Gruodis, 26

Gruodis 2010
teka 08:42
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.14

Pilnatis
20 mėnulio diena

26
SEKMADIENIS
Steponas Gaudilė Gindvilė Gaudvilas

Kalėdos (antra diena)
Šv. Steponas

Lengva patarti, sunku padėti

Dienos citata
Šiandien labiau bijoma netekti įprasto gyvenimo nei kažkada bijota pakliūti į kalėjimą.
Kunigas Julius Sasnauskas
**********************************************************
*******************************************


Sveikino žmona:

Pranai,
Didžiausdia laimė būti su žmogumi, kuriam nereikia žodžių. Tada karaliauja mintis, o kai karaliauja mintis žodžiai nereikalingi. Su Šv. Kalėdomis
/M.K/

MacteAnimo
Su Šventomis Kalėdomis, dėde Pranai ir Kandžiuk.
Vis stebiuos, kur sukrenta žvaigždės, tokios neaprėpiamos ir kūrybingos. Sako, jos pasirenka dėdės Prano rašomąjį stalą.
Per šias Kalėdas išsirinko vėl tą patį stalą ir dėdę Praną.
Linkiu šviesių, baltų, mielų Kalėdų.

Pranas
Labas.
Dėkui, kad neužmiršti. Kaip ir mano varnėnai tavo mamos vyšnių sodo neužmiršta. Tau irgi ko geriausio. Beje, krapščiausi ieškodamas tavo pašto dėžutės. Kai sugrįš varnėnai, prašysiu, kad parodytų kelią.
Va kooookioooos naujienos.
Didelės, jau beveik iki N. Metų.
O kelią surasti kniekti...
**********
Pranas
Labas.
Kaip šventę praleidai?
Pas mane kaip ne šventė. Reikjo vaidinti, kad džiaugiuosi, tai truputį gal ir bandžiau, bet sieloje vaidinimų nebūna.

Čia ne aš
Kalėdų stebuklas!
Sutemų gniūžtes į langus kažkas mėto...
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis, tikriausiai, taip ir padarys,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad Meilė nepaliktų,-
Ji, tikriausiai, taip ir padarys,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad Jus Viltis surastų -
Ji, tikriausiai, taip ir padarys. (Žodžiai ne mano)
Sveikatos, sveikatos ir p i r m y n
2010-12-26 19:43

Pranas
Beveik vienu laiku rašėme...
2010-12-26 19:47

Čia ne aš
Verkiau per pačias Kūčias, Pranuci:( Skaudžiai skaudžiai ir dabar dar... Pajutau, kad vienatvė, nors ir labai sunki, bet draugė ji patikimesnė. Norėčiau su savo vyru vietomis susikeisti, jis dabar kažkur, kad net nežinau kur... gal ten geriau, tik, kad pomirtiniu gyvenimu netikiu... Bet pavydžiu...
2010-12-26 19:52

Pranas
Suprantu.
Ir gerai, kad paverki...
2010-12-26 20:08

Čia ne aš
Tai jau taip, tai lyg sielos dušas...
***********************************************************



15. Nuojautos pašauktas

Iki Kalėdų dar toloka, tačiau žinojau, kad joms Golius ruošiasi irgi su prasidedančia Gavėnia, tačiau šį laiką skirdamas ne pasninkui, o savo bičiulių lankymui. Nuplasnodavo toli, net kitose valstybėse, tačiau šįkart – kai vėliau sužinota - atskrido iš Oniškio apylinkių, kur kažkada buvęs, bet, deja, jau išnykęs Grinkuvos kaimas. Naujininkuose nebuvo dažnas svečias, tačiau mūsų bute turėjo pamėgtą vietą šalia Šventosios ant etažerės. Kandžiukas paunkšdavo, bet nepiktai, lyg norėdamas įspėti, kad kaip Šventosios sargas, jis pasilieka savo poste.
- Kaip čia dabar, a? - žingsniuodamas po kambarį pakrankė: - Kaip čia dabar, a?
- Negerai, varnai. Labai negerai,- atsidusau.
-Ar norėtum, kad būtų gerai, a? Pasirodo, kad Šventa, kol tau, kol Vidiniui, kol visiems tarnauja. Taip, taip, man irgi. –žingsniavo po kambarį Golius: – Nelaikykite jos ir nekankinkite glebėsčiavimais. Et, Žmonės! Šviesos jai reikia. Kuo daugiau šviesos. Tyros arba grynos, kad jinai pas ją tiesiausiu keliu iš dangaus.
- Toks tas rudenio dangus.
- Koks bebuvęs, bet dangus ir todėl dabar labiausiai jai reikia Šklėrių, - o šoktelėjęs ant palangės: - Padėkite jai ateiti čia.
Leokadija tuoj pat padėjo Šventąją šalia varno.
- Sakiau gi, jog nebus gerai, jei manęs neklausysi, - pastukseno snapu. – Sakiau gi – nebus!
Girdėjosi, kad kažkas sukuždėjo, it peliukas cyptelėjo, bet aidas toks lyg kažkas aštru nagu brėžtėlėjo metalą.
- Sakiau gi, kad taip negalima. Kodėl neklausai seno varno.
Vėl lyg peliukas cyptelėjo po Šventosios apmirusiu apdaru. Jos vaizdas akims, kurios bent kartą ją manė anksčiau, buvo liūdnas - kažkuo priminė gaisro nuniokotą labai nedidukę bažnyčią. Nei vienos švytinčios, mirksinčios, žaidžiančios besidžiaugiančios ugneles, o kalneliai, kauburėliai, upių raštai, ežerų vaizdai anksčiau it gyvu žemėlapiu išpuošę jos apdarą, išdilo - nuskendo kažkur po pelenais ir nėra jėgų prasiveržti į paviršių. Vietoje karališkai puošnaus, mielo apdaro atsirado pilkas knygos paviršius ir man buvo skaudu, kuomet išgirdau, kai raidė B:
- Dziedulio knyga net gražesnė...
- Taigi,- neginčijo varnas Golius. - Bet dabar ne tai svarbu, mieloji raide. Ne tai. Visa tai, ką sukaupusi Šventoji, neišnykę. Štai kodėl galima sakyti, kad tokia bėda dar ne bėda. Bet laukti, kol reikalai savaime susitvarkys, sakyčiau, neprotinga. Šias atvejis ne tas, kokius žinojome. Ne tas, - retkarčiais pakrankdamas santūriai kalbėjo Golius ir tai mums buvo dovana - varnas Golius nepasimeta ir jo nuotaika netgi pradėjo giedrėti. Dabar ir jam jau panūdo atidžiau pažiūrėti į ką tik parvežtos iš spaustuves „Eilėraščio sėjos“ išvaizda, bet turinys kažkodėl nedomino. Lyg žinotų, kur koks ten eilėraštis padėtas, tačiau toks iškreiptas vaizdas išbluko, kai paprašė iš knygutės paskaityti eilėraštį, kuris, esą, reikalingas ir Šventajai..
- Nėra. Knygutėje jo nėra, - pasakė Vidinis.
- Ką ? - nustebo varnas. - Kaip nėra? Aš kalbu apie eilėraštį, kuris... - ir pirmą kartą išgirdau, kaip žmogiškai atsigavo Goliaus balsas, pradėjus jam deklamuoti. Jis toks, kad regėjosi tik tokiu balsu galima pakalbėti apie meilę. O deklamavo jis irgi gal net neblogiau, kaip a. a. Laimonas Noreika

Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
Ir it sargybinis
Net seną atmintį išvaikštau.
Ji didelė – net iki pat sapnų,
Kai negali užmerkt akių.
O ten ir vėl budėjimas jautrus
Neduoda atsibusti,
Tačiau šį kartą į namus grįžau,
Norėdamas ir čia,
Krašte gimtam,
Ugnelę šilumai užkurti.

Žarijos jau užgesę.
Vorai voratinklius kabina.
Gal būt tik jie dabar ir gali
Sugaut, apvyti laiką
Ir palaikyti-
Toks nejautrus, nematomas,
Bekojis vaikšto po sodybą,
Atsiremia į akmenis,
Į tėvo plūgą, į akėčias,
Ilgiau užkliūva prie skiedryno,
Iš kur ugnis ateidavo
Sušildyti namų.

Tai gal nuo čia, sakau, nuo jų
Pradėsiu šitą sunkų savo žygį,
Nes kelias kreivas,
Atmintis – lėta.
Sutūpę raidės netiki, bet laukia -
O gal?
Gal įsikurs ugnis ir šiluma
Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
Budėjimu žiūrėt į naktį
Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto,
Sapnų ir ilgesio pilni.
(„Kur Šklėrių Sodžius -1“, 2008-03-20

Mūsų publika tylėjo. Neatrodė, kad ir peliukas cypautų ar nagučiais draskytų metalą, kurio, regis, varnas irgi laukė.
- Betgi iš kelionės, o aš va... Nepyk, Goliau, užmirštu ir prie stalo pakviesti.
- O kodėl knygelėje eilėraščio nėra? –lyg nenugirdus parūpo sužinoti Galiui ir budria akimi nužvelgė nedidukę mūsų publiką ir pakus su „Eilėraščio sėja“.
- Ir kito nėra. Ir visų „Kur Šklėrių sodžius“ knygutėje nėra, - nemelavo raidė B.
- Tikrai? - vėl snapu pakalė Golius Šventąja, o nušokęs nuo palange, krypuodamas pradėjo žingsniuoti
- Atsiprašau. Reikalai net blogesni, negu maniau. Atleiskite! O ir mano žmogaus balsą užkrenta amas, - ir krankt! krankt! Pradėjo krankti, bet aš jau mokėjau suprasti, ko jis nori, ką sako, kalba, prašo, reikalauja...

****************************************