Gruodis, 15

Gruodis 2010
teka 08:34
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.18

Priešpilnis
9 mėnulio diena


15
TREČIADIENIS
Justas Kristijonas Kristijona Nina Ona Gaudenis Gaudenė


Geriau dorai mirti, negu nedorai gyventi
Dienos citata
Bet kokio turto šaltinis yra darbas, kaip dar prieš du šimtus metų pasakė Davidas Ricardo. O poilsis nėra bent jau nacionalinio turto šaltinis, sveikatos – galbūt.
Prieš papildomus laisvadienius pasisakė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K.Glaveckas

**************************************************
*************************************
****************************



8. Vidinio atodūsis

- Palaukite! Minutėlę! – bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis. – Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą „Eilėraščio sėja“. Lyg girdžiu ne tik jo pavardę. Koks jo vardas, patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas, nereikia abejoti. Dokumentuos irgi taip parašyta –Karlonas. Tačiau įsidėmėkite – ten, knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose parašyta – Pelėda. Nemanau, kad tai jo literatūrinis slapyvardis. Ir, beje, įsidėmėkime kitą dalyką - apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate? Kalba apie save kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius., pasukaliodama galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti, ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų, išgirdus, kad šia būtybe pavadinta Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga išleista bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:

Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar –
Be grimo.

- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, knygutėje surandame Vidinį. Kad ir vis dar su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius paraše ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, nekokią epigramą. Būtent:

Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.

- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis –abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikėjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manome, galiu lengviau atsikvėpti. O kodėl taip, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jpg reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje „Mokėjau būti“.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa –
Viskas jų.

Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu –
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai – irgi
Po Europoje vaikšto jau.
Ką randa –
Ima sau.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...
---------------(„Mokėjau būti“ 2008-01-06)

- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietus, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams nepasiūlysi.