DAINUOJANTIS KELMAS

Tada, kai buvome (5)



Šklėriuose yra kur pavaikščioti - po ištuštėjusį namą ir kiemą, po seną sodą ir mišku apaugusį kalnelį. Nereikia eiti toli, kad suklustum - ėgė! niekur nuo jos, senatvės, žmogau, nepabėgsi. Bet tada atsitiko kitaip- neišleisdamas iš rankų dienoraščio nuėjau lig seno vieškelio, kuris dabar beveik nemato žmogaus, o juolab vežimo. Grįžęs atgal, kieme nesustojau, o perėjęs jį, keliuku per kalniuką nuėjau iki plento. Netoli, už poros šimtų metrų. Kelionė lengva. Gerai žinojau, kodėl taip- padėjo dienoraštis, jis jau nebuvo tuščias. Ir žinojau, kad tai, kas užrašyta, užmarštis nesunaikins. Gal ugnis, gal vanduo, bet tik ne užmarštis Tai kėlė ūpą. Ir nei metai sunkūs, nei kojos. O galvoje net daugiau šviesos negu dienoje. Ar ne stebuklas?
Mintys apie stebuklus buvo pažadintos anksčiau. Lig tada man atrodė teisinga, kad jeigu stebuklai šalia, jie sunkiai matomi. Ir, beje, neabejoju lig šiol, kad dažniausia jie būtent šalia. Džiaugiuosi, kad užtruko laikas, kuomet kasdien sugebu pasiųsti po citatą iš, sakyčiau, labai paprastutės, bet neįprastos knygutės „P.S. Myliu tave“. Tai trumpos p. s. pastabėlės iš motinos laiškų sūnui ir dukrai, tarpe kurių ir ši:
P.S. Stebuklų nereikia toli ieškoti, jie čia pat. Ar gali būti kas nuostabiau, kaip lerva, virstanti drugeliu, kiaušinio trynys - viščiuku, o gilė –galingu ąžuolu?
Prisimenu, skaičiau, o galvoje šmėstelėjo: ar reikia rodyti į tokius dalykus pasakant, kad tai stebuklai. Juk žinom, kad čia pat, aplink mus, ir net mumyse kažkas kažkaip vyksta taip, ko nemokame suprasti. Tačiau vis dėlto suprantu, kad kai iš kitų lūpų išgirsti pasakant, ką ir pats galėtum pasakyti, tuomet, regis, darosi svarbiau apčiupinėti artimiausią būtį, atitraukiant akis ir protą nuo dalykų, esančių toliau, toli ir tolybėse, nors tiesą sakant, naudos iš to nedaug – gilė, virstanti ąžuolu, o kiaušinio trynys – viščiuku, darydami stebuklus, savo misiją tęs, niekam nesistebint. Tik įdomu - kodėl? Į kokį akmenį žmoguje atsitrenkia ir sudūžta ar užgęsta stebuklo supratimas? Kodėl man taip nedrąsu prisipažinti, kad Karlonų kalnelį lemtis apdovanojusi net didesniais stebuklais. Kodėl taip nedrąsu ir Šventąją įrašyti stebuklų sąraše? Ar ne todėl, kad baiminuosi, jog kas nors pamatęs, kaip jai meldžiuosi, neapšauks kvailiu? O tyliai, kada niekas nemato, vis tik ir persižegnoju, ir pasimeldžiu. Kai vienam kitam artimesniam bičiuliui parodžiau Šventąją, jie suglumo, neiškart mokėdami pasakyti žodį, o persižegnojo taip lyg pats Dievas ranką kryžiumi pakilnotų. O koks šokas juos ištiks sužinojus, kad Šventoji pradėjo gimtyti, net įsivaizduoti nemokėjau.. Bet yra dar vienas dalykas- juo ilgiau į ją žiūri, atidžiau stebi, tuo jos poetinė trauka darosi didesnė, galbūt teprilygstanti tik labai didžiam meno kūriniui.
Net neatsimenu, kaip atėjęs prie plento, atsisėdau ant prieš keletą metų atsiradusio kelmo. Jis dar neapsamanojęs, dar kvepia smala ir staiga išgirstu, kaip dainuoju. Aš? Dainuoju? O Viešpatie, kada tai buvo, kai paskutinį kartą dainavau? Bet- ša. Gal tai nesusipratimas. Gal kažkas įlėkė į ausis, į klausą tą dainą, bet... dainuoju:

Pučia vėjai liūdni,
Nors žinau,
Jiems nereikia liūdėti
Po pasaulį jų kelias
Dažniausia audrotas.
Išvarvė Pučia vėjai liūdni,
Nors žinau,
Jiems nereikia liūdėti
Po pasaulį jų kelias
Dažniausia audrotas.
Išvarvėjo ir Žemė žvaigždyno ugny,
Kad galėtų gražiai sužaliuoti.


Tu atleisk man, mintie,
Už akimirką šitą laimingą,
Į svajonę kylu
Kaip į saulę prie lūpų prigludęs dangus,
Dievas kūrė juk žmogų ir sakė -
Tegu bus į mane panašus.


Pučia vėjai liūdni
Į akis... į akis sužavėtas,
Dulkės debesį suka prie jų, mėlynų.
Tu atleisk man, širdie,
Kad nemoku mylėti,
Kad ir grožį dalgiu
Įsijuosęs kertu
Kaip mirtis, kaip mirtis...



Pasidarė dar lengviau, svajingiau. Ir, matyt, todėl nuo liežuvio nuslydo pašnibždėti žodžiai, kad, girdi, gal dainuoja kelmas?
Ir daina nutilo. Sieloje temo, akyse miglojo. Tada, prieš tuos kelis metus aš pats atėjau su pjūklu ir kirviu prie įdomiai į viršų nuaugusios pušies. Šklėrių apylinkėse tik ji viena mokėjo taip gražia išaugti, pindamasi šakomis, išpaišydama jomis mįslingiausias figūras. Akys prilipdavo, pakildavo jos šakose. Grožis toks, kad daug kam knietėjo turėti jį arčiau savęs, savo namų aplinkoje. O kaip kitaip padaryti, jeigu nepaliksi jos vietoje kelmo? Ir tada, paskutinį kartą jai paošus ir nukritus ant žemės, atsisėdau ant atsiradusio kelmo, braukdamas prakaitą ir juo gesindamas džiaugsmą.
- Atleisk, gražiausioji, - stojausi nuo kelmo kaip tada, jausdamas, kad ten, po žeme,
dar šaknys gyvos, dar siunčia į kelmą syvus, o šis apsidengia lipnia smala ir ... dainuoja.

Dievas kūrė juk žmogų ir sakė -
Tegu bus į mane panašus...

Atsiminęs dienoraštį, pakėliau varno Goliaus padovanotą plunksną žinodamas, kad tai neturėtų būti užmiršta, bet prisiliesti ja prie popieriaus buvo nedrąsu. Žiūrėjau į ją ir atrodė girdžiu, kaip Šventoji kartoja jau anksčiau pasakytus žodžius, kad iš varno Goliaus plunksnos tikimasi daugiau, negu parašo po eilėraščiu, Vidinio sukurto varnui Goliui.
- Manau, kad supranti, jog iš plunksnos tikimasi didesnių darbų. Taip juk?