LIEPA, 13

Liepa 2010
teka 04:57
leidžiasi 21:51
ilgumas 16.54

Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien 19°C / 31°C, mažai debesuota
Rytoj 21°C / 33°C, naktį trumpi lietūs, perkūnija

13
ANTRADIENIS
Eugenijus Henrikas Arvilas Arvilė Anakletas Anys

Geriau dorai mirti, negu nedorai gyventi
***********************************************

Ignas, Kandžius, mama (2004)

Kaltas

Skaičiuoju mirusius.
Jie iš vaikystės ir kelių,
Kuriuos kadaise susitikę.
Dar vis įklimpęs čia,
Dar vis senatvėj gyvenu,
Tik jau beveik kaip Dievas
Vienas užsilikęs.

Tai kam skaičiuoti
Ieškant dar tokių, kaip aš.
Jie irgi nekelia man džiaugsmo,
Netgi ne praeitį paglostau, o ligas,
Jau sarmata
Net viltimi paguosti.

Net ir eilėraštis kaip kryžius,
Tiktai ant jo - ne Jėzus Kristus;
Gyvenimas žmogaus, akimirka prikaltas.
Bet jau ir su tokiu manim
Tuštėja žemėje bažnyčios.
O Viešpatie, atleisk,
Kad vis dar kaltas, kaltas, kaltas...

***********************************************

Nežinau

Ar gali kitas pažinti mano pasaulį, jei aš pats esu toks netikras ir pasiklydęs
smilčių kalnelyje, juk ką regiu – nėra apgaulė, aš - tarsi skausminga eglės dalia į kopą įbridus.
Vien vėjas, atklydęs iš jūros, sūrus ir aikštingas, tarsi laisvę pažinęs bangos ir smiltelės niekybėj,
aplaižo žaizdotą, beskausmį jos kūną niekingą glamone šiurkščia, kaip ir laisvė tų tolių beribių.
Dangus – aukštai. Jūra, už kopos nurimus, šiurena. Įklimpo ji amžiams smiltelių lakiųjų nelaisvėj.
Dūla lemties pirštuos būties trapioji liepsnelė, jau ašaros išverktos visos sakais gintariniais.
Kaip klykia žuvėdra į krantą smėlėtą sugrįžus iš tolių plačių, kur laisvė, rodos, beribė.
Sparnus visgi jai ilgesiu gimtoji pakrantė parišo. Smiltį klajūnę bangos į krantą rita ir rita.
Ar tai jau tiesa? Nežinau. Vien padrikos ribos. Aš – dėmė, žaidžianti forma kas mirksnį kiekvieną.
Keičiuosi, bet blykštu, išsilieju, ištirpdamas nykstu, daiktų būties prisisiurbęs, sustingstu į nieką.
O, kiek šis niekas prigimdė stebuklų, o, rodosi, buvo tuščias ir švarus kaip lino palutė,
bet godus, vis rijo ir plėtės, vis pampo ir tuko, bet sykį užkrito dangus be žvaigždžių ir saulutės.
Neniekinu smilties, grįžusios į gimtąjį krantą. Štai kas iš akmens didybės, tvirtybės belikę.
Ar troško jis laisvės, žvelgdamas į jūros bangą, deja, ji tėškės į krantą, išnyko. Kame gi laisvė slypi?
Po kojomis išslydo krantas, ir aš kartu su juo išnykau jau ne smiltimi, ne tvariniu, ne lašu bangoje.
Jie tolo nuo manęs, apglėbti spindinčio nimbo. Suvokiau pagaliau – aš – jungtis besparnė.
Praradęs žadą, supratau savo aš prigimtį niekingą. Slypinti manyje gelmė gimdė išmoningai.
Prakalbus, geismingai liejosi pasaulis į erdvę ir laiką. Ko taip stingo mano aš - pušelės saiko.
Nerimu sklidinos eilutės įvardija mane ir Kitą. Aš – toji žaltvykslė, paklydusi formų pilnatvėje,
ženklinanti Kitą - tylos pasaulį bežadį - savo ženklais, galimybe būti mirtingam meilėje ir laisvėje.
2010-07-11 10:14:52 Ražas
--------------------------------------------------------------------------------

Pelėda
Parašė komentarų: 2045 2010-07-11 20:02:58
TAIP, galim pažinti Tavo pasaulį. Ir net neblogiau, kaip jį pats pažįsti. Nes juk Dievas VIENAS ir jis VISUR? Ar Tau, mielasis, kažką tai sako?
O šioje filosofinėje poezijoje yra daug apie ką pasamprotauti, pamastyti, bet - mano supratimu, nepaisant, kad Dievas vienas -, svarbus dalykas, kad visą pasaulį palikti kažkur, jo nematydamas, o ta, ką jis teikia Tau, sugrūdai tik į save.
Tai nieko blogo.
Dievas vienas.
Žiūriu į Tave ir matau save
Taigi, po klebonišką, kad bent minyse būtų šviesiau.

Ražas
2010-07-12 16:40:15 - [Trinti] - [Atsakyti]
Taip, taip turėtų būti Vienas, bet ir tuomet pasaulis privalo būti vienas, visiems tas pats.
O aidas labai man pritiko, klausi, prašai, šauki,meldi, o pasiekia vien aidas...Dėliojam pasaulį iš duženų, pirmą jį išardę, o pabirusį sunku surinkti. Pamenu, vaikystėje išsipjauname tris stiklo juosteles, apsukame popieriumi, į trikampę prizmę supilame įvairiaspalves grūsto stiklo duženas, ar žiedlapių mišinį, ach koks tai buvo grožis..."O žemė žmonėms nebus šykšti:/Ji duonos visiems užaugina/Ir rožių, ir mirtų, ir grožio skaistaus,/Ir meilės ir saldumynų -//Taip, taip, ir saldumynų - visiems./Jau mūsų dangus nevilioja,/Užleidžiame žvirbliams ir angelams -/Tegul, jeigu nori, skrajoja."// Heinrichas Heine, vertimas V.P.Bložės, "Vokietija. Žiemos pasaka"
O koks pasaulis? Man jis kaip ir vaikystėje palieka paslaptis, jis - nekalbusis, žavus ir nenuspėjimas savo kaita, savo paklusnumu, jo neįsprausi į kalbą ar kitokią žmogaus raišką; žmogaus pasaulis, aišku, jis visoks, bet toji jo visokybė nuspėjima, surašyta į didžiausias žinojimo knygas, kurias perskaityti neužtenka viso žmogaus gyvenimo, o asmeninė patirtis intensyviausia yra nežodinė.
Lieku smilčių kalnelyje - Saulėkalnyje, bandydamas nuo akių nuplėšti žinojimo skraistę, bandyti išvysti betarpiškoje akistatoje bekalbę tikrovę. Kam? Vienu požiūriu: kad sutramdyčiau savo galią valdyti - žmogaus savivalę prieš bekalbį daiktą. Išvysti nekaltą pasaulį, kurio nesuteršė žmogus.
Na, kaip ir Jūs pasiliekate savo danguje. Bet tai tik žodžiai, šiaip ar taip noriu dar būti namuose.
Senokai bekilnojome, o ir gerklė ima peršėti, išdžiuvo nuo protingų ženklų, tad būk ir į sveikatėlę...