Kelionėse po Savęsp (4)

        

 Kas ji (ar jis)Savęsp?     

  Atėjo laikas, kai jau neatrodo, kad sunku suprasti, kodėl Pro (proza) taip primigtinai rodė į daugtaškį, parašytą frazės pradžioje jos nupieštame paveiksle. Tai atgalinės keliones iš dabarties į praeitį ženklas. Beje, labai prasmingas ženklas, tačiau taip atsitikę, kad  dažnai jį ignoruojame, nepastebime. Kodėl?
   Bent man sunkiau suvokti, ką reiškia Pro iškalbėtų trijų  žodžių sąvoka, būtent:„užsimerkti kaip žemė“ Lengviausia įtarti, kad ji jais rodo į mirtį, tačiau kai ją geriau pažįsti, toks įtarimas neįmanomas. Ir man smagiau manyti, kad būna atvejų, kai pati proza, tai yra pati Pro savęs neatpažįsta, paskambindama savimi kaip poezija.
   – Ar bent  numanai, mieloj, kad  tau pavydžiu, – esu girdėjęs Poe sakančią Pro (prozai). Man irgi kalbėjusi, kad, girdi, nesupranta, kodėl jai, taigi Poe, priekaištaujama, kada neatsisako ir prozai patarnauti.
   – Kodėl tai daroma kaip priekaištas. Esą, suprozėėėjau
   Nežinau, kaip ją guosti, tačiau įsitikinęs, kad pasakiusi „užsimerkusi kaip žemė“  Pro savo žodyje ne tik kad aplenkė Poe; sakyčiau, kad į mano gyvenimą atslinko svarbesnis dalykas: peizažai, kuriuos matydavau po užmerktų akių vokais, pradėjo materialėti, tiesiog mačiau, kaip dvasinės esaties energija nesunkia pereina į fizinius kūnus, į fizinę esatį, į jų gyvybę. Ir dabar skaitydamas filosofą Lucijų Anėjų Seneką, kaip mat sureaguoju į daug dalykų, kurie anksčiau atrodė nepajudinami. Laisvai, drąsiai, įsitikinęs kalbu jam:  na, taip, garbus vyre, aš, žinoma, klysčiau, jeigu nepatikėčiau tavimi, kad  būdamas 77 metų Pranucio amžiuje, didžioji  mano mirties dalis jau – praeityje. Tačiau negi, garbusis Romos raitelio sūnau, neregi, kad  ten, po  užmerktų akių vokais, aš  visoks būnu. Ten nėra  tokio  supratimo, kuris šiapus  užmerktų akių. Tu – ką?  Netiki? Štai knygą rašau. Ateik, nepatingėk. Žinau, kad gali. Ir aš nenustebsiu, kad  ateini iš savo  mirties. Visiškai – NE. Sakai „prabėgusį gyvenimo tarpsnį  valdo mirtis“. Tai va ateik, pasišnekėsime. Taip, taip irgi apie gyvenimą tik gerokai aukštesniame lygmenyje...
     Tiesą sakant mes jau buvome susitikę, bet liudijimai apie tai tebus palikti kitiems puslapiams. Pradiniame knygos rengimo etape labiau rūpi dalykai, paakinę atkakliau  pasidairyti po Savęsp pasaulį, kur mirties nebūna. Labai suprantu, kad dar būsiu ne kartą priverstas šį reiškinį įvardinti mirtimi, bet  iš tikrųjų jos esmėje matau gyvenimą.
   Keista?  Kvaila? Nerimta?
    Tebūnie ir taip, tačiau pro pravertas duris jau dabar už jų regiu vaizdelį: antai Lucijus Anėjus Seneka, kuris iš mūsų eros 4 metų. Antai su juo ir Pranucis iš šios eros XX a. 39 metų. Nevejami skubos darbų, susiėję vienas kitam paskaito eilėraščių, o pastarasis anąįį neužmiršta pakvieti į  savo  jubiliejinį balių.
   – Nepatingėk, Lucijau, – girdžiu save
   – Tai jau – ne, Pranuci, – girdžiu ir jį.
   Betgi ir vėl: kaip parodyti į šį pasaulį, erdvę ar kaip ją vadintum?.Tarkim, Savęsp. Kaip ją vadinu aš ir netgi  nusiteikiau įvardinti knygos pavadinime.

 Daliuteisk (Dalija)  tarė:
  Kaip tai gerai, kad prasidėjo, tik patirtis šnabžda, kad pradėti yra paprasčiau, negu pabaigti. Kad ir ne kardą, o knygą, linkiu be reikalo nepakelti, be garbės nenuleisti.
   Tačiau vis dėlto, Dalija, kaip  tai padaryti turint tokius ketinimus, kuomet supranti, kad  taip  padaryti įmanoma  tik  Savęsp  erdvėje, tačiau ir  ji dar  taip  labai nežinoma, kad su Poe ir eilėraščiu  „Kas ji, (ar jis) Savęsp?“ pabandėme  po ją  paskambinti.

Kas ji (ar jis) Savęsp?
Matyt, nenuorama tyliausia.
Tai pirma, o paskui –
galbūt šalis, galbūt valstybė.
Ten daug nežinomo.
Ten daug dar rankose žmogaus nepalaikyto aukso,
karūnos ten, ant jų galvų nekeltos.
O tai, ką išjaučiu, girdžiu
tėra būtis, nukritusi į vandenynus,
kurių žemėlapiuose iki šiol nesurandu.
Kai  kas parodo man į juos kaip kliedesį,
kaip laiškus iš beprotnamio rašytus,
kaip mirtį, į kurią giedodamas einu,
ir liūdi, kad, girdi, ji atkakliai
nenorinti manęs priimti.

Tyliau, tyliau...
Net mintyse –  tyliau.
Man šitokios dalios nereikia.
Savęsp būtyj mirties nepasitaikė paregėti
Ten ateinu į sostą pasėdėti,
karaliumi pabūti, retkarčiais Dievu
ir pasakyti iš aukštai Poe:
Smuikeli mielas,
nepatikėčiau tavimi,
jeigu nebūtum muzika, jeigu...

Nereikia man žemėlapių su vandenynų įrašais ant jų.
Kol tu esi, žinau, kad nepaklysiu.
O kaip smagu sugrįžusiam
Šventovę Steponui statyti.
žinoti ir  suprasti iš Savęsp,
kad menka baimintis ir nerimauti
ar neprituks statybai akmenų,
o ir manęs taip pat, taip pat.

Pakeleivis:

Ir man smagiau manyti, kad būna atvejų, kai pati proza, tai yra pati Pro savęs neatpažįsta, paskambindama savimi kaip poezija.
Visgi dažnai Pro skambina kitokiais skambalais. Pavyzdžiui, šios ištraukos proza skaitoma sunkiau, norisi stabdyti vinguriavimus to, ką galima pasakyti aiškiau. Bet suprantu. Senekos įtaka (tad galima tik atidžiau peržiūrėjus pakeisti tokias vietinės reikšmės smulkmenas kaip būdamas 77 metų Pranucio amžiuje, didžioji  mano mirties dalis jau – praeityje > būnant? Nebent čia jau kitas lygmuo, kur niekas nesvarbu).
Grįžtant prie pagrindinės minties, Poe šiuose pamąstymuose ne tik kad ne tarnaitė, – ji čia blaiviausia baliaus šeimininkė.
O gražiausia tai, kad kalba jos apie tą patį – apie žemes po vokais.