Gruodis,16

IŠ TOLI
Gerbiamas Pranas Karlonas!
Nuoširdžiai linkiu Jums ir visai šeimai daug laimės!
Linksmų ir laimingų Naujųjų metų!
--------Buenos Aires,1993m
--------Aldo Šlepetys
-----------------(parašas)


Gruodis 2010
teka 08:35
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.17

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

16
KETVIRTADIENIS
Albina Vygaudas Audronė Algina Alina Adas

Bėda be dantų, o žmogų suvalgo

CITATA:
Jos visos (prostitutės - DELFI) baustos po kelis kartus, tačiau kol jos stovi, mes nieko negalime padaryti. Stovėti gatvėje nedraudžiama, o kiekvienai pareigūno nepriskirsi. Todėl vienintelė mūsų prevencinė priemonė – pravažiuoti automobiliu su švyturėliais, tuomet jos bent kokiai valandai išsilaksto.
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato viršininkas K.Lančinskas - apie tai, kad policija bejėgė kovoti su Vilniaus gatvėse stovinčiomis prostitutėmis
*********************************************************
****************************************
***************************



Dievas visuomet toli

Su Šekspyru - 22

Žinau -
Kartojamės ir lyroj,
Bet argi verta pykti?
Dėl to taip darom, kad gražu.
Atėjome į vakarą ir tylim
Žiūrėdami, kai saulė leidžias pamažu.
Tačiau ar būtum, Viljamai, Šekspyras,
Jeigu neatsilieptum sonetu?

“Visi, kur neseniai žavėjos ja,
Dabar į kitą pusę veidą suka“.

Bet ar – visi?
Aš nebijau paglostyt mintimis
Didingą žygį - saulės laidą.
Nors ir žinau – tikrai nenusileis,
Aukščiu virš jos jau atsimerkia žvaigždės
Ir siaubas ima
Kaip lig jų nežemiškai toli.
Beribėje erdvėj sukritę Dievo žodžiai,
Netgi ne gėda, jei nesąmones šneku –
Saulės laida va taip akims atrodo,
O protas stebisi –
Tikėkite manim,
Bet ne akim...
Iliuzijų peizažuose poetai net žvaigždes išrankios,
Tai argi nuostabu,
Jei Dievas visuomet toli.
Ir nesvarbu į kokią pusę veidą gręži -
Pasaulis nesikeis dėl to.

2010-12-16
Pelėda
**********************************
****************



9.Trupučiukas iš sapnų

Niekas iš susirinkusių kambarėlyje neskubėjo skirstyti, net ir Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai mes šį karta neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie paaiškintų, kodėl tokia krūva eilėraščių nepateko į „ Eilėraščio sėją“. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai ligoninės prireikė labai ne laiku.
- Ar ir vėl kažkokie tarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet ir dabar man atrodo, kad rankoje laikau ne „Petro ofseto“ spaustuvės leidinį, o jos, Šventosios, išnešiotą ir pagimdytą kūdikį. Na, tegu ne tokį, kokio ji tokėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Todėl ir ligoninės prireikė.
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedra su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Sakau, Griškabūdžio, nes neretai girdžiu ją pagiriant ir mūsų aplinkoje.
-Kai ponas Jonas būna. O jis neretas svečias,- taikliai mestelėjo A, tačiau B gerokai atkaklesnė.
- Betgi, dėde Vidini, aš ne apie tai. Jūs žinote, kad ne apie tai. Aš net ir apie jus- kad ir jums būtų geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate šios knygelės poezijoje. Argi bloga, kai poezijos būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - ne kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir:
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, bet bent jau dvasiai sveikatos jums jie tikrai neduos. -
Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos:.
- O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnu, gal dažniau:

Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau – nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais –
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu – tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti –
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...
----------------(„Sapnai“, 2008-01-05)

-Taip, bet ji deklamuodavo ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranuciui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už nueinančio Vidinio nugaros.