KUR, RAIGARDAI, KUR TU?

Net nepastebėjome, kai prie mūsų trijulės - Šventosios, Vidinio ir manęs - prisiglaudė Vaidinimas. Paprastai nebūdavo tylus ir, atėjus jam, tekdavo ir visiems kitiems sukrusti. Dabar buvo lyg atilsio valandėlė.
- Tai va kaip, - pasakė, nieko nepasakydamas, bet jam reikėjo, kad žinotume, kad ir jis čia. - Nepykite, ponai, kad lyg šiol kaip vėjo botagėlis. Tačiau reikalai susitvarkė taip, kad pasilieku pas jus, nenorėdamas suspėti visur. Pastovi būstinė - čia, kur jūs. Net nežinau, kodėl toks ryžtas atsiradęs, bet tai savo valia, taigi, būsiu čia. Daug darbų laukia, labai daug.
- Mūsų nepaisyk. O darbų ir be tų, kurių laukiam, jau pakankamai daug.
- Suprantu. Ir tai teisybė, - paslaugus buvo Vaidinimas ir paprašė leisti jam paskaityti kartu su Šventąja.
- Betgi...
-Taip, taip, nežinau kokius raštus perskaitys Šventoji, bet žinau, kad kelionė į Raigardą prasideda. Patikėkite, kad improvizuoti tai, kas bus, yra sunkiau, negu tai, kas buvo. Manau, kad apie Raigardą jau dabar reikia pasakyti štai ką. Atsiprašau, bet privalau tai padaryti. Suprantu, kad mane žiniomis aplenkėti, bet...

VAIDINIMAS
Išėjo Raigardas...
Na, o kodėl?
Kai rytas kėlėsi
Jau jo nebuvo.
Tik po žeme giliai
Dar skambtelėjo jo varpai
Ir tyluma
Su lyguma
Užklojo miesto kelią.
Nei vieno mūro,
Net akmens nepasiliko.
Išėjo visas - didelis, gražus.
Su gatvėmis ir jų namais,
Su pilimi ir bokštais,
Aikštėm ir kiemais,
Su turgumi, su siena.
Netgi su kapais...

Tai netikėta buvo
Man, Vidiniui...
Šventoji irgi po minutės tyloje,
Nustebus ir baugi,
Kad nesuklystų, tarus žodį.

ŠVENTOJI
O, ačiū!
Kaip jis išėjęs, niekas neparašė.
Dėkokime Vaidinimui,
Kad siekia išėjimo pradžią,
Minėdamas tą naktį.
Galbūt lemtis padės atsekti
Ir priežastis.
Juk buvo miestas,
Miestas buvo
Ir va - ne lyg į kapą,
Be pėdsakų, be atmintis.
Ir jeigu dievas nepadės,
Tai pasakykite, kuo dar tikėti.


VAIDINIMAS
Tikėjimas – šaunus dalykas.
Ir melą tartum duoną raiko.
Nuo Kažkada praėjo aibės laiko,
Bet skambina dar Raigardo varpai.
Aš jau bandžiau ieškoti moteriškės,
Galėjusios ištraukti miestą
Iš tamsos gelmių.

ŠVENTOJI.
O, neskubėk! Labai prašau.
Šie užrašai jau knygose yra.
Nebus sunku
Juos perskaityt kartu.
Bet ką galėtum pasakyti apie pradžią?
Kai ji gera
Ir pabaiga nenori būt blogesnė.
Kodėl išėjo Kažkada
Į nežinią garbingas miestas?

VAIDINIMAS:
Tai tiek ir liko jo.
Tik klaust – kodėl?
Deja, pas ką paklausti?
Išėjo vyrai, moterys, vaikai.
Visa gyvybė -
Katės, šunys, tarakonai..
Ir visą tai, ką Raigardas
Tarp savo sienų laikęs.
Turėjęs būt labai galingas tas,
Kas miestą šitaipo prakeikęs.
Sunku tikėt, kad jis
Pateko Dievui į rankas,
Nes kelias jo
Net kryžiais nežymėtas.
Tačiau kad jis yra,
Taip pat netenka abejoti.

Ir jautėsi, kaip sieloje gražiai
Suvirpo pakalbėt Vidinis.
Daug būta nuogirdų,
Vilčių, spėlionių,
Net netikėjimo -
Esą, tai legenda, sakmė,
Poetų išmonė,
Bobulių pasakos vaikams.
Nebūna taip, kad miestai dingę
Paliktų žemę be pėdų.

VIDINIS
O taip! O taip!
Kad Raigardas yra
Neverta, ponai, abejoti.
Daug metų vaikščioju žeme
Ir visąlaik jaučiau po kojom,
Kaip kalba, prašo,
Kad išgirstum jį.

Nutilo it pritrūkęs kvapo,
Bet tik akimirkai,
Kad šnabždesy ištart žodžius,
Kurie į širdį skaudžiai kąstų.
Vidini, klok!
Aš juos žinau.
Esi su jais teisus.

VIDINIS
Deja, deja
Pagonis Lizdeika
Netgi daugiau, negu bažnyčia.
Be jos galėjo pasakyti drąsiai:
- O Gediminai kunigaikšti,
Trakus palikęs,
Sostinę įkursi čia.
Kur Šventaragio slėnyje
Ant aukšto kalno
Geležinį vilką sapnavai.
Ir - ką?
Gal kam tai pasaka,
Sakmė graži
Ar legenda,
O Vilnius, sapnuose vilku išstaugtas
Dabar turėtų pats vilku sukaukt:
- Kur, Raigardai,
Kur tu?

(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-18


Komentaras:

2010-01-18 21:49 Simonas Stanevicius
malonu skaityti.

2010-01-18 14:33 agricola
nėr prie ko prikibti...

2010-01-18 06:40 Dalija Kiliesiene
O taip! O taip!
Kad Raigardas yra
Neverta, ponai, abejoti.
Daug metų vaikščioju žeme
Ir visąlaik jaučiu po kojom
Kaip kalba, prašo,
Kad išgirstum jį.

Yra Raigardas, nes mums jo reikia.