13. Kelionėse po Savęsp

Lig žvaigždėtos begalybės

 Laikau rankose tuos keliolika puslapių, kurie jau atspausdinti, o prieš akis – nemenka knyga. Kada ji bus? Ir ar bus? Dalis tekstų, sutalpintų šiuose „keliolikoje“, parašyti anksčiau. Kai kurių jau lyg nebuvę. Užsimiršę. Mintys nerimsta, šlavinėja, šlaistosi it prožektoriai karo metais, ieškantys Vilniaus danguje lėktuvų. Toli toks Vilnius, bet prisimenu. Gal ir apie tai reikėtų, bet kuomet  ir pradėto perdaug, tai...
   – Tarkim, kad nesu Kindzulis, bet štai priėjau ir klausiu: o kas toliau?
   – Toliau, Kindzuli, neparašyti knygos lapai. Tik ryt, tik  būsimasis laikas parodys, kaip kas juose atrodo. Tačiau tai netrukdys  tau klausti: o kas toliau?.Beje, pone, iš kokio krašto esate?
   – Dzūko neatpažįsti?
   – Dzūkijos kraštas irgi vertas žemėlapio. Kad ir ant  piliakalnio sustotum, o jo akimis  neapvaikščiosi. Kaip ir žmogaus. Nepaisant kad jis dzūkas
   – Kaip ir žmogaus. Matai jį,  bet tik kažkiek. Taip, esi teisus – Dzūkijai pažinti gal pakaktų žemėlapio, karietos, o štai žmogui...
   –  Buvo ir karieta, bet  nepadėjo, – netyčia įsišnekėjau kaip su geriausiu pažįstamu, o anas irgi nebuvo tylenis.
   – Suglumino mudu tas Savęsp. Pasiklydom. Nešioja kaip vėjas lapelį. Nei žinai, kada nusileisi, ne žinai, kada vėl pakels pustomą. Ir visgi:

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio  dieviškos būties,
Kuri  įkritusi  į žmogų.

   – Tu, Vidini? O,  Viešpatie! Kaip čia? Iš kur? Bet gi  būna; vilką minim –  vilkas čia, – pašokęs ant kojų, pasišoviau apkabinti seną, mielą nuo vaikystės laikų, netgi nuo jos lopšio užsilikusį bičiulį ir išdaigininką, o tiksliau – keistuolį...
   – Ne, ne! Ne aš čia. Aš tik tavo, Pranuci, atmintis apie jį, Vidinį. Tik. Girdžiu ir aš, kaip Poe groja, tačiau man panoro pamatyti ir jos smuiką.
   – Taip, –.nuleidau sėdynę ant kėdės, – taip, o aš  pamaniau, kad jeigu vilką minim, tai ir vilkas – čia. Bet  taip neatsitiko.
    – Atsiprašau.
    – Nėra reikalo  atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų.
    – Taip, taip. Ar ne paršelis, a? – linksmai atsiliepė Pro ir dar smarkiau įniko reikšti priekaištus: – Ir paršeliui turėtų būti sarmata, kad taip atsitinka.
   – Tu manai, kad aš tyčia? – atsigodėjau, ką  kalbu , – Kerštaudamas? Betgi po šimts  pypkių, kur jis dingęs?. Na, kur?  Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.
   – Tiek, atrodo, ir tereikėjo, kad knygoje apsireikštų Vidinis, –- nepametė geros nuotaikos Pro. Ir argi  priekaištausi, jeigu taip ne laiku, tokioje  senatvėje sumanyta rašyti – montuoti knygą.
   Taigi, dėmesio! dar  vienas knygos montažas atliktas ir Vidinis nukelia kepurę  jį pasitinkantiems.  
   **********************
   – Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis:–  Savęsp  pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
     Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
    – Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
    – Sunkiau?
    – Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti:Pranucis, sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.
     Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis  žinojo, kad palaukęs trupučiuką ir neišgirdęs jo atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką sugebu labiau susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten – jaunatvės apraiškose ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
   – Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp(i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i) prv. psn. prie savęs,  į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
    – Manau, kad  supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo .
    – Tačiau aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
   –Taip, taip,  skaičiau  iš „Eilėraščio sėjos“–  išgirdau  Vidinį ir tai, ką jis ten skaitęs apie Savęsp:

Tiek daug  surinkusi
Ir nieko nepraradus ,
Žmogaus  būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės..

Pelėda

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-21 22:10:08

    – Nėra reikalo  atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų. 
Iš čia klausimas, kas ne paršelis. Apie Savęspininko neapsižiūrėjimą galima aiškiau. Vidinis nekaltas.
Ir kelinta čia knyga minima? Nes Vidinis minėtas oi minėtas ne kartą.
Turbūt neaiškumų man kilo dėl to, kad prie puslapių lenda iškart keli klausinėtojai: Kindziulis, Pro, karieta bilda…
Viską išlygina tolėlesnis atsigodėjimas ir pasiaiškinimas. Aišku, kad Vidinis nedingęs (Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.)
Sutinku ir su Vidinio gajumu bei nekintamumu Amnezijos apsuptyje.
--
Apie žodyną. Ir aš negalėčiau pasakyt, ko man ten prireikia, bet sklaidau, būna, sklaidau… Ir kartą radau, kad vietoj nepaisymų (Nepaisant kad jis dzūkas) geriau nors ir, kad ir. 

--------------------------------------------------------------------------

12. Kelionėse po Savęsp

12. Rankos, panešiojusios Kristų

   Paveikslo jau kitaip nevadinome, tik „Frazės“ vardu. Su daugtaškiu jos pradžioje, frazė nesikeitė*, tačiau gebėjo judėti, pozuodama ar prisiderindama prie vidujinio paveikslo turinio. Ten matėsi piliakalnis su jo aukštumoje augančiu beržu. Papėdė irgi nepalikta tuštumai –  vinguriavo keliai, takeliai, susimetę į šūsnis augo medžiai. Dar žemiau – ir tai man buvo labai įdomu – tekėjo išvaizdi upelė (Varėnė – ką?), toliau, už piliakalnio, įsiliedama į  upę (į Merkį –  ką?).  O jeigu taip, tai kaip  nepatikėti, kad Frazės paveiksle matau Senosios Varėnos peizažo fragmentą. Tačiau – ar tikrai?
    Tyliai buvo sutarta, kad neskubėsime apsigyventi paveiksle. Atrodytų, kaip čia taip? Kodėl taip neatsakingai priimami sprendimai? Aplink žiema, o pažiūrėkite, kas paveiksle. Ten – antai! – jau  dirva ruošiama sėjai, o kunigas Aleksandras Burba, beardamas piliakalnio viršūnę dėl apsėjimo grikių  labai nuvargo ir, atėjęs prie beržo, snustelėjęs sapnuoja Krivį. Ne vieną, ne.. Sapnuoja  kartu su visą piliakalnį apliestą rimtais  kariškais vyrais, kurių  viduryje  stovi  jis, senyvas  žmogus, vardu Krivė.

   Poe, kaip įprasta, paėmė smuikelį ir  prisiglaudė prie jo muzikai.
   Taip, tai jis, nesunkiai pažimau Krivį, atėjusį į kunigo sapną.
  Mes visi mename, kaip šitoj vietoje mūsų brangios tėvynės Lietuvos gynėmės nuo savo priešų, kaip čia ne sykį aukodavome aukas savo dievams, kaip čia ne sykį drąsinau jus  nepasiduoti savo kraugeriams, kaip čia ne sykį buvau siustas  nuo  Krivė – Kriveitos iš  Romos pas  jus inant Jūsų dvasią stiprinčiau ir už Lietuvos liuosybę raginčiau Jus net galvas paguldyti. Teisybė, jūs manęs klausėte, todėl mes čia savą gyvastį pabaigėme, gindami tėvynę ir jos liuosybę. Užtai čia mumis ir po šiai dienai yra pavelyta nuo amžinojo Dievo kaip kada susirinkti ir pasižiūrėti, kas mūsų mylimoj tėvynėj šiandien darosi..

   – Ten ir vėl, Poe, tave girdi.  Visi girdi. Tačiau ypatingai jautrus piliakalnis, kur ir tie, jį visą  „aplietę“, rimti kariški vyrai.– smuikui nutilus pasakė Pro. O patylėjusi ir vėl ji: – Ką jiems pasakysime, a? Tačiau jeigu manote, kad tai sapnas, prašau užsimerkite, kaip  tuomet, atėję į XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį. Jeigu gerai  beatsimenu, niekas nesakėme, kad sapnuojame.
    – Nesakėme, kad sapnuojame, Pro, – atsiliepė Poe. – Labai norėčiau, kad ir ten mus girdėtų. Labai noriu, kad greičiau su Stepono bažnyčia susigyventume. Įsivaizduoju, kaip miela, smagu būtų dvasioje, ją  panešiojus ant delno. Man jau dabar  gera, kai girdžiu ją žodyje kartu su smuiku vargonais grojančią, – neskubino kalbos  Poe,  bet ūmai it  kažką atsiminusi, sukluso, pasižiūrėjo į mane  ir paprašė parodyti delnus.  Ištiesiau rankos. Pro (proza) gi, supratusi, ką nori pasakyti Poe,  jas pataisė taip lyg atsargiai kažką  norėčiau jomis pakelti, tarė:
   – Tu teisi,  Poe. Sunku patikėti, kad šitos rankos nežiojo Jėzų  O nešiojo.  Kaip šventę. Kuomet jau ir kalbėti sunku pamanius, kad  taip negali būti ar kažkas nepatikės.

Jūs klausiate:
– O kas toliau,
Kai Pivašiūnų Marija
Nusišvietė ant sienos
                kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas.
Išėjo iš paveikslo rėmų
Ir buvome kambaryje trise.
O rėmuose lingavo
                        liūdinti delčia.
Pasakė Marija:
– Jau netikėjau, kad yra
Žmogus
         dar galintis
                     priglaust mane.
Kaip moterį,
Kaip motiną,
Nenupieštą,
o – gyvą.

Žinau, net rožinio nebeturi,
Malda nevargina Tau lūpų,
Bet štai bažnyčia suskamba širdyj
Ir niekas ten - net nusidėjėliai -
Neklūpo.
Gražu šventiems,
             sužvarbusiems
                             skausme,
Bažnyčioje
                išdidų
                           žmogų
                                  pamatyti
Ir patikėt,
Kad vėl sugrįš į žemę iš dangaus
Ir bus palaiminti,
Bus priimti
           be rožinio,
                      be „Tėve mūsų“.
Su duona ir druska
Su vandeniu ir vynu.

Paveikslą su delčia
                tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
Išgerčiau su tavim mielai.
Na. o ir sūnui
                  Jėzui Kristui
Gal kas skanesnio burnai atsiras...

Kava pakvipo kambarys
Ir džiaugsmas sklendė -
Atėjo Marija.
Atėjo jos sūnus.
Atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.
-----------------
*{... iš pro vokais užmerktas akis matė (Stefanija) savo pirmagimį ir tyliai jam šypsojosi}

-----------------------------------------------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-20 21:53:10

Pamaniau, kaip čia taip – vakar buvo gyvenu paveiksle, šiandien jau ne, neskubėkime apsigyventi. Ką?
Betgi  suprantu, tai neišvengiama. Jau anksčiau minėjau, kaip sekasi skaityti šias apmąstymų  ir pasivažinėjimų drobes. Visaip sekasi. Tačiau pasirinktąją pussapnio formą pripažįstu be diskusijų (delnas, rėmai, karieta ir kita), ji leidžia nuklysti gerokai toliau už faktų ar paprastų paveikslų.

(o ko tikrai nesupratau, tai kaip ten piliakalnis apliestas vyrais, sakinys turbūt ne visai meniškai susuktas (Sapnuoja  kartu su visą piliakalnį apliestą rimtais  kariškais vyrais).

11. Kelionėse po Savęsp

11 Deive vadino

  – Poe yra  talentas, Pranuci. Pavydžiu aš jai ir džiaugiuosi, kad galiu pavydėti. Smuikelis gi. Muzika gi. Kai tokiai jai pavydi, reikia  džiaugtis, –  tarė Pro, mįslingai nužvelgusi drimbantį mano stotą. Smagiai įkvėpė į krūtinę apšarmojusio ryto vėsos ir tuo pat iškvėpė tardama: – Laimingi esame, kad  ją turime.
    Keistas jausmas. Jis vis pasikartojantis. Nepaisant kokia proga, kokia nuotaiką  būtų, tačiau kai išgirstu sakant, „laimingi esam“, pasijuntu it pražiodintas giedoti lietuvninkų himną. Tą. Tikrą. Giedantį pagal Jurgio Zauerveino tekstą, pirmą kartą atspausdintą laikraštyje „Lietuviška Ceitunga“ :
   Joms abejoms – ir Poe, ir  Pro – toks mano įprotis nepaslaptins. Kartais susižvalgo, suderindamos savo pozicijas mano elgsenos pakoregavimui,  tačiau dažniausia  būna taip, kad man leidžiama pagiedoti bent dvi eilutes
 
   Lietuvninkai mes esam gimę,
   Lietuvninkai mes turim būt.

   Tai neatsitiko nuo nežinia kada.
    Ruošiantis kelionei karieta į praeitį, nė karto nebuvo pamanyta, kad  ją stabdysime prie  devyniolikto – dvidešimto amžių sankirtos ir pasuksime jos ratus atgal. Ryžtasi buvo nukeliauti gerokai toliau, giliau, nukeliauti į laiką, kurio Vinco  Kudirkos  „Tautiška giesmė“ neatsimenanti. Ir tuomet žybt galvoje: yra gi Mažosios Lietuvos himnas, kurio tekstas pažymėtas 1879 metų data.
   Smagu buvo ne tik jį išmokti, bet ir stengtis, kad neužsimirštų. Toks nuolatinis budėjimas prie Mažosios  Lietuvos himno, suformavo neįprastą,  keistoką, gal netikusį poreikį, bet vis dėlto  –  poreikį. Jis Ir dabar išlikęs. Ir Pro tikėjosi,  kad  per dvasią paragintas Jurgio Zauerveino ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus,  parašiusio himnui muziką, nepralesiu geros  progos  užgiedoti, bet...
   – Laimingi esame, kad  ją  turime, – nuoširdžiai apie Poe pasakė Pro,  sukurdama gerą progą užgiedoti, bet himnas tylėjo. Tačiau tik  himnas, o burna – ne.
   – Laimingas, kad abi esate man kaip dukros, – truputį padelsęs atsiliepiau, specialiai vengdamas pelnytai pagirti Poe. Apie  Pro irgi nekalbėjau kaip kitais sykiais. Girdi, tu, Pro, kaip kasdienė duona esi. Nuo „Labą  rytą“ iki  „Labanakt“. Tai didi tiesa, tačiau šį kartą panūdau Pro (prozą) arčiau  priglausti prie Poe – „kad arčiau smuiko, arčiau muzikos, kad  neatrodytų per daug viena nuo kitos atitolusios dvasioje.
   Įtikinėti ar ką kitaip sakyti, neprireikė. Buvo gera, kad Savęsp pasaulyje yra laiko, kad ir su savimi pasikalbėtumei taip, kaip iš tikrųjų galėtų būti. 
   – Bent kiek pasirūpinau, kad daugiau mums prie paveikslo nereikėtų ateiti. Arba tik tuomet, jeigu panorėsim. Tačiau – kam, jeigu esi paveikslo gyventojas, jeigu, tarkim, ten, kaip Vilniaus Naujininkuose ar Balsiuose gyveni.
   – Gal užsimerkti, kad suprasčiau apie ką tu,  Pro?
   – Nereikia užsimerkti. Tačiau jeigu prisimintumei Pivašiūnų Švenčiausiąją, manau, kad praverstų.
   – Kalbi apie jos paveikslą ?
   – Taip. Kaip švietėsi.

Gal  ne  paveikslas,
Gal tik  mano akys
Bet švietėsi
                 Nuliūdusių paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
              nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl –
Tiek metų rėmuose
Ir visą laiką tą pati!..
Ant rankų laiko savo sūnų
                            Jėzų  Kristų,
Vis supa jį mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia  juk kažką Marijai pasakyt..

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.

Susikaupiau ir reikia laukt...

   – Tai va kokios tokelės. Smagu, kad jos nenuspėjamos. Dar smagu todėl, kad pavyko ateiti į „Frazes“ paveikslą neužmerkus akių. Ir anksčiau bandžiau, bet atsitikdavo, kad nemokėjau suprast; esu ar ne? Dabar gi sakau: buvau. Abejonių nėra. Ne tik kad priėmė. Paprašė, kad  ateitume  apsigyventi jame. Nemanau, kad dėl manęs. Nemanau, kad  dėl tavęs, Pranuci. Visi sakėsi, girdėję Poe „Karietą“  grojančią. Jos muziką dievino, o ją deive vadino. Kunigas Aleksandras Burba dievagojosi, kad  jis tokią karietą matęs. Girdi, ir vežėją pažįsta. Taigi Pranucis, prieš dvidešimt metų nešventinta karieta važiavęs ieškoti žmogaus širdies.
   – Ar jis ten labai įtakingas? – netyčia paklausiau.
   – Bandžiau suprasti, kas  ten  svarbus, svarbesnis, svarbiausias, bet  nepavyko, – pasakė Pro.
---------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-19 21:57:57

Labai gerai, kai esi ne tik važnyčiotojas, rėmų meistras, Frazės tapytojas, bet tuo pat metu paveikslo gyventojas.
Koks skirtumas tada Naujininkai ar Balsiai. (Tiesa, ten kažkur registruotas Palėpės departamentas, bet tai oficiali versija, o iš tikrųjų ir jis paveiksle).

Šįkart Poe ir Pro viena nuo kitos dvasioje neatitolusios, abi arti smuiko.
Tačiau (žr. originalą) visgi keliskaita yra Poe ir Pro? Joms abejoms (abiem)? Ar čia Ceitunga cituojama?

10. Kelionėse po Savęsp

Dėkojame, kad išgirdai

Savęsp nebuvo ramu. Net tuomet, kai nutilo Poe smuikelis, jos pagrota muzika nenutilo. Liejosi, šypsojos, glaudėsi prie upelio ir čiurleno, kilo į dangų, ieškodama vyturio, tačiau  jo nesuradusi ir sužinojusi, kad Lietuvos žiemos danguje jo nebūna, pati virpėjo, šildėsi mintimi apie  pavasarį ir jai buvo nuostabu žinoti, kad ji galėjusi tokia atsirasti, prigludus smuikeliui prie Poe krūtinės, o dabar, atitrūkusi nuo jo, gyvena, yra, skamba po visą Savęsp.

   Ir dar kaip skamba!  Tik kaip tai iškalbėti, kuomet viskas prasidėjo  tuoj pat. Poe pasakyti žodžiai irgi kaip muzika: sumąsčiau pagroti karietą. Atrodytų, protinga buvo paklausti,  ar  bent supranta  ji, Poe, ką  tai  reiškia? Tačiau ne tik proto stokojo paklausti, bet ir laiko nebuvo, nes Poe smuiko muzika aplenkė mane. Be įkalbinėjimų kartu su savimi nešiojo po Savęsp erdvę, jog regėjosi, kad kaip kadais  kunigas  Burba, taip dabar aš galiu  pasakyti: užhipnotizavo. Tik pajutau: pakilau ir  skrendu. Taip, taip „pakilau ir skrendu“, tačiau danguje man nebuvo ką veikti. Labiau reikėjo  karietos. Tad  leidausi iš dangaus į tūkstantį devynių šimtų devyniasdešimt  ketvirtų metų sausio 15 dieną, kur laikrodžiams rodant 10 val. 30 min,  pirmą kartą išvažiavo  Radijo karieta.

Stebis, stebis Nemunėliai
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.
   – Oi, parvešim šimtą metų
     Mūs šalelės mylimos,
     Šimtą metų, šimtą metų –
     Visą amžių Lietuvos.

   Ir po visą šalį žmonės sukruto ieškoti popieriaus ir rašalo. Rašė laiškus, džiaugėsi, nerimo. Balti balandžiai nešė jų laiškus į karietą. O tas, pirmasis, su V. ir B.Baranauskų vardų (Vandos ir  Broniaus) inicialais buvo iš Utenos.

    Paukštis  – į dangų,
   Žodis  – į širdį, –
   pasveikinimą nuo poeto Justino Marcinkevičiaus perdavė Vanda, o  Bronius:
   Ačiū. Tikėsime, kad tai ne paskutinė kelionė. Šiuo neramiu  laiku, kada  tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų  vieni kitiems, oi kaip reikalinga sielai atgaiva. Tai pamokymas, ką mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus  gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą  priimtumėte pavežioti t visus kilnios širdies, geranoriškus  mūsų  kultūros ir švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą kaimietį.

Senis švilpina botagą,
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega,
Pusto ugneles
     –  Oi, parvešim šimtą  metų, –

   nesiliovė įtikinėti priedainis. Tada. Žiemoje. Prieš daugiau negu dvidešimt metų, kuomet ir spauda  rašė:
  Keistokai  atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar  keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol  ją  suras, jeigu tektų nuvažiuoti į šio amžiaus pradžią ar net toliau.  Karieta  menkutė, o ant  vieno jos rato stipino užrašas: „ tikime  ir  abejojame, abejojame ir tikime.
   Ne, žmogeli! Su tokia  karieta, jeigu  ta širdį ir surasi, tai  pamesi. Ir todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą...

   Taip tada. Prieš dvidešimt metų O dabar, daugiau negu po  dvidešimties?
   Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.

Trepsi  žirgo kanopulės
Girgžda  karieta.
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis jauna?
   – Oi  parvešim....

   – Ak,  Poe, Poe, gal ir nenujauti, kaip iš naujo suskaudo siela. Kuo ji, tą  šimtą metų, pavežioti? Kuo? – atsidustu akimis įsiskverbęs į „Frazės“ paveikslą.
   – Vežėjau, girdim, kad nenudangintai Vandos ir  Broniaus  Baranauskų laiško. Tikėtina, kad gal ir  rato stipiną su jo  užrašu surasi, – išgirdau iš paveikslo atsiliepiant į  mano skundą..
  – Paieškosime ir stipino,– už mane atsakė Pro ir, pakėlusi it  nosinaitę popieriaus lapelį, mojavo juo ir vėlgi kaip prieš dvidešimtmetį  tą sausio penkioliktąją:
-- Sveiki  gyvi! Dėkojame, kad išgirdai, Lietuva.
-------------------------------------------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-18 14:35:01

Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.
Taigi, sopulys, šipulys, melodija – ir pajuda ratai.

Nieko keisto karietą kinkyti viduržiemyje. Kinkoma tada, kai prabyla Poe smuikelis.
Karieta pagal Poe muziką pagrota. 100 metų pavežiota.
Čia Pro kiek atleidusi vadeles, daugiau stebi, tik prilaiko melodijos formą, bet tokia draugija kelionei po Savęsp tinkama. 

9.Kelionėse po Savęsp

        Čia priėjo Irena Sėliukaitė

   Poe neretai taip: pakužda eilėraščio vieną, kitą eilutę, gal posmelį ar net daugiau. Lyg sau. Tačiau nesunku ją girdėti ir atokiau atsiradus. Tuomet irgi nežinai, ar ji tave mato, ar – ne, bet niekuomet nepašaukdavo. Tačiau pasitaikydavo ir, beje, neretai pasitaikydavo, kai nei aš, nei Pro nepasijausdavome įžūlūs, ateidami arčiau jos ar iš atokiau  prakalbindami – visaip: ir besišypsodami, pajuokaudami, ir rimtai. Neretai atsitikdavo, kuomet  tokia pradžia suklegėdavo nemenku pokalbiu. Dar vis atsimenu juos ir manau, kad jų nereikėtų aplenkti užmirštimi, bet tą kartą iniciatyvos „paklegėjimui“ ėmėsi pati Poe.
   – Ateik, ateik, Pranuci, jeigu, žinoma, dykinėji kaip aš.
   – Dykinėji? Nekalbėk taip, Poe. Neretai jaučiu, kaip tau  skauda, kai tu taip „dykinėji“.
   – Tai gerai. Labai  gerai, kai skauda. Prisimenu tavo pasakojimą  apie susitikimą karietoje su kunigu Aleksandru Burba. Ir  man atrodo, kad kai  ką gebėčiau pagroti.
  – Puiku, Poe,. Man labai  patinka tavo griežimas. Ir būna smagu, kai išgirstu Pro tave vadinant smuikeliu. Smuikelis ir Poe mano ausims  – mielas, gražus derinys..
   – Galbūt, galbūt.. Man irgi smagu, kai Pro vadina mane smuikeliu. Jeigu  patinka, prašau – vadink Smuikeliu.
   – O, ačiū. Taip ir darysiu. Ne visada, bet  prisimindamas tėvo smuiką – būtinai.
   Pajaučiau, kaip Poe  truputį virptelėjo. O gal tik toks įspūdis, bet  va, atsimena.  Rašau gi. Taigi, lyg  virptelėjo ir paprašė: būk, Pranuci, atidus. Man labai reikės  tavo pagalbos. Sumąsčiau pagroti „Radijo karietą“ 
   – „Radijo karietą“?
   – Visą. O čia  fragmentas.
   Smuikelis, regis, pats prigludo prie Poe krūtinės, Smičius irgi buvo lengvas ir atrodė, kad ne Poe ranka jį kelia, o jis Poe  ranką. Užsimerkiau. Stipriai kaip žemė.

Čia  priėjo Irena Sėliukaitė:
   Į tokią  karietą kviečiu sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira  širdimi priimti  istoriją. Ir patys su atvira širdimi,  be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta. Daug persipynė ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų ir likimų ant mūsų  žemes. Ir negalima  juos vienašališkai vertinti Todėl į karietą siūlyčiau eiti atvira širdimi, švaria širdimi Ir su dideliu  noru suprasti kiekvieną, nes  kiekvienas  tragiškas žingsnis bus  aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie  žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien  mes esame tos jų kančios verti.

   – Aš  irgi, Pranuci, užsimerkiu, kai groju, – sako  Poe, –  Tuomet geriau suprantu, kodėl Pro(za)  taip atkakliai prašė užsimerkti kaip  žeme. Prisimeni?  Ten, dairantis po XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį
.
  Prašau užsimerkti, kaip kad žemė užsimerkusi. Taip  taip,  prašau užsimerkti kaip žemė, kad atidžiau pasidairytume po  jos giluminę erdvę.

   – Kažin, ar girdi jį dabar mus?.
   – Kaip  negirdės...
   – Ir aš tikiu, kad girdi, – pasakė Poe ir paklausė:
   – Sakyk, Pranuci, ko trūksta mano muzikai, kad žmogus, išgirdęs ją, atsimintų, tarkim, kaip tu atsimeni prieš dvidešimt metų Aleksandrą Burbą?
   – Dvidešimt metų– nedaug.
   – Ir vis tik, – giliau į akis pažvelgė Poe.
   – Jis buvo tolerantiškas. Manęs nevertė žegnotis. Nepyko, kad į kelionę išvažiavau nepašventinta karieta. Net ir  pasisveikino ne kaip bažnyčios žmogus „Garbė Jėzui Kristui“ ar „Padėk  Dieve“. Tiesiog: „Labas, vežėjau“. Tačiau balto metalo kryžius ant jo  krūtinės buvo didesnis. Nešiojo sunkiau negu man žinomi kiti kunigai. Tačiau kur  kas yra  daugiau tai, ko nesupratau. Aš nežinojau, kad jis į karietą atėjęs, kaip pas mus sakoma, miręs. O kai išgirdau, kad miręs daugiau negu prieš 100 metų kažkur  Amerikoje, Pensilvanijos valstijoje, ne tai kad nepanorau nepatikėti; tiesiog savaime nepatikėjau. Ir iki šiol taip...

Jeigu ne šiandien,  tai ryt,
tačiau taip išbarstyti nebūsim.
Iš tiesų  jums sakau:
Oi, kaip tuščia širdy...
kai ir Dievo į ją
įsileisti nemokam. .
--------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-16 21:40:23

Poe gerai mato ir iš toli, o jei imasi „paklegėjimo“ iniciatyvos ar griežimo, išvis nepabėgsi. Taip ir kilnoja vienas kito ranką (Poe ir Pranas su Pro). Bet smuikas tai vienas?
Smuikų šeimai artima ir Irena, tik ji daugiau altas, žodžiu, skambesys kitas (žemesnis) nei  Prano trio.
Bet kvartetui visi tinka.

8.Kelionėse po Savęsp

Sodo namelis 

Stefanija, Stefa, Steputė

   – Jeigu ir paveikslai triukšmauja, kas galit pasakyti,  kas ji (ir – kur) ramybė? – pakalbėjau savyje.
   – Kaip  tau, Pranuc, paprasčiau paaiškinti, – sukluso Pro(za), panorusi patalkininkauti – Įėjus pasidairyti po Savęsp, tos ramybės laukti  tikrai nereikėtų. Daug to, kas čia plika akimi atrodo nepaprasta, neįmanoma, ten gi – nieko, kas galėtų stebinti. „Frazės“ paveikslo patriukšmavimai tai tik jo  dvasios apsireiškimas: girdi, Esu. Ne pirmą kartą  matome  juos patriukšmaujant. Ot, prisimink kaip atsitikę su Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos  paveikslu.

   Atsiminiau.

   – Taigi ieškoti ramybės dvasioje neprotinga. Paveikslai nusišviečia ir aptemsta. Jie – bažnyčiose ir turguose, muziejuose ir vagių  kolekcijose. Kas žino, kokia dalia ištiks  „Frazės“ paveikslą. Tačiau svarbiausia, kad jis dirba. Ir todėl nesunku nujausti kad triukšmo bus.
 
   Čia priėjo Irena Sėliukaitė ir tarė:
   Visa  Lietuva – ir  ne tik ji – taip pat ir senosios jos istorinės  žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų  protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tartum ir stipresni nuo jų nusileidžiame. O kiek dar daug  nepažintų, nežinomų likimų netgi dvidešimtojo amžiaus  tragedijomis žymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausant į  kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis  gali padaryti  Daugybė tokių vietų, jog net nejaučiame, kad ant  kapo stovime...

   Taip, tai  tiesa – pamaniau – ir aną  kartą,  kuris prieš dvidešimt metų, nesuvokiau, kaip kunigas Aleksandras Burba atsiradęs jau į pirmą  kelionę išvažiavusioje karietoje, tačiau minutėlė, kita ir  štai  koks jo pasakojimas.

   – Šliūpas gyveno Amerikoje. Aš – Lietuvoje. Jis barė kunigus. Aš – bedievius. Na ir kuriam iš mudviejų tikėti? Kaip žmogui  atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų – niekai. Tiesa, vežėjau, mus teko pasirinkti  kitą  kryptį. Štai tu važiuoji į praėjusius  laikus, nes gi su Jonu skridome  į ateinančius.
   – Mums labai nepakeliui, –  prisimenu,  tuomet  pasakiau kunigui
   – Džiaugiesi, – šyptelėjo Aleksandras Burba. Ir šit po dvidešimt metų mums  ir vėl lemta susitikti.   Kaip Aleksandro Diumos  muškietininkams, Tačiau vėlgi dėmesio, kad ir aš neužmirščiau.
  – Taigi skridome į ateinančius laikus,  Beje, užmiršau pasakyti, kad  tuo pačiu metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje  užhipnozavo. Na ir susitikome kaip dvasios

   Va  tiek  man  pakako, kad suprasčiau, kaip į keliaujančią  karietą iš nežinia kur atsigavo  kunigas Aleksandras Burba.

Mano gyvenime pirma diena,
kai šyptelėjęs  pagalvojau –
Nesąmonė,  bet ji tokia
Kai ir vidurnaktyje žibina šviesas –
Šviesu, šviesiu  ir  nesvarbu
kad po sekundės, po minutės
užtemdys ją, užslinkę debesys
ar į akis kas akmenį įmes

   – Tik pajutau:  pakilau ir skrendu Po trumpos valandėlės ogi  žiūriu, kad priešais  mane  išniro  kokia  tai esybė
   – Sveiks  drūts, vienžemieti,
   – Sveikas  drūts.– atsiliepiau supratęs,  kad  tai Šliūpas. Na ir pradėjo  jis padebesiuose girti platinamas idėjas, iš kurių  laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes  netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties  Va, toks  triulšmelis. Ką daryti? Nesantaika, taip sakant, jau dangaus erdvėje. Ir tuomet...  Ar  žinote, kas tuomet?
– Tai kad ne

Nusijuokė giliu juoku,
bet juoktis šitaip man nesinorėjo.

O pasilabinti su tuo,
kas šitaip juoktis moka?

Poe, išgirsk,
ant delno
iš toli kažkas atėjo.
Ir nemanau, kad poilsiui
prie plakančios krūtinėje širdies .

– Ne poilsiui atėjo
Jam  Bažnyčios reikia.
Išgirdo šaukiantį vardu.
Dabar jis akmenis statybai renka.

– Tu ką?

– Tai šventas Steponas, užmėtytas akmenimis.
Prašei, kad jo bažnyčia
peržegnočiau tavo ryžtą
Žegnoju.,
Net ir Steponu žegnoju,
atėjusiu į talką jos statybai.

  – Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūmas artėjančių amžių. Ten aš  tau praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos gyvybingos, kad jos žmogaus ir visos žmonijos išganymas...

Šalie, o didele šalie, Savęsp,
iš kur tu ir kada,
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa,  Steputė...
----------------------------------------------------

Komentarai

Vartotojas (-a): Šilagėlė

Sukurta: 2016-02-15 20:29:06

Stefanija, Stefa, Stefutė ... Į šiuos kelis žodžius sudėta begalinė meilė, šiluma ir pagarba savo mamai.
Man labai patinka skaityti Jūsų kūrybą ir jei ne visada pakometuoju ją, bet tikrai visada laukiu. 

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2016-02-15 18:31:02

Šalie, o didele šalie, Savęsp,
iš kur tu ir kada
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa, Steputė...

...platus daug apimantis poetinis filosofinis žvilgsnis...o pabaiga išties šventai skamba...šiltai ir su meile...

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-15 11:34:42

Pabaiga tai ypač graži, o visuma – su žymia sūnaus Prano aistra maldyti paveikslo triukšmus. Panašu, kad sutiktieji toli nutraukė dėmesį nuo... (aišku, skyrybos ženklai dvasioj neturi reikšmės).
Paveikslas dirba, dvasia apsireiškė.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-02-15 00:28:06

 – Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūmas artėjančių amžių.
Ką reiškia "į glūmas"?
Štai ir sužinojau, kad Šv. Steponas buvo pirmasis kankinys už Kristų, užmėtytas akmenimis

7. Kelionėse po Savęsp

Aleksandras Burba

7. Dvigubos egzistencijos būsenoje

  Nebūna dienos, kad neateičiau  prie paveikslo su  daugtaškiu  frazės pradžioje {... iš pro vokais  užmerktas  akis matė (Stefanija) savo pirmagimį ir  tyliai jam šypsojosi} Beje, atsiprašau, kad gal per dažnai ją užrašinėju, bet man negera būtų spėlioti, kad yra bent vienas skaitytojas, jos nematęs, neperskatęs savo akimis. Tai labai rimta priežastis, kodėl taip elgiuosi. Kita  priežastis, kad suabejojau, nesu tikras, kas pas katrą  ateiname –  frazės paveikslas pas mane ar aš pas  paveikslą?  O Poe?  O Pro?  Kas pas ką?

Net nežinau, kaip žodį tarti.
Jis irgi jau pavargęs ir nespėja su laiku,
tačiau Poe (poezija) ir Pro (proza),
jeigu ir pyksta, dar vaidinti nesiliauja,
esą, tikėk, su tavimi, senoli,
jau įprasta ir, kaip kadais karietoje,
nenuobodu.

Kaip būsena, kaip išsiliejusi Savęsp,
surankioju žodelį po žodelio
ir neretai kaip sopulys ir už kitus
žinau, regiu, tikiu, dairausi...

 – Beardamas piliakalnio viršūnę dėl apsėjimo grikių, labai nuvargau, todėl po beržu atsiguliau pailsėti,– išgirstu  pažįstamą balsą ir jaučiu, net  žinau, kad  man būtų geriau, jeigu jo nepažinčiau, tačiau deja, deja... Frazės paveikslo vidus subangavo, jo rėmas sujudo, išsitempė kaip guma ir suprantu, kad ir aš kažkur Čia. Ir ne tik. Esu ir Ten,  už dvidešimties  metų. Esu dvigubos egzistencijos būsenoje: Čia – kaip paveikslo dalis, ten – kaip atminties lašelis.
   ... Buvo 1994 metų sausio vidurys, kai pirmą kartą  išgirdau šį balsą, dabar pasakojantį apie nuovargį ir ariamą piliakalnio viršūnę „dėl apsėjimo grikių“
   – Labas
   – Sveikas, – nepakeldamas auščiau galvos atsiliepiu kažko krapštydamasis karietos pasostėje, tačiau ilgiau krapštytis neprikeikė
    – Karieta nepašventinta. O kam reikia –  ar ne? Jeigu dar sovietmetis joje.
    Atsitiesiau, atsilošiau. Priešais stovėjo kunigas ir balto metalo masyvus kryželis ties paširdžiais gulė ant juodos jo sutanos. Nesiruošiau teisintis. Persižegnojau it panūdęs parodyti, kad bent tiek iš kataliko prievolių nesu užmiršęs. O kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti – akivaizdu.  Ruošos kelionei  darbymetis buvęs toks sunkus, kad ir  javapjūtei jo neprilyginsi. Tačiau kaip jam tai pasakyti? O  pagaliau  ar verta? Kokia  jam  bėda  dėl to? Tačiau pasirodė, kad ir  kunigui labiau rūpėjo paguosti, padrąsini negu pašventinti. 
    – Nereik abejoti, kad karieta negebės atvažiuoti net ir iki  amžiaus pradžios. Tuo net vaikai neabejotų, o tu, ach, –-  papaikdamas  pasakė kunigas, tačiau mano nuotaika pasitaisė..
   – Vaikai tikrai nesuabejotų, o aš… Matote gi, kaip toli nuo jų. Jau ir atsiminti ne taip lengva tokiu buvus. Dabar gi raudonuoju, kad užmiršau pasirūpinti karietą pašventinti.
   Kunigas lyg negirdėjo mano kalbos ir jam buvo svarbu, kad nesuabejočiau  kelionės į praeitį  sėkme.
   – Betgi tai visai menkas  dalykas tokia kelionė  Man,  gerbiamas vežėjau, su Šliūpu prisiėję ne tokius dalykus patirti Gal tekę  girdėti. Šliūpas. Jonas Šliūpas.
   Truktelėjau pečiais, esą, atsiprašau, bet...
    – Taip, taip, – pakinkavo galva kunigas, – visą laiką taip: vežėjas esu ir todėl, girdi, ar  būtina žinoti kas yra Jonas  Šliūpas, kas yra Aleksandras  Burba, kas yra  kas. O vis tik prisieis  žinoti, vežėjau. Reikės žinoti.
   – Ar kas atsitiko, jeigu ne paslaptis? – sužiurau kunigui į akis. Jis jų nenusuko, tačiau balso intonacija pasikeitė,  nusispalvino liūdesiu, melancholija.
   – Aš stengiausi, vargau, rašiau, kad žmonės žinotų, o ką  girdžiu? Ogi girdžiu, kai man vežėjas sako, kad  tai gal  paslaptis. Beje, vežėjau, kaip tu suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas, kad visi kunigai – niekai. O aš, taigi aš, Aleksandras Burba, sakau, kad  tokia  neapkanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka  tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
   – Jeigu apie mane,  tai kaip iš bažnyčias, kaip iš  Dievo  burnos pasakyta. Nesu apsišvietęs žmogus. Apie kitus vežėjus ne man kalbėti. Va, keikiamės tai tikrai užtikrintai: kaip vežėjai, – pasakiau kunigui Aleksandrui Burbai prieš dvidešimt metų ir neabejoju, kad dabar  jį vėl girdžiu.

Argi aš būčiau taip  aukštai pakilęs
jeigu  ne tu, ištikimojo Pro?
Nepaprastas piliakalnis
ir beržas, ošiantis ant jo,
ir Aleksandras, kunigas Burba
artoju tapęs.
O Dieve, leiski pasapnuot už jį..

   – Man užsnūdus pasirodo  visas  piliakalnis apliestas rimtais  kariškais  vyrais, kurių  viduryje stovi senyvas žmogus, vardu Krivė
              
Sapnuoju, Aleksandrai Burba, už tave.
Nebežinau, kada tai buvo,
tačiau, kad šiandien tu esi šalia,
sapnuoti man nereikia.
Galbūt todėl, kad daug ir nereikėję.
Tik tiek, kad įsiminčiau,
kaip Savęsp šaly
nelyg Žmogaus buty gyvename.

Akimirka, neužsimiršk...
visur tave žadu turėti,
kad ir mirty, ir ateityj
nepasiliktum išbarstyti,
nepasijaustum svetimi. 

-------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-13 20:31:06

Esu dvigubos egzistencijos būsenoje: Čia – kaip paveikslo dalis, ten – kaip atminties lašelis.
Viską supratau. Pro ir Poe draugauja.

Nešventinta sovietinių laikų karieta man tiko. Dargi čia ji neakivaizdžiai ir pašventinta (atminties ugnimi – taip norėjau išsireikšti su savosios pro-poe padėjimu).

6. Kelionėse po Savęsp

6. Vieta susitikimams – delnas

      Užsimiršta. Daug kas. Netgi laikas. Tačiau ir tai dar galima kentėti. Užsimiršta netgi draugai. Net tie, pirmieji. Iš vaikystės. O kai švysteli atminties valandėlė, kai išnyksta užmarštis ir  įsišviečia  veidai, nors daužk galva į sieną – taip negražu, taip  gėda  Tačiau ką bepadarysi, kad yra kaip yra. Tik kažkodėl neužsimiršta pasiteisinti: ne vilkas, į mišką nepabėgsiu.

   O jeigu vilkas? Ką?  Bėgtum?
   Kita vertus, nors ne vilkas, o neretai parodoma, kaip į vilką.
   Ir dar. Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis,  atėję iš  laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip  ir ar reikia, tačiau dabar gi, žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.

Pakalbinu save,
o tai nelengvas darbas
kai nežinai, kas aktelės į tavo žodį.
Gal medis? Upė? Ežeras ar kalnas?
Gal Vytautas Didysis? Dar kažkas?

   Čia netikėtai priėjo Kindzulis ir tarė, o  aš:
   – Ech, vis tik priėjo...
   Reikia nereikia, tačiau priėjo. Gal todėl, kad knietėjo atsiminti jį. Įdomus. Pirmiausia gal, kad neprašytas ateina ir neprašytas būtinai taria  žodį. Jaim  tai svarbiausia. Bent anuomet, kai „Šluota“ – satyros ir humoro žurnalas –  gyvenęs „aukso amžių. Iš ten ir atmintis išlikus. Suprantu, kad jai būtų gera, jeigu nenuorama kažkaip pasirodytų ir „Kelionėse po Savęsp.“ Aš jo irgi nesibodžiu ir suprantu, kad pavykus tokiai užmačiai knyga netgi nemenkai palengvėtų, bet kartu suvokiu, kad Kindzulis yra Kindzulis. Nedrąsu pašaukti: kur esi? Ateik, Kindzuli.  Tačiau kažkas iš  jo manierų lyg savaime prisijaukinta mano poelgiuose. Ir tai  labai akivaizdu, kai neminėdamas Kindzulio, sakau:
Čia  priėjo. Cieksas Žalbungis
Čia priėjo Tom Kom  Potas
Čia  priėjo Pakeleivis...
Čia priėjo ...

   Nelengva užmatyti, kokia nemenka pažįstamų ir draugų eilutė – bent  mano mintyse, matytuose – laukia atėjimo į knygą. Tačiau štai koks paradoksas: šitaip surikiuoti į eilę artimus žmones ir miela, ir nesunku, tačiau prisiėjus ištarti vardą, pavardę, netgi slapyvardį, tuoj pasijunti taip, lyg ant burnos kažkas spyną kabintų. Delsti  negalima, o burna jau  užrakinta. Ir kaip gera, kad  tuokart pasirodo  Kindzulis. Jis čia ir už Petrą, ir už Antaną, už visus tuos, su kuriais –  nepaisant  kad jie  į eilutę surikiuoti – vis dėlto neatsargu, nepatikima, neprotinga išeiti žvalgybai į priešo užnugarį. Ir štai tuomet,  kaip ir šį kartą, iškentęs pirmo  posmo deklamavimą, priėjo Kindzulis ir taria:
   – Suprantamas toks patosas, bet kažkaip ir ironiškai galima žvilgtelėti. Kam čia Vytautą Didįjį kibinti.
   Taigi,  kam? – pagalvojau – tačiau jam ko, Kindzuliui, čia reikia? Lyg  pats savyje negelėtų sutilpti. Negi taip skurdu ten, kad ir iki Vytauto Didžiojo nematyti? – tačiau  tai nesutrukdė įsijausti į eilėraščio tekstą, kuris savo  pavadinimu „ Vieta susitikimams – delnas“, rodė, kad  jo supratimui  reikalinga erdvė. Netgi didesnė negu iki Vytauto.

Visaip gali girdėdamas spėlioti
ir nesakytumei, kad negarbinga klysti,
kai tokioje Savęsp erdvėj
marga būtis turtingai sulapojus
daiktais ir reiškiniais,
esmėm visokio plauko
lig nemokėjimo suprasti
kaip gali šitaip būti, kaip yra. 
   Stabtelėjau  laukdamas, kaip pakomentuos Kindzulis, tačiau tai, kas man buvo svarbu, kas atrodė turėtų būti kiekvienam svarbu, jam nebuvo reikalinga. Vėliau sužinojau, kad  patiko, pasak  jo: tokios universalios  vietelės, kaip „visokio plauko“ esmės. Girdėjau, kaip paširdėje  atsikvėpė Poe, kaip  kažką  nepatenkinta burbtelėjo Pro. Aš irgi  tikėjausi  išgirsti  įvardinat  priežastį: kaip  gali  būti  šitaip,  kaip yra. Toks rūpestis, regis, ir eilėraščiu nedviprasmiškai išreikštas.
Į kalnus kopėme, kad žiburį įkeltume,
budėjom švyturiais, laivams padėdami,
žvaigždynais danguose žibėjome.
išplaukusiems į vandenynus
koordinates brėždami...
Ir šit atsimenu, Poe,
kai tu, paėmus ranką,
atgniaužus saują ir ištiesinus pirštus
tarei džiugi, tarytumei atradusi Ameriką:
žiūrėk, matyk, žinok, kokia vieta puiki susitikimams tavo delnas.

Ir pasiliko iki šiolei atgniaužta
ji, dešinė ranka,
kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų,
žiūriu, atgal per delną
vėl į dieną teka.
Šviesu ir naktyje,
šviesiau kaip sausio tryliktoji.

   – Pamąstyti ir susimąstyti yra  ko, – pasakė jaunas, dar vos  į 77 metus įėjęs ir gerai mūsų mieste žinomas poetas, kurio pavardę atsimenu pagal savo motinos vardą Stefanija, Stefa,  Steputė
   – Sakau gi, - atsiliepė Kindzulis, – kam čia Vytautą Didįjį kibinti "šviesiosios" sausio 13 atžvilgiu. O ir saulė iš vakarų nedaug geresnė nei iš rytų, – atsiminė, kaip daugybos lentelę.
   –  Ar manai, kad stengiuosi atsiminti, ką sakei? Jog man  tai  labai  miela? Betgi suprantu, kad  ir Kindzuliai, pakėlę po stikliuką, po jo pakelia ir po kitą, ir po trečią. Kodėl turėčiau pykti, kaip ką  jie mato mano poezijoje. Todėl ir saulę  mato tik taip, kaip išmokę. Poezijoje gi  yra  ir to, ko danguje nesurasi. Ir ta  pati saulė vieniems iš rytų į vakarus keliauja, kitiems iš  vakarų į rytus, O aš  pasidžiaugiu, kad siela kilstelėta. Ji it ištrukusi iš senatvės sąstingio.
  .. kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų,
žiūriu, atgal per delną
vėl į dieną teka.
   Эх ты, удаль молодецкая!
   Эх ты, девичья краса! –
   atsiliepė kaip iš natų nuo delno Kindzulis, – ir balsas jo tirštas, sodrus, turtingas kaip Dainava.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis,  atėję iš  laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip  ir ar reikia, tačiau dabar gi žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis,  atėję iš  laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip  ir ar reikia, tačiau dabar gi žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.

O aš jaučiuosi kaip kindziukas prie stikliuko. Kodėl? Todėl, kad galiu tvirčiau atsiremti į tai, ką sako „į 77 metus įėjęs ir gerai mūsų mieste žinomas poetas, kurio pavardę atsimenu pagal savo motinos vardą Stefanija, Stefa,  Steputė“, – o sako jis po ilgokos įžangos savistabiškai nuoširdžiai: „suprantu, kad  ir Kindzuliai, pakėlę po stikliuką, po jo pakelia ir po kitą, ir po trečią. Kodėl turėčiau pykti, kaip ką  jie mato mano poezijoje.“

Mestelėjęs dar stikliuką paatvirausiu, kad kaip tik geriau orientuojuosi Poeto 77 poezijoje (ir ne iškenčiuposmą, o daugiau, toliau... delniškai solidariai).
Pro vingiuoja kartais su Poe už parankės, kartais itin sudėtingomis ir neaiškiomis trajektorijomis. Savęsp, tas tai neabejotina.
Bet jei Kindziulis vis prieina, tai rašyt gali.

5. Kelionėse po Savęsp

Stepono bažnyčia

O  siela, atsiverk

Vėl  sustojau prie paveikslo su jame nupiešta fraze ir  jos daugtaškiu pradžioje, tačiau šį kartą  parūpo daugiau, parūpo ir paveikslo rėmas. Beje, matytas lyg.. Iki šiol jis man buvo nebuvo, ar bent neatrodė, kad reikėtų paisyti, nes akių nuo jo neleido atitraukti būtent frazė su jos daugtaškiu. Matyt, jaučiau, žinojau, kokias didelės  erdves žymi jis, kurios jau išvaikščiotos žmogaus, apgyvendintos juo. Taip manėsi. Dabar buvo gerokai kitaip. Paveikslo rėmas tarytum reiškė, kad nepaisant jog ši erdvė išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad tai leista sužinoti daugiau, negu apribota rėmais. 

   Čia priėjęs stabtelėjo Cieksas Žalbungis ir tarė:
   – Kai proza rodo į daugtaškį, nejučia pavirsta poezija. Per tūkstančius metų išvaikščiota...Mintis visą sielą užgriebia.
   – O rėmas? Kam jis čia reikalingas? – tarytum dėl manęs pasidomėjo Pro
   – Rėmas? Iš tikrųjų, kam jis čia reikalingas? Ir kodėl jo būtent tiek, o nei daugiau, nei mažiau? Įdomu, a? – sukluso Žalbungis. Žvilgtelėjo į mane ir pamanęs, kad jo nepažįstu, tuoj ir pats nusiteikė „nepažint“. Nusisuko pakalbiui su Pro (proza):

   – Galima spėti, kad rėmas reiškia, ką ir patarlė: aukščiau savo bambos neperšoksi. Tik iki  tiek, iki rėmo. Tačiau tai  vėlgi mįslė.
   – O gal rėmas, kad neiškristų gimdyvė su naujagimiu, su  jo pirma kalba, o jos – pirma šypsena jam?
   – Manai? – sukluso Žalbungis. – Tačiau jeigu tik tiek, tai nebūtų didelis praradimas. Net  jeigu iš paveikslo iškristų ir priėmėja Kukauskienė. Arba ir Šimas su Marcele. Taigi gimdyvės tėvai.O sakau gi, kad pamačius  frazės paveikslą, mintis visą sielą užgriebia. Labiausiai  per daugtaškį.
   – Ačiū, pone, – padėkojo Pro Žalbungiui, sujudusiam išeiti ir keliančiam kepurę  ant galvos. Jam nuėjus pasiteiravo, kodėl nesipuoliau pasveikinti su man pažįstamu žmogumi.

   – Kas atsitiko, Pranuci? Ir pasisveikinti nepanorai. Anas  irgi?
   –  Kodėl Žalbungis – „ irgi“ nežinau. Ir, žinoma, netiesa, kad  aš  nepanorau. Tai rimtas vyras. Su  juo man šnekėti nepaprasta. Girdėjai, matei: stabtelėjo ir aiktelėjo. Tačiau  didingame reginyje ne tik gimdyvę su kūdikiu pamatė, bet ir   jos tėvus, o mano senelius, - pakalbėjau ir netikėtai pats  sau paraginau: – Rašyk, Pro, pabandysiu padiktuoti.
   – Va, va! Į knygą, taip?

   Maudymasis pirmame vandenyje užčiaupė berniukui gerklę. Nutilo. It apsidžiaugė. Gal pasijuto grįžęs iš kur atėjo – į  motinos įsčias. Šlapia pala supo, spaudė jo kūnelį su išpūstu  raudonu pilvu. Senoji Kukauskienė, įgudusi tokiuose darbuose, šiepė bedantę burną ir pūtė iš jos nereikalingus žodžius . Dabar čia atėję ir Šimas, gimdyvės tėvas, mano senelis. Atgrubusiais pirštais suko į storą suktinę tabaką ir kuomet tai  buvo meistriškai padaryta, vieną, kitą, trečia kartą džirgšterėjo  skeltuvu per titnagą ir aitrus įsirusenančios pinties kvapas paliudijo jo pastangų sėkmę. Šimas neskubėjo glausti  suktinės prie įsirusenančios pinties. Atidžiai nužvelgė nurimusį  besimaudantį vandenyje anūką, pasižiūrėjo į gimdyvę ir  tik tada prisiminė, kokiam reikalui suktinė. Mėlini dūmai išvirto iš jo nosies šnervių, pražiotos burnos ir. pakilę palubėje, raitėsi, draikėsi  mįslingais  tvariniais.
   – Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. Ji talkino priėmėjai, tačiau  ne kaip  vikriai. Pagimdžiusį būrelį vaikų, vis tik nedaug išmanė, ką reikia daryti, priimant į šį pasaulį naują žmogų.. Šimui ji antroji žmona.
   – Vyras. Tegu mokosi, – atsiliepė jai Šimas lygiu, ramiu balsu, kurs žino, ką daro ir kaip reikia  daryti, kad  būtų  padaryta gerai  Daugiau jam niekas neparodė dėmesio, Sėdėjo kertėje tylus, įdiržęs, traukė savo gamybos suktinę ir  atrodė  giliai nugrimzdęs į susimąstymą, nors iš  tikrųjų jo  galvoje  buvo tuščia  Buvo labai pavargęs ir šitaip  dabar  ilsėjos. Būti kitur, o ne čia, būti net  mintimis, jam  atrodė  neįmanoma.

   – O kur tėtis?  Kur  tėvas, – tikriausiai norėjau pamatyti  ir  žinoti aš.
   Tėvo nebuvo.
  – Taip,  tėvo  nebuvo, – jau iš  kito amžiaus atsiliepia Pro. –  Buvo sekmadienis. Tūkstantis devynis  šimtai trisdešimt devintų metų sausio dvidešimt devinta diena. Ten, Šklėriuose.
   Priėjau prie  paveikslo. Lyg persižegnoti. Tačiau truputį pagalvojęs tariau.
   – Prie jo  nė karto  nepersižegnojau. Reikėtų, bet gal tegu  palaukia dar. Sunkus laukimas kaupia žmoguje jėgų.  Poe,  padėk  man apsieiti taip, kad ir  be žegnonės nebūtų  blogiau.
   – Pabandysiu, Pranuci, – iš  paveikslo atsiliepė Poe.

Aš nerašysiu tau eilėraščio, o mama.
Nes dega žvakė.
Per ašarą žiūriu
Ir šypsausi į kvailį,
Kuris pasakė:
 Ji mirė. Jos nėra.

O siela mano, atsiverk!
O jūs, kurie taip sako,
Išeikite į viešumą,
Apstokite vartus, slenksčius, namus,
Kad ir kvailys galėtų sužinoti,
kad jis – kvailys...
----------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-09 

Gražus puslapis, gražus frazės paveikslas.

… nepaisant, jog ši erdvė išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad leista sužinoti daugiau, negu apribota rėmais.
Bet jis – ne bambos aukštyje. (Nebent virkštelė į atgal, atgal…)

Rėmas reikalingas jau vien tam, kad galėtum per pradžios daugtaškį įeiti, o per kitą pusę gal net kur nors nueiti.
Bet geriausia, kad rėme (kiek matytame, pažįstamame) kūdikis, motina, Kukauskienė, Marcelė, Šimas… ir tai, kas Poe.
O daugiau apie tai pasakytų Cieksas Žalbungis.

… palieku daugtaškį ir čia, nekišau nagų:
– Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. > suprantu, kad su taboka geriau laukan, bet išeiti laikan irgi čia tinka…

Kelionėse po Savęsp (4)

        

 Kas ji (ar jis)Savęsp?     

  Atėjo laikas, kai jau neatrodo, kad sunku suprasti, kodėl Pro (proza) taip primigtinai rodė į daugtaškį, parašytą frazės pradžioje jos nupieštame paveiksle. Tai atgalinės keliones iš dabarties į praeitį ženklas. Beje, labai prasmingas ženklas, tačiau taip atsitikę, kad  dažnai jį ignoruojame, nepastebime. Kodėl?
   Bent man sunkiau suvokti, ką reiškia Pro iškalbėtų trijų  žodžių sąvoka, būtent:„užsimerkti kaip žemė“ Lengviausia įtarti, kad ji jais rodo į mirtį, tačiau kai ją geriau pažįsti, toks įtarimas neįmanomas. Ir man smagiau manyti, kad būna atvejų, kai pati proza, tai yra pati Pro savęs neatpažįsta, paskambindama savimi kaip poezija.
   – Ar bent  numanai, mieloj, kad  tau pavydžiu, – esu girdėjęs Poe sakančią Pro (prozai). Man irgi kalbėjusi, kad, girdi, nesupranta, kodėl jai, taigi Poe, priekaištaujama, kada neatsisako ir prozai patarnauti.
   – Kodėl tai daroma kaip priekaištas. Esą, suprozėėėjau
   Nežinau, kaip ją guosti, tačiau įsitikinęs, kad pasakiusi „užsimerkusi kaip žemė“  Pro savo žodyje ne tik kad aplenkė Poe; sakyčiau, kad į mano gyvenimą atslinko svarbesnis dalykas: peizažai, kuriuos matydavau po užmerktų akių vokais, pradėjo materialėti, tiesiog mačiau, kaip dvasinės esaties energija nesunkia pereina į fizinius kūnus, į fizinę esatį, į jų gyvybę. Ir dabar skaitydamas filosofą Lucijų Anėjų Seneką, kaip mat sureaguoju į daug dalykų, kurie anksčiau atrodė nepajudinami. Laisvai, drąsiai, įsitikinęs kalbu jam:  na, taip, garbus vyre, aš, žinoma, klysčiau, jeigu nepatikėčiau tavimi, kad  būdamas 77 metų Pranucio amžiuje, didžioji  mano mirties dalis jau – praeityje. Tačiau negi, garbusis Romos raitelio sūnau, neregi, kad  ten, po  užmerktų akių vokais, aš  visoks būnu. Ten nėra  tokio  supratimo, kuris šiapus  užmerktų akių. Tu – ką?  Netiki? Štai knygą rašau. Ateik, nepatingėk. Žinau, kad gali. Ir aš nenustebsiu, kad  ateini iš savo  mirties. Visiškai – NE. Sakai „prabėgusį gyvenimo tarpsnį  valdo mirtis“. Tai va ateik, pasišnekėsime. Taip, taip irgi apie gyvenimą tik gerokai aukštesniame lygmenyje...
     Tiesą sakant mes jau buvome susitikę, bet liudijimai apie tai tebus palikti kitiems puslapiams. Pradiniame knygos rengimo etape labiau rūpi dalykai, paakinę atkakliau  pasidairyti po Savęsp pasaulį, kur mirties nebūna. Labai suprantu, kad dar būsiu ne kartą priverstas šį reiškinį įvardinti mirtimi, bet  iš tikrųjų jos esmėje matau gyvenimą.
   Keista?  Kvaila? Nerimta?
    Tebūnie ir taip, tačiau pro pravertas duris jau dabar už jų regiu vaizdelį: antai Lucijus Anėjus Seneka, kuris iš mūsų eros 4 metų. Antai su juo ir Pranucis iš šios eros XX a. 39 metų. Nevejami skubos darbų, susiėję vienas kitam paskaito eilėraščių, o pastarasis anąįį neužmiršta pakvieti į  savo  jubiliejinį balių.
   – Nepatingėk, Lucijau, – girdžiu save
   – Tai jau – ne, Pranuci, – girdžiu ir jį.
   Betgi ir vėl: kaip parodyti į šį pasaulį, erdvę ar kaip ją vadintum?.Tarkim, Savęsp. Kaip ją vadinu aš ir netgi  nusiteikiau įvardinti knygos pavadinime.

 Daliuteisk (Dalija)  tarė:
  Kaip tai gerai, kad prasidėjo, tik patirtis šnabžda, kad pradėti yra paprasčiau, negu pabaigti. Kad ir ne kardą, o knygą, linkiu be reikalo nepakelti, be garbės nenuleisti.
   Tačiau vis dėlto, Dalija, kaip  tai padaryti turint tokius ketinimus, kuomet supranti, kad  taip  padaryti įmanoma  tik  Savęsp  erdvėje, tačiau ir  ji dar  taip  labai nežinoma, kad su Poe ir eilėraščiu  „Kas ji, (ar jis) Savęsp?“ pabandėme  po ją  paskambinti.

Kas ji (ar jis) Savęsp?
Matyt, nenuorama tyliausia.
Tai pirma, o paskui –
galbūt šalis, galbūt valstybė.
Ten daug nežinomo.
Ten daug dar rankose žmogaus nepalaikyto aukso,
karūnos ten, ant jų galvų nekeltos.
O tai, ką išjaučiu, girdžiu
tėra būtis, nukritusi į vandenynus,
kurių žemėlapiuose iki šiol nesurandu.
Kai  kas parodo man į juos kaip kliedesį,
kaip laiškus iš beprotnamio rašytus,
kaip mirtį, į kurią giedodamas einu,
ir liūdi, kad, girdi, ji atkakliai
nenorinti manęs priimti.

Tyliau, tyliau...
Net mintyse –  tyliau.
Man šitokios dalios nereikia.
Savęsp būtyj mirties nepasitaikė paregėti
Ten ateinu į sostą pasėdėti,
karaliumi pabūti, retkarčiais Dievu
ir pasakyti iš aukštai Poe:
Smuikeli mielas,
nepatikėčiau tavimi,
jeigu nebūtum muzika, jeigu...

Nereikia man žemėlapių su vandenynų įrašais ant jų.
Kol tu esi, žinau, kad nepaklysiu.
O kaip smagu sugrįžusiam
Šventovę Steponui statyti.
žinoti ir  suprasti iš Savęsp,
kad menka baimintis ir nerimauti
ar neprituks statybai akmenų,
o ir manęs taip pat, taip pat.

Pakeleivis:

Ir man smagiau manyti, kad būna atvejų, kai pati proza, tai yra pati Pro savęs neatpažįsta, paskambindama savimi kaip poezija.
Visgi dažnai Pro skambina kitokiais skambalais. Pavyzdžiui, šios ištraukos proza skaitoma sunkiau, norisi stabdyti vinguriavimus to, ką galima pasakyti aiškiau. Bet suprantu. Senekos įtaka (tad galima tik atidžiau peržiūrėjus pakeisti tokias vietinės reikšmės smulkmenas kaip būdamas 77 metų Pranucio amžiuje, didžioji  mano mirties dalis jau – praeityje > būnant? Nebent čia jau kitas lygmuo, kur niekas nesvarbu).
Grįžtant prie pagrindinės minties, Poe šiuose pamąstymuose ne tik kad ne tarnaitė, – ji čia blaiviausia baliaus šeimininkė.
O gražiausia tai, kad kalba jos apie tą patį – apie žemes po vokais.