Ir štai atsitinka taip, jog mudu su Vidiniu vienu metu suprantame, kad reikia suklusti ir patylėti. Vidinis pūstelėjo ryto šviesoje degančią žvakę. Atsidusau jau jai užgesus ir suvokęs, kad tie lengvi žodžiai, kurie burnoje dūzgė kaip bičių avelis, dabar apsunko- poezija vėl perėjo į prozą, bet tai kartu reiškė, kad sulėtėjęs širdies ritmas daugiau veiklos perleido smegenims. Tai, kas buvo pasakyta širdimi, reikėjo perklausyti ir sukramtyti, sulipdant į atomą esmę.
- Taip, - pasakė sau - ne sau Vidinis, atitraukdamas varno Goliaus dovanotą plunksną nuo dienoraščio ir slėpdamas ją aprangoje, aplipusioje kišenėmis. Jų daugiau negu reikia, bet Vininis šventai tiki, kad bet kokia atsarga gėdos nedaro. Tiesa sakant, kišenės jį net puošia. Nepastebėjau, kaip toks pomėgis atsiradęs, nors gerai prisimenu jo skurdą nuo batų lig kepurės. Aprangoje daugiau skylių ir lopų, negu išlikusio pirminio audeklo.
- Taip, - atsiliepiu tuo pačiu žodeliu, - pasikalbėjome ir su Jeruzale, ir su Raigardu. Belieka palaukti, kada iš kibirkšties įsiplieks ugnis, gaisras. Ne, ne, nemanyk, Vidini, kad paistau apie revoliuciją. Suprantu, kaip labai mums reikalingos nors bent kiek didesnės galimybės sugrąžinti į saulės šviesą, kas mums priklauso.
Vidinis suvokė, apie ką kalbu, bet atsakyti neskubėjo, manė, kad garsiau apie tai kalbėti dar anksti. Tačiau vis dėlto, kalbėjome rūpimo reikalo linkme, bet lyg išlaikydami paslaptį.
- Manau, jog sapną ir net nuojautas reikia suprasti, kaip signalą, kad jiems pasisekė.
- Tai jau signalas iš ten - iš Astės, Ypatos, ponios Citatos, Tomo Vaisietos, viso karietos ekipažo, - regis bent truputį buvo ryžtingesnis Vidinis. - Ir jeigu tikrai taip, ačiū dievuliui, kad sugebame netriukšmauti dėl nežinia kur dingusios karietos. Maniau, kad tauta jos greitai pasiges, o, pasirodo, kad – ne. Nėra ir nereikia. Bet kol kas dar - ša, dar - ša. Kaip iš tikrųjų jiems sekasi, per anksti kalbėti.
- Betgi sutarėme, kad sėkmės atvejų bus pasiųsti stebuklai. Ar –ne? Net nekalbu apie tavo sapną. Atsimink, ką tik buvusį mano kalbėjimą su tavimi. Jis kaip iš Bairono ar Adomo Mickevičiaus lūpų. Ar ne stebuklas? O kaip jis atrodo dabar? Stebuklas baigėsi, poeziją išnyko, tačiau žinia apie ją išlieka. Tiesiog privalome tikėti, kad Astės kelionė pasiekė tikslą.
- Tikėkime, Pranuci, kaip įmanydami geriau, bet neužmiršdami abejoti. Atrodo, lig šiol mums tai pavyko. Tylėjome taip kantriai, kad atrodė, jog patys užmiršome, kad mums bent kiek rūpi Astė ir jos komanda. Net tave žmonės liovėsi vadinti vežėju.
Tai buvo pirmas atviresnis pašnekesys po to, kai Astė, perėmusi iš manęs karietos vadžias, išvažiavo nežinia kur. Iš tikrųjų, tas „nežinia kur“, buvo įvyniotas tyloje, laukiant pasirodant pirmųjų stebuklų. Dabar jie lyg yra, ir visgi nepalieka abejonė - ar tikrai? Burnos, įpratintos tylėti, pasiruošusiuos užsičiaupti tuoj pat, bet nuotaika jau buvo kitokia, atrodė, kad galime it kaimo bernai, apglėbti per pečius ir uždainuoti kaip seniai seniai. Suvokėme, kad jeigu Astei pasisektų stabtelėti bent ties Raigardo miesto vartais, pasaulis pradėtų eiti iš proto ir tai prasidėtų nuo mudviejų su Vidinių, pasirodžiusių su tokia žinia apie surastą kelią į Raigardą. Mes jos laukiame, jos bijojome ir tai teisinga, nes žinome, kad pirmiausia kelią pastos bažnyčia. Suprantu, kad baimės akys didelės, bet kitaip ji negali pasielgti ir todėl jos priešišką nusiteikimą priimame su pagarba, melsdamiesi prie jos pačios altorių, kad Raigardas miestas sugrįžtų atgal.
- O kada tai prasidėjo, a? Ir nuo, ko.. a? - panūdo pasidairyti Vidinis. – Nuo amžinybės. Jau buvau beprarandąs viltį, kad kažkas atsiras pozityvaus mūsų laukime.
- Betgi, dėde Vidini, tai prasidėjo ne nuo amžinybės. Prasidėjo nuo tada, kai su dzieduliu išgirdote pasaką, - atsilipė Šventoji.
- Ha, ha, ha! Štai kokie esam konspiratoriai, a? - nelaukdamas linksmai atsiliepė jai Vidinis. Iš tiesų, nuo savęs žmogus negali pabėgti. Ir neatsitiktai tu - mūsų Šventoji. Kaip gerai, kad esi. Bet kodėl sakai, kad tai pasaka? Niekuomet netikėjau, kad tai pasakai. Nie-kuo-met! Klausk dangų, klausk pragarą ar dziedulį. Jis tai netgi geriau žino.
- Taip, Šventoji, dėdė Vidinis niekuomet tuo netikėjo. Ne todėl, kad nuovokesnis. Jam geriau pasisekė. Buvo susitikęs tą moterį. Todėl nesunkiai ir mane įtikino, kad tai nei pasaka, nei legenda, nei sakmė. Ir prašau –panašu, kad greitai lenksimės tiems, kas mudu šauks asilais, - pasakiau ir pridūriau, - žinoma, Kristaus.
- Tuomet manęs čia nebuvo. Net ir tos karietos, kuria Astė išvažiavo, irgi nebuvo. Taip užrašyta. Tik pagal užrašus ir sakau, kaip atrodęs tas tada.
Susižvalgėme su Vidiniu ir tylėdami išsiėmėme varno Goliaus plunksnas. Mintyse bandžiau atsiminti jau neartimą įvykį, bet kai sužinau, kad jie kažkada vežioti „Dženės“ karieta, atlyžtu, nes suprantu, kad toji atmintis praryta amnezijos. Šis nutikimas irgi iš tų laikų, kai lepinomės „Dženės“ kelionėmis, bet jai sudužus, jis išliko kai kuriuose užrašuose, kurie atsiradę knygos – segtuvo valdoje. Jau atverčiau ir dienoraštį, kad iš Šventosios, pasak atsiradusio žargono, priimtume gimdymą. Varno plunksnos ar jų rašalas neįtikėtinai greitas – užrašydavo tekstus, nepraleisdamos nė žodelio, nepaisant kaip greitai būtų perskaitomi. Bet ūmai Vidinis:
- Ne, ne! Dar ne laikas! Aš ne kunigaikštis Gediminas, kad mano sapnas pildytųsi ir, beje, kuris iš mūsų galėtumei prilygti jo žynio Lizdeikos gebėjimas perskaityti sapnų turinį. Ne, ne! Dar ne laikas! Nesame tikri, ar išeidami iš paslapties, nepakenksime Astės kelionei. Dieve saugok! Betgi, ponai, šitokio prašymo ir Dievas nenorės išgirsti. Nemanykime, kad jis galėtų pasielgti kitaip, negu bažnyčia.
Vėl tyla, bet po triukšmingo Vidinio išpuolio, ji atrodo ypatingesne. Jaučiu, kaip spengia, bet ne ausyse, o aukščiau, viršugalvyje.
- Bet jeigu taikotės į galingą aštuoniasdešimties metų storumo dienoraštį, tai pradedu abejoti. Dėde Vidini, dzieduli, juk taikotės? O bažnyčia irgi dar ne Dievas. Dar ne Dievas, - ryžtingai ir netikėtai pareiškė nuomonę Šventoji. Bet tyla dėl to tik gilėjo, daiktai tolo, darėsi nepasiekiami, bet... atsiprašau. Ne visi daiktai taip. Matau, kaip priešingai jiems, prie mūsų artėja žvakė. Ir:
Prisiliečiu prie žvakės -
Žvakė dega.
Ir vėl jaučiu, kaip burnoje
It paukštis stebuklingas šneka,
Vėl žodžiai bitėmis
Kaip avilys sudūgzta.
AŠ
Vidini, leisk man žodį tart -
Nesidairyk, kuomet ir pats esi stebuklas...
Kvailai atrodo
Šviesoje uždegti žvakę,
Bet kaip be jos?
Mačiau, kaip jos ugny
Drugeliai dega,
Atskidę iš tamsos.
Negi ir mes iš jų pasaulio?
Bet jeigu net ir taip -
Jau laikas pasakyt
Kuo esame
Net būdami Savy
VIDINIS
Skaityk, Šventoji.
Juk Biblijos esi
Paskutinioji
Šešiasdešimt septinta knyga.
Ir nesvarbu, kad tai kol kas
Težinome tik mes...
(Iš “Tada, kai buvome“)
2010-01-13 00:07
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
Komentaras:
2010-01-14 08:14 Saša
Prašvito nauja diena ir aš pradedu įsisavinti Prano dirvonus...
2010-01-13 13:21 agricola
sakai Dievas prašymo negali išgirsti...dažnai taip būna ribinėje situacijoje...kažkada teko skaityti paskutinius vokiečių kareivių laiškus iš Stalingrado, tai ten vienas vokietukas, giliai tikintis, rašė namo, kad jam atrodo, kad Dievo nėra...nu bet čia ne į temą...5
2010-01-13 11:37 juozupukas
Kaip gera turėti Vidinį... Ir nereikia jokių kitokių draugelių ir draugucių...
2010-01-13 06:32 Dalija Kiliesiene
Ateinu atsigaivinti, pailsėti, naujas mintis pamintyti - ne Tavo, tik Tavų pažadintas
2010-01-13 00:26 Čia ne aš
Norėsiu visą kūrinį kada nors po ranka turėti. Sušyli nuo jo...
