Gruodis, 20

Gruodis 2010
teka 08:39
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.14

Pilnatis
14 mėnulio diena


20
PIRMADIENIS
Dominykas Daugardas Gražvilė Teofilis


Jei alkanas - niekas nemato, jei nuogas - visi

Citata
Be abejonės, rinkimus laimės Aleksandras Lukašenka. Laimės juos pirmame ture ir laimės tiek objektyviai, tiek praktiškai. Jeigu jis panorės padaryti reveransą Vakarams, laimės kokiais 60 procentų. Jeigu nuspręs, kad tokie reveransai nereikalingi ir neturi prasmės, laimės kokiais 80 procentų.
Laisvosios Europos radijo Baltarusių tarnybos analitikas Jurijus Drakakhrustas
************************************************************
**********************************************
***********************************



13. Ir vis dėlto

Neiškart susivokėme, kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Šventoji mėgdavusi pabūti viena ir pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje be didesnio triukšmo ir žmogaus akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti lengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė – kur panori, ten ir glaudžiasi nejausdamos nepatogumų, bet vis dėlto dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Dažniau kartu, bet ne visuomet, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet jis leisdavo į save, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: viskas, kas protinga, yra tikra... Raidė A. irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų – vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio – didesnio rašto autoriais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei „ Kasdienybė“, greitai išgirdome pažertas citatas iš jos:
Netinku lentynėlei nei vienai –
Tai spalva,
Tai faktūra
Tai gabaritais.
Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokdavome, kad perskaičiuosi knygą nepasako, kad, girdi – perskaičiau. Tokių knygų jai nebuvo, nes ir pati neretai sakydavo, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad ji išsemta vien dėl priežasties, kad knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauba kitokias prasmes, o juo labiau – besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats ne kartą ėmiau į rankas D. Kiliesienės „Kasdienybę“ neužmiršdamas susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors , atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė:
„ mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios“
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš po akių, kuomet Šventoji pasiprašo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąja žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti – esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Ggerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
Tačiau tądien iš spaustuvės pakais parvežtos knygos sujaukė protą – svetainės kambaryje įsišėlė senai girdėtas triukšmas. Visi buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, bet nelaimė aplenkė visus ir visi supratome, kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Bėda jį užgesino tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko.
- Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, jog kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
- Atleisk, vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
- Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo siela. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
- Žinai gi Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau supranti, kad jis labai kitoks, – pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo eilėraštį „Ir vis dėlto“

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome
Kad vis dėlto esi Knyga.
---------( „Ir vis dėlto“ 2008-06-04)
Kiekvienas stengėsi paimti ar bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo,
kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...