Čia priėjo Irena Sėliukaitė
Poe neretai taip:
pakužda eilėraščio vieną, kitą eilutę, gal posmelį ar net daugiau. Lyg sau.
Tačiau nesunku ją girdėti ir atokiau atsiradus. Tuomet irgi nežinai, ar ji tave
mato, ar – ne, bet niekuomet nepašaukdavo. Tačiau pasitaikydavo ir, beje,
neretai pasitaikydavo, kai nei aš, nei Pro nepasijausdavome įžūlūs, ateidami
arčiau jos ar iš atokiau prakalbindami – visaip: ir besišypsodami,
pajuokaudami, ir rimtai. Neretai atsitikdavo, kuomet tokia pradžia
suklegėdavo nemenku pokalbiu. Dar vis atsimenu juos ir manau, kad jų nereikėtų
aplenkti užmirštimi, bet tą kartą iniciatyvos „paklegėjimui“ ėmėsi pati Poe.
– Ateik, ateik, Pranuci, jeigu, žinoma, dykinėji kaip aš.
– Dykinėji? Nekalbėk taip, Poe. Neretai jaučiu, kaip tau skauda, kai tu taip „dykinėji“.
– Tai gerai. Labai gerai, kai skauda. Prisimenu tavo pasakojimą apie susitikimą karietoje su kunigu Aleksandru Burba. Ir man atrodo, kad kai ką gebėčiau pagroti.
– Puiku, Poe,. Man labai patinka tavo griežimas. Ir būna smagu, kai išgirstu Pro tave vadinant smuikeliu. Smuikelis ir Poe mano ausims – mielas, gražus derinys..
– Galbūt, galbūt.. Man irgi smagu, kai Pro vadina mane smuikeliu. Jeigu patinka, prašau – vadink Smuikeliu.
– O, ačiū. Taip ir darysiu. Ne visada, bet prisimindamas tėvo smuiką – būtinai.
Pajaučiau, kaip Poe truputį virptelėjo. O gal tik toks įspūdis, bet va, atsimena. Rašau gi. Taigi, lyg virptelėjo ir paprašė: būk, Pranuci, atidus. Man labai reikės tavo pagalbos. Sumąsčiau pagroti „Radijo karietą“
– „Radijo karietą“?
– Visą. O čia fragmentas.
Smuikelis, regis, pats prigludo prie Poe krūtinės, Smičius irgi buvo lengvas ir atrodė, kad ne Poe ranka jį kelia, o jis Poe ranką. Užsimerkiau. Stipriai kaip žemė.
Čia priėjo Irena Sėliukaitė:
Į tokią karietą kviečiu sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta. Daug persipynė ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų ir likimų ant mūsų žemes. Ir negalima juos vienašališkai vertinti Todėl į karietą siūlyčiau eiti atvira širdimi, švaria širdimi Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti.
– Aš irgi, Pranuci, užsimerkiu, kai groju, – sako Poe, – Tuomet geriau suprantu, kodėl Pro(za) taip atkakliai prašė užsimerkti kaip žeme. Prisimeni? Ten, dairantis po XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį
.
Prašau užsimerkti, kaip kad žemė užsimerkusi. Taip taip, prašau užsimerkti kaip žemė, kad atidžiau pasidairytume po jos giluminę erdvę.
– Kažin, ar girdi jį dabar mus?.
– Kaip negirdės...
– Ir aš tikiu, kad girdi, – pasakė Poe ir paklausė:
– Sakyk, Pranuci, ko trūksta mano muzikai, kad žmogus, išgirdęs ją, atsimintų, tarkim, kaip tu atsimeni prieš dvidešimt metų Aleksandrą Burbą?
– Dvidešimt metų– nedaug.
– Ir vis tik, – giliau į akis pažvelgė Poe.
– Jis buvo tolerantiškas. Manęs nevertė žegnotis. Nepyko, kad į kelionę išvažiavau nepašventinta karieta. Net ir pasisveikino ne kaip bažnyčios žmogus „Garbė Jėzui Kristui“ ar „Padėk Dieve“. Tiesiog: „Labas, vežėjau“. Tačiau balto metalo kryžius ant jo krūtinės buvo didesnis. Nešiojo sunkiau negu man žinomi kiti kunigai. Tačiau kur kas yra daugiau tai, ko nesupratau. Aš nežinojau, kad jis į karietą atėjęs, kaip pas mus sakoma, miręs. O kai išgirdau, kad miręs daugiau negu prieš 100 metų kažkur Amerikoje, Pensilvanijos valstijoje, ne tai kad nepanorau nepatikėti; tiesiog savaime nepatikėjau. Ir iki šiol taip...
Jeigu ne šiandien, tai ryt,
tačiau taip išbarstyti nebūsim.
Iš tiesų jums sakau:
Oi, kaip tuščia širdy...
kai ir Dievo į ją
įsileisti nemokam. .
--------------------------------------
– Ateik, ateik, Pranuci, jeigu, žinoma, dykinėji kaip aš.
– Dykinėji? Nekalbėk taip, Poe. Neretai jaučiu, kaip tau skauda, kai tu taip „dykinėji“.
– Tai gerai. Labai gerai, kai skauda. Prisimenu tavo pasakojimą apie susitikimą karietoje su kunigu Aleksandru Burba. Ir man atrodo, kad kai ką gebėčiau pagroti.
– Puiku, Poe,. Man labai patinka tavo griežimas. Ir būna smagu, kai išgirstu Pro tave vadinant smuikeliu. Smuikelis ir Poe mano ausims – mielas, gražus derinys..
– Galbūt, galbūt.. Man irgi smagu, kai Pro vadina mane smuikeliu. Jeigu patinka, prašau – vadink Smuikeliu.
– O, ačiū. Taip ir darysiu. Ne visada, bet prisimindamas tėvo smuiką – būtinai.
Pajaučiau, kaip Poe truputį virptelėjo. O gal tik toks įspūdis, bet va, atsimena. Rašau gi. Taigi, lyg virptelėjo ir paprašė: būk, Pranuci, atidus. Man labai reikės tavo pagalbos. Sumąsčiau pagroti „Radijo karietą“
– „Radijo karietą“?
– Visą. O čia fragmentas.
Smuikelis, regis, pats prigludo prie Poe krūtinės, Smičius irgi buvo lengvas ir atrodė, kad ne Poe ranka jį kelia, o jis Poe ranką. Užsimerkiau. Stipriai kaip žemė.
Čia priėjo Irena Sėliukaitė:
Į tokią karietą kviečiu sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta. Daug persipynė ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų ir likimų ant mūsų žemes. Ir negalima juos vienašališkai vertinti Todėl į karietą siūlyčiau eiti atvira širdimi, švaria širdimi Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti.
– Aš irgi, Pranuci, užsimerkiu, kai groju, – sako Poe, – Tuomet geriau suprantu, kodėl Pro(za) taip atkakliai prašė užsimerkti kaip žeme. Prisimeni? Ten, dairantis po XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį
.
Prašau užsimerkti, kaip kad žemė užsimerkusi. Taip taip, prašau užsimerkti kaip žemė, kad atidžiau pasidairytume po jos giluminę erdvę.
– Kažin, ar girdi jį dabar mus?.
– Kaip negirdės...
– Ir aš tikiu, kad girdi, – pasakė Poe ir paklausė:
– Sakyk, Pranuci, ko trūksta mano muzikai, kad žmogus, išgirdęs ją, atsimintų, tarkim, kaip tu atsimeni prieš dvidešimt metų Aleksandrą Burbą?
– Dvidešimt metų– nedaug.
– Ir vis tik, – giliau į akis pažvelgė Poe.
– Jis buvo tolerantiškas. Manęs nevertė žegnotis. Nepyko, kad į kelionę išvažiavau nepašventinta karieta. Net ir pasisveikino ne kaip bažnyčios žmogus „Garbė Jėzui Kristui“ ar „Padėk Dieve“. Tiesiog: „Labas, vežėjau“. Tačiau balto metalo kryžius ant jo krūtinės buvo didesnis. Nešiojo sunkiau negu man žinomi kiti kunigai. Tačiau kur kas yra daugiau tai, ko nesupratau. Aš nežinojau, kad jis į karietą atėjęs, kaip pas mus sakoma, miręs. O kai išgirdau, kad miręs daugiau negu prieš 100 metų kažkur Amerikoje, Pensilvanijos valstijoje, ne tai kad nepanorau nepatikėti; tiesiog savaime nepatikėjau. Ir iki šiol taip...
Jeigu ne šiandien, tai ryt,
tačiau taip išbarstyti nebūsim.
Iš tiesų jums sakau:
Oi, kaip tuščia širdy...
kai ir Dievo į ją
įsileisti nemokam. .
--------------------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-16 21:40:23
Poe gerai mato ir iš toli, o jei imasi „paklegėjimo“ iniciatyvos ar griežimo, išvis nepabėgsi. Taip ir kilnoja vienas kito ranką (Poe ir Pranas su Pro). Bet smuikas tai vienas?
Smuikų šeimai artima ir Irena, tik ji daugiau altas, žodžiu, skambesys kitas (žemesnis) nei Prano trio.
Bet kvartetui visi tinka.
Smuikų šeimai artima ir Irena, tik ji daugiau altas, žodžiu, skambesys kitas (žemesnis) nei Prano trio.
Bet kvartetui visi tinka.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą