Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

Gruodis, 4

PŪKUOTUKO DRAUGEI - PRANAS:
2010-12-03
Ačiū Jums už labai mielą, šiltą, man labai gerą laiškelį su iliustracija.
Būkite visuomet laiminga ir kūrybinga.
Iki kitų susitikimų!





Gruodis 2010
teka 08:20
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.36

Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena

4
ŠEŠTADIENIS

Barbora Osmundas Vainotas Liugailė

Šv. Barbora

Iš sniego košės neišvirsi



********************************************************************




Nebūti neįmanoma (19)

Daugsyk skaičiau
Ir, glamonėdamas žodžius,
Dėliojau sieloje,
Kur jiems turėjo būti gera
Ir nežinodavau, ką reik daryt,
Kai jie pakildavo į karą
It kulkų švinas atviri
Ir nusitaikę neprašaut pro šalį.

Ko, Viljamai,
Taip skaudžiai į akis žiūri?
Negi manai, kad man smagu tave kankinti
Ir barti sonetu, kuriuo
Žadėjai man negreitą mirtį:

"Dėkingų savo ainių akyse
Tu dešimt kartų būsi atkartotas"

Atrodytų, kokia puiki dalia
Kaip šitaip džiaugias žemės žodžiai
Ir šviečia publikai tuo atvaizdu,
Kurį jaunystėje nešiojau.

O Viljamai, bičiuli, taip mylėjęs,
Kad pats savęs nepaisęs, man buvai dosnus,
Aš noriu sugrąžinti šias idėjas
Ir visą, iki paskutinio veido bruožo
Kitokiai lemčiai atiduot save -.
Net negirdėti atmintyj, esą:

Ir iš mirties nelaisvės išvaduotas
Ją pasitiksi širdimi drąsia, -

Nes tavo atvaizdas nežus vis viena
Net ir tada, kai būsi po velėna“


Prie jos, velėnos,
Jau nubiro mano žingsniai,
Ir patikėki, Viljamai, kad nebaisu,
Net keista, kad ne čia, Žeme,
Išeinančius juos siela girdi,
O girdi ten, nueinančius dangum -
Jei netgi panorėtumei nebūti
Nebūti neįmanoma, Poete ir Žmogau.
Ne angelai po sielas vaikščioja ir šitaip tiki,
Tai AŠ, fantazijomis nugalėjęs mirtį,
Tai AŠ, atėjęs žodyje
Prie įvairovės būtyje priglust.
Velėna gi
Te želia želia žolele,
Dainuojantį kitaip mane,
Dainuojantį nenykstančių dalia...



Kaimynas
2010-12-04
Pagaliau vakar atgavau, o šiandien ir baigiau perskaityti Tavo „ Eilėraščių sėją“. Radau ten ne tik jau man žinomų, kai kur gal pakoreguotų, bet ir niekad negirdėtų kūrinių. Galėčiau girti visus juos krūvoje ar po vieną paėmęs, bet tai vargu bau ar būtų Tau įdomu ir nauja. Parašysiu tai, kas mano nuomone turėtų atsverti anokius pagyros žodžius. Šiuos padiktavo gyvenimas, tiksliau dzūkutė Alė. Skubėjau baigt skaityti, o ji ir klausia:
- Tai negi atsimeni viską ką dabar taip greitai čia perskaitai?
Nedvejodamas atsakiau, kad taip, ir tik po to susimąsčiau kodėl iš tiesų prisimenu, nes eilėraščių tikrai nemažai. IR priėjau išvados, kad čia atsiminti (kaip tekstą) nelabai ir reikia, nes mano galvoje Tavo poezija išsiliejo į sudėtingą, didelį , apimantį visą Dzūkiją paveikslą, kurio centre Šklėriai su savo pušelėmis, su varnu Poliumi ir titnagine, o kiek toliu Merkį, Ūlą, Grūdą, ir dar daug smulkmenų kurių visų vardinti gal ir nereikėtų. Bet svarbiausiai, kad toje drobėje aš aiškiausiai regiu Žmogaus –Poeto portretą. Ne, ne išorinį, bet sielos atvirą, neretai kraujuojantį, portretą. Pranai, broleli, tavo eiles skaityti reikia ne tiek akimis kiek širdimi. UŽ tai Tau didelis Ačiū. Ne vien nuo manęs, bet ir nuo mano senutės mamos.

Pelėda
2010-12-04 14:45:10

Ačiū, Jonai. Nuoširdžiausiai.
Atskirai dar AČIŪ, kad paminėjai ir motiną.