Lig žvaigždėtos begalybės
Laikau
rankose tuos keliolika puslapių, kurie jau atspausdinti, o prieš akis – nemenka
knyga. Kada ji bus? Ir ar bus? Dalis tekstų, sutalpintų šiuose „keliolikoje“,
parašyti anksčiau. Kai kurių jau lyg nebuvę. Užsimiršę. Mintys nerimsta,
šlavinėja, šlaistosi it prožektoriai karo metais, ieškantys Vilniaus danguje
lėktuvų. Toli toks Vilnius, bet prisimenu. Gal ir apie tai reikėtų, bet kuomet
ir pradėto perdaug, tai...
– Tarkim, kad nesu Kindzulis, bet štai priėjau ir klausiu: o kas toliau?
– Toliau, Kindzuli, neparašyti knygos lapai. Tik ryt, tik būsimasis laikas parodys, kaip kas juose atrodo. Tačiau tai netrukdys tau klausti: o kas toliau?.Beje, pone, iš kokio krašto esate?
– Dzūko neatpažįsti?
– Dzūkijos kraštas irgi vertas žemėlapio. Kad ir ant piliakalnio sustotum, o jo akimis neapvaikščiosi. Kaip ir žmogaus. Nepaisant kad jis dzūkas
– Kaip ir žmogaus. Matai jį, bet tik kažkiek. Taip, esi teisus – Dzūkijai pažinti gal pakaktų žemėlapio, karietos, o štai žmogui...
– Buvo ir karieta, bet nepadėjo, – netyčia įsišnekėjau kaip su geriausiu pažįstamu, o anas irgi nebuvo tylenis.
– Suglumino mudu tas Savęsp. Pasiklydom. Nešioja kaip vėjas lapelį. Nei žinai, kada nusileisi, ne žinai, kada vėl pakels pustomą. Ir visgi:
– Tarkim, kad nesu Kindzulis, bet štai priėjau ir klausiu: o kas toliau?
– Toliau, Kindzuli, neparašyti knygos lapai. Tik ryt, tik būsimasis laikas parodys, kaip kas juose atrodo. Tačiau tai netrukdys tau klausti: o kas toliau?.Beje, pone, iš kokio krašto esate?
– Dzūko neatpažįsti?
– Dzūkijos kraštas irgi vertas žemėlapio. Kad ir ant piliakalnio sustotum, o jo akimis neapvaikščiosi. Kaip ir žmogaus. Nepaisant kad jis dzūkas
– Kaip ir žmogaus. Matai jį, bet tik kažkiek. Taip, esi teisus – Dzūkijai pažinti gal pakaktų žemėlapio, karietos, o štai žmogui...
– Buvo ir karieta, bet nepadėjo, – netyčia įsišnekėjau kaip su geriausiu pažįstamu, o anas irgi nebuvo tylenis.
– Suglumino mudu tas Savęsp. Pasiklydom. Nešioja kaip vėjas lapelį. Nei žinai, kada nusileisi, ne žinai, kada vėl pakels pustomą. Ir visgi:
Meldžiu,
Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.
– Tu, Vidini? O, Viešpatie! Kaip čia? Iš kur? Bet gi būna; vilką minim – vilkas čia, – pašokęs ant kojų, pasišoviau apkabinti seną, mielą nuo vaikystės laikų, netgi nuo jos lopšio užsilikusį bičiulį ir išdaigininką, o tiksliau – keistuolį...
– Ne, ne! Ne aš čia. Aš tik tavo, Pranuci, atmintis apie jį, Vidinį. Tik. Girdžiu ir aš, kaip Poe groja, tačiau man panoro pamatyti ir jos smuiką.
– Taip, –.nuleidau sėdynę ant kėdės, – taip, o aš pamaniau, kad jeigu vilką minim, tai ir vilkas – čia. Bet taip neatsitiko.
– Atsiprašau.
– Nėra reikalo atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų.
– Taip, taip. Ar ne paršelis, a? – linksmai atsiliepė Pro ir dar smarkiau įniko reikšti priekaištus: – Ir paršeliui turėtų būti sarmata, kad taip atsitinka.
– Tu manai, kad aš tyčia? – atsigodėjau, ką kalbu , – Kerštaudamas? Betgi po šimts pypkių, kur jis dingęs?. Na, kur? Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.
– Tiek, atrodo, ir tereikėjo, kad knygoje apsireikštų Vidinis, –- nepametė geros nuotaikos Pro. Ir argi priekaištausi, jeigu taip ne laiku, tokioje senatvėje sumanyta rašyti – montuoti knygą.
Taigi, dėmesio! dar vienas knygos montažas atliktas ir Vidinis nukelia kepurę jį pasitinkantiems.
**********************
– Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis:– Savęsp pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
– Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
– Sunkiau?
– Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti:Pranucis, sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.
Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis žinojo, kad palaukęs trupučiuką ir neišgirdęs jo atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką sugebu labiau susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten – jaunatvės apraiškose ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
– Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp(i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i) prv. psn. prie savęs, į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
– Manau, kad supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo .
– Tačiau aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
–Taip, taip, skaičiau iš „Eilėraščio sėjos“– išgirdau Vidinį ir tai, ką jis ten skaitęs apie Savęsp:
Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus ,
Žmogaus būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės..
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.
– Tu, Vidini? O, Viešpatie! Kaip čia? Iš kur? Bet gi būna; vilką minim – vilkas čia, – pašokęs ant kojų, pasišoviau apkabinti seną, mielą nuo vaikystės laikų, netgi nuo jos lopšio užsilikusį bičiulį ir išdaigininką, o tiksliau – keistuolį...
– Ne, ne! Ne aš čia. Aš tik tavo, Pranuci, atmintis apie jį, Vidinį. Tik. Girdžiu ir aš, kaip Poe groja, tačiau man panoro pamatyti ir jos smuiką.
– Taip, –.nuleidau sėdynę ant kėdės, – taip, o aš pamaniau, kad jeigu vilką minim, tai ir vilkas – čia. Bet taip neatsitiko.
– Atsiprašau.
– Nėra reikalo atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų.
– Taip, taip. Ar ne paršelis, a? – linksmai atsiliepė Pro ir dar smarkiau įniko reikšti priekaištus: – Ir paršeliui turėtų būti sarmata, kad taip atsitinka.
– Tu manai, kad aš tyčia? – atsigodėjau, ką kalbu , – Kerštaudamas? Betgi po šimts pypkių, kur jis dingęs?. Na, kur? Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.
– Tiek, atrodo, ir tereikėjo, kad knygoje apsireikštų Vidinis, –- nepametė geros nuotaikos Pro. Ir argi priekaištausi, jeigu taip ne laiku, tokioje senatvėje sumanyta rašyti – montuoti knygą.
Taigi, dėmesio! dar vienas knygos montažas atliktas ir Vidinis nukelia kepurę jį pasitinkantiems.
**********************
– Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis:– Savęsp pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
– Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
– Sunkiau?
– Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti:Pranucis, sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.
Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis žinojo, kad palaukęs trupučiuką ir neišgirdęs jo atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką sugebu labiau susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten – jaunatvės apraiškose ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
– Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp(i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i) prv. psn. prie savęs, į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
– Manau, kad supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo .
– Tačiau aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
–Taip, taip, skaičiau iš „Eilėraščio sėjos“– išgirdau Vidinį ir tai, ką jis ten skaitęs apie Savęsp:
Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus ,
Žmogaus būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės..
Pelėda
--------------------------------------------------------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-21 22:10:08
– Nėra reikalo atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų.
Iš čia klausimas, kas ne paršelis. Apie Savęspininko neapsižiūrėjimą galima aiškiau. Vidinis nekaltas.
Ir kelinta čia knyga minima? Nes Vidinis minėtas oi minėtas ne kartą.
Turbūt neaiškumų man kilo dėl to, kad prie puslapių lenda iškart keli klausinėtojai: Kindziulis, Pro, karieta bilda…
Viską išlygina tolėlesnis atsigodėjimas ir pasiaiškinimas. Aišku, kad Vidinis nedingęs (Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.)
Sutinku ir su Vidinio gajumu bei nekintamumu Amnezijos apsuptyje.
--
Apie žodyną. Ir aš negalėčiau pasakyt, ko man ten prireikia, bet sklaidau, būna, sklaidau… Ir kartą radau, kad vietoj nepaisymų (Nepaisant kad jis dzūkas) geriau nors ir, kad ir.
Iš čia klausimas, kas ne paršelis. Apie Savęspininko neapsižiūrėjimą galima aiškiau. Vidinis nekaltas.
Ir kelinta čia knyga minima? Nes Vidinis minėtas oi minėtas ne kartą.
Turbūt neaiškumų man kilo dėl to, kad prie puslapių lenda iškart keli klausinėtojai: Kindziulis, Pro, karieta bilda…
Viską išlygina tolėlesnis atsigodėjimas ir pasiaiškinimas. Aišku, kad Vidinis nedingęs (Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.)
Sutinku ir su Vidinio gajumu bei nekintamumu Amnezijos apsuptyje.
--
Apie žodyną. Ir aš negalėčiau pasakyt, ko man ten prireikia, bet sklaidau, būna, sklaidau… Ir kartą radau, kad vietoj nepaisymų (Nepaisant kad jis dzūkas) geriau nors ir, kad ir.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą