LIEPA, 26

Liepa 2010
teka 05:16
leidžiasi 21:33
ilgumas 16.17

Pilnatis
14 mėnulio diena


Šiandien 18°C / 27°C, trumpai palis, galima perkūnija
Rytoj 16°C / 29°C, po pietų trumpas lietus, perkūnija

26
PIRMADIENIS
Joakimas Ona Daugintas Eigirdė Jokimas

Šv. Ona ir šv. Joakimas, Pabaigtuvės

Ne tau vienam saulė šviečia
************************

PASKUTINIS APLANKALAS

4.Neburnok, Aidai...

Jaučiau, kad Aidas šalia ir laukia, kada prabilsiu. Tačiau tylėjau. Nežinau, kodėl jis, bet irgi tylėjo. Gal manė, kad paliktas sau protas geriau į mozaiką sudėlios Žmogaus bažnyčioje patirtų įspūdžių vaizdus, jie įgaus raiškesnius kontūrus ir tuomet lyg stovėtume prie atskirų paveikslų. Tačiau ir tokiu atveju, matyt, norėtųsi, kad greičiau išryškėtų pačios Žmogaus bažnyčios kontūrai, jos apibrėžtumas. Niekaip negebėjau suvokti, kada išėjau iš jos. Dažnais protarpiais vaidenasi, kad dar vis joje, o Jo ranka savo saujoje laiko mano delną.
- Ir Dievui senstant proto nedaugėja, - juokauja Jis, apyjaunis, kresno sudėjimo, neypatingai išvaizdus, kuri pasąmonėje vadinu Substancija. Nesinori tikėti, kad tai Dievas, bet žinau, suprantu, kad būtent Jis, nors nei iš išvaizdos, nei iš šnektos to negalėtum pasakyti: - Žmogaus bažnyčia čia dar neseniai, - neskubėdamas kalba ir lyg pats su paprieštarauja: - Nors ką tai reiškia: seniai ar neseniai? Begalybė nesirūpina savo trupinėliais. Ir man dėl to galvos neskauda. Greitai pats įsitikinsi, kad čia yra kažko ir taip, kaip Žemėje, ir ne taip, kaip ten. Pamaniau, kad gal to, kaip Žemėje, galėtu būti daugiau.
- Man sunku, Dieve, spręsti, nes čia, galima sakyt, kojų padų nesušilęs.
- Sušilsi, Pranuci. Bet, žinoma, norėtųsi, kad geriau šiltų protas. Taip it bus, taip reikia, kad būtų čia. – ir beveik nusitrindamas viską, kas jame dieviška: - Žinai gi, lašas po lašo, akmenį pratašo. Smiltelė prie smiltelės ir, žiūrėk, kalnai užauga. Matei tuos vaikų laiškus? Bereikia, kad atėjęs Antanas Baranauskas, pamatytų juos ir parašytų – betgi kalnai! Ant jų vėl kalnai su kalneliais!.. Miela būtų juos visus pačiam perskaityti, bet kuomet vienas, tai... et, - atsiduso, nepaleisdamas iš saujos rankos.
-Suprantu. Sunku būti vienam.
- Ne vienas, bet toks vienas. Pagalvojau, kodėl dangaus dalioje negalėtų daugiau būti žmogaus prado?
- Ir todėl Žmogaus bažnyčia?
-Aš jos nestatau., nekuriu, bet idėja turėti ją danguje man neatrodo bloga. O atsirado ji, beje, beskaitant vaikų laiškus. Pasirodė, kad svarbesnes medžiagos ir puikesnės architektūros jai pastatyti nėra. Kaip manai?
- Aidai! - neiškenčiau šitokios tylos, nes savijauta tokia jautri, kad vėl reikėjo įsitikinti, ar tikrai esu išėjęs iš Žmogaus bažnyčios. Ir išgirdęs jį esant šalia: - Aidai, o gal tai ne Dievas?
- Reikėjo jo paties paklausti.
- Suabejoti? Nepatikėti juo pačiu? Ar tu supranti, ką kalbi? Vienas dalykas suabejoti ar netikėti, kai jis kažkur, kai atsitraukęs nuo tavęs. O čia? Rankomis buvome susiėmę. Tuokart net nepaabejojau, kad ne Dievas. Tiktai išėjus iš Žmogaus bažnyčios?
Aidas neskubėjo atsiliepti. Kažkodėl buvau nusiteikęs sulaukti iš jo kad ir bet ko, bet nenustebti, tačiau šį kartą išgirsti žodžiai nebuvo tokie, kad galėčiau praleisti po ausis ir toliau kuistis savo samprotavimuose, rikiuodamas susitikimo Žmogaus bažnyčioje su Dievu įspūdžius. Girdėjau kažkokį nesuprantama sieloje sąmyšį lyg nujausdamas, ką pasakys Aidas. Ir iš tikrųjų pasakė, ko negalima buvo tikėtis.
- Matyt, reikia laukti užsukant trijų karalių.
- Karalių?
- Kasparo, Merkelio ir Baltazaro. Ką nors žinai apie juos?
- Bent truputi daugiau, negu girdžiu iš tavęs. Jie ne karaliai, o išminčiai. O jeigu dar Merkelį pervardintumei Melchioru, regis, būtų net solidžiau, - pasakiau ir supratau, kad šį vardą – Melchioras, kurio pirmą raidę pašventinta kreida reikėtų užrašyti ant durų viršutinės staktos, ir aš pirmą kartą tariu. Iš kur atklydo? Kaip tai galėjo būti?
- Vadinasi, po susitikimo ir proto padaugėjo. Gal net žinojimo, - neskubėjo pasakyti nuomonės Aidas, bet vis dėlto išgirdau: - O tai reiškia, kad iš tikrųjų Dievas ryžosi įkelti dar vieną savo sūnų danguje. Tik ši kartą ne per mirtį, kaip Jėzaus Kristaus atveju, o tiesiog per Joninių naktį su pražydusiu paparčio žiedu. Taip, Pranuci, manau, kad reikia laukti pasirodant trijų išminčių.
Burna žiojos, bet oro nebuvo.
- Bijok žaibo! Nutrenks! - galop prasižiojau. - Ar supranti, ką kalbi? Ar tai tau negeros dvasios kužda? - Bet Aidas išliko kalbos vagoje:
- Galbūt ne tie patys, gal kiti. Gal ne trys, o mažiau ar daugiau, bet reikia laukti pasirodant tų, kas praneš pasauliui, apie Joninių nakties įvykį. Žmonės laukia pasaulio pabaigos, o jis, pasaulis, darosi tik įdomesnis. Dievas, regis, sumanęs kažką pakoreguoti savo planuose.
- Nemanau, kad žmonės lauktų pasaulio pabaigos, net jeigu poteryje „ ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Bet palauk. Patylėk! Su tavimi labiau pavargstu negu būdamas vienas.
- Tik atrodo, kad vienas, o iš tikrųjų, - mįslingas kalboje išliko Aidas. Bijojau prisiliesti prie savęs, o dar labiau žvilgterėti dangun, kad nepamatyčiau tos žvaigždės, kuri veda į naują mano būtį rytų šalių išminčius. Atleisk, Dieve.
- Ką jam beatleisti? Belieka tai, kas YRA, įteisinti dokumente ir ji Žmogaus bažnyčioje peržegnoti jo vardu. Ir tuomet Dievas vienas, bet keturiuose asmenyse, Dievas Tėvas, du jo sūnus ir Šventoji Dvasia...
- Neburnok, neburnok, Aidai. Neburnok! Prašau tavęs.
- Saulė leidžiasi, -išgirdau pažįstamą balsą.
O tuomet Žmogaus Bažnyčia:

Vakare aš po langu palaisčiau gėles –
ir žiedai alpiniai margus suglaudę sparnus
vėl juos išskleidė narsiai atsitiesė ir
lyg sparnuočiai man regis pasitempė skrydžiui –
aš neįtariau tokio sparnuoto jų sąmokslo.

- Tai Eduardo Mieželaičio žodis, -paliudijo trijų balsų sutartinė ir man, kaip ir anąsyk, pasigirdo, kad girdžiu A, B ir Jotą.
Negi?

2010-07-26



Gėlavandenė Lapė
Labas rytas, Pranai.

Nusispalvinau vasarai - sako varį vagia dažnai, parduoda... Tai ir tapau "azzuro" - ir pačiai karščius lengviau tvert, ir ilgapirščiai nesidomi. Kada nors grįšiu į savo kailį, bet kol kas nenoriu.

Gaivios dienos. :)
2010-07-26 08:45


Pranas
Atsirado proga pasveikinti Tave kaip administratorę
Sveikinu.
Gal ir nelengva ten, bet Žmogumi būti dar sunkiau. Taigi, visuomet būkite dviese.



Gmitė
Pranai, kad gavau kortelę - manęs nepakeitė, tik kurie nekurie rašykai pradėjo kitaip žiūrėt, jei ankščiau parašydavau savo neigiamą nuomonę - nulis reakcijos, dabar skandalus kelia.

Bet aš - kokia buvau, tokia ir likau.

Būsiu, Pranai, būsiu.

Ir jūs būkit :)

O žmogumi stengiuos tapt, nežinau, nuo kada jau galima tokiu vadintis, bet stengiuos siekt :)
2010-07-26 10:20