 |
| Sodo namelis |
Stefanija,
Stefa, Steputė
– Jeigu ir paveikslai triukšmauja, kas galit pasakyti, kas ji (ir –
kur) ramybė? – pakalbėjau savyje.
– Kaip tau, Pranuc, paprasčiau paaiškinti, – sukluso Pro(za), panorusi patalkininkauti – Įėjus pasidairyti po Savęsp, tos ramybės laukti tikrai nereikėtų. Daug to, kas čia plika akimi atrodo nepaprasta, neįmanoma, ten gi – nieko, kas galėtų stebinti. „Frazės“ paveikslo patriukšmavimai tai tik jo dvasios apsireiškimas: girdi, Esu. Ne pirmą kartą matome juos patriukšmaujant. Ot, prisimink kaip atsitikę su Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos paveikslu.
Atsiminiau.
– Taigi ieškoti ramybės dvasioje neprotinga. Paveikslai nusišviečia ir aptemsta. Jie – bažnyčiose ir turguose, muziejuose ir vagių kolekcijose. Kas žino, kokia dalia ištiks „Frazės“ paveikslą. Tačiau svarbiausia, kad jis dirba. Ir todėl nesunku nujausti kad triukšmo bus.
Čia priėjo Irena Sėliukaitė ir tarė:
Visa Lietuva – ir ne tik ji – taip pat ir senosios jos istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tartum ir stipresni nuo jų nusileidžiame. O kiek dar daug nepažintų, nežinomų likimų netgi dvidešimtojo amžiaus tragedijomis žymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausant į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti Daugybė tokių vietų, jog net nejaučiame, kad ant kapo stovime...
Taip, tai tiesa – pamaniau – ir aną kartą, kuris prieš dvidešimt metų, nesuvokiau, kaip kunigas Aleksandras Burba atsiradęs jau į pirmą kelionę išvažiavusioje karietoje, tačiau minutėlė, kita ir štai koks jo pasakojimas.
– Šliūpas gyveno Amerikoje. Aš – Lietuvoje. Jis barė kunigus. Aš – bedievius. Na ir kuriam iš mudviejų tikėti? Kaip žmogui atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų – niekai. Tiesa, vežėjau, mus teko pasirinkti kitą kryptį. Štai tu važiuoji į praėjusius laikus, nes gi su Jonu skridome į ateinančius.
– Mums labai nepakeliui, – prisimenu, tuomet pasakiau kunigui
– Džiaugiesi, – šyptelėjo Aleksandras Burba. Ir šit po dvidešimt metų mums ir vėl lemta susitikti. Kaip Aleksandro Diumos muškietininkams, Tačiau vėlgi dėmesio, kad ir aš neužmirščiau.
– Taigi skridome į ateinančius laikus, Beje, užmiršau pasakyti, kad tuo pačiu metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje užhipnozavo. Na ir susitikome kaip dvasios
Va tiek man pakako, kad suprasčiau, kaip į keliaujančią karietą iš nežinia kur atsigavo kunigas Aleksandras Burba.
Mano gyvenime pirma diena,
kai šyptelėjęs pagalvojau –
Nesąmonė, bet ji tokia
Kai ir vidurnaktyje žibina šviesas –
Šviesu, šviesiu ir nesvarbu
kad po sekundės, po minutės
užtemdys ją, užslinkę debesys
ar į akis kas akmenį įmes
– Tik pajutau: pakilau ir skrendu Po trumpos valandėlės ogi žiūriu, kad priešais mane išniro kokia tai esybė
– Sveiks drūts, vienžemieti,
– Sveikas drūts.– atsiliepiau supratęs, kad tai Šliūpas. Na ir pradėjo jis padebesiuose girti platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties Va, toks triulšmelis. Ką daryti? Nesantaika, taip sakant, jau dangaus erdvėje. Ir tuomet... Ar žinote, kas tuomet?
– Tai kad ne
Nusijuokė giliu juoku,
bet juoktis šitaip man nesinorėjo.
O pasilabinti su tuo,
kas šitaip juoktis moka?
Poe, išgirsk,
ant delno
iš toli kažkas atėjo.
Ir nemanau, kad poilsiui
prie plakančios krūtinėje širdies .
– Ne poilsiui atėjo
Jam Bažnyčios reikia.
Išgirdo šaukiantį vardu.
Dabar jis akmenis statybai renka.
– Tu ką?
– Tai šventas Steponas, užmėtytas akmenimis.
Prašei, kad jo bažnyčia
peržegnočiau tavo ryžtą
Žegnoju.,
Net ir Steponu žegnoju,
atėjusiu į talką jos statybai.
– Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūmas artėjančių amžių. Ten aš tau praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos gyvybingos, kad jos žmogaus ir visos žmonijos išganymas...
Šalie, o didele šalie, Savęsp,
iš kur tu ir kada,
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa, Steputė...
----------------------------------------------------
– Kaip tau, Pranuc, paprasčiau paaiškinti, – sukluso Pro(za), panorusi patalkininkauti – Įėjus pasidairyti po Savęsp, tos ramybės laukti tikrai nereikėtų. Daug to, kas čia plika akimi atrodo nepaprasta, neįmanoma, ten gi – nieko, kas galėtų stebinti. „Frazės“ paveikslo patriukšmavimai tai tik jo dvasios apsireiškimas: girdi, Esu. Ne pirmą kartą matome juos patriukšmaujant. Ot, prisimink kaip atsitikę su Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos paveikslu.
Atsiminiau.
– Taigi ieškoti ramybės dvasioje neprotinga. Paveikslai nusišviečia ir aptemsta. Jie – bažnyčiose ir turguose, muziejuose ir vagių kolekcijose. Kas žino, kokia dalia ištiks „Frazės“ paveikslą. Tačiau svarbiausia, kad jis dirba. Ir todėl nesunku nujausti kad triukšmo bus.
Čia priėjo Irena Sėliukaitė ir tarė:
Visa Lietuva – ir ne tik ji – taip pat ir senosios jos istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tartum ir stipresni nuo jų nusileidžiame. O kiek dar daug nepažintų, nežinomų likimų netgi dvidešimtojo amžiaus tragedijomis žymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausant į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti Daugybė tokių vietų, jog net nejaučiame, kad ant kapo stovime...
Taip, tai tiesa – pamaniau – ir aną kartą, kuris prieš dvidešimt metų, nesuvokiau, kaip kunigas Aleksandras Burba atsiradęs jau į pirmą kelionę išvažiavusioje karietoje, tačiau minutėlė, kita ir štai koks jo pasakojimas.
– Šliūpas gyveno Amerikoje. Aš – Lietuvoje. Jis barė kunigus. Aš – bedievius. Na ir kuriam iš mudviejų tikėti? Kaip žmogui atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų – niekai. Tiesa, vežėjau, mus teko pasirinkti kitą kryptį. Štai tu važiuoji į praėjusius laikus, nes gi su Jonu skridome į ateinančius.
– Mums labai nepakeliui, – prisimenu, tuomet pasakiau kunigui
– Džiaugiesi, – šyptelėjo Aleksandras Burba. Ir šit po dvidešimt metų mums ir vėl lemta susitikti. Kaip Aleksandro Diumos muškietininkams, Tačiau vėlgi dėmesio, kad ir aš neužmirščiau.
– Taigi skridome į ateinančius laikus, Beje, užmiršau pasakyti, kad tuo pačiu metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje užhipnozavo. Na ir susitikome kaip dvasios
Va tiek man pakako, kad suprasčiau, kaip į keliaujančią karietą iš nežinia kur atsigavo kunigas Aleksandras Burba.
Mano gyvenime pirma diena,
kai šyptelėjęs pagalvojau –
Nesąmonė, bet ji tokia
Kai ir vidurnaktyje žibina šviesas –
Šviesu, šviesiu ir nesvarbu
kad po sekundės, po minutės
užtemdys ją, užslinkę debesys
ar į akis kas akmenį įmes
– Tik pajutau: pakilau ir skrendu Po trumpos valandėlės ogi žiūriu, kad priešais mane išniro kokia tai esybė
– Sveiks drūts, vienžemieti,
– Sveikas drūts.– atsiliepiau supratęs, kad tai Šliūpas. Na ir pradėjo jis padebesiuose girti platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties Va, toks triulšmelis. Ką daryti? Nesantaika, taip sakant, jau dangaus erdvėje. Ir tuomet... Ar žinote, kas tuomet?
– Tai kad ne
Nusijuokė giliu juoku,
bet juoktis šitaip man nesinorėjo.
O pasilabinti su tuo,
kas šitaip juoktis moka?
Poe, išgirsk,
ant delno
iš toli kažkas atėjo.
Ir nemanau, kad poilsiui
prie plakančios krūtinėje širdies .
– Ne poilsiui atėjo
Jam Bažnyčios reikia.
Išgirdo šaukiantį vardu.
Dabar jis akmenis statybai renka.
– Tu ką?
– Tai šventas Steponas, užmėtytas akmenimis.
Prašei, kad jo bažnyčia
peržegnočiau tavo ryžtą
Žegnoju.,
Net ir Steponu žegnoju,
atėjusiu į talką jos statybai.
– Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūmas artėjančių amžių. Ten aš tau praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos gyvybingos, kad jos žmogaus ir visos žmonijos išganymas...
Šalie, o didele šalie, Savęsp,
iš kur tu ir kada,
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa, Steputė...
----------------------------------------------------
Komentarai
Vartotojas (-a): Šilagėlė
Sukurta: 2016-02-15 20:29:06
Stefanija, Stefa, Stefutė ... Į šiuos kelis žodžius sudėta begalinė meilė, šiluma ir pagarba savo mamai.
Man labai patinka skaityti Jūsų kūrybą ir jei ne visada pakometuoju ją, bet tikrai visada laukiu.
Man labai patinka skaityti Jūsų kūrybą ir jei ne visada pakometuoju ją, bet tikrai visada laukiu.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-02-15 18:31:02
Šalie, o didele šalie, Savęsp,
iš kur tu ir kada
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa, Steputė...
...platus daug apimantis poetinis filosofinis žvilgsnis...o pabaiga išties šventai skamba...šiltai ir su meile...
iš kur tu ir kada
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa, Steputė...
...platus daug apimantis poetinis filosofinis žvilgsnis...o pabaiga išties šventai skamba...šiltai ir su meile...
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-15 11:34:42
Pabaiga tai ypač graži, o visuma – su žymia sūnaus Prano aistra maldyti paveikslo triukšmus. Panašu, kad sutiktieji toli nutraukė dėmesį nuo... (aišku, skyrybos ženklai dvasioj neturi reikšmės).
Paveikslas dirba, dvasia apsireiškė.
Paveikslas dirba, dvasia apsireiškė.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-15 00:28:06
– Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūmas artėjančių amžių.
Ką reiškia "į glūmas"?
Štai ir sužinojau, kad Šv. Steponas buvo pirmasis kankinys už Kristų, užmėtytas akmenimis
Ką reiškia "į glūmas"?
Štai ir sužinojau, kad Šv. Steponas buvo pirmasis kankinys už Kristų, užmėtytas akmenimis
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą