GRUODIS, 23

Gruodis 2010
teka 08:40
leidžiasi 15:54
ilgumas 07.14

Pilnatis
17 mėnulio diena


23
KETVIRTADIENIS
Viktorija Mina Vilbutas Veliuona

Šuo ir kariamas pripranta

Dienos citata
Ir Lietuva, ir Europa buvo per daug naivios, manydamos, kad nedemokratiniais būdais galima įvesti demokratiją, kad žmogus, kuris visą laiką naudojosi autoritariniais metodais, staiga kitą dieną atsibunda ir tampa demokratu. Stebuklų nebūna, ir tai dar kartą parodė, kad dar Baltarusijai reikia stipriai augti, kad išmoktų demokratijos pamokas.
Pareiškė Seimo pirmininkė Irena Degutienė.
**************************************************************
******************************************


Padėk, Dzievuliau, pažibėti

Jeigu užtektų laiko
Pakartot kelionę
Ir mintimis apvaikščioti kilnias frazes,
Turbūt meiliau galėčiau padėkoti -
Nors žemė - Dievo 0buolys – tokia maža
Ir vis dėlto joje išauga žmonės
Mirties nenugalėti
Ir kaip stebuklai
Kito daliai jautrūs.

“Kas tavo širdį gedulu aptraukia? „

Nejau galiu manyt, kad iš toli
Į mano dvasią atsišaukęs,
Va šitaip, Viljamai, tu man kalbi?
Arba ir vėl:

“Gal priminė harmonija švelni
Tavos vienatvės tuštumą nejaukią,
Kurioj be draugo mielo gyveni? „

Akmuo į akmenį
Tik skrydy dužta
Ir visa ko skeveldros byra
Pasėkoje tik neramios būties.
Ar nemanai, garbus bičiuli,
Jog ir vienatvė
Gyvastį ant delno savo laiko,
Kad dar, kad dar minutę- kitą
Galėtų pažibėt,
Norėdama harmonijos ir muzikos daugiau?

Kaip dovaną gyvenimą imu ir tokį,
O ji, vienatvė - dangiškai gili.
Pro ją žmogus įeina
Bent pavaikščiot Savyje -
Nepaprastai prasminga ji.
Galbūt ir mudu čia todėl kartu,
Kad ji, Vienatvė,
Neramioj žmogaus būtyj
Bent mirkteli atokvėpiu ir laisve.
Nepyki, Viljamai,
Bet šiandien ją imu
Kaip mielą draugą,
O tu, Dzievuliau, pažibėti mums padėk,
Kad ir vienatvėje
Neatsimuštum kaktomis į sienas...




14. Dar apie Šventąją...

Pirmosios knygos pasirodymo džiaugsmas užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net tokios kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, ir Leokadija, ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią – kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti pagalbos? Per netrumpą laiką, kai esame su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti, jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku buvo atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba – kaip mes sakome - iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad jį skaitę pasakydavo, jog girdi- labai nesuprantamas. Argi?


Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis –
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:

„Netikėt negali -
Mano namas prie kelio.
Čia ateina pabūti
Pasauliai visi.
Oi aukštai, oi aukštai
Skraido mylimas varnas,
Jam dainuoja Šventoji knyga.

Man galbūt net nebus
Pasakyta čia būti-
Plėšo vėjai likimais
Ir knygų lapus
Bet tikiu, net žinau
Mano mylimas varnas
Apkabins ir dangum prisiglaus.“
...................................................
...................................................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.
„Šešiasdešimt septintoji", 2010-01-22

- Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
- Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau, -
Ir tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs apsiavęs šviesių vyšniavos – baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis.
.