 |
| Aleksandras Burba |
7. Dvigubos egzistencijos būsenoje
Nebūna dienos, kad neateičiau prie paveikslo
su daugtaškiu frazės pradžioje {... iš pro vokais
užmerktas akis matė (Stefanija) savo pirmagimį ir tyliai jam
šypsojosi} Beje, atsiprašau, kad gal per dažnai
ją užrašinėju, bet man negera būtų spėlioti, kad yra bent vienas skaitytojas,
jos nematęs, neperskatęs savo akimis. Tai labai rimta priežastis, kodėl taip
elgiuosi. Kita priežastis, kad suabejojau, nesu tikras, kas pas
katrą ateiname – frazės paveikslas pas mane ar aš pas
paveikslą? O Poe? O Pro? Kas pas ką?
Net nežinau, kaip žodį tarti.
Jis irgi jau pavargęs ir nespėja su laiku,
tačiau Poe (poezija) ir Pro (proza),
jeigu ir pyksta, dar vaidinti nesiliauja,
esą, tikėk, su tavimi, senoli,
jau įprasta ir, kaip kadais karietoje,
nenuobodu.
Kaip būsena, kaip išsiliejusi Savęsp,
surankioju žodelį po žodelio
ir neretai kaip sopulys ir už kitus
žinau, regiu, tikiu, dairausi...
– Beardamas piliakalnio viršūnę dėl apsėjimo grikių, labai nuvargau, todėl po beržu atsiguliau pailsėti,– išgirstu pažįstamą balsą ir jaučiu, net žinau, kad man būtų geriau, jeigu jo nepažinčiau, tačiau deja, deja... Frazės paveikslo vidus subangavo, jo rėmas sujudo, išsitempė kaip guma ir suprantu, kad ir aš kažkur Čia. Ir ne tik. Esu ir Ten, už dvidešimties metų. Esu dvigubos egzistencijos būsenoje: Čia – kaip paveikslo dalis, ten – kaip atminties lašelis.
... Buvo 1994 metų sausio vidurys, kai pirmą kartą išgirdau šį balsą, dabar pasakojantį apie nuovargį ir ariamą piliakalnio viršūnę „dėl apsėjimo grikių“
– Labas
– Sveikas, – nepakeldamas auščiau galvos atsiliepiu kažko krapštydamasis karietos pasostėje, tačiau ilgiau krapštytis neprikeikė
– Karieta nepašventinta. O kam reikia – ar ne? Jeigu dar sovietmetis joje.
Atsitiesiau, atsilošiau. Priešais stovėjo kunigas ir balto metalo masyvus kryželis ties paširdžiais gulė ant juodos jo sutanos. Nesiruošiau teisintis. Persižegnojau it panūdęs parodyti, kad bent tiek iš kataliko prievolių nesu užmiršęs. O kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti – akivaizdu. Ruošos kelionei darbymetis buvęs toks sunkus, kad ir javapjūtei jo neprilyginsi. Tačiau kaip jam tai pasakyti? O pagaliau ar verta? Kokia jam bėda dėl to? Tačiau pasirodė, kad ir kunigui labiau rūpėjo paguosti, padrąsini negu pašventinti.
– Nereik abejoti, kad karieta negebės atvažiuoti net ir iki amžiaus pradžios. Tuo net vaikai neabejotų, o tu, ach, –- papaikdamas pasakė kunigas, tačiau mano nuotaika pasitaisė..
– Vaikai tikrai nesuabejotų, o aš… Matote gi, kaip toli nuo jų. Jau ir atsiminti ne taip lengva tokiu buvus. Dabar gi raudonuoju, kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti.
Kunigas lyg negirdėjo mano kalbos ir jam buvo svarbu, kad nesuabejočiau kelionės į praeitį sėkme.
– Betgi tai visai menkas dalykas tokia kelionė Man, gerbiamas vežėjau, su Šliūpu prisiėję ne tokius dalykus patirti Gal tekę girdėti. Šliūpas. Jonas Šliūpas.
Truktelėjau pečiais, esą, atsiprašau, bet...
– Taip, taip, – pakinkavo galva kunigas, – visą laiką taip: vežėjas esu ir todėl, girdi, ar būtina žinoti kas yra Jonas Šliūpas, kas yra Aleksandras Burba, kas yra kas. O vis tik prisieis žinoti, vežėjau. Reikės žinoti.
– Ar kas atsitiko, jeigu ne paslaptis? – sužiurau kunigui į akis. Jis jų nenusuko, tačiau balso intonacija pasikeitė, nusispalvino liūdesiu, melancholija.
– Aš stengiausi, vargau, rašiau, kad žmonės žinotų, o ką girdžiu? Ogi girdžiu, kai man vežėjas sako, kad tai gal paslaptis. Beje, vežėjau, kaip tu suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas, kad visi kunigai – niekai. O aš, taigi aš, Aleksandras Burba, sakau, kad tokia neapkanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
– Jeigu apie mane, tai kaip iš bažnyčias, kaip iš Dievo burnos pasakyta. Nesu apsišvietęs žmogus. Apie kitus vežėjus ne man kalbėti. Va, keikiamės tai tikrai užtikrintai: kaip vežėjai, – pasakiau kunigui Aleksandrui Burbai prieš dvidešimt metų ir neabejoju, kad dabar jį vėl girdžiu.
Argi aš būčiau taip aukštai pakilęs
jeigu ne tu, ištikimojo Pro?
Nepaprastas piliakalnis
ir beržas, ošiantis ant jo,
ir Aleksandras, kunigas Burba
artoju tapęs.
O Dieve, leiski pasapnuot už jį..
– Man užsnūdus pasirodo visas piliakalnis apliestas rimtais kariškais vyrais, kurių viduryje stovi senyvas žmogus, vardu Krivė
Sapnuoju, Aleksandrai Burba, už tave.
Nebežinau, kada tai buvo,
tačiau, kad šiandien tu esi šalia,
sapnuoti man nereikia.
Galbūt todėl, kad daug ir nereikėję.
Tik tiek, kad įsiminčiau,
kaip Savęsp šaly
nelyg Žmogaus buty gyvename.
Akimirka, neužsimiršk...
visur tave žadu turėti,
kad ir mirty, ir ateityj
nepasiliktum išbarstyti,
nepasijaustum svetimi.
-------------------------------
Net nežinau, kaip žodį tarti.
Jis irgi jau pavargęs ir nespėja su laiku,
tačiau Poe (poezija) ir Pro (proza),
jeigu ir pyksta, dar vaidinti nesiliauja,
esą, tikėk, su tavimi, senoli,
jau įprasta ir, kaip kadais karietoje,
nenuobodu.
Kaip būsena, kaip išsiliejusi Savęsp,
surankioju žodelį po žodelio
ir neretai kaip sopulys ir už kitus
žinau, regiu, tikiu, dairausi...
– Beardamas piliakalnio viršūnę dėl apsėjimo grikių, labai nuvargau, todėl po beržu atsiguliau pailsėti,– išgirstu pažįstamą balsą ir jaučiu, net žinau, kad man būtų geriau, jeigu jo nepažinčiau, tačiau deja, deja... Frazės paveikslo vidus subangavo, jo rėmas sujudo, išsitempė kaip guma ir suprantu, kad ir aš kažkur Čia. Ir ne tik. Esu ir Ten, už dvidešimties metų. Esu dvigubos egzistencijos būsenoje: Čia – kaip paveikslo dalis, ten – kaip atminties lašelis.
... Buvo 1994 metų sausio vidurys, kai pirmą kartą išgirdau šį balsą, dabar pasakojantį apie nuovargį ir ariamą piliakalnio viršūnę „dėl apsėjimo grikių“
– Labas
– Sveikas, – nepakeldamas auščiau galvos atsiliepiu kažko krapštydamasis karietos pasostėje, tačiau ilgiau krapštytis neprikeikė
– Karieta nepašventinta. O kam reikia – ar ne? Jeigu dar sovietmetis joje.
Atsitiesiau, atsilošiau. Priešais stovėjo kunigas ir balto metalo masyvus kryželis ties paširdžiais gulė ant juodos jo sutanos. Nesiruošiau teisintis. Persižegnojau it panūdęs parodyti, kad bent tiek iš kataliko prievolių nesu užmiršęs. O kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti – akivaizdu. Ruošos kelionei darbymetis buvęs toks sunkus, kad ir javapjūtei jo neprilyginsi. Tačiau kaip jam tai pasakyti? O pagaliau ar verta? Kokia jam bėda dėl to? Tačiau pasirodė, kad ir kunigui labiau rūpėjo paguosti, padrąsini negu pašventinti.
– Nereik abejoti, kad karieta negebės atvažiuoti net ir iki amžiaus pradžios. Tuo net vaikai neabejotų, o tu, ach, –- papaikdamas pasakė kunigas, tačiau mano nuotaika pasitaisė..
– Vaikai tikrai nesuabejotų, o aš… Matote gi, kaip toli nuo jų. Jau ir atsiminti ne taip lengva tokiu buvus. Dabar gi raudonuoju, kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti.
Kunigas lyg negirdėjo mano kalbos ir jam buvo svarbu, kad nesuabejočiau kelionės į praeitį sėkme.
– Betgi tai visai menkas dalykas tokia kelionė Man, gerbiamas vežėjau, su Šliūpu prisiėję ne tokius dalykus patirti Gal tekę girdėti. Šliūpas. Jonas Šliūpas.
Truktelėjau pečiais, esą, atsiprašau, bet...
– Taip, taip, – pakinkavo galva kunigas, – visą laiką taip: vežėjas esu ir todėl, girdi, ar būtina žinoti kas yra Jonas Šliūpas, kas yra Aleksandras Burba, kas yra kas. O vis tik prisieis žinoti, vežėjau. Reikės žinoti.
– Ar kas atsitiko, jeigu ne paslaptis? – sužiurau kunigui į akis. Jis jų nenusuko, tačiau balso intonacija pasikeitė, nusispalvino liūdesiu, melancholija.
– Aš stengiausi, vargau, rašiau, kad žmonės žinotų, o ką girdžiu? Ogi girdžiu, kai man vežėjas sako, kad tai gal paslaptis. Beje, vežėjau, kaip tu suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas, kad visi kunigai – niekai. O aš, taigi aš, Aleksandras Burba, sakau, kad tokia neapkanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
– Jeigu apie mane, tai kaip iš bažnyčias, kaip iš Dievo burnos pasakyta. Nesu apsišvietęs žmogus. Apie kitus vežėjus ne man kalbėti. Va, keikiamės tai tikrai užtikrintai: kaip vežėjai, – pasakiau kunigui Aleksandrui Burbai prieš dvidešimt metų ir neabejoju, kad dabar jį vėl girdžiu.
Argi aš būčiau taip aukštai pakilęs
jeigu ne tu, ištikimojo Pro?
Nepaprastas piliakalnis
ir beržas, ošiantis ant jo,
ir Aleksandras, kunigas Burba
artoju tapęs.
O Dieve, leiski pasapnuot už jį..
– Man užsnūdus pasirodo visas piliakalnis apliestas rimtais kariškais vyrais, kurių viduryje stovi senyvas žmogus, vardu Krivė
Sapnuoju, Aleksandrai Burba, už tave.
Nebežinau, kada tai buvo,
tačiau, kad šiandien tu esi šalia,
sapnuoti man nereikia.
Galbūt todėl, kad daug ir nereikėję.
Tik tiek, kad įsiminčiau,
kaip Savęsp šaly
nelyg Žmogaus buty gyvename.
Akimirka, neužsimiršk...
visur tave žadu turėti,
kad ir mirty, ir ateityj
nepasiliktum išbarstyti,
nepasijaustum svetimi.
-------------------------------
Sukurta: 2016-02-13
20:31:06
Esu dvigubos egzistencijos būsenoje: Čia – kaip paveikslo dalis, ten – kaip atminties lašelis.
Viską supratau. Pro ir Poe draugauja.
Nešventinta sovietinių laikų karieta man tiko. Dargi čia ji neakivaizdžiai ir pašventinta (atminties ugnimi – taip norėjau išsireikšti su savosios pro-poe padėjimu).
Viską supratau. Pro ir Poe draugauja.
Nešventinta sovietinių laikų karieta man tiko. Dargi čia ji neakivaizdžiai ir pašventinta (atminties ugnimi – taip norėjau išsireikšti su savosios pro-poe padėjimu).
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą