 |
| Stepono bažnyčia |
O siela, atsiverk
Vėl sustojau prie paveikslo su jame nupiešta fraze
ir jos daugtaškiu pradžioje, tačiau šį kartą parūpo daugiau, parūpo
ir paveikslo rėmas. Beje, matytas lyg.. Iki šiol jis man buvo nebuvo, ar bent
neatrodė, kad reikėtų paisyti, nes akių nuo jo neleido atitraukti būtent frazė
su jos daugtaškiu. Matyt, jaučiau, žinojau, kokias didelės erdves žymi
jis, kurios jau išvaikščiotos žmogaus, apgyvendintos juo. Taip manėsi. Dabar
buvo gerokai kitaip. Paveikslo rėmas tarytum reiškė, kad nepaisant jog ši erdvė
išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad tai leista
sužinoti daugiau, negu apribota rėmais.
Čia priėjęs stabtelėjo Cieksas Žalbungis ir tarė:
– Kai proza rodo į daugtaškį, nejučia pavirsta poezija. Per tūkstančius metų išvaikščiota...Mintis visą sielą užgriebia.
– O rėmas? Kam jis čia reikalingas? – tarytum dėl manęs pasidomėjo Pro
– Rėmas? Iš tikrųjų, kam jis čia reikalingas? Ir kodėl jo būtent tiek, o nei daugiau, nei mažiau? Įdomu, a? – sukluso Žalbungis. Žvilgtelėjo į mane ir pamanęs, kad jo nepažįstu, tuoj ir pats nusiteikė „nepažint“. Nusisuko pakalbiui su Pro (proza):
– Galima spėti, kad rėmas reiškia, ką ir patarlė: aukščiau savo bambos neperšoksi. Tik iki tiek, iki rėmo. Tačiau tai vėlgi mįslė.
– O gal rėmas, kad neiškristų gimdyvė su naujagimiu, su jo pirma kalba, o jos – pirma šypsena jam?
– Manai? – sukluso Žalbungis. – Tačiau jeigu tik tiek, tai nebūtų didelis praradimas. Net jeigu iš paveikslo iškristų ir priėmėja Kukauskienė. Arba ir Šimas su Marcele. Taigi gimdyvės tėvai.O sakau gi, kad pamačius frazės paveikslą, mintis visą sielą užgriebia. Labiausiai per daugtaškį.
– Ačiū, pone, – padėkojo Pro Žalbungiui, sujudusiam išeiti ir keliančiam kepurę ant galvos. Jam nuėjus pasiteiravo, kodėl nesipuoliau pasveikinti su man pažįstamu žmogumi.
– Kas atsitiko, Pranuci? Ir pasisveikinti nepanorai. Anas irgi?
– Kodėl Žalbungis – „ irgi“ nežinau. Ir, žinoma, netiesa, kad aš nepanorau. Tai rimtas vyras. Su juo man šnekėti nepaprasta. Girdėjai, matei: stabtelėjo ir aiktelėjo. Tačiau didingame reginyje ne tik gimdyvę su kūdikiu pamatė, bet ir jos tėvus, o mano senelius, - pakalbėjau ir netikėtai pats sau paraginau: – Rašyk, Pro, pabandysiu padiktuoti.
– Va, va! Į knygą, taip?
Maudymasis pirmame vandenyje užčiaupė berniukui gerklę. Nutilo. It apsidžiaugė. Gal pasijuto grįžęs iš kur atėjo – į motinos įsčias. Šlapia pala supo, spaudė jo kūnelį su išpūstu raudonu pilvu. Senoji Kukauskienė, įgudusi tokiuose darbuose, šiepė bedantę burną ir pūtė iš jos nereikalingus žodžius . Dabar čia atėję ir Šimas, gimdyvės tėvas, mano senelis. Atgrubusiais pirštais suko į storą suktinę tabaką ir kuomet tai buvo meistriškai padaryta, vieną, kitą, trečia kartą džirgšterėjo skeltuvu per titnagą ir aitrus įsirusenančios pinties kvapas paliudijo jo pastangų sėkmę. Šimas neskubėjo glausti suktinės prie įsirusenančios pinties. Atidžiai nužvelgė nurimusį besimaudantį vandenyje anūką, pasižiūrėjo į gimdyvę ir tik tada prisiminė, kokiam reikalui suktinė. Mėlini dūmai išvirto iš jo nosies šnervių, pražiotos burnos ir. pakilę palubėje, raitėsi, draikėsi mįslingais tvariniais.
– Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. Ji talkino priėmėjai, tačiau ne kaip vikriai. Pagimdžiusį būrelį vaikų, vis tik nedaug išmanė, ką reikia daryti, priimant į šį pasaulį naują žmogų.. Šimui ji antroji žmona.
– Vyras. Tegu mokosi, – atsiliepė jai Šimas lygiu, ramiu balsu, kurs žino, ką daro ir kaip reikia daryti, kad būtų padaryta gerai Daugiau jam niekas neparodė dėmesio, Sėdėjo kertėje tylus, įdiržęs, traukė savo gamybos suktinę ir atrodė giliai nugrimzdęs į susimąstymą, nors iš tikrųjų jo galvoje buvo tuščia Buvo labai pavargęs ir šitaip dabar ilsėjos. Būti kitur, o ne čia, būti net mintimis, jam atrodė neįmanoma.
– O kur tėtis? Kur tėvas, – tikriausiai norėjau pamatyti ir žinoti aš.
Tėvo nebuvo.
– Taip, tėvo nebuvo, – jau iš kito amžiaus atsiliepia Pro. – Buvo sekmadienis. Tūkstantis devynis šimtai trisdešimt devintų metų sausio dvidešimt devinta diena. Ten, Šklėriuose.
Priėjau prie paveikslo. Lyg persižegnoti. Tačiau truputį pagalvojęs tariau.
– Prie jo nė karto nepersižegnojau. Reikėtų, bet gal tegu palaukia dar. Sunkus laukimas kaupia žmoguje jėgų. Poe, padėk man apsieiti taip, kad ir be žegnonės nebūtų blogiau.
– Pabandysiu, Pranuci, – iš paveikslo atsiliepė Poe.
Aš nerašysiu tau eilėraščio, o mama.
Nes dega žvakė.
Per ašarą žiūriu
Ir šypsausi į kvailį,
Kuris pasakė:
Ji mirė. Jos nėra.
O siela mano, atsiverk!
O jūs, kurie taip sako,
Išeikite į viešumą,
Apstokite vartus, slenksčius, namus,
Kad ir kvailys galėtų sužinoti,
kad jis – kvailys...
----------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Čia priėjęs stabtelėjo Cieksas Žalbungis ir tarė:
– Kai proza rodo į daugtaškį, nejučia pavirsta poezija. Per tūkstančius metų išvaikščiota...Mintis visą sielą užgriebia.
– O rėmas? Kam jis čia reikalingas? – tarytum dėl manęs pasidomėjo Pro
– Rėmas? Iš tikrųjų, kam jis čia reikalingas? Ir kodėl jo būtent tiek, o nei daugiau, nei mažiau? Įdomu, a? – sukluso Žalbungis. Žvilgtelėjo į mane ir pamanęs, kad jo nepažįstu, tuoj ir pats nusiteikė „nepažint“. Nusisuko pakalbiui su Pro (proza):
– Galima spėti, kad rėmas reiškia, ką ir patarlė: aukščiau savo bambos neperšoksi. Tik iki tiek, iki rėmo. Tačiau tai vėlgi mįslė.
– O gal rėmas, kad neiškristų gimdyvė su naujagimiu, su jo pirma kalba, o jos – pirma šypsena jam?
– Manai? – sukluso Žalbungis. – Tačiau jeigu tik tiek, tai nebūtų didelis praradimas. Net jeigu iš paveikslo iškristų ir priėmėja Kukauskienė. Arba ir Šimas su Marcele. Taigi gimdyvės tėvai.O sakau gi, kad pamačius frazės paveikslą, mintis visą sielą užgriebia. Labiausiai per daugtaškį.
– Ačiū, pone, – padėkojo Pro Žalbungiui, sujudusiam išeiti ir keliančiam kepurę ant galvos. Jam nuėjus pasiteiravo, kodėl nesipuoliau pasveikinti su man pažįstamu žmogumi.
– Kas atsitiko, Pranuci? Ir pasisveikinti nepanorai. Anas irgi?
– Kodėl Žalbungis – „ irgi“ nežinau. Ir, žinoma, netiesa, kad aš nepanorau. Tai rimtas vyras. Su juo man šnekėti nepaprasta. Girdėjai, matei: stabtelėjo ir aiktelėjo. Tačiau didingame reginyje ne tik gimdyvę su kūdikiu pamatė, bet ir jos tėvus, o mano senelius, - pakalbėjau ir netikėtai pats sau paraginau: – Rašyk, Pro, pabandysiu padiktuoti.
– Va, va! Į knygą, taip?
Maudymasis pirmame vandenyje užčiaupė berniukui gerklę. Nutilo. It apsidžiaugė. Gal pasijuto grįžęs iš kur atėjo – į motinos įsčias. Šlapia pala supo, spaudė jo kūnelį su išpūstu raudonu pilvu. Senoji Kukauskienė, įgudusi tokiuose darbuose, šiepė bedantę burną ir pūtė iš jos nereikalingus žodžius . Dabar čia atėję ir Šimas, gimdyvės tėvas, mano senelis. Atgrubusiais pirštais suko į storą suktinę tabaką ir kuomet tai buvo meistriškai padaryta, vieną, kitą, trečia kartą džirgšterėjo skeltuvu per titnagą ir aitrus įsirusenančios pinties kvapas paliudijo jo pastangų sėkmę. Šimas neskubėjo glausti suktinės prie įsirusenančios pinties. Atidžiai nužvelgė nurimusį besimaudantį vandenyje anūką, pasižiūrėjo į gimdyvę ir tik tada prisiminė, kokiam reikalui suktinė. Mėlini dūmai išvirto iš jo nosies šnervių, pražiotos burnos ir. pakilę palubėje, raitėsi, draikėsi mįslingais tvariniais.
– Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. Ji talkino priėmėjai, tačiau ne kaip vikriai. Pagimdžiusį būrelį vaikų, vis tik nedaug išmanė, ką reikia daryti, priimant į šį pasaulį naują žmogų.. Šimui ji antroji žmona.
– Vyras. Tegu mokosi, – atsiliepė jai Šimas lygiu, ramiu balsu, kurs žino, ką daro ir kaip reikia daryti, kad būtų padaryta gerai Daugiau jam niekas neparodė dėmesio, Sėdėjo kertėje tylus, įdiržęs, traukė savo gamybos suktinę ir atrodė giliai nugrimzdęs į susimąstymą, nors iš tikrųjų jo galvoje buvo tuščia Buvo labai pavargęs ir šitaip dabar ilsėjos. Būti kitur, o ne čia, būti net mintimis, jam atrodė neįmanoma.
– O kur tėtis? Kur tėvas, – tikriausiai norėjau pamatyti ir žinoti aš.
Tėvo nebuvo.
– Taip, tėvo nebuvo, – jau iš kito amžiaus atsiliepia Pro. – Buvo sekmadienis. Tūkstantis devynis šimtai trisdešimt devintų metų sausio dvidešimt devinta diena. Ten, Šklėriuose.
Priėjau prie paveikslo. Lyg persižegnoti. Tačiau truputį pagalvojęs tariau.
– Prie jo nė karto nepersižegnojau. Reikėtų, bet gal tegu palaukia dar. Sunkus laukimas kaupia žmoguje jėgų. Poe, padėk man apsieiti taip, kad ir be žegnonės nebūtų blogiau.
– Pabandysiu, Pranuci, – iš paveikslo atsiliepė Poe.
Aš nerašysiu tau eilėraščio, o mama.
Nes dega žvakė.
Per ašarą žiūriu
Ir šypsausi į kvailį,
Kuris pasakė:
Ji mirė. Jos nėra.
O siela mano, atsiverk!
O jūs, kurie taip sako,
Išeikite į viešumą,
Apstokite vartus, slenksčius, namus,
Kad ir kvailys galėtų sužinoti,
kad jis – kvailys...
----------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-09
Gražus puslapis, gražus frazės paveikslas.
… nepaisant, jog ši erdvė išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad leista sužinoti daugiau, negu apribota rėmais.
Bet jis – ne bambos aukštyje. (Nebent virkštelė į atgal, atgal…)
Rėmas reikalingas jau vien tam, kad galėtum per pradžios daugtaškį įeiti, o per kitą pusę gal net kur nors nueiti.
Bet geriausia, kad rėme (kiek matytame, pažįstamame) kūdikis, motina, Kukauskienė, Marcelė, Šimas… ir tai, kas Poe.
O daugiau apie tai pasakytų Cieksas Žalbungis.
… palieku daugtaškį ir čia, nekišau nagų:
– Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. > suprantu, kad su taboka geriau laukan, bet išeiti laikan irgi čia tinka…
… nepaisant, jog ši erdvė išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad leista sužinoti daugiau, negu apribota rėmais.
Bet jis – ne bambos aukštyje. (Nebent virkštelė į atgal, atgal…)
Rėmas reikalingas jau vien tam, kad galėtum per pradžios daugtaškį įeiti, o per kitą pusę gal net kur nors nueiti.
Bet geriausia, kad rėme (kiek matytame, pažįstamame) kūdikis, motina, Kukauskienė, Marcelė, Šimas… ir tai, kas Poe.
O daugiau apie tai pasakytų Cieksas Žalbungis.
… palieku daugtaškį ir čia, nekišau nagų:
– Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. > suprantu, kad su taboka geriau laukan, bet išeiti laikan irgi čia tinka…
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą