KELIAS

Nemanau, kad kas sumanytų laukti tokio laiko, nelaukiau ir aš, tačiau jis atėjo, kai pradėjau jausti, net girdėti, kaip kalba aplinkos daiktai. Ne visuomet, ne kasdien ir net ne bent kur, bet sakau, jog įsigėrė savastyje neįtikėtina realybė, kuomet jos negaliu nepaisyti. Man dar nesunku atsiminti, kad ir jaunesniais laikais pakalbindavau ir medį, ir akmenį, ir upę ar ežerą, bet šitų dialogų priežastimi paprastai būdavau aš ir nuo manęs priklausydavo, ar kalbinu, ar ne. Dabar vis dažniau pajuntu, kad iniciatyvą perima aplinkos daiktai ir bene ryžtingiausiai tai padarė kelias. Ar girdite, ponai? Tikėkit, aš neapsirikau įvardindamas... kelią. Tą pilką, pilkiausią, sausrymečiu dulkstantį kelią.
Stovėjau kiemo pakraštyje, kur, atitrūkęs nuo plento, keliukas, peršliaužęs per nediduką miško kalnelį, sustojo kone prie mano kojų. Niekuomet neatrodė, kad kažkas su juo galėtų atsitikti ir jis nebūtų kaip vakar, užvakar ar dar seniau.
- Žinau, Pranuci, kaip tau rūpi turėti gerą dienoraštį. Brandindami jį nemenka drauge, kurioje ir varnas Golius, ir Šventoji, Vidinis, ir... Žodžiu, jūsų ten nemažai. Net vaidinimas ir kelmas. Viliuosi, kad dienoraštį turėsite, bet labai abejoju, ar galėsite juo nuoširdžiai pasidžiaugti. Jeigu jis tik dėl kvapo, dėl prestižo, ar verta kankintis, užsiimant nelengvu darbu?
- Ar kas atsitiko? – klausiu, mėtydamas akis į šalis ir nesuvokdamas, kas šneka. Aplinkui lyg nei gyvos dvasios. Lyg vienas.
- Jeigu tikrai nori, kad dienoraštis būtų, kaip jau parašyta - didelis, drūtas, negirdėto - nematyto aštuoniasdešimties metų storumo, prašau, priimk ir mane į kompaniją.
- Kodėl sakote “aštuoniasdešimties metų storumo? “ Ten parašyta dešimčia metų mažiau.
- Klaida. Ir nemenka. Tokios apimties dienoraštis jau turėtų būti. Bet tiek to. Jeigu nenori, kad nerodyčiau pirštais į tavo amžių, nerodysiu, bet įsidėmėk, kad be kelio faktiškai joks dienoraštis neapsieina, o dideli, galingi dienoraščiai – juo labiau.
- Tikrai?
- Negi abejoji? Tokiems dalykams net ir laiko neturi. Tai ką? Imi? - ryžtingai paklausė.
- Tuoj pat? - atsiliepiau klausimu, bet susigėdau ir beveik familiariai: - Gerai, brolau, nors visa tai labiau panašu į sapną. Kelias ir... Ar kas gali tokia drauge tikėti? Vyksta kažkas ne taip, kaip anksčiau ir žmonėms įprasta, - pasakiau ir išgirdau man gerai pažįstamą dainą, bet visuomet ją dainuodavo Tomas Vaisieta, nepamiršdamas pasakyti, kad tai jo tėvo mėgiamiausioji daina. Tomą jau išmokęs išgirsti iš toliau, o šį kartą dainavo ne jis. Tai nekėlė jokių abejonių. O ausyse pragydusi dzūkų tarmė nemokėjo iš dainos išmesti jokio žodžio. Šitaip ją dainuodavo ir Tomas Vaisieta.
Oi, kur aš geriau uliavojau
Sau jaunų mergelį pasdabojau.
- Betgi tai ne Tomas. Negi manote, kad galėčiau apsirikti? Jis perlojiškis, nors gimė Noruliuose, - kažkodėl įtikinėjau, nors nei klausė, ne ką.
- Prisėsk, - pasiūlė kitas balsas ir, lyg kas lengvai kilstelėjęs, pasodino ant pavartės akmens. Dar bandžiau pasimuistyti, lyg nenorėdamas užsėsti akmenį ir jausdamas, kad ne kas, o būtent jis, akmuo, siūlo savo paslaugą - sėdėk, sėdėk. Argi gaila?
- Mes gi nesakom, kad dainuoja Tomas, - pasakė kelias, - bet tai, ką čia girdi dainuojant, jau iš anų laikų. O jie toli, palikti aname amžiuje. Ar Tomą pažintumei, nežinau, o kad nepažįsti savo tėvo, tai, sakyk, kaip be tokios atminties atrodytų dienoraštis?
- Mano tėvas? Tėvas mano? Jis dainuoja šitą dainą? Dabar?
Ir kelias, ir pavartės akmuo tylėjo, matyt, negailėdami laiko, kad kažkaip pasireikščiau, atsiliepdamas į tokią dirginančią žinią. Bet aš tik dar kartą ir gerokai tyliau klausiau, norėdamas bent sužinoti, ar gerai suvokiu, kas man sakoma.
- Smuiką turėtumei atsiminti. Tėvo.
- Taip. Smuiką atsimenu. Ir, regis, du - tris kartus mačiau ir girdėjau juo griežiantį.
Oi tu mergela lelyjela,
Ar aisi už many bernužėlio?
Tai jau buvo dainininkas su smuiku. Jau net nežinau, bet gal pats angelas sargas pakuždėjo supratimą, kad Vincui Karlonui reikėję išgiedoti daug dainų, kol pagaliau būsimoji mano motina būtent šiuo keliu atėjo į šį kiemą. Buvo nesmagu, kad man reikėjo nemažai laiko, kol pagaliau susivokiau, kokis gražus epizodas ateina į dienoraštį. Ir kas galėtų pasakyti, iš kieno lūpų, iš po kieno skverno jis atsiranda? Bet dar blogiau, kad niekas negeba tokia teisybe patikėti. Žiūri gailestingomis akimis į senatvės išartą veidą ir lyg patys sau, lyg kitiems – būna, būna... Visko būna, kuomet žmogus taip nužydi. Net ir boba Vilniun būna, o nežinai, kur dingusi...
Suprantu, ką tai reiškia, bet kaip padaryti, kad ir jie išgirstų tai, ką ir kaip girdžiu aš. Galėčiau pavaidinti, kad netikiu savastimi, stuksenti į smilkinį pirštu – esą, ko iš kvailio norėti? Bet nuo to niekas nesikeičia. Ir yra kaip yra – girdžiu smuiko muziką ir dainuojamą dainą, kurią net pramokau iš Tomo Vaisietos lūpų ir todėl dabar niekaip nesuvokiu, kad dainininkas ne Tomas.
Ar aisi už many bernužėlio,
Ar tu būsi mano priesagėlė[i]?
- Ir vis dėlto, vieškeli ir akmenėli, leiskit man patylėti, - paprašiau lyg kaltinčiau juos už tai, ką girdžių ir kad realybė sveiku protu nesuvokiama. Bet ar galima kalbėti apie „sveiką protą“ kuomet nuo viršugalvio jau nuslydęs net paskutinis plaukas. Kad ir žilas, bet kuomet jis viršugalvyje, atrodai, kad dar civilizuotas.
- Nenori mane vadinti keliu?
- Tai jau visai nesvarbu. Mano padėtyje visai nesvarbu, kelias ar vieškelis, - bandau nuslysti į šalį, bet suprantu - nors imk ir atsikvėpk visa krūtine, kad išgirstų Karlonų kiemas. O sieloji jaučiu ne lyg džiugesį - lyg giriu pats save, lyg kas kitas giria, kad, girdi, ak, koks esu protingas senis. Ir net sugebu iš to paties bokšto atsišaukti: o kodėl- ne? Keliu akis, nesunkiai akiplotyje sutalpindamas visą atšliaužiantį į kiemą kelią. Žvalgausi, laukdamas pasirodant dainuojančio smuikininko. Ir suprantu, kad iš tikrųjų, ar kas gali suprasti Dievo kelius, ar gali kas paneigti, kad Dievo valiai galėtų nepaklusti toks stebuklas.
Dainininkas dar tuomet nebuvo mano tėvas, bet vis dėlto galėjau jausti, kaip dramatiškai sieloje atrodo toks reginys.
- Puiku, - pasakė kelias
- Puiku, - atsiliepiau jam, - Kas Dievo duodama - nevalia kratytis. Gyvenimas Dieve yra daugiau negu gyvenimas žmoguje Gali būti, kad toks amžius subrandina gyvernimą Dievuje.
O kelias bumbt bumt, lyg kas sunkaus juo eitų, ir, esą, klausyk

[i]Pas mus kalneliai kakaviniai...
- O akmenėliai cicnaginiai...

(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-05 16:55
Komentaras:

2010-01-14 21:02 Leviatanas
tikrai labai rimtas(savo tonu), shiek tiek trikdantis pasaulis. Kita vertus, besijaucianti vidiniškumo (tas vidinių personažų nevisiškas realumas ir kartu nevisiškas susimbolinimas) tikrovė labai gražiai sumaišyta.

2010-01-07 20:49 Saša
Aš tik paspoksojau, ne man suprasti, kas čia rašoma

2010-01-07 18:37 vaikystė du kart
gražu

2010-01-06 08:54 agricola
ir Sokratas buvo nuplikęs...

2010-01-06 01:07 juozupukas
Žavi ir išmoninga įvairovė. Lengvas dialogas. Bet noriu pataisyti dzūkiškumą, jums leidus. Žodis "cicnaginiai" rašomas ir tariamas su "t" vietoje antrosios "c". Citnaginiai, nes t raidė nėra visiškai išguita ir dzūkiškos šnektos.

2010-01-05 18:53 Dalija Kiliesiene
Kalbėti neužtenka, reikia, kada išgirstų.
Gal kalbėjo seniai, tik negirdėjai?