VIDINIO PARAŠAS

Regis, nesunku suvokti, kad dienoraščio rašymas, kuomet esi įvažiavęs į aštuntą dešimtmetį, tėra tik iliuzija. Man regisi, kad man dar proto nereikėjo skolintis, kad šitai suprasčiau, tačiau kažkodėl taip neatsitiko. Mintis dar kartą pabandyti pakelti nepakeliamą daiktą buvo įsisiurbusį į kraują, bet artimiausiai aplinkai tai netrukdė. Greičiau – priešingai, ji netgi skatino mano norą nepasiduoti Dievo valiai, bet jai, žinoma, nepriklausė Vidinis. Jis ir man, ir kitiems atkakliai kartojo, kad tokios pastangos yra niekinės ir, pasak jo, senatvė turėtų būti graži susivokimu žmogaus būtyje. Tačiau jis, matyt, suvokė, kad dienoraštis rašomas kone kolektyviai ir atitolti nuo jo jis negalėjo. Kita vertus, sakyčiau, būtent Vidinis geriausiai žinojo, kad tokiu būdų lengviau surankioti anksčiau parašytus tekstus ir paredagavus juos, pabandyti sudėtį į užrašus, nepaisant kokį pavidalą jie įgautų..
Sutikau jį netikėtai, nes dar buvo ankstus rytas.
- Neatslūgsti dar? - paklausė.
- Tu apie ką?
- Apie tavo entuziazmą. Jeigu jis toks išliktų bent pusmetį, tektų pripažinti, kad labai klydau. Deja, mielas Pranuci, tokio pobūdžio darbuose stebuklų nebūna. Tie keli sakinukai dienoraštyje, faktiškai nieko nereiškia. Nieko. Gerai, kad sugebi pasidžiaugti, bet tiek, kiek jų dabar, net ir žvirblis ne saujoje, o danguje.
- Argi mažai apie tai kalbėta? Baikim, Vidini. Negi nepavargai?
- Nepavargau, - pasakė Vidinis ir mačiau, kad jis pasiryžęs pakilnoti netgi sunkesnius akmenis, negu aš. Man gal buvo kebliau, nes nebuvau pasiruošęs nepriimti į dienoraštį tai, kas iš tikrųjų buvo. Dabar toks nuolankus tikriausiai nebūčiau, bet tuomet atrodė, kad savęs bijoti dienoraštyje nereikia. Praeitis į jį ateidavo sunkiai, daugiausia Šventosios pastangomis, o dabartį dar galėdavome išgaudyti ir iš savo atmintis. O šis netikėtai užgriuvęs reikalas atrodęs netgi paprastesnis, kadangi Vidinis padavė mano paties raštą ir neblogai atsiminiau, kas jame parašyta.
- Iš kur? Šventoji makulatūrą išsivalo?
- Negi manai, kad jį viską surinkusi?
- Kad viską ten sudėjome nemanau, bet...
- Tai gerai, kad nemanai, - nutraukė mane Vidinis ir pastūmęs kėdę prie staliuko: - Norėtųsi, kad bent dienoraštyje mudu būtume, kaip tiesoje. Ar manai, kad mudu jos neverti? Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad kas pamanytų, jog tu yra bent dalelė manęs, o aš - tavęs. Nenoriu, Pranuci. Dievas taip pasistengė, kad gyvenime dažniausiai kartu, bet dvasioje anaiptol ne taip. Man rūpi, kad mano nuomonė irgi būtų atskirta nuo tavo. Net ir nuomonė dėl dienoraščio -taip pat. O delsti, tampyti gumą mudu jau neturime laiko. Sėsk ir, prašom – perrašyk. Po šiuo tekstu irgi pasirašysiu.
Rašiau kantriai, tylėdamas, bet neskubėdamas ir atidžiai, visus skyrybos ženklus sudėliodamas kaip paduotame rašte.

a) originalo tekstas

- Praaadedu!
- Ar tu? Vėėėl praaadedi? - išgirdau tolimą, tuomet jaunesnio Vidinio balsą. Bet nesinorėjo tikėti, kad jo čia nėra ir todėl tyliai ir baikščiai apsižvalgiau. Ne, Vidinio šalia nebuvo. Išgirdau jį iš tada, kai buvom jaunesni.
Na, o jeigu jis čia būtų?
Tuomet, matyt, atsitiktų labai panašiai. Vidinis netiki mano sumanyto darbo sėkminga baigtimi, kaip netikėjo ir aną kartą, pabandžius parašyti knygą. Prisimenu, kaip atsiduso. Senokai jį tokį nelaimingą buvau matęs. Liūdnas, kaip nugeltęs ir žemėn tyloje krentantis lapas. Bet ne tik. Atrodė, kad iš tokio liūdesio niekuomet negalės išbristi. Net pikta pasidarė, kad taip niekingai elgiasi, netikėdamas mano literatūriniais sugebėjimais. Pakėliau tada balsą ir pakartojau:
- Pradedu. Užsirašyk ant kaktos. Pradedu! Praaadedu!
- Negi nematai? Kakta, nosis... Visas kūnas išrašytas tavo pažadais. Būk geras ir nepradėk. Štai lova. Ją tau pats paklosiu ir eik miegoti.
Prisimenu, buvo vėlus ruduo. Sakyčiau, lapkričio dvidešimt antroji diena. Tada atėjau į Kryžiokų sodus, ieškodamas vienumos. Todėl ir trenkiausi į šį mielą kampelį, kad tik niekas man ir niekam aš nekliudyčiau, bet - dzievuliau mano! - yra gi šiame pasaulyje Vidinis. Jis meldė, prašė manęs NEPRADĖTI. Buvo liudininkas, matė, žinojo kaip jau ne vieną kartą griuvo mano svajonės. Man irgi tuomet atrodydavo, kad pasilieku nualintas visam laikui ir niekuomet ranka nepakils pradėti naujus ar užbaigti senus darbus. Bet tas kartas buvo ypatingas.
- Neniekinki manęs, Vidini. Ir nevaidink mirštančio neviltyje, nes žiūrint į tave tikrai atrodo, kad tavo valandos suskaičiuotos.
- Ne atrodo, o taip yra. Jeigu pradėsi rašyti knygą, tikrai mirsiu. Jei dėl mano mirties neapkaltins tavęs, Pranuci, prokurorai, patikėk - nubaus Dievas. Bausmės neišvengsi, - nepasidavė Vidinis. Paskui ilgai palaukęs, paklausė ar bent esu skaičiavęs kelintas toks mano ryžtingas „praaadedu“.
- Kelintas? Kiek jų būta? Ak, Vidini! - sunkiai, bet nevaidindamas atsikvėpiau. Nuėjęs sustojau prie lango, žiūrėjau į žvaigždžių prižertą dangų, o savijautoje kažkas šiltai, jaukiai šnekėjo įtikinėdamas, kad, girdi, vien jau dėl to žmogus turėtum jausti palaimą ar net trenktis nežinia kur, kad tik gavus pasižiūrėti į tokį dangų. O žvaigždės mažos ir dar mažesnės. Ir galima buvo įsivaizduoti, kiek daug jų reikėtų nužerti, kad susirinktų pilna sauja. Mėnulio pjautuvas ryškus, bet įdėmiau įsižiūrėjus, galėjai matyti pilnaties obuolį. Tik nežinia kodėl jis mažesnis ir sutilpęs pjautuvo įlankoje.
- Štai kur knyga! Tik skaityk! Nuo kurios vietos bepradėsi, vis tiek aišku, kad tai Dzievulio raštas, - pasamprotavo Vidinis lyg būtų sustojęs šalia. - Negerbiu žmogaus, kuris po tokiu dangumi užkniubęs skaito kad ir Justiną Marcinkevičių. Tai gal net ne Dievo knyga, o Jis Pats.
- Suprantu, Vidini, bet...
- Mielas Pranuci, po tokiu dangumi nuodėmė ginčytis. Sakau gi, kad gal tai ne knyga, o pats Dievas. O tu va - „pradedu, praaadedu... „ Na, pasakyk, ką gi surasime tavo knygoje? Dar kartą bandysi pavaizduoti gyvenimą, kurį mes patys gyvenome. Prašau tavęs, - nepradėk, nerašyk Ir būsi man geriausias draugas iki grabo lentos.
Ant mėnulio pjautuvo užslinko pablyškęs, nesulaikantis jo šviesos debesėlis. Kaip viskas mįslinga! Ar koks genijus jau suspėjo pasakyti, kad pasaulį labiausiai puošia mįslingumas? Ir tuomet beveik pašnibždėdamas:
- Nemanyk, žmogau, kad mano būsimoji knyga dėl savigarbos. Ar tik dėl to, kad ji būtų. Ji nei dėl tavęs ir kitų mano bičiulių. Knyga, kaip malda. Štai tokią knygą noriu parašyti. Atleisk, Vidini, bet daug metų nesimeldžiau, todėl negaliu mirti, nepabandęs dar kartą pasakyti, kad mano rankos ištiestos į žvaigždėtą dangų ir noriu su juo pasidalinti savimi. Noriu melstis, Vidini.
Taip buvo sakoma tada daugiau dvasia, negu lūpomis, bet pasirodo, kad šnabždėjimas dvasioje išsilaikė iki dabar, kuomet žiluose metuose vėl imuosi man neįprasto darbo, vėl sakau „praaadedu“ ir tikiu, kad šį kartą man pavyks parašyti galingą, vyrišką, nematytą - negirdėtą septyniasdešimties matų storumo dienoraštį. O! neklauskite, kaip atrodžiusi ankstesnė svajonių knyga. Jos nėra ir deja, deja... Bet tai jau praeitas etapas ir skaudūs prisiminimai. Gerai menu, kaip tada prisiliečiau prie palangės lyg prie Vidinio peties ir mačiau, kaip mano pirštais bėgioja naktinė mėnulio šviesa.
- Pažiūrėk, kokie mudu gražūs, - kalbėjau jam. - Tu tik pažiūrėk, Vidini. O jeigu nesvajotum, jeigu netikėtum? Ak, senas kerėpla, gerai žinau, kaip tau norisi, kad vienąsyk mane ištiktų sėkmė. Aš irgi to noriu. Ir todėl mudu nesiskirsime. Ir ant grabo lentos būsime kartu suguldyti. O tu: „nepradėk, nepradėk''.
... Praėjo metai, kiti ir net nežinau kiek jų praėjo. Man labai nesinori, kad tokią mano savijautą dvasioje sužinotų Vidinis. Einu prie lango panašiai kaip tą nutolusią lapkričio naktį. Tamsu, lyja ir net dangaus nematyti.
- Ir vis dėlto praaadedu. Tiksliau, jau pradėjau, Vidini, - sakau tyliai ir dairausi, ar kas negirdi. - Ne! Ne! Ne knygą, pradedu rašyt, o dienoraštį.

b) parašas

Padėjau tašką po dienoraštyje perrašytu tekstu, o varno Goliaus padovanotą plunksną - ant jo.
- Gali pasirašyti.
- Reikia, - ramiai pasakė Vidinis, bet mano plunksna nepasinaudojo. Jis turėjo irgi Goliaus padovanotą plunksną. Ir netgi gerokai anksčiau.
(Iš „Tada, kai buvome“).
2010-01-04 04:09
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...


Komentaras:

2010-01-13 17:13 Leviatanas
Sudėtingas, sunkus, prikrautas įdomybių tekstas. Suradau čia žmogaus daugialypiškumą, nesuderinamumą savyje pačiame, kančią, pastangas, nusivylimą, viltį, tai taip ir skaitysiu, jei nesugalvosit pakoreguot. Džiugu, kad radau Jus rašytojau, manau man bus įdomu.

2010-01-04 08:30 Pelekiškių Širšė
Taip, taip... Kad būtų veiklesni administratoriai ar kokios vėlės pasalūnės valdančios šį konglomeratą, tai ir kino studiją įkurtų, o šiaip tai nepasiekiama svajonė. Bet džiaukimės tuo, ką turime. Sveikinu, Pranuci, su Naujamečiu ir, linkiu stumc... ir stumc...ir jėgų antplūdzio.

2010-01-04 08:03 juozupukas
"Maladiec", dėde Pranuci... Skaitau ir mąstau, kad iš šitos medžiagos gali išeiti, ir draminis scenos spektaklis, ir kinofilmas, ir netgi šimtą kartų vertingesnis negu holivudiniai, fantastiniai "siaubiakai". Mesk miegojęs, Pranuk, ir kaip dabartinis jaunimėlis sako, varyk... Išsimiegosi po to... Ir cik neklausyk p. Dalijos, pasikalbėjimai su Vidiniu yra labai subtilūs ir reikalingi. (Jeigu jų tik nepermažai?).

2010-01-04 05:28 Dalija Kiliesiene
Deratės judu su Vidiniu kaip turgaus bobos, geriau darbo imkitės! Gerai pasakyta - gumą tempti nebėr kada.:)