Gruodis, 13

Gruodis 2010
teka 08:32
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.20

Priešpilnis
7 mėnulio diena

13
PIRMADIENIS
Liucija Odilija Kastautas Eiviltė Otilija Kastytis

Šviesos diena, Šv. Liucija

Gražiau burkuosi - greičiau vanagui į nagus papulsi

citata:
Iškaboje parašyta – Lietuva demokratinė respublika, tačiau žmogus čia jaučiasi taip, kad iš visų demokratijos teikiamų teisių tebūtų suteikta vienintelė teisė netekus kantrybės susikrauti lagaminus.
Per apkaltą nušalintas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas argumentuoja, kodėl reikia atsisakyti atstovaujamosios demokratijos
***********************************************
***************************************
*****************************

7. Nėra kam kalbėc

- Ateina,- negarsiai, bet įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir truputį garsiau: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
-Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Kai deklamavau jam eilėraštį „Pyktis,“ - jau neabejojau, kad į mūsų sąmokslą ateis žmogus, be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti.. O štai dabar...prašau. Ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba, jų kolega. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprast, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kur, mokėdavome ne tik pajusi, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, pasiusdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Nelengva buvo patikėti, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkokioje smegenų žievėje, man, deja, nepriklauso. Vidinis galėjęs šaukti , barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėdavo informacija pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad tai yra kažkiek daugiau negu bendraujat su kitais aplinkos žmonėmis – visi kiti pasilikdavo gerokai paslaptingesni, negu mudu su Vidiniu. Kažkokios biologinės srovės „mojavo“ tapačiomis amplitudėmis, nupiešdamos mintis tapačiomis sąvokomis.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė Vidinis į langą raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukšta, ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? -sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk. O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( „ Nėra kam kalbėc“, 2007-11-13)
Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Nežinote, ką reiškia „zdraicos“? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Šklėrių Tamošių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio „Eilėraščio sėja“. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš –prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateko į dziedulio knygelę? –egzaminavo B.
- Aštiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad ne A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodžiusi. Taigi ne dziedulio valia. Perskaitykite, kaip parašyta. Jeigu deklamuoti nesunku, tai, regisi, perskaityti kelias eilutes lengviau, - ir atvertęs knygelės pabaigą, perskaitė:
„Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė.
Techninė redaktorė Daina Karlonaitė“
- Ar jums dar reikia, kad čia būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys. Anot jo, aštiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.