Dėkojame, kad išgirdai
Savęsp nebuvo ramu. Net tuomet, kai nutilo Poe smuikelis, jos pagrota muzika nenutilo. Liejosi, šypsojos, glaudėsi prie upelio ir čiurleno, kilo
į dangų, ieškodama vyturio, tačiau jo nesuradusi ir sužinojusi, kad Lietuvos
žiemos danguje jo nebūna, pati virpėjo, šildėsi mintimi apie pavasarį ir
jai buvo nuostabu žinoti, kad ji galėjusi tokia atsirasti, prigludus smuikeliui
prie Poe krūtinės, o dabar, atitrūkusi nuo jo, gyvena, yra, skamba po visą
Savęsp.
Ir dar kaip skamba! Tik kaip tai iškalbėti, kuomet viskas
prasidėjo tuoj pat. Poe pasakyti žodžiai irgi kaip muzika: sumąsčiau
pagroti karietą. Atrodytų,
protinga buvo paklausti, ar bent supranta ji, Poe, ką
tai reiškia? Tačiau ne tik proto stokojo paklausti, bet ir laiko nebuvo,
nes Poe smuiko muzika aplenkė mane. Be įkalbinėjimų kartu su savimi nešiojo po
Savęsp erdvę, jog regėjosi, kad kaip kadais kunigas Burba, taip
dabar aš galiu pasakyti: užhipnotizavo. Tik pajutau: pakilau
ir skrendu. Taip, taip „pakilau ir skrendu“, tačiau danguje
man nebuvo ką veikti. Labiau reikėjo karietos. Tad leidausi iš
dangaus į tūkstantį devynių šimtų devyniasdešimt ketvirtų metų sausio 15
dieną, kur laikrodžiams rodant 10 val. 30 min, pirmą kartą išvažiavo
Radijo karieta.
Stebis, stebis Nemunėliai
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.
– Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos.
Ir po visą šalį žmonės sukruto ieškoti popieriaus ir rašalo. Rašė laiškus, džiaugėsi, nerimo. Balti balandžiai nešė jų laiškus į karietą. O tas, pirmasis, su V. ir B.Baranauskų vardų (Vandos ir Broniaus) inicialais buvo iš Utenos.
Paukštis – į dangų,
Žodis – į širdį, –
pasveikinimą nuo poeto Justino Marcinkevičiaus perdavė Vanda, o Bronius:
Ačiū. Tikėsime, kad tai ne paskutinė kelionė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, oi kaip reikalinga sielai atgaiva. Tai pamokymas, ką mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą priimtumėte pavežioti t visus kilnios širdies, geranoriškus mūsų kultūros ir švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą kaimietį.
Senis švilpina botagą,
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega,
Pusto ugneles
– Oi, parvešim šimtą metų, –
nesiliovė įtikinėti priedainis. Tada. Žiemoje. Prieš daugiau negu dvidešimt metų, kuomet ir spauda rašė:
Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu tektų nuvažiuoti į šio amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „ tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu ta širdį ir surasi, tai pamesi. Ir todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą...
Taip tada. Prieš dvidešimt metų O dabar, daugiau negu po dvidešimties?
Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis jauna?
– Oi parvešim....
– Ak, Poe, Poe, gal ir nenujauti, kaip iš naujo suskaudo siela. Kuo ji, tą šimtą metų, pavežioti? Kuo? – atsidustu akimis įsiskverbęs į „Frazės“ paveikslą.
– Vežėjau, girdim, kad nenudangintai Vandos ir Broniaus Baranauskų laiško. Tikėtina, kad gal ir rato stipiną su jo užrašu surasi, – išgirdau iš paveikslo atsiliepiant į mano skundą..
– Paieškosime ir stipino,– už mane atsakė Pro ir, pakėlusi it nosinaitę popieriaus lapelį, mojavo juo ir vėlgi kaip prieš dvidešimtmetį tą sausio penkioliktąją:
-- Sveiki gyvi! Dėkojame, kad išgirdai, Lietuva.
-------------------------------------------------------------------------
Stebis, stebis Nemunėliai
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.
– Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos.
Ir po visą šalį žmonės sukruto ieškoti popieriaus ir rašalo. Rašė laiškus, džiaugėsi, nerimo. Balti balandžiai nešė jų laiškus į karietą. O tas, pirmasis, su V. ir B.Baranauskų vardų (Vandos ir Broniaus) inicialais buvo iš Utenos.
Paukštis – į dangų,
Žodis – į širdį, –
pasveikinimą nuo poeto Justino Marcinkevičiaus perdavė Vanda, o Bronius:
Ačiū. Tikėsime, kad tai ne paskutinė kelionė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, oi kaip reikalinga sielai atgaiva. Tai pamokymas, ką mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą priimtumėte pavežioti t visus kilnios širdies, geranoriškus mūsų kultūros ir švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą kaimietį.
Senis švilpina botagą,
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega,
Pusto ugneles
– Oi, parvešim šimtą metų, –
nesiliovė įtikinėti priedainis. Tada. Žiemoje. Prieš daugiau negu dvidešimt metų, kuomet ir spauda rašė:
Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu tektų nuvažiuoti į šio amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „ tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu ta širdį ir surasi, tai pamesi. Ir todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą...
Taip tada. Prieš dvidešimt metų O dabar, daugiau negu po dvidešimties?
Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis jauna?
– Oi parvešim....
– Ak, Poe, Poe, gal ir nenujauti, kaip iš naujo suskaudo siela. Kuo ji, tą šimtą metų, pavežioti? Kuo? – atsidustu akimis įsiskverbęs į „Frazės“ paveikslą.
– Vežėjau, girdim, kad nenudangintai Vandos ir Broniaus Baranauskų laiško. Tikėtina, kad gal ir rato stipiną su jo užrašu surasi, – išgirdau iš paveikslo atsiliepiant į mano skundą..
– Paieškosime ir stipino,– už mane atsakė Pro ir, pakėlusi it nosinaitę popieriaus lapelį, mojavo juo ir vėlgi kaip prieš dvidešimtmetį tą sausio penkioliktąją:
-- Sveiki gyvi! Dėkojame, kad išgirdai, Lietuva.
-------------------------------------------------------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-18 14:35:01
Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.
Taigi, sopulys, šipulys, melodija – ir pajuda ratai.
Nieko keisto karietą kinkyti viduržiemyje. Kinkoma tada, kai prabyla Poe smuikelis.
Karieta pagal Poe muziką pagrota. 100 metų pavežiota.
Čia Pro kiek atleidusi vadeles, daugiau stebi, tik prilaiko melodijos formą, bet tokia draugija kelionei po Savęsp tinkama.
Taigi, sopulys, šipulys, melodija – ir pajuda ratai.
Nieko keisto karietą kinkyti viduržiemyje. Kinkoma tada, kai prabyla Poe smuikelis.
Karieta pagal Poe muziką pagrota. 100 metų pavežiota.
Čia Pro kiek atleidusi vadeles, daugiau stebi, tik prilaiko melodijos formą, bet tokia draugija kelionei po Savęsp tinkama.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą