Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

Gruodis, 27



Gruodis 2010
teka 08:42
leidžiasi 15:57
ilgumas 07.15

Pilnatis
21 mėnulio diena

27
PIRMADIENIS
Dautartas Gedvinė Fabijolė


Basas pabėgiosi - saldžiau pamiegosi

Dienos citata

Žinote, kartais planetos išsidėsto specifine tvarka, tačiau tai nutinka tik kartą per keliasdešimt metų. Lietuvos ūkyje įvyko kažkas panašaus: sutapo ir vidinės, ir išorinės priežastys, todėl mes patyrėme tai, ką patyrėme. Todėl tai, ko laukėme iš pradžių, buvo gana nereikšmingas nuosmukis, palyginti su tuo, kas įvyko vėliau. Sakė ekonomistas Gitanas Nausėda
*********************************************************
**************************************.

Paglostyk sunkų žodį...

Atleisk,
Bet aš dar nebaigiau,
Nes tavo žodžiai it žarijos
Kurios į sielą įžertos
Ir degina karštai,
Net atvaizdas Švenčiausiosios Marijos
Išgirdo mano maldą, bet, deja,
Ugnis krūtinėje negęsta,
O tuos žodžius it papūga
Kartoju vis paskui tave ir...

"Girdi tu, kaip ranka stygas užgavo,
Kaip gieda jos po to ilgai ilgai -
Lyg vieną bendrą dainą uždainavo
Ir motina, ir tėvas, ir vaikai."

O ne, man būti tokioje lemtyj neteko,
Nors ir vaikai yra,
Yra žmona.
Atsimenu dažniau, kaip žmonės sako:
Ne dievas -
Velnias surenka poras,
Paduoda taurę gėrimo ir triūbą pūsti,
Kad triukšmo kuo daugiau
Ir maišaties poetų galvose..
Ir jau tuomet kaip tu, o Viljamai,
ir jie kaip šventę gieda:

„Byloja tau garsai darnaus koncerto
Kad merdėti vienatvėje neverta“


Paglostyk sunkų meilės žodį, mūza,
Kantrybe ir gyvenimo tiesa -
Tiek daug skeveldromis tokių porų sudužta,
Kuomet įėjus muzikon
Sunyksta pareiga.

2010-12-27
*************




Labas vakaras,
Norejau nuo visos mūsų šeimos padėkoti Jums už pačią nuostabiausią , nuoširdžiausią Kalėdinę dovaną. Linkime Jums ateinančiais metais stiprios sveikatos,kūrybinės sėkmės!
Tik va viena bėda,kai skaitau Jūsų eilėraščius ,kiekvieną kartą apsipilu ašaromis , bet tos ašaros būna labai malonios,nes gali nusikelti į vaikystės prisiminimus, nuoširdus Jums ačiū!!!

Jolanta su šeima

PRANAS
Gera buvo perskaityti.
Būkite visi drūti ir laimingi!
Kadangi jau čia pat ir Naujieji, linkiu, kad būtų Jums kuo geriausi- su sveikata ir sėkmėmis.

**************
Pelėda
2010-12-27 16:27:04
Labas
Manau, kad po švenčių - fizinis atokvėpis,
Bet gal nesidžiauk- greit kitos.

daliuteisk
2010-12-27 16:46:28 - [Trinti] - [Atsakyti]
Sveikas, Pranai
Tikrai pasilgau ramių dienų - per šventes perlipau kaip per aukštą kalną, labai rūpėjo, kai vaikai važiavo per Lietuvą tokiais baisiais keliais.
Tu, kaip paprastai, darbingas - stebiuosi Tavo ištverme. Šiandieninį eiliuką pasiėmiau, labai jau patiko, ypač pabaiga. Iš kokios versmės semi išmintį?
Aš nebepasitikiu savim, rodos niekas, ką parašau, neverta žž, tai ir nekeliu. Palauksiu geresnių dienų.
Sėkmės Tau
Naujųjų nešvęsiu, niekas nežada atvažiuoti - viena užsidegsiu Čia ne aš atsiųstas vaško žvakeles ir ramiai vakarosiu.

Pelėda
2010-12-27 18:25:57
Ne, Dalija, rašymas nesiseka. Labai sunkiai rašau, bet... rašau. Labiau džiaugiuosi kad pasitvarkiau savo svetainę - tą, rusišką. Joje kažkodėl geriau, patogiau jaučiuosi. Greičiau surandu, kas reikalinga.
Jeigu ji man neišsitrintų, tai smagu būtų, tačiau vienas čia ponas kalbėjo, kad kuomet ji beveik uždara, tai gali "užgęsti". Kaip ten bus, taip, bet kol kas dar nusiteikęs joje pabūti...
O šiaip gi- kad ir kūrybai- polėkio neatsiranda.
Ką darau, tai... prakaituodamas
.

Gruodis, 26


Gruodis 2010
teka 08:42
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.14

Pilnatis
20 mėnulio diena

26
SEKMADIENIS
Steponas Gaudilė Gindvilė Gaudvilas

Kalėdos (antra diena)
Šv. Steponas


Lengva patarti, sunku padėti

Dienos citata
Šiandien labiau bijoma netekti įprasto gyvenimo nei kažkada bijota pakliūti į kalėjimą.
Kunigas Julius Sasnauskas
**********************************************************
*******************************************


Sveikino žmona:

Pranai,
Didžiausdia laimė būti su žmogumi, kuriam nereikia žodžių. Tada karaliauja mintis, o kai karaliauja mintis žodžiai nereikalingi. Su Šv. Kalėdomis
/M.K/

MacteAnimo
Su Šventomis Kalėdomis, dėde Pranai ir Kandžiuk.
Vis stebiuos, kur sukrenta žvaigždės, tokios neaprėpiamos ir kūrybingos. Sako, jos pasirenka dėdės Prano rašomąjį stalą.
Per šias Kalėdas išsirinko vėl tą patį stalą ir dėdę Praną.
Linkiu šviesių, baltų, mielų Kalėdų.

Pranas
Labas.
Dėkui, kad neužmiršti. Kaip ir mano varnėnai tavo mamos vyšnių sodo neužmiršta. Tau irgi ko geriausio. Beje, krapščiausi ieškodamas tavo pašto dėžutės. Kai sugrįš varnėnai, prašysiu, kad parodytų kelią.
Va kooookioooos naujienos.
Didelės, jau beveik iki N. Metų.
O kelią surasti kniekti...
**********
Pranas
Labas.
Kaip šventę praleidai?
Pas mane kaip ne šventė. Reikjo vaidinti, kad džiaugiuosi, tai truputį gal ir bandžiau, bet sieloje vaidinimų nebūna.

Čia ne aš
Kalėdų stebuklas!
Sutemų gniūžtes į langus kažkas mėto...
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis, tikriausiai, taip ir padarys,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad Meilė nepaliktų,-
Ji, tikriausiai, taip ir padarys,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad Jus Viltis surastų -
Ji, tikriausiai, taip ir padarys. (Žodžiai ne mano)
Sveikatos, sveikatos ir p i r m y n
2010-12-26 19:43

Pranas
Beveik vienu laiku rašėme...
2010-12-26 19:47

Čia ne aš
Verkiau per pačias Kūčias, Pranuci:( Skaudžiai skaudžiai ir dabar dar... Pajutau, kad vienatvė, nors ir labai sunki, bet draugė ji patikimesnė. Norėčiau su savo vyru vietomis susikeisti, jis dabar kažkur, kad net nežinau kur... gal ten geriau, tik, kad pomirtiniu gyvenimu netikiu... Bet pavydžiu...
2010-12-26 19:52

Pranas
Suprantu.
Ir gerai, kad paverki...
2010-12-26 20:08

Čia ne aš
Tai jau taip, tai lyg sielos dušas...
***********************************************************



15. Nuojautos pašauktas

Iki Kalėdų dar toloka, tačiau žinojau, kad joms Golius ruošiasi irgi su prasidedančia Gavėnia, tačiau šį laiką skirdamas ne pasninkui, o savo bičiulių lankymui. Nuplasnodavo toli, net kitose valstybėse, tačiau šįkart – kai vėliau sužinota - atskrido iš Oniškio apylinkių, kur kažkada buvęs, bet, deja, jau išnykęs Grinkuvos kaimas. Naujininkuose nebuvo dažnas svečias, tačiau mūsų bute turėjo pamėgtą vietą šalia Šventosios ant etažerės. Kandžiukas paunkšdavo, bet nepiktai, lyg norėdamas įspėti, kad kaip Šventosios sargas, jis pasilieka savo poste.
- Kaip čia dabar, a? - žingsniuodamas po kambarį pakrankė: - Kaip čia dabar, a?
- Negerai, varnai. Labai negerai,- atsidusau.
-Ar norėtum, kad būtų gerai, a? Pasirodo, kad Šventa, kol tau, kol Vidiniui, kol visiems tarnauja. Taip, taip, man irgi. –žingsniavo po kambarį Golius: – Nelaikykite jos ir nekankinkite glebėsčiavimais. Et, Žmonės! Šviesos jai reikia. Kuo daugiau šviesos. Tyros arba grynos, kad jinai pas ją tiesiausiu keliu iš dangaus.
- Toks tas rudenio dangus.
- Koks bebuvęs, bet dangus ir todėl dabar labiausiai jai reikia Šklėrių, - o šoktelėjęs ant palangės: - Padėkite jai ateiti čia.
Leokadija tuoj pat padėjo Šventąją šalia varno.
- Sakiau gi, jog nebus gerai, jei manęs neklausysi, - pastukseno snapu. – Sakiau gi – nebus!
Girdėjosi, kad kažkas sukuždėjo, it peliukas cyptelėjo, bet aidas toks lyg kažkas aštru nagu brėžtėlėjo metalą.
- Sakiau gi, kad taip negalima. Kodėl neklausai seno varno.
Vėl lyg peliukas cyptelėjo po Šventosios apmirusiu apdaru. Jos vaizdas akims, kurios bent kartą ją manė anksčiau, buvo liūdnas - kažkuo priminė gaisro nuniokotą labai nedidukę bažnyčią. Nei vienos švytinčios, mirksinčios, žaidžiančios besidžiaugiančios ugneles, o kalneliai, kauburėliai, upių raštai, ežerų vaizdai anksčiau it gyvu žemėlapiu išpuošę jos apdarą, išdilo - nuskendo kažkur po pelenais ir nėra jėgų prasiveržti į paviršių. Vietoje karališkai puošnaus, mielo apdaro atsirado pilkas knygos paviršius ir man buvo skaudu, kuomet išgirdau, kai raidė B:
- Dziedulio knyga net gražesnė...
- Taigi,- neginčijo varnas Golius. - Bet dabar ne tai svarbu, mieloji raide. Ne tai. Visa tai, ką sukaupusi Šventoji, neišnykę. Štai kodėl galima sakyti, kad tokia bėda dar ne bėda. Bet laukti, kol reikalai savaime susitvarkys, sakyčiau, neprotinga. Šias atvejis ne tas, kokius žinojome. Ne tas, - retkarčiais pakrankdamas santūriai kalbėjo Golius ir tai mums buvo dovana - varnas Golius nepasimeta ir jo nuotaika netgi pradėjo giedrėti. Dabar ir jam jau panūdo atidžiau pažiūrėti į ką tik parvežtos iš spaustuves „Eilėraščio sėjos“ išvaizda, bet turinys kažkodėl nedomino. Lyg žinotų, kur koks ten eilėraštis padėtas, tačiau toks iškreiptas vaizdas išbluko, kai paprašė iš knygutės paskaityti eilėraštį, kuris, esą, reikalingas ir Šventajai..
- Nėra. Knygutėje jo nėra, - pasakė Vidinis.
- Ką ? - nustebo varnas. - Kaip nėra? Aš kalbu apie eilėraštį, kuris... - ir pirmą kartą išgirdau, kaip žmogiškai atsigavo Goliaus balsas, pradėjus jam deklamuoti. Jis toks, kad regėjosi tik tokiu balsu galima pakalbėti apie meilę. O deklamavo jis irgi gal net neblogiau, kaip a. a. Laimonas Noreika

Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
Ir it sargybinis
Net seną atmintį išvaikštau.
Ji didelė – net iki pat sapnų,
Kai negali užmerkt akių.
O ten ir vėl budėjimas jautrus
Neduoda atsibusti,
Tačiau šį kartą į namus grįžau,
Norėdamas ir čia,
Krašte gimtam,
Ugnelę šilumai užkurti.

Žarijos jau užgesę.
Vorai voratinklius kabina.
Gal būt tik jie dabar ir gali
Sugaut, apvyti laiką
Ir palaikyti-
Toks nejautrus, nematomas,
Bekojis vaikšto po sodybą,
Atsiremia į akmenis,
Į tėvo plūgą, į akėčias,
Ilgiau užkliūva prie skiedryno,
Iš kur ugnis ateidavo
Sušildyti namų.

Tai gal nuo čia, sakau, nuo jų
Pradėsiu šitą sunkų savo žygį,
Nes kelias kreivas,
Atmintis – lėta.
Sutūpę raidės netiki, bet laukia -
O gal?
Gal įsikurs ugnis ir šiluma
Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
Budėjimu žiūrėt į naktį
Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto,
Sapnų ir ilgesio pilni.
(„Kur Šklėrių Sodžius -1“, 2008-03-20


Mūsų publika tylėjo. Neatrodė, kad ir peliukas cypautų ar nagučiais draskytų metalą, kurio, regis, varnas irgi laukė.
- Betgi iš kelionės, o aš va... Nepyk, Goliau, užmirštu ir prie stalo pakviesti.
- O kodėl knygelėje eilėraščio nėra? –lyg nenugirdus parūpo sužinoti Galiui ir budria akimi nužvelgė nedidukę mūsų publiką ir pakus su „Eilėraščio sėja“.
- Ir kito nėra. Ir visų „Kur Šklėrių sodžius“ knygutėje nėra, - nemelavo raidė B.
- Tikrai? - vėl snapu pakalė Golius Šventąja, o nušokęs nuo palange, krypuodamas pradėjo žingsniuoti
- Atsiprašau. Reikalai net blogesni, negu maniau. Atleiskite! O ir mano žmogaus balsą užkrenta amas, - ir krankt! krankt! Pradėjo krankti, bet aš jau mokėjau suprasti, ko jis nori, ką sako, kalba, prašo, reikalauja...

****************************************

GRUODIS, 23


Gruodis 2010
teka 08:40
leidžiasi 15:54
ilgumas 07.14

Pilnatis
17 mėnulio diena


23
KETVIRTADIENIS
Viktorija Mina Vilbutas Veliuona


Šuo ir kariamas pripranta

Dienos citata
Ir Lietuva, ir Europa buvo per daug naivios, manydamos, kad nedemokratiniais būdais galima įvesti demokratiją, kad žmogus, kuris visą laiką naudojosi autoritariniais metodais, staiga kitą dieną atsibunda ir tampa demokratu. Stebuklų nebūna, ir tai dar kartą parodė, kad dar Baltarusijai reikia stipriai augti, kad išmoktų demokratijos pamokas.
Pareiškė Seimo pirmininkė Irena Degutienė.
**************************************************************
******************************************


Padėk, Dzievuliau, pažibėti

Jeigu užtektų laiko
Pakartot kelionę
Ir mintimis apvaikščioti kilnias frazes,
Turbūt meiliau galėčiau padėkoti -
Nors žemė - Dievo 0buolys – tokia maža
Ir vis dėlto joje išauga žmonės
Mirties nenugalėti
Ir kaip stebuklai
Kito daliai jautrūs.

“Kas tavo širdį gedulu aptraukia?

Nejau galiu manyt, kad iš toli
Į mano dvasią atsišaukęs,
Va šitaip, Viljamai, tu man kalbi?
Arba ir vėl:

“Gal priminė harmonija švelni
Tavos vienatvės tuštumą nejaukią,
Kurioj be draugo mielo gyveni?


Akmuo į akmenį
Tik skrydy dužta
Ir visa ko skeveldros byra
Pasėkoje tik neramios būties.
Ar nemanai, garbus bičiuli,
Jog ir vienatvė
Gyvastį ant delno savo laiko,
Kad dar, kad dar minutę- kitą
Galėtų pažibėt,
Norėdama harmonijos ir muzikos daugiau?

Kaip dovaną gyvenimą imu ir tokį,
O ji, vienatvė - dangiškai gili.
Pro ją žmogus įeina
Bent pavaikščiot Savyje -
Nepaprastai prasminga ji.
Galbūt ir mudu čia todėl kartu,
Kad ji, Vienatvė,
Neramioj žmogaus būtyj
Bent mirkteli atokvėpiu ir laisve.
Nepyki, Viljamai,
Bet šiandien ją imu
Kaip mielą draugą,
O tu, Dzievuliau, pažibėti mums padėk,
Kad ir vienatvėje
Neatsimuštum kaktomis į sienas...




14. Dar apie Šventąją...

Pirmosios knygos pasirodymo džiaugsmas užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net tokios kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, ir Leokadija, ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią – kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti pagalbos? Per netrumpą laiką, kai esame su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti, jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku buvo atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba – kaip mes sakome - iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad jį skaitę pasakydavo, jog girdi- labai nesuprantamas. Argi?


Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis –
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:

„Netikėt negali -
Mano namas prie kelio.
Čia ateina pabūti
Pasauliai visi.
Oi aukštai, oi aukštai
Skraido mylimas varnas,
Jam dainuoja Šventoji knyga.

Man galbūt net nebus
Pasakyta čia būti-
Plėšo vėjai likimais
Ir knygų lapus
Bet tikiu, net žinau
Mano mylimas varnas
Apkabins ir dangum prisiglaus.“
...................................................
...................................................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.

„Šešiasdešimt septintoji", 2010-01-22

- Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
- Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau, -
Ir tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs apsiavęs šviesių vyšniavos – baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis.
.

Gruodžio, 21

Viktoro (Medžio) piešinys.


Gruodis 2010
teka 08:39
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.14

Pilnatis
15 mėnulio diena

21
ANTRADIENIS
Norgaudė Girenė Tomas



Žiemos saulėgrįža,
Elnio devyniaragio šventė pasveikink


Dėl vienos žuvies nieks į vandenį nešoks

Citata:
Kada mus mušė, nes mušė ne tik tas studentes, bet ir mus, tuo tarpu prie viešbučio privažiavo "mersedesas", ir iš jo išlipo mūsų gerai žinoma ekspremjerė K.Prunskienė. E.Bagdonas pradėjo šaukti: "Premjere, žiūrėkit, jūsų demokratija!", ir ji nė neatsisukdama bėgo į viešbutį, o prieš tai sėdėjo visą dieną televizijoj ir aiškino, kokia demokratiška šalis yra Baltarusija. Pasakojo vienas Baltarusijos prezidento rinkimų stebėtojų, Seimo narys A.Šedžius

****************************************************
***************************************
******************************



Šimtmečiais neatskirti

Jau nemažai pavaikščiojom kartu,
Net pamanau,
Kad sieloje žmogaus
Kitaip atrodo laikas -
Sustojęs gal,
Gal dar kažkas ne taip,
Bet panašu, kad jis
Kaip vynas butelyje laikos.
Ir pats, beje, tu, Viljamai, žinai
Kiek nuotaikų visokių atneša širdims
Į sonetus suėję tavo posmai,
Nors, regisi, įpratom būt kely
Ir niekam tai nenauja -
Kalba kur kas juk esam greitesni
Ir kūnas paskui žodį, oi,
Negreitai atkeliauja.
Betgi jaučiu ir ranką ant peties padėtą.
Vadinasi, čia pat, greta, arti
Ir šimtmečiais ilgais neatskirti,
Dėkoju tau už šitokį artumą
Ir rūpestį, kurį girdžiu:

"Tu- muzika. Dėl ko gi nusiminęs
Akordų tyro skambesio klausais?
Dėl ko, sakyk tu trokšti vien kankynės
Ir taip žaviesi liūdesio garsais?"


Bet jeigu muzika tokia -
Ką dar galėčiau padaryti,
Užburtas šitokia dalia?
Aš nebaigiu dar jos,
Nuo muzikos (arba savęs) – nebėgu.
Pasineriu akorduose kaip vakaras dienoj
Net nežinodamas, kas bus rytoj
Ir... gyvenu.
O jeigu muzika bent kiek liūdna...
Taigi į vakarą pakrypusi, Šekspyrai,
Tik nemanau, kad sprangiai,
Lyg druska ant duonos pabarstytai lyrai
Reikėtų melstis aimana
Ar neišeiti iš bažnyčių.

Gruodis, 20



Gruodis 2010
teka 08:39
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.14

Pilnatis
14 mėnulio diena


20
PIRMADIENIS
Dominykas Daugardas Gražvilė Teofilis



Jei alkanas - niekas nemato, jei nuogas - visi

Citata
Be abejonės, rinkimus laimės Aleksandras Lukašenka. Laimės juos pirmame ture ir laimės tiek objektyviai, tiek praktiškai. Jeigu jis panorės padaryti reveransą Vakarams, laimės kokiais 60 procentų. Jeigu nuspręs, kad tokie reveransai nereikalingi ir neturi prasmės, laimės kokiais 80 procentų.
Laisvosios Europos radijo Baltarusių tarnybos analitikas Jurijus Drakakhrustas
************************************************************
**********************************************
***********************************



13. Ir vis dėlto

Neiškart susivokėme, kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Šventoji mėgdavusi pabūti viena ir pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje be didesnio triukšmo ir žmogaus akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti lengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė – kur panori, ten ir glaudžiasi nejausdamos nepatogumų, bet vis dėlto dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Dažniau kartu, bet ne visuomet, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet jis leisdavo į save, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: viskas, kas protinga, yra tikra... Raidė A. irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų – vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio – didesnio rašto autoriais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei „ Kasdienybė“, greitai išgirdome pažertas citatas iš jos:
Netinku lentynėlei nei vienai –
Tai spalva,
Tai faktūra
Tai gabaritais.
Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokdavome, kad perskaičiuosi knygą nepasako, kad, girdi – perskaičiau. Tokių knygų jai nebuvo, nes ir pati neretai sakydavo, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad ji išsemta vien dėl priežasties, kad knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauba kitokias prasmes, o juo labiau – besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats ne kartą ėmiau į rankas D. Kiliesienės „Kasdienybę“ neužmiršdamas susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors , atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė:
„ mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios“
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš po akių, kuomet Šventoji pasiprašo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąja žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti – esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Ggerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
Tačiau tądien iš spaustuvės pakais parvežtos knygos sujaukė protą – svetainės kambaryje įsišėlė senai girdėtas triukšmas. Visi buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, bet nelaimė aplenkė visus ir visi supratome, kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Bėda jį užgesino tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko.
- Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, jog kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
- Atleisk, vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
- Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo siela. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
- Žinai gi Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau supranti, kad jis labai kitoks, – pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo eilėraštį „Ir vis dėlto“

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome
Kad vis dėlto esi Knyga.
---------( „Ir vis dėlto“ 2008-06-04)
Kiekvienas stengėsi paimti ar bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo,
kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...

Gruodis, 19



Gruodis 2010
teka 08:38
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.15

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena

19
SEKMADIENIS
Rufas Urbonas Gerdvilas Rimantė Darijus


Būk darbštus kaip skruzdėlė, o tvarkingas kaip bitė

Citata:
Dažnas savo gyvenimą grindžia vien materialine ar finansine nauda, bet ne šimtmečių išbandyta dvasios stiprybe. Šiandien tarsi turime viską, ko tik užsigeidžiame. Tačiau širdimi jaučiame: visgi kažko trūksta Net ir šiomis savaitėmis vykstančios gausios labdaros ir paramos akcijos kartais panašėja vien į renginius, skirtus sąžinei nuraminti.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė

***********************************************************
**********************************************
********************************



12. Gydytojo prisipažinimai

Nežinojau, kad Vidinis išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje sutvarstyta vieno kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiūdie, ne ligoninėje
- O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti?. Naujininkuose nėra ką daugiau veikti, - ruošiausi pasiūlyti, tačiau susilaikiau, atsiminęs, kad veiklos šiuomet daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, labai netikėtai atsirado, ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
Nedaug truko, kai prie Panerių ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią, mažą kampinio namo patalpėlę. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man ir Vidiniui buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais atstumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti brangaus laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manasis, ėmė ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą..
- Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas pavadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, sakyčiau, aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet sutardavome. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją.
Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys abejoti nereikia. Kaip pas jus ji atsirado?
- Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome „Džene“. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
- Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
- Neatrodė, kad išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Gal net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokias galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
- Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandaros, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
-Turbūt, apsidžiaugė?
- Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinka., - pasakė šeimininkas. Tačiau jautėsi, kad jam kažką rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spinta, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
- Jeigu jus netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti., bet kad mąstytų...
- Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs.
- Žinau, kad esate apie tai kalbėjęs. Todėl ir stengiausi nuo jūsų kuo toliau. Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne dėl tvorų.
- Dzieduli! – išgirdau iš patalpos gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
- Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau jeigu jį vadinčiau gydytoju.

Gruodžis, 18



Gruodis 2010
teka 08:37
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.16

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena


18
ŠEŠTADIENIS
Gracijonas Girdvilas Eivilė Gracijus


Tarptautinė migrantų diena


Auksas kreivais keliais vaikštinėja

Citata:
Vaiką jis mylėjo beprotiškai. Didžiuodavosi, kad pirmas gimė sūnus. Bet nė vieno karto nėra naktį kėlęsis jo pamaitinti, nuraminti verkiančio, niekada nėra pakeitęs sauskelnių. Jaučiausi tarsi būčiau tarnaitė savo pačios namuose.
Pasakoja už Egipto piliečio ištekėjusi panevėžietė Rasa

**************************************************
**************************************
*****************************



Neišpusto vėjai...

-------------- Su Šekspyru

Aš netgi nemąstau,
Ar daug tiesos
Kai išgirstu:
“Kai atsisveikinsi su jaunatve
Lai būna kam pažvelgti į tave“

Žinau tikėjimus tavus -
Esą, po žemę vaikščios mano palikuonys,
Kažkas žiūrės ir pasakys:
Jeigu ne toks, kaip aš,
Tai bent truputį panašus.

O Viljamai, bendrapilieti mielas,
Praėjo šimtmečiai ilgi,
Bet jeigu kas ir sakęs -
Antai, jis į Šekspyrą panašus...
Tegu iškris iš mano rankų žvakė,
O ką kalbu,
Te negirdi dangus,
Bet tu tikėk:
Esi ir būsi
Su savo lūkesčiais, tiesa,
Pasaulį glebėsčiuojant širdimi.
Tai kam man tavo palikuonys,
Jeigu štai toks man ir po šimtmečių esi?

Tačiau išties
Daugsyk esu girdėjęs,
Ir kaip bebūtų miela ar graudu,
Tų žodžių neišpusto vėjai,
Vis priimu,
Vis prie širdies glaudžiu,
Nors vis giliau klimpstu į laiką,
Nors juos pakelt kaskart sunkiau.
Bet ir dabar,
Žodis į žodį vėl rašau:
“Kai atsisveikinsi su jaunatve
Lai būna kam pažvelgti į tave“.


Net nežinau, kaip šitą frazę išmąstyti,
Su duona ją suvalgyti ar lašiniais -
Žili kaip amžiai akmenys suyra,
Nuklimpsta titnaginės po žeme,
Bet nuojautose
Suplevena ta viltis gera -
O gal bent savo ūsais,
Bent barzda esu Šekspyras
Ir, Dieve, duok, kad tai būtų tiesa.
****************



11. Kaip 2x2

- O ! pirmą kartą judvi tai arti matau. Iš pirmo žvilgsnio, ko ne dvynės, bet - ne. Ko ilgiau žiūri, tuo nepanašesnės. Mudu su Algiu panašesnis.
- Mes jį pažįstame? Algį...
- Bajoras. Tokį kambarėlį kaip šis mano, į kišenę įsidėtų. Dvyniai mes. Išvaizda panašūs, o gyvenimu... Bet et! nereikia man į prisiminimus. Tik kad kartais jie prieš valią ateina.,- liudijo savo gyvenimo žiupsnelį Bronius Maniušis. O nugyventa nemenkai, jau septyniasdešimt aštuntus grumuliuoja: - Ot, kalbėjote apie Griškabūdžio bažnyčią. Esą, gera. . Kažin, jeigu bučiau paklausęs tėvų, kaip atrodytų dabar manoji bažnyčia?
- Norėjo, kad būtumėt kunigu?.
- 0! Ir dar kaip! - Ir apieškodamas visas kišenes: - Jeigu galima, užrūkysiu. O kiek daug pamokslu būčiau pasakęs. Kunigai kažkodėl nesuvokia, kad niekas taip nesujaudina žmogaus smegeninės, kaip eilėraštis. Ypatingai, jeigu jis blogas.
- Apie ką jūs?
- Taip, taip. Ruošdamasis pamokslui pasiimčiau blogiausią eilėraštį. Tuomet gali skaityti ir rodyti parapijiečiams, kas ne taip. Taigi, visi eilėraščiai reikalingi, ne tokie „Kaip 2x2“. Jūs jo net nepastebite, o be reikalo.

... O priekaištai į širdį sminga
Ir skauda taip,
Kad - ačiū Dievui!-
Net pasijaučiu,
Jog GYVENU.
Nebarkite,
Kad apie Mirtį parašau dažniau.
Šalia mes esame
Ir nemanau, kad apie kitką
Galėčiau pakalbėt sklandžiau.
Dainuoja ji,
Ir aš su ja kartu.
Ir nuostabu, kad su daina
Man šitoj kompanijoj
Ne –nuo – bo – du

- Ypatingai, kai esi bažnyčioje, - neiškentė raidė B, tačiau Bronius nepaisydamas jos laimingai užbaigė:

Kiti dar sako, kad kalbėti kiniškai sunku,
O besarmatėje mirty
Ir kiniškai kalbu
Kaip dukart du.

----------------- („Kaip 2x2“, 2008-01-08

- Rūkykite, dėde. Jeigu tik jums į sveikatą, o mes prie visko įpratę.
- Tuščios kišenės, Jotai. Tuščios. Biednumas irgi saugo žmogaus sveikatą.
- Suprantu, jog reikia džiaugtis, kad ne kunigas, - tarė raidė A ir pasiteiravo: - O iš kunigų seminarijos turbūt išvijo dėl panų?
- Tai kad iki jos nenuėjau. Iš Salako į pedagoginį institutą atėjau, bet neilgai pabuvau. Po metų išvijo. Bet irgi ne į tuščią vietą. Paskui daug metų kartu su Lėlės teatru pagyvenau... Vis ant ratų, ant ratų. Po visą Lietuvėlę mano teatrai. Po visą. O iš ten jau į prezidentūrą>
- Į prezidentūra! Argi galėjau pamanyti,- vėl stebėjosi raidė B.
- Tai dabar taip- prezidentūra, o anais laikais Meno rūmai, - pasakė Bronius ir vėl pradėjo neršti kelissyk išvaikščiotas kišenes, tačiau pastangos surast, pasak jo, net apčiulptą „koncigarą“ ir vėl buvo bergždžios. .
- Tai apie ką aš čia? Aha! - kaip jam regėjosi, prisiminė Bronius Maniušis, netikėtai sulaukės raidžių trijulės dėmesio: - Taigi, apie mirties poeziją. Labai gerai pastebiu, kad išbrokuotuose eilėraščiuose daug mirties. Ir sakau - ne dziedulio Pranucio ir dėdės Vidinio kaltė, kad Asta ir Daina nepanoro jos įleisti į knygelės puslapius. Matyt, teisingai elgėsi, nes pasakyta, kad nereikia prasidėti su tokiu, jeigu nenori ir pats tokiu patapti. Vo! kodėl tiek daug makulatūros. Ir nemanau, kad kitaip galėję būti. Taip savo tėvą dukterys gelbsti nuo mirties. Vo! ir šito eilėraščio nėra knygelėje, o paklausykite - ir ausims skamba ir mintyse ne ankšta:

Kada rašau, tikiu – skaitys!
Ir pamanau – supras mane.
Te šneka, džiaugias sakinys,
Išauklėtas baltų dvasia.

Tų vieškelių dabar tiek daug –
Daugiau išeina, negu grįžta.
Ir aš išeisiu – lauk, nelauk,
Tik nemanyk, kad į jaunystę.

Dievulis žino, kaip ten bus –
Gal dūmu nykdamas pakilsiu
O gal toks mielas ir gražus
Po pamatais gimtų namų
Dvasia it akmeniu parimsiu...

O kai rašau, tikiu – skaitys!
Ir būsiu savas kiekvienam.
Tik ar nemiršta sakinys
Net ir eilėraštyj manam?

-----------( „Kada rašau“ 2007-02-24)
******************************************



Pranas
Labas, Dalija- naktibalda.
Kaip sekasi?

Dalija Kiliesiene
Už aplaidumą - pamiršau atsijungti - gavau dovanų Tavo labą rytą. Ačiū.
Sektis galėtų ir geriau - nesirašo. Gal, sakau, reiktų Tavo pabarimo, anksčiau padėdavo :)

Pranas
Kaupiasi, kaip audra.
O paskui kur besidės- rašysis, išsilies.
Aš irgi kaip po pėtnyčią, kaip po pasnyką vaikštau. Niekas neįdomu ir, beje, nieko ir nereikia.
2010-12-18 08:46

Dalija Kiliesienė
Su tuo "nebereikia" nesutinku. Ir Tu pats žinai, tik kartais ima taip atrodyti. Reikia pralaukti.

Gruodis,17


Gruodis 2010
teka 08:36
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.16

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

17
PENKTADIENIS

Olimpija Mantgailas Drovydė Jolanta

Kiaulės akis turėdamas visur įlįsi

Citata:
Iš pradžių galvojau, kad tai pasirengimas balandžio pirmajai, kaip tam tikra humoro forma.
Premjeras Andrius Kubilius apie opozicijos norą padidinti pensijas

*****************************************************
***************************************
**************************



10 Torpeda Vidiniui

- Nei ta koja iš lovos išlipo dėdė Vidinis,- nenusiminė raidė B. Ką pasakai, vaizduoja, kad nenori suprasti, o iš tikrųjų? Nei kurčias, nei kerpėmis smegenys užėję.
- Mieloji sese, gal patylėtum? Bent truputį. Kol kuris nors suprasime, ko norime. Kad ir iš dėdės Vidinio. Na - ko? Kad šiuos eilėraščius paredaguotų? Jeigu ir taip atsitiktų, jie nebus to lako eilėraščiai, kuriuo parašyti. Bet dar svarbiau, kad nebus išsakyti, kaip tuomet pajausta., -prabilo santūrioji A, kuri nemokėjo, kaip sakoma, „išeiti iš savęs“, ir daug kuo buvo panaši į Jotą, tačiau mažiau negu Jotas paisė kas ką apie ją mano. Nesidrovėjo pasakyti tai, kas užgulę sielą ar mintis ir, žinoma, savyje nešiojo daugiau motinos dalios, kuomet labai svarbu poelgiuose išlaikyti dvasios tvarka. Jai nepatiko sesers išsišokimai, tačiau žinojo, kad reikia patylėti, jeigu nenori pabloginti padėtį, sulaukti dar blogesnių pasekmių. Jos vėjavaikė sesuo B lyg priešingybė, tačiau visiems reikalinga, nes neatrodė, kad be jos kas galėtų būti – neišauštų rytas, neįdienotų, nesutemtų vakaras, o ir naktis bet be žvaigždynais apsėtų arimų, tačiau keista, kad prie širdies glaudė eilėraštį dėl kurio kitiems galvos neskaudėjo, vadino savo kurmiu ir taikėsi jį padėti būsimos knygelės pirmuose puslapiuose.

Nepakeliui man, pone, ne!
Į dangų tu –
Prie mūzų, angelų,
Prie Viešpaties glaudiesi.
O aš – jeigu judu –
Tai - po žeme.

Girdžiu – peiki:
Ne solidus
Ir šiaip gi – žemės kurmis.

Iš šventraščio nemėtau, pone, žodžių -
O žemės irgi juk nedaug -
Pražiojęs piniginę
Prarytum, nepajutęs skonio.
Ir vis dėlto, o Dieve,
Nepašauk manęs aukštai.
Aš – žemės kurmis.
Ir juodžemyje kaip naktyj
Žvaigždynais meldžiasi dangus
Ir aš kartu su juo
Ir savo angelais.
----------------------------(„Kurmis“ 2007-03-08)

- Ak, kaip jūs visi manęs nemylite! - atsiduso raidė B. - Aš galbūt irgi, nes man smagiau patiktų būti raide K, nuo žodžio kurmis, negu raide B - beždžionė. Bet tikiu, kad vieną kartą suras mane ir mudu protingiau pasišnekėsime. O galbūt ir Kurmiene tapsiu.
- Argi su tavimi susišnekėsi, jei sugebi torpeduoti netgi mūsų pirmą konspiracinį pasitarimą.
- Torpeduoti? Aš? Nevaidink Jablonskio, Jotai! - ir ūmai užsičiaupė, sukluso ir taip triukšmingai praplyšo džiaugsmu, kad sudžeržgė vienintelis kambarėlio langas, o stora paklode sumėtyti ant grindų popieriai, pakilo paskraidyti ir nusipurtyti dulkes. Ir Jotas, ir A, ir Bronius Maniušis , nesuvokdami, kas atsitiko, sprogino akis, net neįtardami, kokiu siurprizu tai galėtų pasibaigti. Ir štai raidė B, regisi, jau net ramiai, mįslingai, įeidama gilyn į save:
- Aš beždžione? Taip? Na ir bala nematė, kad dar ne Kurmienei, bet ir būdama tokia, jau žinau, kaip vadinsi šita knyga. Aš žinau.
- Tu viską žinai. Nėra, ko nežinotum.
- Dar man bus laiko viską žinoti. Suspėsiu. - Ir beveik reikalaudama: - Pripažinkime, ponai, kad labai negražiai pasielgė dėdė Vidinis, atsukęs mums nugarą ir užtrenkęs duris. Tai kodėl tokį dalyką turėtume nutylėti? Na, kodėl? Ir todėl tebūnie mūsų knyga pavadinta „Negražia pelėda“,- pasakė nugalėtojos , bet ramiai raidė B ir dabar vėl kaip anksčiau triukšmingai drebindama lango stiklus: - Šit kaip! Ir prašau daugiau netriukšmauti!. Jeigu jau tenka torpeduoti, tai- še! mielas dėde Pelėda - Vidini, pasiimki, ko nusipelnęs!...
Matyt, kitiems reikėję bent nedaug tylos susikaupimui, tačiau jos nereikėjo raidei B. Greitai apžvelgusi susirinkimo dalyvius, buvo tikra, kad padaryta daugiau negu tikėtasi ir dabar skubėjo į „Negražios pelėdos“ knygutės maketą „sudėti“ jai rūpimus kūrinius; -
- Šį dedu šalia „ Kurmio“, kad nepasimestume. Kita vertus, te ir mano ašaras mato. Argi paslaptis?

Priverkiau pilnas akis.
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, būrių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau,
Oi priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.
--(„Iš Biblijos lietuviškai...“ 2008-03-11)

- Oi, sesule, kaip norėčiau, kad nors vieną ašara tavo akyse pamatyčiau. Bet turbūt neteks man tai pamatyti ir tokią džiugią naujieną sieloje patiri. Neteks,- nelinksmais žodžiais, bet smagiai pasakė raidė A. – Ir apglėbusi per pečius: - Kas, sesut, tave tokią sumeistravo? Kas?

Gruodis,16

IŠ TOLI
Gerbiamas Pranas Karlonas!
Nuoširdžiai linkiu Jums ir visai šeimai daug laimės!
Linksmų ir laimingų Naujųjų metų!
--------Buenos Aires,1993m
--------Aldo Šlepetys
-----------------(parašas)


Gruodis 2010
teka 08:35
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.17

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

16
KETVIRTADIENIS
Albina Vygaudas Audronė Algina Alina Adas


Bėda be dantų, o žmogų suvalgo

CITATA:
Jos visos (prostitutės - DELFI) baustos po kelis kartus, tačiau kol jos stovi, mes nieko negalime padaryti. Stovėti gatvėje nedraudžiama, o kiekvienai pareigūno nepriskirsi. Todėl vienintelė mūsų prevencinė priemonė – pravažiuoti automobiliu su švyturėliais, tuomet jos bent kokiai valandai išsilaksto.
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato viršininkas K.Lančinskas - apie tai, kad policija bejėgė kovoti su Vilniaus gatvėse stovinčiomis prostitutėmis

*********************************************************
****************************************
***************************



Dievas visuomet toli

Su Šekspyru - 22

Žinau -
Kartojamės ir lyroj,
Bet argi verta pykti?
Dėl to taip darom, kad gražu.
Atėjome į vakarą ir tylim
Žiūrėdami, kai saulė leidžias pamažu.
Tačiau ar būtum, Viljamai, Šekspyras,
Jeigu neatsilieptum sonetu?

“Visi, kur neseniai žavėjos ja,
Dabar į kitą pusę veidą suka“.


Bet ar – visi?
Aš nebijau paglostyt mintimis
Didingą žygį - saulės laidą.
Nors ir žinau – tikrai nenusileis,
Aukščiu virš jos jau atsimerkia žvaigždės
Ir siaubas ima
Kaip lig jų nežemiškai toli.
Beribėje erdvėj sukritę Dievo žodžiai,
Netgi ne gėda, jei nesąmones šneku –
Saulės laida va taip akims atrodo,
O protas stebisi –
Tikėkite manim,
Bet ne akim...
Iliuzijų peizažuose poetai net žvaigždes išrankios,
Tai argi nuostabu,
Jei Dievas visuomet toli.
Ir nesvarbu į kokią pusę veidą gręži -
Pasaulis nesikeis dėl to.

2010-12-16
Pelėda
**********************************
****************



9.Trupučiukas iš sapnų

Niekas iš susirinkusių kambarėlyje neskubėjo skirstyti, net ir Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai mes šį karta neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie paaiškintų, kodėl tokia krūva eilėraščių nepateko į „ Eilėraščio sėją“. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai ligoninės prireikė labai ne laiku.
- Ar ir vėl kažkokie tarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet ir dabar man atrodo, kad rankoje laikau ne „Petro ofseto“ spaustuvės leidinį, o jos, Šventosios, išnešiotą ir pagimdytą kūdikį. Na, tegu ne tokį, kokio ji tokėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Todėl ir ligoninės prireikė.
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedra su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Sakau, Griškabūdžio, nes neretai girdžiu ją pagiriant ir mūsų aplinkoje.
-Kai ponas Jonas būna. O jis neretas svečias,- taikliai mestelėjo A, tačiau B gerokai atkaklesnė.
- Betgi, dėde Vidini, aš ne apie tai. Jūs žinote, kad ne apie tai. Aš net ir apie jus- kad ir jums būtų geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate šios knygelės poezijoje. Argi bloga, kai poezijos būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - ne kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir:
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, bet bent jau dvasiai sveikatos jums jie tikrai neduos. -
Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos:.
- O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnu, gal dažniau:

Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau – nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais –
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu – tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti –
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...

----------------(„Sapnai“, 2008-01-05)

-Taip, bet ji deklamuodavo ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranuciui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už nueinančio Vidinio nugaros.

Gruodis, 15


Gruodis 2010
teka 08:34
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.18

Priešpilnis
9 mėnulio diena


15
TREČIADIENIS
Justas Kristijonas Kristijona Nina Ona Gaudenis Gaudenė


Geriau dorai mirti, negu nedorai gyventi
Dienos citata
Bet kokio turto šaltinis yra darbas, kaip dar prieš du šimtus metų pasakė Davidas Ricardo. O poilsis nėra bent jau nacionalinio turto šaltinis, sveikatos – galbūt.
Prieš papildomus laisvadienius pasisakė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K.Glaveckas

**************************************************
*************************************
****************************



8. Vidinio atodūsis

- Palaukite! Minutėlę! – bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis. – Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą „Eilėraščio sėja“. Lyg girdžiu ne tik jo pavardę. Koks jo vardas, patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas, nereikia abejoti. Dokumentuos irgi taip parašyta –Karlonas. Tačiau įsidėmėkite – ten, knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose parašyta – Pelėda. Nemanau, kad tai jo literatūrinis slapyvardis. Ir, beje, įsidėmėkime kitą dalyką - apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate? Kalba apie save kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius., pasukaliodama galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti, ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų, išgirdus, kad šia būtybe pavadinta Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga išleista bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:

Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar –
Be grimo.


- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, knygutėje surandame Vidinį. Kad ir vis dar su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius paraše ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, nekokią epigramą. Būtent:

Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.


- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis –abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikėjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manome, galiu lengviau atsikvėpti. O kodėl taip, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jpg reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje „Mokėjau būti“.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa –
Viskas jų.

Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu –
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po Europoje vaikšto jau.
Ką randa –
Ima sau.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...

---------------(„Mokėjau būti“ 2008-01-06)

- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietus, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams nepasiūlysi.

Gruodis, 13


Gruodis 2010
teka 08:32
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.20

Priešpilnis
7 mėnulio diena

13
PIRMADIENIS
Liucija Odilija Kastautas Eiviltė Otilija Kastytis

Šviesos diena, Šv. Liucija

Gražiau burkuosi - greičiau vanagui į nagus papulsi

citata:
Iškaboje parašyta – Lietuva demokratinė respublika, tačiau žmogus čia jaučiasi taip, kad iš visų demokratijos teikiamų teisių tebūtų suteikta vienintelė teisė netekus kantrybės susikrauti lagaminus.
Per apkaltą nušalintas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas argumentuoja, kodėl reikia atsisakyti atstovaujamosios demokratijos

***********************************************
***************************************
*****************************

7. Nėra kam kalbėc

- Ateina,- negarsiai, bet įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir truputį garsiau: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
-Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Kai deklamavau jam eilėraštį „Pyktis,“ - jau neabejojau, kad į mūsų sąmokslą ateis žmogus, be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti.. O štai dabar...prašau. Ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba, jų kolega. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprast, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kur, mokėdavome ne tik pajusi, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, pasiusdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Nelengva buvo patikėti, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkokioje smegenų žievėje, man, deja, nepriklauso. Vidinis galėjęs šaukti , barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėdavo informacija pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad tai yra kažkiek daugiau negu bendraujat su kitais aplinkos žmonėmis – visi kiti pasilikdavo gerokai paslaptingesni, negu mudu su Vidiniu. Kažkokios biologinės srovės „mojavo“ tapačiomis amplitudėmis, nupiešdamos mintis tapačiomis sąvokomis.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė Vidinis į langą raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukšta, ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? -sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk. O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( „ Nėra kam kalbėc“, 2007-11-13)
Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Nežinote, ką reiškia „zdraicos“? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Šklėrių Tamošių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio „Eilėraščio sėja“. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš –prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio knygelę? –egzaminavo B.
- Aštiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad ne A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodžiusi. Taigi ne dziedulio valia. Perskaitykite, kaip parašyta. Jeigu deklamuoti nesunku, tai, regisi, perskaityti kelias eilutes lengviau, - ir atvertęs knygelės pabaigą, perskaitė:
„Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė.
Techninė redaktorė Daina Karlonaitė“
- Ar jums dar reikia, kad čia būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys. Anot jo, aštiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.

Gruodis, 12




Gruodis 2010
teka 08:31
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.22

Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

12
SEKMADIENIS
Joana Žaneta Gilmintas Vaingedė Dagmara Žana
pasveikink

Namai - pragarai, be namų - negerai

CITATA:
1. Aš pažinojau moterį, kuri gyveno pakankamai gerai materialiai, tačiau vis tiek buvo nelaiminga ir kartojo, kad prie Stalino buvo geriau. Tai – jau emocinės problemos. Norint jas spręsti taip pat reikia didžiulių pinigų. Reikia steigti krizių centrus ir rūpintis žmonių psichologine sveikata. Nė viena partija nesugebės tiek investuoti, kad po to galėtų tikėtis gauti racionalią grąžą – laimėti rinkimus.
Mano politologas V.Vobolevičius

2.
Į tokią valstybę, kokioje gyvename, sielai patenkinti labdaros traukiniai neužsuka.
****************************************************
*****************************************
***************************



6. Nedaugelio žingsnių kelionė

Vidinis ėjo neskubėdamas, nepaisė pavėluos – nepavėluos nurodytu laiku susitikti su trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo dainuojant „Karietą“. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas pasakyti Pranucui. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su raidėmis A, B ir J. Jų pilnas butas, net norėdamas niekur nuo jų nepasislėpsi ir šit reikėjo ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. „Argi ne kvaila, a?- kuždėjo mintyse, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė“. Ir atsimena:
- Ui, kai negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio dvasios knygelėje daugiau – tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, kaip lašiniai keptuvėje čirškėsiu, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna, kada nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na pagalvokite, kas žino, kada eilėraštis geras, kada - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam. Net jeigu tarp jų yra ir dėdė Vidinis su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk , kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis. Manau, kai atsipotrysite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta..
- Ne, paminklo mums nereikia,- ryžtingai pakeitė kalbos manierą raidė B ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir vis pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau.
- Nečiauškėk B, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:
Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu –
Gal šiandien?
O gal – ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(„Pyktis“ 2006-10-30)

Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kurį kažkada lankęs net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį, tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių.. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto „regis“. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas sutrukdyti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį.
*****************************************

Tikrai yra

Keistai atrodo mūsų žygiai -
iš TEN
per ČIA
ir vėl KAŽKUR.
Ir gęsta londonai, paryžiai,
puošniausių rūmų žavesys.
Šauniausi baliai,
kaip, beje, bažnyčiose altoriai
nemoka daliai šitai atsispirt -
Šventumo vertę ir tikėjimas praranda.
Kiti pasako –Visata!
O aš manau - tai Dievas, ponai,
Tai argi reikia juo tikėti,
Kuomet žinau –
Tikrai yra.

2010-12-11
Pelėda

KOMENTARAI:

kaip lietus Parašė komentarų: 3895 2010-12-11 - 18:17:18
Tikėjimas yra labai painus dalykas...


eglute7 Parašė komentarų: 2371 2010-12-11 - 15:22:21
Tai argi reikia juo tikėti,
Kuomet žinau –
Tikrai yra.

O juk visi gyvename dievoieškos kelyje, šviesos kelyje, tik... gera ŽINOTI, kad tai į ką tikime tikrai yra. Nors kiekviename iš mūsų yra saitai su dievybe, bet, deja, ne kiekvienas tai jaučiame ar suvokiame. Deja...


Ražas Parašė komentarų: 607 2010-12-11 - 15:19:25
O aš, Pranuci, už širdies bažnyčią:
liežuvis mala, o ji tyli, nes ji yra ir ja tikėt nereik...

Kaimynas Parašė komentarų: 579 2010-12-11 - 14:16:19
O aš, mielieji ponai ir draugai, nebežinau ar jis yra tas Dievas ir kuo man iš tiesų reiktų tikėti. AŠ kelyje į pažinimą jo (gal Dievo, gal Visatos). Manau, kad Jūs visi taip pat, nors ior nenorit šito pripažinti. Ir dar manau, kad negimė tasai kuris pažintų Dievą iki galo, nes duotas laiko intervalas jį pažint ir pripažinti tikrai yra per trumpas. Tikiu, kad pažinimą tą surasiu ten, Anapilįy o pakolkas, remiuosi savimi.

Žiogas Parašė komentarų: 1353 2010-12-11 - 14:05:13
sklandu.

Beprotybė Parašė komentarų: 1217 2010-12-11 - 12:59:26
Protingas dėdė pasakė:"Jei Dievas būtų nereikėtų Juo tikėti".

semema Parašė komentarų: 4638 2010-12-11 - 10:54:13
Neteisingas požiūris žemiau komentuojančiojo /spikos/, iškreipiantis kūrinio mintį
Kiti pasako –Visata!
O aš manau - tai Dievas
tai tikro tikėjimo kelias, įgijantis žinojimo lygmenį
Ir šiuo prieškalėdiniu metu laukiame ne visatos(?), o dieviškojo Kūdikėlio užgimimo!Tad laukime ir melskimės ne visatai-kūriniui , o Dievui Kūrėjui.


spika Parašė komentarų: 2661 2010-12-11 - 10:22:44
Ar Dievas, ar visata, man rodos visai nesvarbu kaip pavadinsim.Svarbiausia , kad tikim į tą patį ir tas tikėjimas duoda mums viltį ir palengvina mūsų gyvenimą bei ėjimą į nebūtį.Kiekvienas tiki savaip ir savaip meldžiasi.


Taurija Parašė komentarų: 3924 2010-12-11 - 08:22:35
Taip, laikinumas šiame gyvenime stabdo mąstyti, pakylant gana aukštai. Patiko mintys.


daliuteisk Parašė komentarų: 621 2010-12-11 - 07:40:55
Ar nuolat kintančioj Visatoje žinojimas yra - ar amžina dvejonė?

rimipimi Parašė komentarų: 1291 2010-12-11 - 07:34:29
Man atrodo, kad nesvarbu KUO, bet KAŽKUO tikėti reikia. Tą kažką kiekvienas įvardija savaip, nors jis, greičiausiai, yra vienas ir tas pats... Užkabinote savo eilėmis....

Gruodis, 11




Gruodis 2010
teka 08:30
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.23

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

11
ŠEŠTADIENIS
Artūras Aistis Tautvaldė Dovydas

Tarptautinė kalnų diena pasveikink
Pasaulinė tango diena

Iš sniego košės neišvirsi
CITATA:

Gali įtarti, kad gal mes ne taip blogai gyvename, jei užsiimame tik smulkiais skandaliukais. Iš tikrųjų, jei kažkokia vagilka yra svarbiausias šios dienos Lietuvos įvykis ir problema, tai mes problemų tada neturime. Tada iš tikrųjų mums turbūt nei lito devalvacija, nei rusifikacija, nei anglifikacija, nei tautos išmirimas gresia...
VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis
*************************************************
**************************************
***************************



5. Karieta

Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad tai jie ir manydamas, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik ir jos kaip tėvo jau nėra.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?
„Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko. Kelių dienų, o jau tuomet... oho! Jau devyniasdešimt ketveri. Bet gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad dainuoju:

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

Aš:
Tai va, gyvenime puikus
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietos su jos kryžium..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit, mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.
( „Karieta“. 2006-04-04)

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau į rankas „Eilėraščio sėją“, verčiau lapus, ieškodamas „Karietos“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki daina... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru.

****************************************AUTOBUSAS



1. Kai liko tik epilogas

- Liūdi?
-Tu ką! Autobusu važiuoju. Negi nematai, kokia žmonių grūstis? Atrodytų, kad nėra kuo kvėpuotis, bet kai pasistengi būti laisvas, tai argi sunku? Pažiūrėk į anuosius! Už mudu jaunesni, bet nejauni, o bučiuojasi. Va kokia žmonių košė - jauni, seni, vaikai, paaugliai, bet argi jiems trukdo? Bučiuojas, - džiugiai kalbėjo Vidinis.
- Tokių dalykų kitiems neparodysi. Kai žmogus ne tik negirdi, bet ir nejaučia pasaulio, tai baisu. Bet nepaisyk arba kitaip -nekreipk dėmesio. Taip Dievo padaryta: visokių yra, bet visokių reikia,- muzikaliu, iš sielos atklydusiu balsu pasakė moteris ir aš pažinau, kad tai ji, Laukinė Obelis. O pažinti irgi nebuvo sunku, kadangi jau ne kartą buvau ją girdėjęs. Paskutinį kartą ji taip:

“Baigta!
Liko tik epilogas.
Gal bus sniego, o gal ir ledo?
Gal Kenis pagaliau iššliuoš su slidėm, gal netgi kartu su Lina? O gal nė vienas...
- Ar įdomu?“ - tąkart dar paklausė.
- Palik ramybėje, - dabar burbtelėjau jos pusėn.
- O tu ar palieki?- atkirto.
Ir štai suprantu, kad kitaip būti jau negali. Sekiodamas Vidinį pats nepajutau, kai įkritau į autobusą, kuris važiavo nežinia kokios šalies keliais ir net nelabai suprasi, kokiu metų laiku. Bet dar labiau nustebino Obelies: „ Baigta!“ Liko tik epilogas“. Žinojau, kad pati mėgusi cituoti ( jeigu neklystų) S. Kierkegaardą ir ypač atkakliai įsikibusi į jo: „Gyvenimą galimą suprasti tik žvelgiant atgal, bet gyventi tenka į priekį“.
„ O gal tai ne ji, ne Laukinė Obelis? – pamaniau, bet netoli pamačiau ir kitas pažįstamas personas, o pamatęs Driežą, jau negalėjau abejoti, kad kažką savyje painioju. - Tik kodėl taip, kad man visa tai tik prologas, o jie jau nusitaikę į epilogą? Galbūt iš tiesų pakluso S. Kierkegaardui ir mano, kad išlipę iš autobuso, galės ramiai dairytis po praeitį, stebėti ją ir šitaip išmoks suprasti gyvenimą“.
Bet štai ir vėl Obelis ir, beje, visai nepataikydama į mano mintis.
- Man tas tavo, ponas Pranai: „O žuvys plauko po lendu kaip svetinkūnis.
- Taip? Bet gal geriau žiūrėk ne kaip kas čia bučiuojasi, o žvilgterėjusi į dangų, išgirsk, ką sako Juodvarnė.
- O ką?
- O tą! Argi sunku pakelti galvą ir išgirsti?
- Gal tu žinai, ką sako Juodvarnė? - sužiuro Obelis į Vidinį.
- Ė, nepaisyk jos, - pasakė jis ir vis dėlto, prarijęs tris pirmuosius sakinus, kitus tris pasakė kaip Juodvardė: „Nekėliau į šiukšlių dėžę, nors ir ne eseistika ten. Jis tikriausiai netiktų į nė vieną šios svetainės skiltį. Bet tai nereiškia, kad tai blogas rašinys.“
- Ar tai blogai? - kažkodėl perklausė Laukinė.
- Taigi pasakyta,- atsiliepė Driežas, - kad geras, nes jeigu „nesi blogas," tai savaime suprantama.
- Vadinasi, mano dar geresnis,- pasakiau apie savo kūrinį, bet turbūt per garsiai, nes net „...visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje!“ nutilo, nuščiuvo, liovėsi bučiuotis, o tokio dėmesio pagautas, ryžtingai, dar aukščiau pakeldamas balsą, padeklamavau iš savo susitikimų su Viljamu Šekspyru:

Žalioji vasara,
Kaip ir pražydusi gėlė,
Kaip aš su lopšiu savo ar lazda
Įstrigome ne amžinai -
Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
Po kojomis iškritęs girgžda.
Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
Kai šitaip balta, balta, balta,
O žuvys plauko po ledu.

Regis, ir tada žinojau, kad tiek daug deklamuoti nereikėję. Ko gero, pakako paskutinės eilutės apie plaukiojančias žuvis po ledui, bet gi nepaslaptins, kad tuomet, kai kažkas trukteli už liežuvio, įvyksta tai, ko nesitiki. Tačiau suvokiau, kad šitame autobuse ne šiaip sau atsiradau, o kad sąžiningai atlikčiau provokatoriaus darbą, už kurį gaunu netgi daugiau, negu tenka išlaidauti aprangai ir pramitimui. Ir taip:
- Beje, Obelie, ar žinai, kodėl tau mano žuvys nepatikę? –stebinau autobuso publiką savo mužikišku užsispyrimu, vis klausdamas ko ji ir publika nežino. Aš, beje, irgi. Bet mano darbe šis metodas labai reikalingas ir neretai suteikia informacijos, kurią noriu išgauti. Laukinė Obelis tokiu poelgiu irgi buvo pražiodinta nuostabos, tačiau vis dėlto:
- Pasakyk, Pranai, ką bendro turi mano nuoširdi kritika apie tavo žuvis su mano kūryba?
- Aš gal, mieloji, ne todėl ieškau tavęs, kad pamatyčiau, kokia miela, graži. Labiau panašu, jog noriu pamatyti, kaip irkluoji per ledą ir paprašyti, kad to nedarytum ir nebaidytum po ledu plaukiojančių žuvų.
- Tu jau gebi mane cituoti? Kūrinys toks didelis, kad maniau, niekas, net Driežas nesugebės jo perskaityti, o prašau... Net ir tu cituoji. Leisk, mielasis, tave pabučiuoti.
- Nereikia. Nebent kada nors ateityje ant Tauro kalno, - grubokai pasakiau ir pirmą kartą per šį nutikimą susigriebiau, kad gal užtenka. Juk ir būnant provokatoriumi, vis tiek išlieka kažkiek žmogaus. Ir gal ne nuodėmė bent porą žodžių Obeliai ištarti jo, žmogaus, kalba. Gal net pacituoti, nes, jai, regis, tai patikę. Bet kaip tai padaryti?
Žinome, kokiu neįtikėtinai dideliu greičiu sklinda šviesa, bet kas žino, kokį greitį įgauna žmogaus mintys? Ir ar kas gali būti tikras, kad kalbėdama apie Ją, Laukinė Obelis kalba ir apie save. Ir tuomet jau... „Bet ša, Pranai“, - nutildžiau save, atodūsiu išdejuodamas citatą iš jos kūrinio „Svajonė apie sniegą.“ Dabar prireiktų pastangų, kad ją atsiminčiau, o tada ji pati įšoko į atodūsį ir labai norėjosi, kad ji būtų ne tik išgirsta taip, kaip parašyta kūrinyje, bet ir taip, kaip tuomet man pavyko pasakyti:
- “Gyventi kartu iki pat aštuoniasdešimties. Nors ir nustos bučiuotis.“
- Gyvenk nors iki šimto. Negaila. Bet kartu? O ne! Ne!- piktai pro dantis prakošė Driežas. - Kad tokie apsamanoję kelmai į mūsų beatričes kėsintųsi... O ne! Šitaip tikrai nebus!
"Ir šis baugina", - pamaniau sau ir, padėjęs tašką, galvoju, kiek dar daug po jo darbų reikia padaryti, kad. regis, net ir nedidelis sumanymas priartėtų prie epilogo.
Kažin, ar pasiseks?

***************************************************