VADINO ASILU...

Rytais iš Vidinio nelaukdavau blogos nuotaikos. Pakildavo kaip saulutė ir netgi kai jos nebūdavo danguje, pasišildydavau prie jo. Šviesa irgi, regis, apglėbdavo ištuštėjusį vienkiemio kiemą, prie jo prigludusį seną tėvulio sodą, apaugusį pušynu kalnelį, išdžiuvusią Ūso balą. Mokėjo Vidinis pasidžiaugti prisikėlimu, išeiti į dieną arba, kaip sakydavo, į jos gyvastį. Bet šis rytas toks, kad pradėjęs su juo kalbėtis, net savęs nepažinau. Nemanau, kad tobulai užrašau į dienoraštį, kas panorėta. Gali būti, kad šio įrašo svarbos netgi nesuprantu. Visi, neišskiriant manęs su Vidiniu, abejojame, ar jis tikras, bet pasakyti, kad - ne irgi niekas nepasakom, Tyliai dairomės ir laukiame, kas atsitiks ryt, poryt. Bet visi sutariame, kad tokiems dalykams dienoraščiai negali užversti puslapių.
*****
VIDINIS.
Sapnai man būna Dievo dovana,
O šiąnakt išgirdau, kaip asilu vadina.

AŠ
Nejau?
Bet kai kita būtis
Į prieangio duris taip spirias
Nepyk, net jeigu Dievas asilu vadina.

VIDINIS
Aš nesakau, kad jis.
Sapnų pasauliai margesni,
O dvasingumo ten daugiau.
Net pagalvoju- o! žmogau,
Kodėl tokia blanki mintis
Po tavo galvą vaikšto –
Kiek daug ten mokslo, patirties
Bet pasakyk, ką turim pas save iš ten?
Matyt, todėl ir išgirdau, kad asilas.
Bet jeigu aš, tai ir vis mes ilgaausiai.

AŠ
Na jau? Visi?
Gal prisivalgęs daug buvai?
Sapnai apsunkusių nemėgsta.

VIDINIS
Na, neklajok!
Man regisi, kad šitaip šaukė miestas.
O Dieve! Jeigu tai tiesa
Jo vardą numanau.
Tuomet ir asilo garbė
Į Jėzų Kristų rodo.

AŠ
Oho!
Bet gal, Vidini, patylėk.
Išties, kai beldžiasi būtis kita,
Net ir sapnuot nemokam.
Gyvenimu prišiukšliname Dievo langus
Tai nors sapnuos nebūkim asilais.

Supyko, oi supyko ant manęs Vidinis
Išgirdęs šitaip kalbant jam žodžius -
Dienoraštį iš rankų ėmė
Ir liepė atsibust -
Esą, ne jis sapnuoja,
Aš sapnuoju.
Ir nesvarbu, kad atmerktom akim.
Ir kaip jaunystėje,
Aukštai pakėlęs galvą,
Ištiesęs ranką,
Žvelgdamas tolyn:

VIDINIS
Žiūrėk! Tai asilas.
Ant jo ne tu, ne aš,
O Jėzus Kristus joja.
Nulenki galvą ir matyk -
Antai, Jeruzalė išėjusi,
Žolynais kelią kloja...

AŠ
Betgi žinai –
Ne asilo išėjo pasitikt.

VIDINIS
Žegnokis, Pranuci,
Ir asilu kaip kryžium,
Kol šitaip neištiks -
Dar vis pagonys esam...
Aš nežinau, kodėl
Lietuvoje bažnyčios
Šventų dalykų negeba priimt.
Bet atsimink- iš kur atėjo būti Vilnius?

AŠ
Atsimenu, Vidini,
Ir, prašau, neniršk –
Greit tavo sapnas užsimirš,
Nes jis - ne kunigaikščio Gedimino.
Jo niekas net vilku nepavadino.
Tiesiog girdėjo -
Staugia Geležinis Vilkas
Šimtais kitų vilkų
Tave gi asilu sapne vadina
Juk taip?

VIDINIS;
Ir taip, ir – ne.
Tas miestas
Kaip Jeruzalė – yra!
Bet reikia asilo, kaip Kristui
Kad įjot galėtum...
Bet asilas nejaugi aš?
O Viešpatie, atleisk!
O asile
Tu man sunkesnis negu kryžius.
Širdis nepriima tavęs.
Pagonis dar esu,
Pagonis, Dieve...
.
Ir paėmė Vidinis žvakę
Ir ryto šviesoje ilgai ji degė
Ir nežinojau, ką jam pasakyti
Jeigu tiki dar vis sapnais
Jeigu tiki jų išmintim
Ir Lizdeika,
Ir Vilnium.
...............................................................
...............................................................
(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-09 20:01
Komentaras:

2010-01-24 19:17 claustrofobas
liuks,,, patiko

2010-01-18 21:37 Leviatanas
pradėjau mąstyt, kad vidinis visai gali išoriniu būti

2010-01-11 21:37 Čia ne aš
Gražu. Su pagarba.

2010-01-10 07:54 bitele
...taip stipru ir teisinga, kad man su savo saldžiais sueiliavimais gėda. labai gėda...

2010-01-10 03:02 Dalija Kiliesiene
Betgi žinai -
Ne asilo išėjo pasitikt.

Kol šitaip neištiks -
Dar vis pagonys esam...

Dar vis pagonys esam...

2010-01-09 20:33 Genn
:) Nu kartais visai nieko, Pranuli, tas tavo klejon...a...e...tąsyne....a....e....nu sakykim - klajones su tuom vidinium paskaityti...Tik tas ciuckius tamstos fotkėj man tai kuom tai nepatinka...geriau jau kacalas būt, o tai jau visa Lietuva dabar taip šunimis apleista ir tiek jau jie sužmogyti dabar - ir aprengti, ir iš lėkščių valga, ir ant šaligatvių šika.., katinai da tiek tikrai neapnaglėję ;D