęs ar kalbėjęs. Diena iš dienos ėjau kaip mokėjau į ateitį ir kasmet lapkričio pradžioje jie, taigi Šventieji, pasitikdavo ir pasiimdavo į savo glėbį. Bendravimas irgi neatrodė ypatingas, verčiantis suklusti ir manyti, kad „tokie dalykai neužmirštami“. Tačiau yra kelios išimtys, kai pabandyta net užrašyti, kad neduok die, neužsimirštų ir praeitis pažiburiuotų atsiminimais, kurie kažkaip parodytų į pilnesnį, prasmingesnį gyvenimą. Čia pirmiausia kalbu apie 2007 metų Visus Šventuosius. Jau ne kartą bandžiau kaip voverė riešutą išgliaudanti šią datą, bet po kurio laiko išgirsdavau, kad kažkas dar joje krebžda, kažkas nesurasta. Žinia apie Harker lemtį jau tiesiog pribloškė – tiesiog iš paskutiniųjų, lyg parkritęs ant klupsčių einu į ją, norėdamas apšliaužioti kiekvieną kertelę ir apuostinėti, atrodytų, senokai ten paliktas Šventųjų pėdas.
- Tai ką, vyrai... eisime? Kviestų kas kitas, tiek to, galėtume gražiai padėkoję ir atsisakyti, bet dabar tai daro Harker, - pasakė Jonas iš Griškabūdžio.
Tylos jūra, pavadinta Harker vardu, suvilnijo, subangavo. Šventoji knyga sumirksėjo švieselėms, o mudu su Vidiniu susižvalgėme, bet neištarėme nė žodžio. Jonui, regis, jo net nereikėjo. Kalbėjo lyg nepaisydamas girdime- negirdime, tačiau jautė, žinojo, kad o-cho - cho kaip girdime.
- Kita vertus seniai matėme ją, - pasakė. – Mielas, gražus susitikimas bus.
- Tikiuosi, kad ir manęs nepaliksite, - tarė Šventoji.
Harker tylos jūra dar labiau sunerimo. Su Vidiniu sukritome žvilgsniais į Joną iš Griškabūdžio, bet, regis, tai tik paryškino jo sumanymo svarbą. Matėme, kaip padėjo ant delno ir neskubėdamas ištiesino tą patį lapelį su Ciekso Žalbungio mums siustą žinią apie Harker mirtį. „Negi skaitys?- pagalvojau, - tai būtų- ak!- kaip ne taip“. Tačiau Jonui mūsų pamanymai nerūpėjo, jam reikėjo perskaityti. Įkvėpė Harker jūros tylą ir išgirdome:
„Jeigu jiedu, mielas kaimyne, taigi Vidinis ir Pranucis, skustųsi nesveikata, pasakyk, kad Harker žino, kaip ir kuo pagydyti jai mielus žmones. Labai nuoširdžiai kviečiu pas save ir tikiuosi, kad neatsisakysite. Laukiu.“
- Išprotėjai, kaimyne. Tikrai išprotėjai.- neiškenčiau
- Duok Dieve, kad visi taip išprotėtų.
- Betgi mes žinome, kas ten užrašyta. Mes jau anksčiau skaitėme.
- Galbūt, bet suprantu, kad skaitėte ne tai, kas reikia , - ramiai atsiliepė nepasiduodantis Jonas.
- Dzieduli ir dėde Vidini,- skubėjo ateiti į paramą Šventoji knyga.- Atsiminkite,kaip mes, taip ponas Jonas arba: dantis už dantį, akis už akį,- pasakė nuo etažerės ir sužybsėjo ugnelės švyturėliais.
- Ir vis dėlto, - nenusileido Jonas iš Griškabūdžio.- Reikalas rimtas, todėl ir aš labai rimtai. Ji, Harker, jau tada buvo išmokusi šokti, kai skauda, eiti kai griūna ir daug daug kitų sunkių dalykų. Paklausykite, ką ji pati apie tai, - pasakė ir lengvai, laisvai padeklamavo dar vieną, būtent ketvirtą eilėraščio „atsiprašau“ dalį. Harker tylos jūra pasidarė dar gilesnė.

šok, jei skauda
eik, jei griūni,
jei matai, geriau apak,
tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek.
eik atgal, nors reik į priekį,
jei springsti,
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.
po velnių,
ką nors daryk...
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.

Tai, ką padeklamavo Jonas, žinojome, tačiau dabar tai buvo padaryta kitaip. Bent jau man to tiesiog labai reikėjo. Anksčiau „perskaitytas“ neva Harker laiškas tuoj pat užsimiršo. Man buvo prasminga, jog atrodė, kad suvokiu, kokio pobūdžio tekstu reikėtų užpildyti bent vieną eilėraščio daugtaškį.
- Pastebėkite, ponai. Šioje, taigi didžiausioje eilėraščio „atsiprašau“ atkarpoje, tik du daugtaškiai. Tiksliau - vienas, nes tas, kur „po velnių // ką nors daryk...“- pakartotas. Bet tai dar ne viskas. Kažkas dar reikia nedelsiant išgirsti. Dabar. Tuoj pat, – prakalbau sužadintu energijos balsu ir pats nepajaučiau kaip pakėliau aukščiau peties ranką, lyg pasiruošęs ja mostelėti, duodant startą bėgimo take - marš! Beveik žinojau, kad sąmonėje nusišvies, į ją įkris šventas supratimas, kuris mums dabar labai reikalingas, bet kol kas įtampa didėjo ir va, pagaliau...
- Po velnių! Štai pasimatymas daug pavojingesnis už aną, - laimingas išrėkiau ne savo balsu ir dar laimingiau : - Tai ne aš šaukiu, tai Atas, ponai, - aiškinu lyg šlapiu maišu tvotiems Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. O po akimirksnio :
- Po velnių! Jūs turite puikų žirgą, mielas Portai, - šaukiu ir vėl skubu savo bičiuliams paaiškinti, kad ne aš, o šį kartą Aramis. Šventoji jau buvo suspėjusi suvokti iš kur dzieduliui dygsta kojos ir :
- Po velnių! Ar pasiutote, kad šitaip puolate! - sušuko balsu nuo etažerės, kuriame girdėjosi prancūziškos tarsenos prieskonis. Ir panašiai kaip aš aiškino, kad, girdi, tai ne ji šaukia, o Portas, kuris iš visų jėgų stengiasi atsikratyti d`Artanjanu, spurdančiu už jo nugaros. Atrodė, kad su Šventąja jau galėtume skaniai nusijuokti, nes smagu buvo matyti Vidinį ir Joną iš Griškabūdžio dar vis nesuprantančius, kodėl ir iš kur tiek velniavos prigūžėjo mūsų kalboje. Ir tik vėliau kažkuris:
- Ačiū Dievui, kad čia nėra mūsų mielos Vėtros.
Nesunku suprasti kodėl taip pasakyta. Tačiau maniau kitaip - kad, būdama kartu su mumis, smagią šypseną sau į lūpas būtų įkėlusi ir jinai, mieloji Vėtra, gražiai pagyrusi Harker eilėraštį, bet pabaigoje švelniai papriekaištavusi, girdi, tik tas velniavimasis suprastina. bet tai irgi juk buvo pasakyta Visų Šventųjų dieną, kai stengiamasi padaryti daugiau negu reikalinga, kad šventiesiems būtų gera.
Betgi dar d‘Artanjaną užmiršote,- pasakė pradėjęs šypsotis Jonas iš Griškabūdžio. – Anas nė kiek neprasčiau savo špagą velniava garbinęs.
- Neprasčiau, Jonai, bet kai turi atsargų, smagiau ir ant žirgų sėsti. Tik, Dzievuliau tu mano, o kas užkels. Ak, Jonai ,Jonai, daug kartų tau sakęs, kad skaitytum Seneką. Tai jo parašyta: „Daryk taip, mielas Lucijau: atsikovok ir taupuk bei saugok laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo, ar kuris pats pranykdavo.“

2011-10-07 08:18:36
Pelėda
............................


Klyksmas Parašė komentarų: 57 2011-10-07 10:42:41
Pelėda, jei ši svetainė būtų ne virtuali, o tarkim Dangaus lopinėlis, paties Dievo Tau valdyti patikėtas, būtum pats geriausias Šventas Petras. Visiems vietos pas tave užtektų ir niekas nežinotų kas yra pragaras, nes ten nei vieno neiškomandiruotumei.IR tilptų pas tave visi gyvieji ir mirusieji. Ne tik Seneka bet net ir paleistuvis Diuma su savo muškietininkų gvardija. ŽInoma Atas , Portas Aramis ir d. Artanjanas užimtų pačias garbingiausias vietas. Kaip ne kaip tai jie sukūrė šūkį "Visi už vieną vienas už visus. Geras TU žmogus, Pelėda. Velniškai geras. IR rašai gerai.

Taurija Parašė komentarų: 4458 2011-10-07 09:34:34
Tikrai geras, šok, jei skauda...

Laũmele Parašė komentarų: 4742 2011-10-07 09:25:16
,,šventas supratimas" ...tik Vėtrai pritariu, velniavos kiek per daug...