Neaišku kas, bet kažkas prasidėjo
Šita knyga mano
akims neatrodo menka. Atsirado ji ne dėl reikalo, kad kas ją
skaitytų. Ot, būta tokio laiko, kai supratau, kad kažką prasmingesnio
padaryti negebu. Kita vertus, ir daryti nereikia. Svarbiausia buvo paskaityti
kalendorių ir, dar nesulaukus vidurnakčio, užversti jo lapelį, kad akių
šviesoje pasirodytų kitas.
Knygą irgi pradėjau rašyti kaip dienoraštį – kalendorių , nusitaikydamas į 2019 metus, kurių laukti reikėję daugiau negu trijų metų. Atrodytų, laiko daug, tačiau man tuomet taip neatrodė. Jau buvau sapnavęs, kad įpusėjus kelionei reikės numirti. Nelabai prisiminiau mirties vaizdus, bet žinojau, kad tai šiltas metų laikas, dar neįkritęs į rudenį. Regėjosi, ar tik ne rugpjūčio mėnesio antroji pusė. Smagu buvo atsiminti, kad bent tiek žinau. Ir nebuvo liūdna galvoti, kad toks mirties laikas – geras laikas. Pirmiausia todėl, kad gamta jau nužydėjusi; sekęs po pavasario laikas augino, brandino javus, o nemenka dalis derliaus jau netgi į aruodus surinktas. Gražu, a?
Rašyti neskubėjau. Žinojau, kad daug raštų išmėtyta po pakampes ir bute Vilniaus Naujininkuose, ir sodo namelyje Balsiuose. Mano pareiga, pasiknisus po pakampes, pakilnoti per netrumpą laiką atsiradusius „raštus“, paskaitinėti, tikintis suradus tinkamesnių savo aštuoniasdešimtmečio jubiliejinei knygai ir, palaiminus juos gera viltimi, atiduoti būsimos knygos – kalendoriaus globai. Netrukus po akimis pasitaikė ir „Įžanga (gal?) dienoraščiui savaip“, atspausdinta internetinėje svetainėje „ Rašyk“ Abejoti neteko. Mielai šį tekstą ėmiau į rankas ir ramia širdimi įkomponavau į jubiliejinės knygos – kalendoriaus maketą. Kaip tai atrodo gal jau ne man spręsti, tačiau džiaugiuos, kad jis yra, kur yra.
Kasdieniu būti jau įgriso,
Esą, kas beateitum –
Prašom, laukiu ir džiaugiuosi,
Kad į mane ateiti neužmiršot –
Kažkas su akmeniu,
Knygą irgi pradėjau rašyti kaip dienoraštį – kalendorių , nusitaikydamas į 2019 metus, kurių laukti reikėję daugiau negu trijų metų. Atrodytų, laiko daug, tačiau man tuomet taip neatrodė. Jau buvau sapnavęs, kad įpusėjus kelionei reikės numirti. Nelabai prisiminiau mirties vaizdus, bet žinojau, kad tai šiltas metų laikas, dar neįkritęs į rudenį. Regėjosi, ar tik ne rugpjūčio mėnesio antroji pusė. Smagu buvo atsiminti, kad bent tiek žinau. Ir nebuvo liūdna galvoti, kad toks mirties laikas – geras laikas. Pirmiausia todėl, kad gamta jau nužydėjusi; sekęs po pavasario laikas augino, brandino javus, o nemenka dalis derliaus jau netgi į aruodus surinktas. Gražu, a?
Rašyti neskubėjau. Žinojau, kad daug raštų išmėtyta po pakampes ir bute Vilniaus Naujininkuose, ir sodo namelyje Balsiuose. Mano pareiga, pasiknisus po pakampes, pakilnoti per netrumpą laiką atsiradusius „raštus“, paskaitinėti, tikintis suradus tinkamesnių savo aštuoniasdešimtmečio jubiliejinei knygai ir, palaiminus juos gera viltimi, atiduoti būsimos knygos – kalendoriaus globai. Netrukus po akimis pasitaikė ir „Įžanga (gal?) dienoraščiui savaip“, atspausdinta internetinėje svetainėje „ Rašyk“ Abejoti neteko. Mielai šį tekstą ėmiau į rankas ir ramia širdimi įkomponavau į jubiliejinės knygos – kalendoriaus maketą. Kaip tai atrodo gal jau ne man spręsti, tačiau džiaugiuos, kad jis yra, kur yra.
Kasdieniu būti jau įgriso,
Esą, kas beateitum –
Prašom, laukiu ir džiaugiuosi,
Kad į mane ateiti neužmiršot –
Kažkas su akmeniu,
Kažkas su žodeliu medaus.
Atėjo laikas pasakyti pa - var - gau
Ir rodyti į vakarą
Kai saulė šviečia danguje,
Prie lango rožės žydi,
Puošnius žiedus kilnodamos.
Aš išgiedojau jau save.
Beliko šitokį į urną pelenais surinkti
Ir nesvarbu – galbūt melu, abejone, tiesa –
Tačiau vien tik savim
Ar girdite? – tik savimi
Ir pelenus iš urnos išbarstyti.
Ir ša!... kas manote,
Kad tai kažkas ne taip
Betgi beprotnamiai ne šiaip sau po pasaulį dairos
Ir niekuomet nebūna jų perdaug.
Dienorašti, ateik.
Aš tavimi tikiu
Ir ta poezijos maža dalim,
Kurią Poe vardu pavadinau.
Man gera glausti galvą prie minties,
Kad nebūtis išnyksta, ten atėjus.
2016-01-12
2016-01-12
kodėl turėčiau nepatikėti, kad, anot patarlės, gera pradžia – pusė darbo. Pusė? Nepaisant, kad bandžiau, tačiau suprasti viso darbo apimtį man nepavyko. Buvo smagu, kad atsirado Poe, kurią reikėsią aprengti knygos veikėjos apdaru, o atsiradus komentarams, nebuvo sunku įvardinti dar vieną būsiančią veikėją, būtent Pro (prozą) Tokiame derinyje man neatrodė, kad poezija ir proza galėtų viena kitai prieštarauti, vieną kitą neigti ar žeminti,
– Būsime kartu,– pasakiau, vieną ko kito įkėlęs tris komentarus.– Ir, Dieve, mums padėk, nepaisant yra tu, ar nėra. Tikėjimai į nebūtus dalykus irgi turi nemenką dvasine vertę. Ir daug erdvės proto veiklai.
Vera Vika, perskaičiusi poezijos tekstą, parašė:
Užmigo žiema savo baltuose pataluose iki pavasario...
Kasdienybė - nusibosta, kaip ir triukšmas... Atgauname save tada, kai širdies kertelėje surandame ne tik Niagaros krioklį, bet ir ramią altaną, apsodintą prisiminimų - rožių krūmais...
Gražių Akimirkų žiemos baltume.
Bebalsė:
Perskaičiau ir susigraudinau, kažkas užsispaudė, užgulė.
Turite puikią plunksną, Praneli, kuri vis pabaksnoja į mūsų širdeles, neleidžia joms užsnūsti, suledėti... Jūsų eilės pakelia mus į aukštesnes erdves, virš kasdienybės, į savęs suvokimą.
Tik liūdnai man nuskambėjo ir nenoriu sutikti su teiginiu "Aš išgiedojau jau save". Suprantu, kad pavargote (juk tai taip žmogiška), bet dar pasakyti tikrai turite daug ką - šia nuostabia Poezijos kalba.
Aš visada lauksiu ir ieškosiu Jūsų eilių. Ačiū už jas ir kad esate.
Mery Mery irgi:
Visus eilėraščius esu perskaičiusi Jūsų ir galiu pasakyti, kad tai išminties poezija. Su pagarba.
Aš irgi neiškenčiau ir atsidusau:
– Lai būna, kaip bus. Sunku pasakyti, kas būtent, tačiau kažkas prasidėjo.
– Pasigyrė Pranucis, oi pasigyrė, - pasakys ir vienas, ir kitas, paskaitęs pirmuosius puslapius, o aš patylėsiu, nes iš tiesų manau, kad smagu būtų tokią knygą kaip pagalvę pasidėti sau po galva ir šyptelėjus tyliai, ramiai dar kartą laimingai pasapnuoti šilinio žmogaus gyvenimą. Su žvaigždynais Visatoje ir Savęsp.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą