Visų Šventųjų naktį

Rugsėjis 2011
teka 07:09
leidžiasi 19:11
ilgumas 12.02

Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena


Šiandien 7°C / 19°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 9°C / 19°C, po pietų trumpai palis

26
PIRMADIENIS
Damijonas Vydenis Gražina Kipras Justina Justė

Europos kalbų diena

Sotus alkano neužjaučia

*******************************************
***********************************

Harher

„Astės novelių“ darbymetis.

Rečiau ar dažniau, tačiau Harker prisimindavau ir anksčiau, tačiau tik pradžioje rugsėjo Gaudento pasiteiravau:

Pelėda 2011-03-31 22:10:46
Labas.
Jau labai aptingau senatve, tad nepaisyk, kad toks neaktyvus net dažniau pasisveikinti. Bet va, vartydamas kai kuriuos savo "raštus" prisiminiau harker. Gal galėtum bent porą žodžiu tarti apie ją - kur? sveika? Jau, regisi, trys metai, kai nerašo...
Na, o Tau drūtos sveikatos linkiu. Būk!

Atsakė:

Cieksas Žalbungis 2011-03-31 23:17:16
labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio... deja, toks gyvenimėlis
...aš kol kas drūtas ir Jums, duok Die, drūtybės...
trumpai, drūtai- Gaudentas

Suradau pirmąją Astės novelę, skaitau:

Visų Šventųjų naktį

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau ir savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
- Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...
Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.

Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus suprantu, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų matėme, o kai kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“
Va ką apie tai parašę Žalios Žolės poetai.
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas...ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu.
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai. Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau nė kaip vadinasi.
Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukėlusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent, į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU. Šalia jo ten tėtis, motina, krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939 metai.
- Aste,- pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną,- pati matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų.
- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip :“Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš atminties ištraukė Taurijos parašą Astė ir lyg pasidžiaugdama. – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog pragare.
2007-11-01 6:48:04