Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

GEGUŽĖS 25



Gegužė 2010
teka 04:59
leidžiasi 21:33
ilgumas 16.34

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 15°C, trumpai palis
Rytoj 5°C / 14°C, trumpai palis

25
ANTRADIENIS

Bedas Magdalena Almantas Danutė Urbonas Evelina

Tarptautinė Afrikos diena pasveikink
Tarptautinė dingusių vaikų diena

Centas mažiukas kaip jūros lašiukas, o turtus sudaro.
***********************




Ryto indėnai (1)

Jie pasirodė tuoj po sapno, man dar nesuspėjus nusikratyti mieguistumo. Bet numaniau, ko jie atėję. Apsivertęs ant kairiojo šono, truputį paklausiau, kaip plaka širdis, nukėliau kojas ant grindų ir atsisėdau ant sofos- lovos kraštelio.
- Smagu jus matyti. Teismas eina? Regis, taip reikia suprasti.
- Ne visiškai taip. Esame tesimo pagalbiniai. Sakytum, jo užgaidų vykdytojai. Nors pasitaiko ir priešingai
- Priešingai? Kaip suprasti? Teismas paklūsta jūsų užgaidoms? Argi ir taip būna?
- Pasitaiko. Kaip, pavyzdžiui, šį kartą. Atėjome pranešti, kad būtumei pasiruošęs, - kalbėjo didesnis, vidutinio ūgio, tvirtesnės sandaros vyras. Kalbėjo ramiai, nereikalaudamas, kad kalboje būčiau greitesnis. Atrodė, kad jiems svarbiausia būti šalia manęs ir budėti, kad nežinia kur nepradingčiau. Taip, beje, ir dariau - pasirąžiau, pažiovavau, žvilgtelėjau į ryto šviesos nubalintą langą, už kurio žydėjo obelys. Jau anksčiau buvau suspėjęs pagalvoti, kad , ko gero, taip gražiai obelys dar čia niekuomet nežydėjo. Dažniausia priekaištų sulaukdavusi Marytė – išsišakojo, tapo galingo obelimi, kad nors malkas skaldyk ir jomis krosnį kūrenk – ilgai žiemai užteks, tačiau žiedų nekraudavusi. Sukraudavo vieną kitą dešimtį žiedų ir tik tiek. O va šiemet tiesiog stebuklas –žydi taip, kad nesupranti, kokia šakelė išlikusi be žiedų. Vienas šiuometinis toks jos pražydėjimas nuplauna visas nuoskaudas, kad tiek metų buvusi beveik tuščia. Kitos obelys irgi lyg pienu aplietos.
- Taip, gražiai žydi sodas. O slyvos jau nužydėjo, -pasakiau lyg sau.
- Jos irgi gražiai žydėjusios. Ir ypatingai Kaukazo slyva,- pritarė mano pašnekovas.
Priėmiau jo žinią ramiai, nepakėlęs akių ir net jomis nepaklausęs, iš kur jis tokius dalykus žino. Buvo aišku, kad žino ir ne tik, beje, sodo reikalus. Svarbiau buvo suprasti, ką ryto svečiams galėčiau protingai pasakyti - aiškinti, paaiškinti, neigti, teigti. Jau nebeatsimenu, kaip vakar gyvenau ir ką veikiau, o per tiek dešimtmečių... Vis manydavau, kad pragyventas laikas kaip akimirka. Tačiau dabar netikėtai suprantu - didelį laiko gabalą sunaudojau savo gyvenimu. Labi didelį.
- Protingai kalbi, žmogau.
- Ar aš kalbu?- suklusau.
- Kas žmogaus mintyse, pone, tas ir dievų ausyse. Bet jūs neskubėkite keltis, taisytis ir nepaisykite, kad šis rytas kiek kitoks. Mes irgi neskubame ir tavęs neskubinsime. Atėjome pranešti, kad būtumei pasiruošęs baliui.
- Ne kurčias. Girdėjau. Suprantu, kad bažnyčios nepakanka.
- Mudu indėnai. Girdime dažnai, kaip skambina bažnyčių varpai, bet įpratom gyventi savaip ir ar skambina ar ne, tačiau nepaisome, lyg negirdime. Varpai su bažnyčia netrukdo mums, mes – jiems, - klausiausi ramios, protingos kalbančio indėno šnekos. Atrodytų, reikėjo stebėtis, kad šis indėnas taip meistriškai išmokęs lietuvių kalbą. Antrasis tylėjo ir atrodė, kad būtent todėl tyli, jog lietuvių kalbos nežino. Bundantis rytas su sodo spalvomis įsiliejo į sielą – ramu, teisinga, suprantama. Gal todėl, kad be indėnų žinojau, jog senokai sunoko laikas, kuomet reikia ruoštis paskutiniam baliui, kad tai net svarbiau, negu seiliotis kasdienybėje - regis, darai kažką, o iš tikrųjų nieko nepadarai. Kitas kartos nušuoliavo į priekį ir jau niekam neįdomu užtrukti, užsibūti laike prie tavęs, kuris pasitarnavo joms tramplynu į ateitį.
- Suprantame, pone, kad esame sodo sezono pirmieji svečiai. Ar ne taip? - atsargiai pasiteiravo indėnas.
Sieloje kažkas suvirpo, suskaudo.
- Ir todėl atėjote, kad... greičiau. Kad neužtrukčiau čia.
- Jau sakėme. Atėjome pranešti, kad pasiruoštumei. Jeigu reikėtų, galėtume padėti.
- Jeigu peržegnočiau, vis tiek neišnyktumei.


- Dėl to neišnykstame. Esame dangiškų teismų tarnai. Ir patys žegnojamės, ir kitus žegnojame, bet svarbiausia mums – padėti. Mūsų gyvenime žegnojimasis ir poteriai praranda prasmę. Žinome, kaip jums negera. Siela pilna publikos – pažįstamų, nepažįstamu, draugų, priešų, o nėra į ką ne atsiremti , nei su kuo kautis. Tyluma. Glaustais žiedais sodas žydi, bet dar tirščiau užgulė tyla. Manom, kad jums labai reikalingas kompanija - pradžioje bent du, trys žmonės, tačiau ištikimi, ir savo draugų nepaliekantys.
- O Vidinis? O varnas Golius?
- Dar pasakyk: „o šunelis Kandžiukas“? Šeima, kokia ji bebūtų, yra šeima. Kalbu apie draugus ir gerus pažįstamus. Tačiau ištikimiausią būtybę, regis, irgi užmiršote – neišgirdau jos nei šeimos, nei geriausių draugų vardyne. Kaip čia taip?
Rytas kilstelėjo saulę, migla išsiblaivė ir mieguistumas dingo it nuplautas šaltu vandeniu. Į akis sužiuro Pastogės departamento apystata – seni, aptriušę, gerai pažįstami archajiškos išvaizdos baldai, bet šį kartą jų matymas buvo neįprastas. Ne todėl, kad tarp jų atsirado du indėnai, o labiau todėl, jog prisiminiau, kad pirmą kartą nakvynės pasilikau departamente. Nusileisti laiptais žemyn jau atrodė pavojinga, kad nenubildėčiau kaip bulvių maišas jais žemyn. Tačiau didesnis baimės šaltis įkrito dėl išgirstos indėno žodžiuose nuostabos – „kaip čia taip“? Net ir jis tokios užmaršties šitame pasikalbėjime nesitikėjo.
- Jūs apie knygą- segtuvą? – vėl klupau klausdamas ir taisiausi: - Apie Šventąją? -tačiau netrukus pats suvokiau, kad į panašus klausimus mano ryto indėnai neatsakinėja.

(bus daugiau)

0 komentarai (-ų):