KIEMO PRADŽIA

TADA, kai buvome... 8

Šventoji neretai neskuba atsakyti į mano klausimus. Ar vaidina, kad neišgirdus, ar specialiai nuslysta į kitą kalbą, ar kitaip palieka klausimą tvyroti ore, tačiau po ilgesnio – trumpesnio laiko, žiūrėk, sugrįžta atgal į būtą kalbą. Dažniausia tuomet, kai jau pats suvoki, supranti, pasiaiškini. Bet labai buvo netikėta, kuomet ji man priminė, atrodytų, pačią kvailiausią užgaidą, būtent – norą sužinoti, o kur prasideda gimtos sodybos kiemas, kur jos pradžia? Kvailiausia, kad jo pradžios panūdau ieškojau ne laike, ne atsirandant vienkiemiui, o jo geometrinėje erdvėje. Vaizdingiau kalbant, ot, būk geras, žmogau, pasakyk, parodyk, kur surasti pradžią apskritimo, kvadrato, stačiakampio, trapecijos ir bet kokios uždaros geometrinės erdvės. Bet kažkodėl neatrodė, kad kiemas negalėtų turėti pradžios savo konfigūracijoje. Jo kraštinės išlankstytos, bet labiausiai panašėjo stačiakampiui. Dabar žinau, kad ir tokios, atrodytų, kvailos paieškos nesunyksta į nieką. Nemokėdamas surasi, ko ieškai, paprastai surandi kitus dalykus, kas irgi žmogui reikalinga. Mano patirtis, sakyčiau, tai neblogai paliudija. Gerai atsimenu, kai atėjęs į pirkią, išgirdau Šventąją pašaukiant:
- Prieik! - Ir daug nelaukusi: - Sakyk, dzieduli, ar tu tikrai visus poterius pamiršai?
- Kurie trumpesni gal dar –ne, bet persižegnoti moku. O kas atsitiko? Poteriais bėdų neužgesinsi.
- Anąkart klausei, kur yra kiemo pradžia.
- Kvailas klausimas. Argi gali toks būti? Atsiprašau. Daugiau to neklausiu.
- Kodėl manai, kad kvailas? Ten, kur įteka Nemunas, suradai Lietuvos pradžią ir dabar žinai, kur prasideda Lietuva. Regis, natūralu, kad ir kiemas privelėtų turėti pradžią.
Suklusau ir laukiau, kad gal kažką paaiškins anksčiau atėjęs Vidinis, bet atrodė, kad jis net nenori, kad jį čia matyčiau.
Pro kokį kaminą – į dūmus?
Pro kokį langą - į dausas?
Kai pirmąkart danguj Perkūnas,
Pavasariui ištiesk rankas, -
girdėjau jo neaiškų murmėjimą, bet jis man nieko nepriminė, nieko nereiškė.
- Na, gerai. Daug nekalbėsim. Priimkit. „Gimdysiu“ į dienoraštį. Galbūt tai padės surasti ir kiemo pradžią. Vidini, padėk dzieduliui. Abu dabar turite po varno Goliaus plunksną, - kaip paprastai, būdama prie švento darbo kategoriška atrodė Šventoji. Ir tuomet išgirdome iš tų metų pavasario, kai mudu su Vidiniu kelionėje po Lietuvą. Šį įrašą dienoraštyje pavadinome .

Malda Nemunui

Atradus Lietuvos pradžią nieko kito nemokėjome, kaip tik pasidžiaugti. Jau ne pirmą kartą esu kalbėjęs, kad žinau, kur Lietuvos pradžia. Ir tos kalbos visuomet nuoširdžios kaip ir pats įsitikinimas. Prisimenu, vienąkart sustojęs prie didžiulio rugių lauko pasakiau, kad, žmonės štai kur ji, Lietuvos pradžia. Ir dabar nemoku nuginčyti, kad tai neteisybė, tačiau tolokai už Gerdašių, kur Juodoji Ančia įplaukia į Nemuną, aš ir vėl nuoširdžiai rodžiau į Lietuvos pradžią. Tai išgirdęs Vidinis net panoro sužinoti, iš kur tiek daug pradžių gali turėti vienas daiktas. Tačiau jis jautė, kad daiktas neįprastas - tai mūsų abiejų tėvynė, mūsų Lietuva. Iš kur ir kur prie jos eisi, ten ateisi. Todėl ar galima žinoti, kad dar kur nors sustoję, nepasakysime, jog ir vėl esame Lietuvos pradžioje, kaip kad prie Nemuno, pasitikdami jį iš Baltarusijos.
Su Vidiniu buvome laimingi, buvome šventiški su tais paprastais burnose žodžiais, kuriais kalba Varviškių kaimo žmonės. Tačiau prakalbome negreit. Buvo toks jaudulys, kad atrodė upė įplaukė į mūsų smegenis, širdis, žodžius ir atsivėrė horizontai parodydami, kad tik stebėtis reikia, kokios dideles erdvės žmoguje. Gamta buvo niūresnė, netgi pasakysime, ji buvo niauri palyginus su peizažais, kuriuos turėjome savo krūtinėse:

Pavasario svaiginančioj gamtoj
Tau maldą dangumi šnabždu:
- Užaugai, Nemune,
Prie ginklo ir prie plūgo.
Aš šitą tavo kraują
Savyje nešu,
O tėve mūsų,
Mūsų Nemune...

Net nepajautėme, kaip tokius žodžius iškalbėjo lūpos. Žodžiai kalbėjosi patys ir Vidinis, juos girdėdamas, gražiai šypsojosi. Kaip čia išsilaikysi, nepasimeldęs pagal save. Kaip beišliksi toks, kokį pažįsta žmona, vaikai, draugai. Su tokia švente susitikus žmogus persimainai, pasikeiti, išauga dvasinės galios ir nuoširdžiai tiki, kad esi didelis ir net gražus. Tai, kas ateina į širdį tiesiai iš gamtos, yra svarbiausias dalykas, kad sukurtum ne tik genijus, bet ir patį Dievą. “

Kalbėjimas iš Šventosios nutilo ir mudu su Vininiu padėjome varno Goliaus plunksnas ant dar garuojančio rašalo.
- Kada tai, a? - atsiduso Vidinis. Ir jau taip: - Tada, kai buvome...
- Dabar aš žinau, kur prasideda kiemas, - pasakiau maldos šnabždėsiu ir tylai, ir dar sunkiau išėjau prie iš šiaurės atbėgusio į kiemą keliuko. Neabejojau, kad pro kažkada čia buvusius vartus į šį Karlonų kiemą įvažiavo mano motina.
2009-12-28 16:05

KOMENTARAI:
2009-12-28 16:31 Ferrfrost
Kažkaip tikrai lieka maldos visad neišgirstos, aš tai pastebėjau jau seniai:(