Traukinys kitaip (1)

                   
                           Kupė nr.1939

   — Augink ją, augink, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Ilgam, neilgam — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad  šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai,—pradaręs traukinio kupė duris kalbėjo konduktorius Izidorius: — O ir talpi, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Argi ne? Kad ir Baltiją.

   — Sakyk, dėdė, kada prisipažinsi, kad ne joks esi Anupras, o Kazys. Suprantu, kad gali būti labai panašių žmonių ir čia, traukinyje, bet jau tave matau savo prigimtimi, matau žmogumi iš Šklėrių, kurį išnešiojo tavo sesers Stefanijos, arba, kaip priimta ten sakyti — Stepos įsčiose. Kodėl vengi ar bijai savo vardo ir mudviejų giminystės? Esi man dėdė. Tikras.

   — Daug kartų sakiau: baik niekus kliedėti. Irgi mat sūnėnas!  

   — Vadink seserėnu. Nuo to teisybės nei padaugės, nei sumažės.

   — Užteks, kad patikėjau, jog esi Pranas, kartais net Pranucu pavadinu. Na, o  dabar še raktai ir marš į savo naują būstą. Ir, žinoma, neužmiršk, kad jį galima auginti.

   — Raktai? Nuo kupė? Ar manai, dėde, kad galėčiau pats pasislėpti, ar ką kitą paslėpti, jais užrakinėdamas? — pratariau susidomėjęs, galbūt todėl, kad į galvą tuoj toptelėjo lyg atmintis, kad esu juos matęs. Taigi, raktus. Ir ne taip seniai, tačiau vaizdas neskubėjo išsišviesti, kaip ir konduktorius neskubėjo duoti raktus. Kažkodėl panūdo juos prisegti prie diržo. Jau įėjus mudviem į kupė ir jam prisėdus prie  staliuko, neskubdamas prisegė mažesnį, bet  jis irgi pakankamo dydžio, kad nesinorėtų saugoti ir nešiotis kišenėse, o  antrasis raktas tiesiog masyvus, kad, regis, galėtumei juo vinis kaip plaktuku kalti. Diržas irgi toks, kad jo neįmanoma sudėvėti per visą žmogaus gyvenimą — man jis labiausiai priminė karinę jūreivio tarnybą, kai diržas su prisegtu prie jo kinžalu buvo esmine uniformos dalimi.

   — Na, va, lyg ir taip, kaip reikia. Tokiuose  dalykuose ir menkniekiai  svarbūs ir jų užmiršti nereikėtų. Bet kas be ko, pasitaiko visaip, — prisegęs prie diržo raktus ir rankove pavalydamas diržo sagtį, pasakė konduktorius ir mestelėjo man savo dovanas.

   — Kaip paliepsite elgtis? Kaip su amunicija ar talismanu?.

   — Svarbiausia nesusireikšmink ir neįsivaizduok esąs Šv. Petras. Nemanau, kad taip galėtų atsitikti, bet sakau — ko gi tik nebūna? Kad ir traukinyje. Giliausią duobę žmogus iškasa pats sau. Pats.  

   „Duobę?“ Jis pasakė „duobę“,— trenkė į atmintį kaip elektra, jog kurį laiką aptemo akyse — neregėjau nei konduktoriaus, nei kupė, nejaučiau savo rankose laikomo diržo su prisegtais raktais ir pavalyta varine sagtimi. Taip trukti ilgai neturėjo, bet laiko supratimas pajautose buvo gerokai prailgintas, kuomet ir trumpoje akimirkoje sutelpa daug, o į smegeninę suspėjama atnešti ir sudėlioti ilgam vartojimui atsiradusius naujus daiktavardžius. Atsitokėjęs įtariau, kad konduktorius specialiai neišsiduoda matęs ir pajautęs tokią mano būseną; sugebėjo pasilikti, kaip iki  tol — ramus, neskubus, kuomet  jis man geriausiai atsimena, kaip dėdė Kazys, vienas iš motinos brolių, išnešiotas prie Skersbalės „numestos“  titnaginės. Atsimenu ten jį suradęs savo vaikystėje, atsimenu iš ten jį iškeliaujantį, kuomet  tokios palydėtuvės jau man buvo įprastos, o reikalai tokie, kuomet  jie atrodę esantys svarbesni, negu būtinybė išlaukti, kol išeinantys bus peržegnoti kryžiais Šklėrių kapinėse.

  — Jeigu daugiau, Pranuci, nieko neužmiršau, tai šį rytmetį tiek ir reikėjo konduktoriui Anuprui nuveikti. Dairykis, apsiprask... Manau, kad čia visa  ko turi daugiau, negu bent kada turėjęs. Bet, žinoma, niekas  neskubės į rankas paduoti. Jau pasistenk pats...

   Susitikome akimis ir patylėjome, o paskui:

   - Pavargau, dėde. Net ir traukinyje. Man regisi, kad šis nuovargis ir  net  savijauta  tapatūs, kuomet aš duobėje. Tik švyst... išmetu dar vieną kastuvą smėlio aukštai viršum galvos ir jau tiek jo pakako, kad juo duobė aklinai užsidarytų...