Gruodis, 11

Gruodis 2010
teka 08:30
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.23

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

11
ŠEŠTADIENIS
Artūras Aistis Tautvaldė Dovydas

Tarptautinė kalnų diena pasveikink
Pasaulinė tango diena

Iš sniego košės neišvirsi
CITATA:

Gali įtarti, kad gal mes ne taip blogai gyvename, jei užsiimame tik smulkiais skandaliukais. Iš tikrųjų, jei kažkokia vagilka yra svarbiausias šios dienos Lietuvos įvykis ir problema, tai mes problemų tada neturime. Tada iš tikrųjų mums turbūt nei lito devalvacija, nei rusifikacija, nei anglifikacija, nei tautos išmirimas gresia...
VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis
*************************************************
**************************************
***************************



5. Karieta

Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad tai jie ir manydamas, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik ir jos kaip tėvo jau nėra.
O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?
„Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko. Kelių dienų, o jau tuomet... oho! Jau devyniasdešimt ketveri. Bet gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad dainuoju:

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį.
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

Aš:
Tai va, gyvenime puikus
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietos su jos kryžium..

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit, mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.
( „Karieta“. 2006-04-04)

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau į rankas „Eilėraščio sėją“, verčiau lapus, ieškodamas „Karietos“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki daina... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru.

****************************************AUTOBUSAS



1. Kai liko tik epilogas

- Liūdi?
-Tu ką! Autobusu važiuoju. Negi nematai, kokia žmonių grūstis? Atrodytų, kad nėra kuo kvėpuotis, bet kai pasistengi būti laisvas, tai argi sunku? Pažiūrėk į anuosius! Už mudu jaunesni, bet nejauni, o bučiuojasi. Va kokia žmonių košė - jauni, seni, vaikai, paaugliai, bet argi jiems trukdo? Bučiuojas, - džiugiai kalbėjo Vidinis.
- Tokių dalykų kitiems neparodysi. Kai žmogus ne tik negirdi, bet ir nejaučia pasaulio, tai baisu. Bet nepaisyk arba kitaip -nekreipk dėmesio. Taip Dievo padaryta: visokių yra, bet visokių reikia,- muzikaliu, iš sielos atklydusiu balsu pasakė moteris ir aš pažinau, kad tai ji, Laukinė Obelis. O pažinti irgi nebuvo sunku, kadangi jau ne kartą buvau ją girdėjęs. Paskutinį kartą ji taip:

“Baigta!
Liko tik epilogas.
Gal bus sniego, o gal ir ledo?
Gal Kenis pagaliau iššliuoš su slidėm, gal netgi kartu su Lina? O gal nė vienas...
- Ar įdomu?“ - tąkart dar paklausė.
- Palik ramybėje, - dabar burbtelėjau jos pusėn.
- O tu ar palieki?- atkirto.
Ir štai suprantu, kad kitaip būti jau negali. Sekiodamas Vidinį pats nepajutau, kai įkritau į autobusą, kuris važiavo nežinia kokios šalies keliais ir net nelabai suprasi, kokiu metų laiku. Bet dar labiau nustebino Obelies: „ Baigta!“ Liko tik epilogas“. Žinojau, kad pati mėgusi cituoti ( jeigu neklystų) S. Kierkegaardą ir ypač atkakliai įsikibusi į jo: „Gyvenimą galimą suprasti tik žvelgiant atgal, bet gyventi tenka į priekį“.
„ O gal tai ne ji, ne Laukinė Obelis? – pamaniau, bet netoli pamačiau ir kitas pažįstamas personas, o pamatęs Driežą, jau negalėjau abejoti, kad kažką savyje painioju. - Tik kodėl taip, kad man visa tai tik prologas, o jie jau nusitaikę į epilogą? Galbūt iš tiesų pakluso S. Kierkegaardui ir mano, kad išlipę iš autobuso, galės ramiai dairytis po praeitį, stebėti ją ir šitaip išmoks suprasti gyvenimą“.
Bet štai ir vėl Obelis ir, beje, visai nepataikydama į mano mintis.
- Man tas tavo, ponas Pranai: „O žuvys plauko po lendu kaip svetinkūnis.
- Taip? Bet gal geriau žiūrėk ne kaip kas čia bučiuojasi, o žvilgterėjusi į dangų, išgirsk, ką sako Juodvarnė.
- O ką?
- O tą! Argi sunku pakelti galvą ir išgirsti?
- Gal tu žinai, ką sako Juodvarnė? - sužiuro Obelis į Vidinį.
- Ė, nepaisyk jos, - pasakė jis ir vis dėlto, prarijęs tris pirmuosius sakinus, kitus tris pasakė kaip Juodvardė: „Nekėliau į šiukšlių dėžę, nors ir ne eseistika ten. Jis tikriausiai netiktų į nė vieną šios svetainės skiltį. Bet tai nereiškia, kad tai blogas rašinys.“
- Ar tai blogai? - kažkodėl perklausė Laukinė.
- Taigi pasakyta,- atsiliepė Driežas, - kad geras, nes jeigu „nesi blogas," tai savaime suprantama.
- Vadinasi, mano dar geresnis,- pasakiau apie savo kūrinį, bet turbūt per garsiai, nes net „...visi tie pražilę, sukriošę diedai? Du netgi bučiuojasi, stovėdami tokioje autobuso košėje!“ nutilo, nuščiuvo, liovėsi bučiuotis, o tokio dėmesio pagautas, ryžtingai, dar aukščiau pakeldamas balsą, padeklamavau iš savo susitikimų su Viljamu Šekspyru:

Žalioji vasara,
Kaip ir pražydusi gėlė,
Kaip aš su lopšiu savo ar lazda
Įstrigome ne amžinai -
Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
Po kojomis iškritęs girgžda.
Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
Kai šitaip balta, balta, balta,
O žuvys plauko po ledu.

Regis, ir tada žinojau, kad tiek daug deklamuoti nereikėję. Ko gero, pakako paskutinės eilutės apie plaukiojančias žuvis po ledui, bet gi nepaslaptins, kad tuomet, kai kažkas trukteli už liežuvio, įvyksta tai, ko nesitiki. Tačiau suvokiau, kad šitame autobuse ne šiaip sau atsiradau, o kad sąžiningai atlikčiau provokatoriaus darbą, už kurį gaunu netgi daugiau, negu tenka išlaidauti aprangai ir pramitimui. Ir taip:
- Beje, Obelie, ar žinai, kodėl tau mano žuvys nepatikę? –stebinau autobuso publiką savo mužikišku užsispyrimu, vis klausdamas ko ji ir publika nežino. Aš, beje, irgi. Bet mano darbe šis metodas labai reikalingas ir neretai suteikia informacijos, kurią noriu išgauti. Laukinė Obelis tokiu poelgiu irgi buvo pražiodinta nuostabos, tačiau vis dėlto:
- Pasakyk, Pranai, ką bendro turi mano nuoširdi kritika apie tavo žuvis su mano kūryba?
- Aš gal, mieloji, ne todėl ieškau tavęs, kad pamatyčiau, kokia miela, graži. Labiau panašu, jog noriu pamatyti, kaip irkluoji per ledą ir paprašyti, kad to nedarytum ir nebaidytum po ledu plaukiojančių žuvų.
- Tu jau gebi mane cituoti? Kūrinys toks didelis, kad maniau, niekas, net Driežas nesugebės jo perskaityti, o prašau... Net ir tu cituoji. Leisk, mielasis, tave pabučiuoti.
- Nereikia. Nebent kada nors ateityje ant Tauro kalno, - grubokai pasakiau ir pirmą kartą per šį nutikimą susigriebiau, kad gal užtenka. Juk ir būnant provokatoriumi, vis tiek išlieka kažkiek žmogaus. Ir gal ne nuodėmė bent porą žodžių Obeliai ištarti jo, žmogaus, kalba. Gal net pacituoti, nes, jai, regis, tai patikę. Bet kaip tai padaryti?
Žinome, kokiu neįtikėtinai dideliu greičiu sklinda šviesa, bet kas žino, kokį greitį įgauna žmogaus mintys? Ir ar kas gali būti tikras, kad kalbėdama apie Ją, Laukinė Obelis kalba ir apie save. Ir tuomet jau... „Bet ša, Pranai“, - nutildžiau save, atodūsiu išdejuodamas citatą iš jos kūrinio „Svajonė apie sniegą.“ Dabar prireiktų pastangų, kad ją atsiminčiau, o tada ji pati įšoko į atodūsį ir labai norėjosi, kad ji būtų ne tik išgirsta taip, kaip parašyta kūrinyje, bet ir taip, kaip tuomet man pavyko pasakyti:
- “Gyventi kartu iki pat aštuoniasdešimties. Nors ir nustos bučiuotis.“
- Gyvenk nors iki šimto. Negaila. Bet kartu? O ne! Ne!- piktai pro dantis prakošė Driežas. - Kad tokie apsamanoję kelmai į mūsų beatričes kėsintųsi... O ne! Šitaip tikrai nebus!
"Ir šis baugina", - pamaniau sau ir, padėjęs tašką, galvoju, kiek dar daug po jo darbų reikia padaryti, kad. regis, net ir nedidelis sumanymas priartėtų prie epilogo.
Kažin, ar pasiseks?

***************************************************