6. Vieta susitikimams – delnas
Užsimiršta. Daug kas. Netgi laikas. Tačiau ir tai dar galima kentėti.
Užsimiršta netgi draugai. Net tie, pirmieji. Iš vaikystės. O kai švysteli
atminties valandėlė, kai išnyksta užmarštis ir įsišviečia veidai,
nors daužk galva į sieną – taip negražu, taip gėda Tačiau ką
bepadarysi, kad yra kaip yra. Tik kažkodėl neužsimiršta pasiteisinti: ne
vilkas, į mišką nepabėgsiu.
O jeigu vilkas? Ką? Bėgtum?
Kita vertus, nors ne vilkas, o neretai parodoma, kaip į vilką.
Ir dar. Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis, atėję iš laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip ir ar reikia, tačiau dabar gi, žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.
Pakalbinu save,
o tai nelengvas darbas
kai nežinai, kas aktelės į tavo žodį.
Gal medis? Upė? Ežeras ar kalnas?
Gal Vytautas Didysis? Dar kažkas?
Čia netikėtai priėjo Kindzulis ir tarė, o aš:
– Ech, vis tik priėjo...
Reikia nereikia, tačiau priėjo. Gal todėl, kad knietėjo atsiminti jį. Įdomus. Pirmiausia gal, kad neprašytas ateina ir neprašytas būtinai taria žodį. Jaim tai svarbiausia. Bent anuomet, kai „Šluota“ – satyros ir humoro žurnalas – gyvenęs „aukso amžių. Iš ten ir atmintis išlikus. Suprantu, kad jai būtų gera, jeigu nenuorama kažkaip pasirodytų ir „Kelionėse po Savęsp.“ Aš jo irgi nesibodžiu ir suprantu, kad pavykus tokiai užmačiai knyga netgi nemenkai palengvėtų, bet kartu suvokiu, kad Kindzulis yra Kindzulis. Nedrąsu pašaukti: kur esi? Ateik, Kindzuli. Tačiau kažkas iš jo manierų lyg savaime prisijaukinta mano poelgiuose. Ir tai labai akivaizdu, kai neminėdamas Kindzulio, sakau:
Čia priėjo. Cieksas Žalbungis
Čia priėjo Tom Kom Potas
Čia priėjo Pakeleivis...
Čia priėjo ...
Nelengva užmatyti, kokia nemenka pažįstamų ir draugų eilutė – bent mano mintyse, matytuose – laukia atėjimo į knygą. Tačiau štai koks paradoksas: šitaip surikiuoti į eilę artimus žmones ir miela, ir nesunku, tačiau prisiėjus ištarti vardą, pavardę, netgi slapyvardį, tuoj pasijunti taip, lyg ant burnos kažkas spyną kabintų. Delsti negalima, o burna jau užrakinta. Ir kaip gera, kad tuokart pasirodo Kindzulis. Jis čia ir už Petrą, ir už Antaną, už visus tuos, su kuriais – nepaisant kad jie į eilutę surikiuoti – vis dėlto neatsargu, nepatikima, neprotinga išeiti žvalgybai į priešo užnugarį. Ir štai tuomet, kaip ir šį kartą, iškentęs pirmo posmo deklamavimą, priėjo Kindzulis ir taria:
– Suprantamas toks patosas, bet kažkaip ir ironiškai galima žvilgtelėti. Kam čia Vytautą Didįjį kibinti.
Taigi, kam? – pagalvojau – tačiau jam ko, Kindzuliui, čia reikia? Lyg pats savyje negelėtų sutilpti. Negi taip skurdu ten, kad ir iki Vytauto Didžiojo nematyti? – tačiau tai nesutrukdė įsijausti į eilėraščio tekstą, kuris savo pavadinimu „ Vieta susitikimams – delnas“, rodė, kad jo supratimui reikalinga erdvė. Netgi didesnė negu iki Vytauto.
Visaip gali girdėdamas spėlioti
ir nesakytumei, kad negarbinga klysti,
kai tokioje Savęsp erdvėj
marga būtis turtingai sulapojus
daiktais ir reiškiniais,
esmėm visokio plauko
lig nemokėjimo suprasti
kaip gali šitaip būti, kaip yra.
Stabtelėjau laukdamas, kaip pakomentuos Kindzulis, tačiau tai, kas man buvo svarbu, kas atrodė turėtų būti kiekvienam svarbu, jam nebuvo reikalinga. Vėliau sužinojau, kad patiko, pasak jo: tokios universalios vietelės, kaip „visokio plauko“ esmės. Girdėjau, kaip paširdėje atsikvėpė Poe, kaip kažką nepatenkinta burbtelėjo Pro. Aš irgi tikėjausi išgirsti įvardinat priežastį: kaip gali būti šitaip, kaip yra. Toks rūpestis, regis, ir eilėraščiu nedviprasmiškai išreikštas.
Į kalnus kopėme, kad žiburį įkeltume,
budėjom švyturiais, laivams padėdami,
žvaigždynais danguose žibėjome.
išplaukusiems į vandenynus
koordinates brėždami...
Ir šit atsimenu, Poe,
kai tu, paėmus ranką,
atgniaužus saują ir ištiesinus pirštus
tarei džiugi, tarytumei atradusi Ameriką:
žiūrėk, matyk, žinok, kokia vieta puiki susitikimams tavo delnas.
Ir pasiliko iki šiolei atgniaužta
ji, dešinė ranka,
kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų,
žiūriu, atgal per delną
vėl į dieną teka.
Šviesu ir naktyje,
šviesiau kaip sausio tryliktoji.
– Pamąstyti ir susimąstyti yra ko, – pasakė jaunas, dar vos į 77 metus įėjęs ir gerai mūsų mieste žinomas poetas, kurio pavardę atsimenu pagal savo motinos vardą Stefanija, Stefa, Steputė
– Sakau gi, - atsiliepė Kindzulis, – kam čia Vytautą Didįjį kibinti "šviesiosios" sausio 13 atžvilgiu. O ir saulė iš vakarų nedaug geresnė nei iš rytų, – atsiminė, kaip daugybos lentelę.
– Ar manai, kad stengiuosi atsiminti, ką sakei? Jog man tai labai miela? Betgi suprantu, kad ir Kindzuliai, pakėlę po stikliuką, po jo pakelia ir po kitą, ir po trečią. Kodėl turėčiau pykti, kaip ką jie mato mano poezijoje. Todėl ir saulę mato tik taip, kaip išmokę. Poezijoje gi yra ir to, ko danguje nesurasi. Ir ta pati saulė vieniems iš rytų į vakarus keliauja, kitiems iš vakarų į rytus, O aš pasidžiaugiu, kad siela kilstelėta. Ji it ištrukusi iš senatvės sąstingio.
.. kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų,
žiūriu, atgal per delną
vėl į dieną teka.
Эх ты, удаль молодецкая!
Эх ты, девичья краса! –
atsiliepė kaip iš natų nuo delno Kindzulis, – ir balsas jo tirštas, sodrus, turtingas kaip Dainava.
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis, atėję iš laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip ir ar reikia, tačiau dabar gi žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis, atėję iš laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip ir ar reikia, tačiau dabar gi žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.
O aš jaučiuosi kaip kindziukas prie stikliuko. Kodėl? Todėl, kad galiu tvirčiau atsiremti į tai, ką sako „į 77 metus įėjęs ir gerai mūsų mieste žinomas poetas, kurio pavardę atsimenu pagal savo motinos vardą Stefanija, Stefa, Steputė“, – o sako jis po ilgokos įžangos savistabiškai nuoširdžiai: „suprantu, kad ir Kindzuliai, pakėlę po stikliuką, po jo pakelia ir po kitą, ir po trečią. Kodėl turėčiau pykti, kaip ką jie mato mano poezijoje.“
Mestelėjęs dar stikliuką paatvirausiu, kad kaip tik geriau orientuojuosi Poeto 77 poezijoje (ir ne iškenčiuposmą, o daugiau, toliau... delniškai solidariai).
Pro vingiuoja kartais su Poe už parankės, kartais itin sudėtingomis ir neaiškiomis trajektorijomis. Savęsp, tas tai neabejotina.
Bet jei Kindziulis vis prieina, tai rašyt gali.
Kita vertus, nors ne vilkas, o neretai parodoma, kaip į vilką.
Ir dar. Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis, atėję iš laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip ir ar reikia, tačiau dabar gi, žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.
Pakalbinu save,
o tai nelengvas darbas
kai nežinai, kas aktelės į tavo žodį.
Gal medis? Upė? Ežeras ar kalnas?
Gal Vytautas Didysis? Dar kažkas?
Čia netikėtai priėjo Kindzulis ir tarė, o aš:
– Ech, vis tik priėjo...
Reikia nereikia, tačiau priėjo. Gal todėl, kad knietėjo atsiminti jį. Įdomus. Pirmiausia gal, kad neprašytas ateina ir neprašytas būtinai taria žodį. Jaim tai svarbiausia. Bent anuomet, kai „Šluota“ – satyros ir humoro žurnalas – gyvenęs „aukso amžių. Iš ten ir atmintis išlikus. Suprantu, kad jai būtų gera, jeigu nenuorama kažkaip pasirodytų ir „Kelionėse po Savęsp.“ Aš jo irgi nesibodžiu ir suprantu, kad pavykus tokiai užmačiai knyga netgi nemenkai palengvėtų, bet kartu suvokiu, kad Kindzulis yra Kindzulis. Nedrąsu pašaukti: kur esi? Ateik, Kindzuli. Tačiau kažkas iš jo manierų lyg savaime prisijaukinta mano poelgiuose. Ir tai labai akivaizdu, kai neminėdamas Kindzulio, sakau:
Čia priėjo. Cieksas Žalbungis
Čia priėjo Tom Kom Potas
Čia priėjo Pakeleivis...
Čia priėjo ...
Nelengva užmatyti, kokia nemenka pažįstamų ir draugų eilutė – bent mano mintyse, matytuose – laukia atėjimo į knygą. Tačiau štai koks paradoksas: šitaip surikiuoti į eilę artimus žmones ir miela, ir nesunku, tačiau prisiėjus ištarti vardą, pavardę, netgi slapyvardį, tuoj pasijunti taip, lyg ant burnos kažkas spyną kabintų. Delsti negalima, o burna jau užrakinta. Ir kaip gera, kad tuokart pasirodo Kindzulis. Jis čia ir už Petrą, ir už Antaną, už visus tuos, su kuriais – nepaisant kad jie į eilutę surikiuoti – vis dėlto neatsargu, nepatikima, neprotinga išeiti žvalgybai į priešo užnugarį. Ir štai tuomet, kaip ir šį kartą, iškentęs pirmo posmo deklamavimą, priėjo Kindzulis ir taria:
– Suprantamas toks patosas, bet kažkaip ir ironiškai galima žvilgtelėti. Kam čia Vytautą Didįjį kibinti.
Taigi, kam? – pagalvojau – tačiau jam ko, Kindzuliui, čia reikia? Lyg pats savyje negelėtų sutilpti. Negi taip skurdu ten, kad ir iki Vytauto Didžiojo nematyti? – tačiau tai nesutrukdė įsijausti į eilėraščio tekstą, kuris savo pavadinimu „ Vieta susitikimams – delnas“, rodė, kad jo supratimui reikalinga erdvė. Netgi didesnė negu iki Vytauto.
Visaip gali girdėdamas spėlioti
ir nesakytumei, kad negarbinga klysti,
kai tokioje Savęsp erdvėj
marga būtis turtingai sulapojus
daiktais ir reiškiniais,
esmėm visokio plauko
lig nemokėjimo suprasti
kaip gali šitaip būti, kaip yra.
Stabtelėjau laukdamas, kaip pakomentuos Kindzulis, tačiau tai, kas man buvo svarbu, kas atrodė turėtų būti kiekvienam svarbu, jam nebuvo reikalinga. Vėliau sužinojau, kad patiko, pasak jo: tokios universalios vietelės, kaip „visokio plauko“ esmės. Girdėjau, kaip paširdėje atsikvėpė Poe, kaip kažką nepatenkinta burbtelėjo Pro. Aš irgi tikėjausi išgirsti įvardinat priežastį: kaip gali būti šitaip, kaip yra. Toks rūpestis, regis, ir eilėraščiu nedviprasmiškai išreikštas.
Į kalnus kopėme, kad žiburį įkeltume,
budėjom švyturiais, laivams padėdami,
žvaigždynais danguose žibėjome.
išplaukusiems į vandenynus
koordinates brėždami...
Ir šit atsimenu, Poe,
kai tu, paėmus ranką,
atgniaužus saują ir ištiesinus pirštus
tarei džiugi, tarytumei atradusi Ameriką:
žiūrėk, matyk, žinok, kokia vieta puiki susitikimams tavo delnas.
Ir pasiliko iki šiolei atgniaužta
ji, dešinė ranka,
kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų,
žiūriu, atgal per delną
vėl į dieną teka.
Šviesu ir naktyje,
šviesiau kaip sausio tryliktoji.
– Pamąstyti ir susimąstyti yra ko, – pasakė jaunas, dar vos į 77 metus įėjęs ir gerai mūsų mieste žinomas poetas, kurio pavardę atsimenu pagal savo motinos vardą Stefanija, Stefa, Steputė
– Sakau gi, - atsiliepė Kindzulis, – kam čia Vytautą Didįjį kibinti "šviesiosios" sausio 13 atžvilgiu. O ir saulė iš vakarų nedaug geresnė nei iš rytų, – atsiminė, kaip daugybos lentelę.
– Ar manai, kad stengiuosi atsiminti, ką sakei? Jog man tai labai miela? Betgi suprantu, kad ir Kindzuliai, pakėlę po stikliuką, po jo pakelia ir po kitą, ir po trečią. Kodėl turėčiau pykti, kaip ką jie mato mano poezijoje. Todėl ir saulę mato tik taip, kaip išmokę. Poezijoje gi yra ir to, ko danguje nesurasi. Ir ta pati saulė vieniems iš rytų į vakarus keliauja, kitiems iš vakarų į rytus, O aš pasidžiaugiu, kad siela kilstelėta. Ji it ištrukusi iš senatvės sąstingio.
.. kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų,
žiūriu, atgal per delną
vėl į dieną teka.
Эх ты, удаль молодецкая!
Эх ты, девичья краса! –
atsiliepė kaip iš natų nuo delno Kindzulis, – ir balsas jo tirštas, sodrus, turtingas kaip Dainava.
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis, atėję iš laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip ir ar reikia, tačiau dabar gi žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis, atėję iš laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip ir ar reikia, tačiau dabar gi žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.
O aš jaučiuosi kaip kindziukas prie stikliuko. Kodėl? Todėl, kad galiu tvirčiau atsiremti į tai, ką sako „į 77 metus įėjęs ir gerai mūsų mieste žinomas poetas, kurio pavardę atsimenu pagal savo motinos vardą Stefanija, Stefa, Steputė“, – o sako jis po ilgokos įžangos savistabiškai nuoširdžiai: „suprantu, kad ir Kindzuliai, pakėlę po stikliuką, po jo pakelia ir po kitą, ir po trečią. Kodėl turėčiau pykti, kaip ką jie mato mano poezijoje.“
Mestelėjęs dar stikliuką paatvirausiu, kad kaip tik geriau orientuojuosi Poeto 77 poezijoje (ir ne iškenčiuposmą, o daugiau, toliau... delniškai solidariai).
Pro vingiuoja kartais su Poe už parankės, kartais itin sudėtingomis ir neaiškiomis trajektorijomis. Savęsp, tas tai neabejotina.
Bet jei Kindziulis vis prieina, tai rašyt gali.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą