LIEPA, 22

TĖVIŠKĖS LANGAS


Liepa 2010
teka 05:10
leidžiasi 21:40
ilgumas 16.30

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

Šiandien 19°C / 31°C, naktį palis
Rytoj 21°C / 33°C, gali trumpai su perkūnija palyti

22
KETVIRTADIENIS
Magdalena Dalius Mantilė

Tarptautinė dešrainių diena

Dirbk - it amžinai gyventum, elkis - it rytoj mirtum
**********************************************

PASKUTINIS APLANKALAS

3. Laiškas Marijonai


(...) O paparčio žiedas žydėjo, neįsileisdamas kitų spalvų, kurdamas šviesą tik iš savęs. Reikėjo daugiau mokslų, negu manieji, kad suvoktume, kokią gausybę spalvų jis, darbininkas, išspinduliuoja. Tačiau ir aš žinojau – kai spalvos susilieja viena su kita, jos tarytumei atsisakiusios savęs, išspinduliuoja naują šviesą. Turbūt dar nebuvo atėjęs metas, kad panūsčiau arčiau glaustis prie paparčio žiedo ir bent pabandyti liudyti iš kokių jo spalvų mišinio atsiradusi šviesa plauna akis ir regėjimą. Atrodytų, reikėjo būti labai žingeidžiam, nustebusiam, žvalgytis ir klausinėti- kur aš? kodėl čia ir kieno valia? Tačiau šitaip neatsitiko, o labiau jaudino, kaip suprantu, tie dalykai, apie kuriuos parašiau Marijonai, būtent:

Manau, kad jau žinai-
Atėjo Laikas ir sugėrė
Kaip mažą lašą iš lietaus.
Nelengva patikėt, kad taip yra,
Bet patikėk, prašau -
Tik tiek manęs dabar tėra.
Tačiau ir šitame mažam laše
Nelyg po Vilnių vaikšto žmonės
Ir net nepaiso,
Kad tai – aš.

Ar supranti, ką čia rašau?
Tik nemanyki, kad ligonis
Greičiau - nuo kūno atsiskyrusi dvasia,
Kuomet gali gyventi mažame
Ir jausti begalybę.

Smagu ar ne?
Keisti peizažai vaikščioja,
Lieti- nepalieti,
Imi – nepaimi.
Bet ne miražai.
Jie lyg sapnai, į priežastį sugrįžę,
Iš kur ir vėl išeis į miego karalystę.
Bet šitą kartą man labiausia rūpi -
Kur dingusi diena?
Kodėl nakties nėra?
Tik nemanyki, Marijona, kad ligonis.
Papartis žydi šitame laše
Ir šviesą spinduliuoja
Į akis, į sielą, į Žmogaus bažnyčią.
Tai pirmas mano laiškas Tau
Be rašalo ir akinių dangum rašytas
- Ar bus daugiau?
Galbūt, neklausk-
Jaučiuosi it įkeltas lopšyje,
Supuosi, o išeiti ir pavaikščioti
Dar nedrąsu.
Gal net bijausi.

Laišką parašiau anksčiau, negu išgirdau čia esant Aidą. Suprantama, kad tai labai aptakiai išreikšta savijauta, bet bendras vaizdas, sakyčiau, teisingas. Nebuvau naujos būties vaizdais pritrenktas ar pakerėtas žioplys: ką gebėdamas, bandžiau užrašyti ir net smagu buvo jausti, kad sugebu atsiminti artimiausius žmones, o šį pirmą laišką parašiau žmonai. Keista tik, kad niekuomet netekę laiškų rašyti eilėmis. Net ir jai. Dabar buvau įsitikinęs, kad tokiam darbui prozos tekstai netinka ir net atrodė, kad šiuos mano laiškus galima pavadinti literatūriniais. Bet, žinoma, ne tai svarbiausia: svarbiau netgi suvokti, kad aplinka, kurioje esi, ji ne tik formuoja, bet ir performuoja esmes, kurios kažkaip trukdo Esmių Esmei, arba substancijai t. y. visų daiktų ir reiškinių pirminiam pradui. Ir šiai naujai būčiai, kurioje atsiradau, matyt, reikėjo, kad mano laiškai būtų rašomi taip, kaip juos parašiau.
0 kaip ateityje?
Bet argi dabar reikia apie tai kalbėti, kuomet „ it įkeltas lopšyje“, ir net tenka paieškoti, kur dingo naktis, diena. Bet neatrodė, kad tokie baltai- juodai nuspalvinto laiko tarpsniai man čia reikalingi. Jautru buvo tiesiog BŪTI, išgirsti gyvenimą, kuris būtent čia. O priežastys to, kas yra paviršiuje, visuomet giliau, kaip miško ir bent kokio augalo šaknys. Dabar mačiau tai, kas iš šaknų, kas liuli, plauko, dunkso paparčio žiedo šviesoje. Pasirodžius Aidui atsirado daugiau drąsos – galima buvo atsitraukti nuo lopšio ir manyti, kad prasideda natūralus naujos būties įsisąmoninimo darbas. Net nepajaučiau, kai įėjome į Žmogaus bažnyčią. Aido balsas pasidarė atsargesnis, jautresnis. Akyse spalvojo ta pati paparčio žiedo šviesa, o man parūpo atsigręžti ir pamatyti patekančią saulę. Tas išgirstas šauksmas- saulė teka! įsiterpė į sielą taip ryžtingai, kad ir dabar, jai patekant girdžiu, kaip jis, atsibudęs, šaukia: Saulė teka! .
- Tu, Aidai, matai, kaip ji teka? Kur?
- Ji ten. Čia ji neteka.
- Ten?
- Ten, iš kur atėjęs. Kur pirmąkart ištartas Žmogaus žodis.
- Poeto...
- Pirmiausia Žmogaus, o paskui visa kita - poeto, kunigo, seimūno, prezidento... Šitie dalykai čia nelabai svarbu, - kuždėjo Aidas ir truputį garsiau: - O kad, būdamas čia, pirmą laišką parašei Marijonai, tai gerai, - pagyrė.


KOMENTARAI
2010-07-22
MacteAnimo
teisingai parašyta. poezija remiasi vizijomis ir svajomis.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-23
Mikė Lilikė
Manau, Pranai, kad į tą balių besiruošdamas taip išsičiustijai, kad nė klaidų nebepadarai. Na, nebent Akyse spalvojo keistokai... Visa kita - rytinis vitaminas. :)