Gruodis, 19

Gruodis 2010
teka 08:38
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.15

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena

19
SEKMADIENIS
Rufas Urbonas Gerdvilas Rimantė Darijus

Būk darbštus kaip skruzdėlė, o tvarkingas kaip bitė

Citata:
Dažnas savo gyvenimą grindžia vien materialine ar finansine nauda, bet ne šimtmečių išbandyta dvasios stiprybe. Šiandien tarsi turime viską, ko tik užsigeidžiame. Tačiau širdimi jaučiame: visgi kažko trūksta Net ir šiomis savaitėmis vykstančios gausios labdaros ir paramos akcijos kartais panašėja vien į renginius, skirtus sąžinei nuraminti.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė

***********************************************************
**********************************************
********************************



12. Gydytojo prisipažinimai

Nežinojau, kad Vidinis išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje sutvarstyta vieno kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiūdie, ne ligoninėje
- O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti?. Naujininkuose nėra ką daugiau veikti, - ruošiausi pasiūlyti, tačiau susilaikiau, atsiminęs, kad veiklos šiuomet daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, labai netikėtai atsirado, ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
Nedaug truko, kai prie Panerių ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią, mažą kampinio namo patalpėlę. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man ir Vidiniui buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais atstumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti brangaus laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manasis, ėmė ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą..
- Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas pavadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, sakyčiau, aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet sutardavome. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją.
Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys abejoti nereikia. Kaip pas jus ji atsirado?
- Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome „Džene“. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
- Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
- Neatrodė, kad išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Gal net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokias galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
- Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandaros, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
-Turbūt, apsidžiaugė?
- Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinka., - pasakė šeimininkas. Tačiau jautėsi, kad jam kažką rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spinta, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
- Jeigu jus netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti., bet kad mąstytų...
- Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs.
- Žinau, kad esate apie tai kalbėjęs. Todėl ir stengiausi nuo jūsų kuo toliau. Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne dėl tvorų.
- Dzieduli! – išgirdau iš patalpos gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
- Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau jeigu jį vadinčiau gydytoju.