11
Deive vadino
– Poe yra talentas, Pranuci.
Pavydžiu aš jai ir džiaugiuosi, kad galiu pavydėti. Smuikelis gi. Muzika gi.
Kai tokiai jai pavydi, reikia džiaugtis, – tarė Pro, mįslingai
nužvelgusi drimbantį mano stotą. Smagiai įkvėpė į krūtinę apšarmojusio ryto
vėsos ir tuo pat iškvėpė tardama: – Laimingi esame, kad ją turime.
Keistas jausmas. Jis vis pasikartojantis. Nepaisant kokia proga, kokia nuotaiką būtų, tačiau kai išgirstu sakant, „laimingi esam“, pasijuntu it pražiodintas giedoti lietuvninkų himną. Tą. Tikrą. Giedantį pagal Jurgio Zauerveino tekstą, pirmą kartą atspausdintą laikraštyje „Lietuviška Ceitunga“ :
Joms abejoms – ir Poe, ir Pro – toks mano įprotis nepaslaptins. Kartais susižvalgo, suderindamos savo pozicijas mano elgsenos pakoregavimui, tačiau dažniausia būna taip, kad man leidžiama pagiedoti bent dvi eilutes
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tai neatsitiko nuo nežinia kada.
Ruošiantis kelionei karieta į praeitį, nė karto nebuvo pamanyta, kad ją stabdysime prie devyniolikto – dvidešimto amžių sankirtos ir pasuksime jos ratus atgal. Ryžtasi buvo nukeliauti gerokai toliau, giliau, nukeliauti į laiką, kurio Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ neatsimenanti. Ir tuomet žybt galvoje: yra gi Mažosios Lietuvos himnas, kurio tekstas pažymėtas 1879 metų data.
Smagu buvo ne tik jį išmokti, bet ir stengtis, kad neužsimirštų. Toks nuolatinis budėjimas prie Mažosios Lietuvos himno, suformavo neįprastą, keistoką, gal netikusį poreikį, bet vis dėlto – poreikį. Jis Ir dabar išlikęs. Ir Pro tikėjosi, kad per dvasią paragintas Jurgio Zauerveino ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus, parašiusio himnui muziką, nepralesiu geros progos užgiedoti, bet...
– Laimingi esame, kad ją turime, – nuoširdžiai apie Poe pasakė Pro, sukurdama gerą progą užgiedoti, bet himnas tylėjo. Tačiau tik himnas, o burna – ne.
– Laimingas, kad abi esate man kaip dukros, – truputį padelsęs atsiliepiau, specialiai vengdamas pelnytai pagirti Poe. Apie Pro irgi nekalbėjau kaip kitais sykiais. Girdi, tu, Pro, kaip kasdienė duona esi. Nuo „Labą rytą“ iki „Labanakt“. Tai didi tiesa, tačiau šį kartą panūdau Pro (prozą) arčiau priglausti prie Poe – „kad arčiau smuiko, arčiau muzikos, kad neatrodytų per daug viena nuo kitos atitolusios dvasioje.
Įtikinėti ar ką kitaip sakyti, neprireikė. Buvo gera, kad Savęsp pasaulyje yra laiko, kad ir su savimi pasikalbėtumei taip, kaip iš tikrųjų galėtų būti.
– Bent kiek pasirūpinau, kad daugiau mums prie paveikslo nereikėtų ateiti. Arba tik tuomet, jeigu panorėsim. Tačiau – kam, jeigu esi paveikslo gyventojas, jeigu, tarkim, ten, kaip Vilniaus Naujininkuose ar Balsiuose gyveni.
– Gal užsimerkti, kad suprasčiau apie ką tu, Pro?
– Nereikia užsimerkti. Tačiau jeigu prisimintumei Pivašiūnų Švenčiausiąją, manau, kad praverstų.
– Kalbi apie jos paveikslą ?
– Taip. Kaip švietėsi.
Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys
Bet švietėsi
Nuliūdusių paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl –
Tiek metų rėmuose
Ir visą laiką tą pati!..
Ant rankų laiko savo sūnų
Jėzų Kristų,
Vis supa jį mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt..
Ir pasakiau,
ištiesdamas rankas
į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.
Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukt...
– Tai va kokios tokelės. Smagu, kad jos nenuspėjamos. Dar smagu todėl, kad pavyko ateiti į „Frazes“ paveikslą neužmerkus akių. Ir anksčiau bandžiau, bet atsitikdavo, kad nemokėjau suprast; esu ar ne? Dabar gi sakau: buvau. Abejonių nėra. Ne tik kad priėmė. Paprašė, kad ateitume apsigyventi jame. Nemanau, kad dėl manęs. Nemanau, kad dėl tavęs, Pranuci. Visi sakėsi, girdėję Poe „Karietą“ grojančią. Jos muziką dievino, o ją deive vadino. Kunigas Aleksandras Burba dievagojosi, kad jis tokią karietą matęs. Girdi, ir vežėją pažįsta. Taigi Pranucis, prieš dvidešimt metų nešventinta karieta važiavęs ieškoti žmogaus širdies.
– Ar jis ten labai įtakingas? – netyčia paklausiau.
– Bandžiau suprasti, kas ten svarbus, svarbesnis, svarbiausias, bet nepavyko, – pasakė Pro.
---------------------------------
Keistas jausmas. Jis vis pasikartojantis. Nepaisant kokia proga, kokia nuotaiką būtų, tačiau kai išgirstu sakant, „laimingi esam“, pasijuntu it pražiodintas giedoti lietuvninkų himną. Tą. Tikrą. Giedantį pagal Jurgio Zauerveino tekstą, pirmą kartą atspausdintą laikraštyje „Lietuviška Ceitunga“ :
Joms abejoms – ir Poe, ir Pro – toks mano įprotis nepaslaptins. Kartais susižvalgo, suderindamos savo pozicijas mano elgsenos pakoregavimui, tačiau dažniausia būna taip, kad man leidžiama pagiedoti bent dvi eilutes
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tai neatsitiko nuo nežinia kada.
Ruošiantis kelionei karieta į praeitį, nė karto nebuvo pamanyta, kad ją stabdysime prie devyniolikto – dvidešimto amžių sankirtos ir pasuksime jos ratus atgal. Ryžtasi buvo nukeliauti gerokai toliau, giliau, nukeliauti į laiką, kurio Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ neatsimenanti. Ir tuomet žybt galvoje: yra gi Mažosios Lietuvos himnas, kurio tekstas pažymėtas 1879 metų data.
Smagu buvo ne tik jį išmokti, bet ir stengtis, kad neužsimirštų. Toks nuolatinis budėjimas prie Mažosios Lietuvos himno, suformavo neįprastą, keistoką, gal netikusį poreikį, bet vis dėlto – poreikį. Jis Ir dabar išlikęs. Ir Pro tikėjosi, kad per dvasią paragintas Jurgio Zauerveino ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus, parašiusio himnui muziką, nepralesiu geros progos užgiedoti, bet...
– Laimingi esame, kad ją turime, – nuoširdžiai apie Poe pasakė Pro, sukurdama gerą progą užgiedoti, bet himnas tylėjo. Tačiau tik himnas, o burna – ne.
– Laimingas, kad abi esate man kaip dukros, – truputį padelsęs atsiliepiau, specialiai vengdamas pelnytai pagirti Poe. Apie Pro irgi nekalbėjau kaip kitais sykiais. Girdi, tu, Pro, kaip kasdienė duona esi. Nuo „Labą rytą“ iki „Labanakt“. Tai didi tiesa, tačiau šį kartą panūdau Pro (prozą) arčiau priglausti prie Poe – „kad arčiau smuiko, arčiau muzikos, kad neatrodytų per daug viena nuo kitos atitolusios dvasioje.
Įtikinėti ar ką kitaip sakyti, neprireikė. Buvo gera, kad Savęsp pasaulyje yra laiko, kad ir su savimi pasikalbėtumei taip, kaip iš tikrųjų galėtų būti.
– Bent kiek pasirūpinau, kad daugiau mums prie paveikslo nereikėtų ateiti. Arba tik tuomet, jeigu panorėsim. Tačiau – kam, jeigu esi paveikslo gyventojas, jeigu, tarkim, ten, kaip Vilniaus Naujininkuose ar Balsiuose gyveni.
– Gal užsimerkti, kad suprasčiau apie ką tu, Pro?
– Nereikia užsimerkti. Tačiau jeigu prisimintumei Pivašiūnų Švenčiausiąją, manau, kad praverstų.
– Kalbi apie jos paveikslą ?
– Taip. Kaip švietėsi.
Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys
Bet švietėsi
Nuliūdusių paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl –
Tiek metų rėmuose
Ir visą laiką tą pati!..
Ant rankų laiko savo sūnų
Jėzų Kristų,
Vis supa jį mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt..
Ir pasakiau,
ištiesdamas rankas
į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.
Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukt...
– Tai va kokios tokelės. Smagu, kad jos nenuspėjamos. Dar smagu todėl, kad pavyko ateiti į „Frazes“ paveikslą neužmerkus akių. Ir anksčiau bandžiau, bet atsitikdavo, kad nemokėjau suprast; esu ar ne? Dabar gi sakau: buvau. Abejonių nėra. Ne tik kad priėmė. Paprašė, kad ateitume apsigyventi jame. Nemanau, kad dėl manęs. Nemanau, kad dėl tavęs, Pranuci. Visi sakėsi, girdėję Poe „Karietą“ grojančią. Jos muziką dievino, o ją deive vadino. Kunigas Aleksandras Burba dievagojosi, kad jis tokią karietą matęs. Girdi, ir vežėją pažįsta. Taigi Pranucis, prieš dvidešimt metų nešventinta karieta važiavęs ieškoti žmogaus širdies.
– Ar jis ten labai įtakingas? – netyčia paklausiau.
– Bandžiau suprasti, kas ten svarbus, svarbesnis, svarbiausias, bet nepavyko, – pasakė Pro.
---------------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-19 21:57:57
Labai gerai, kai esi ne tik važnyčiotojas, rėmų meistras, Frazės tapytojas, bet tuo pat metu paveikslo gyventojas.
Koks skirtumas tada Naujininkai ar Balsiai. (Tiesa, ten kažkur registruotas Palėpės departamentas, bet tai oficiali versija, o iš tikrųjų ir jis paveiksle).
Šįkart Poe ir Pro viena nuo kitos dvasioje neatitolusios, abi arti smuiko.
Tačiau (žr. originalą) visgi keliskaita yra Poe ir Pro? Joms abejoms (abiem)? Ar čia Ceitunga cituojama?
Koks skirtumas tada Naujininkai ar Balsiai. (Tiesa, ten kažkur registruotas Palėpės departamentas, bet tai oficiali versija, o iš tikrųjų ir jis paveiksle).
Šįkart Poe ir Pro viena nuo kitos dvasioje neatitolusios, abi arti smuiko.
Tačiau (žr. originalą) visgi keliskaita yra Poe ir Pro? Joms abejoms (abiem)? Ar čia Ceitunga cituojama?
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą