Gruodis,17

Gruodis 2010
teka 08:36
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.16

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

17
PENKTADIENIS
Olimpija Mantgailas Drovydė Jolanta

Kiaulės akis turėdamas visur įlįsi

Citata:
Iš pradžių galvojau, kad tai pasirengimas balandžio pirmajai, kaip tam tikra humoro forma.
Premjeras Andrius Kubilius apie opozicijos norą padidinti pensijas

*****************************************************
***************************************
**************************



10 Torpeda Vidiniui

- Nei ta koja iš lovos išlipo dėdė Vidinis,- nenusiminė raidė B. Ką pasakai, vaizduoja, kad nenori suprasti, o iš tikrųjų? Nei kurčias, nei kerpėmis smegenys užėję.
- Mieloji sese, gal patylėtum? Bent truputį. Kol kuris nors suprasime, ko norime. Kad ir iš dėdės Vidinio. Na - ko? Kad šiuos eilėraščius paredaguotų? Jeigu ir taip atsitiktų, jie nebus to lako eilėraščiai, kuriuo parašyti. Bet dar svarbiau, kad nebus išsakyti, kaip tuomet pajausta., -prabilo santūrioji A, kuri nemokėjo, kaip sakoma, „išeiti iš savęs“, ir daug kuo buvo panaši į Jotą, tačiau mažiau negu Jotas paisė kas ką apie ją mano. Nesidrovėjo pasakyti tai, kas užgulę sielą ar mintis ir, žinoma, savyje nešiojo daugiau motinos dalios, kuomet labai svarbu poelgiuose išlaikyti dvasios tvarka. Jai nepatiko sesers išsišokimai, tačiau žinojo, kad reikia patylėti, jeigu nenori pabloginti padėtį, sulaukti dar blogesnių pasekmių. Jos vėjavaikė sesuo B lyg priešingybė, tačiau visiems reikalinga, nes neatrodė, kad be jos kas galėtų būti – neišauštų rytas, neįdienotų, nesutemtų vakaras, o ir naktis bet be žvaigždynais apsėtų arimų, tačiau keista, kad prie širdies glaudė eilėraštį dėl kurio kitiems galvos neskaudėjo, vadino savo kurmiu ir taikėsi jį padėti būsimos knygelės pirmuose puslapiuose.

Nepakeliui man, pone, ne!
Į dangų tu –
Prie mūzų, angelų,
Prie Viešpaties glaudiesi.
O aš – jeigu judu –
Tai - po žeme.

Girdžiu – peiki:
Ne solidus
Ir šiaip gi – žemės kurmis.

Iš šventraščio nemėtau, pone, žodžių -
O žemės irgi juk nedaug -
Pražiojęs piniginę
Prarytum, nepajutęs skonio.
Ir vis dėlto, o Dieve,
Nepašauk manęs aukštai.
Aš – žemės kurmis.
Ir juodžemyje kaip naktyj
Žvaigždynais meldžiasi dangus
Ir aš kartu su juo
Ir savo angelais.
----------------------------(„Kurmis“ 2007-03-08)

- Ak, kaip jūs visi manęs nemylite! - atsiduso raidė B. - Aš galbūt irgi, nes man smagiau patiktų būti raide K, nuo žodžio kurmis, negu raide B - beždžionė. Bet tikiu, kad vieną kartą suras mane ir mudu protingiau pasišnekėsime. O galbūt ir Kurmiene tapsiu.
- Argi su tavimi susišnekėsi, jei sugebi torpeduoti netgi mūsų pirmą konspiracinį pasitarimą.
- Torpeduoti? Aš? Nevaidink Jablonskio, Jotai! - ir ūmai užsičiaupė, sukluso ir taip triukšmingai praplyšo džiaugsmu, kad sudžeržgė vienintelis kambarėlio langas, o stora paklode sumėtyti ant grindų popieriai, pakilo paskraidyti ir nusipurtyti dulkes. Ir Jotas, ir A, ir Bronius Maniušis , nesuvokdami, kas atsitiko, sprogino akis, net neįtardami, kokiu siurprizu tai galėtų pasibaigti. Ir štai raidė B, regisi, jau net ramiai, mįslingai, įeidama gilyn į save:
- Aš beždžione? Taip? Na ir bala nematė, kad dar ne Kurmienei, bet ir būdama tokia, jau žinau, kaip vadinsi šita knyga. Aš žinau.
- Tu viską žinai. Nėra, ko nežinotum.
- Dar man bus laiko viską žinoti. Suspėsiu. - Ir beveik reikalaudama: - Pripažinkime, ponai, kad labai negražiai pasielgė dėdė Vidinis, atsukęs mums nugarą ir užtrenkęs duris. Tai kodėl tokį dalyką turėtume nutylėti? Na, kodėl? Ir todėl tebūnie mūsų knyga pavadinta „Negražia pelėda“,- pasakė nugalėtojos , bet ramiai raidė B ir dabar vėl kaip anksčiau triukšmingai drebindama lango stiklus: - Šit kaip! Ir prašau daugiau netriukšmauti!. Jeigu jau tenka torpeduoti, tai- še! mielas dėde Pelėda - Vidini, pasiimki, ko nusipelnęs!...
Matyt, kitiems reikėję bent nedaug tylos susikaupimui, tačiau jos nereikėjo raidei B. Greitai apžvelgusi susirinkimo dalyvius, buvo tikra, kad padaryta daugiau negu tikėtasi ir dabar skubėjo į „Negražios pelėdos“ knygutės maketą „sudėti“ jai rūpimus kūrinius; -
- Šį dedu šalia „ Kurmio“, kad nepasimestume. Kita vertus, te ir mano ašaras mato. Argi paslaptis?

Priverkiau pilnas akis.
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, būrių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau,
Oi priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.
--(„Iš Biblijos lietuviškai...“ 2008-03-11)

- Oi, sesule, kaip norėčiau, kad nors vieną ašara tavo akyse pamatyčiau. Bet turbūt neteks man tai pamatyti ir tokią džiugią naujieną sieloje patiri. Neteks,- nelinksmais žodžiais, bet smagiai pasakė raidė A. – Ir apglėbusi per pečius: - Kas, sesut, tave tokią sumeistravo? Kas?