Rugsėjo 10

Spilgutės nuotr.


Rugsėjis 2011
teka 06:40
leidžiasi 19:52
ilgumas 13.12

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 20°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 8°C / 22°C, mažai debesuota

10
ŠEŠTADIENIS
Dionyzas Konstancija Mikalojus Salvijus Tautgirdas Girmintė Kostė

Pasaulinė savižudybių prevencijos diena
Statybininkų diena


Arklį pažinsi iš dantų, žmogų - iš kalbų

******************************************************
*********************************************



Kava muškietininkams

Nebuvau kantrus, nes paprašęs atnešti kavos netrukus vėl pašaukiau, tik šį kartą, regis, reikliau:
- Aš gi prašiau, kad mudviems su Igaga paduotume po puodelį kavos...
- Tuojau, ponai, tuojau, - atsiliepė priekaištingai,- kavą irgi reikia pagaminti. Niekas tiesiai iš dangaus nekrenta. Viskas per žmogaus rankas.
Iš balso pažinau Sovietiką, tą dvidešimt keturių eilučių eilėraštį, „sukonstruotą“, anot jo, pagal mano išplėstinį parašą. Lig šiol dar sakau: o dangau, ko tik nepasitaiko žmogaus nuostatose. Atrodė, jog pakanka parašo pagal vardą ir pavardę, kuriose keturiolika raidžių. Netgi buvo smagu kažką veikti, daryti, kad parašius keturiolikos eilučių eilėraštį, kas nors nepriimtų jo kaip soneto. Taip rūpinantis tyčia - netyčia susiformavo supratimas vadinti juos parašais arba nesonetais. Ir, atrodo, net neapsižiūrėta, kai karietos pasostėje tokio pobūdžio literatūros kūrinių, taigi nesonetų arba parašų susikaupė gan nemažai. Tuomet net minties prieigose nebuvo sąvokos – išplėstinis parašas. Bet štai diena su jos valanda, kai pasirodęs Sovietikas, nesunkiai įtikino, kad tokio rango personai, koks karietoje yra vežėjas, prasmingiau pasirašinėti išplėstiniu parašu, pridedant prie vardo ir pavardės dar ir tėvavardį. Išdavoje prie keturiolikos raidžių (Pranas Karlonas) prisidėjo dar dešimt (sūnus Vinco). Net norėdamas negalėčiau pasakyti, kad man tai nepatiko. Ir dabar atrodo, kad toks išplėstinis paršas yra labai prasmingas, nes juo pagerbiama tėvo atmintis. Sovietiką nedvejodamas pakviečiau į karietos pasostę, bet nedrąsu buvo jį turėti šitaip pasivadinusi. Todėl nedelsęs pasiunčiau Aldonai iš Molėtų paklausimą ar, girdi, įsileidus tokį tipą į karietą, neatsitiks koks noras perversmas literatūrinėje lietuvių kalboje. „Žinau, kad Sovietikas ir Sovietikus blogai. Bet man reikia. Kokia iš šių blogybių mažesnė? - klausiau ir išgirdau: „ir tas, ir tas gerai - juk nė vieno žodyne nėra, o naujadarą [savadarą:)] kokį noriu, tokį ir pasidarau“
Pajaučiau, kad „išplėstinis parašas“ man darosi vis įdomesnis ir ypatingai po to, kai pabaigoje „Sovietiko“ atsirado nedidelis pasikeitimas, būtent:

„Žvaigžde, ar žvaigždele vadinamas,
Nors danguje pašviest iš ten
Neteko niekada -
Ar ne dėlto daug sako kas -
Sovietikas esu...“

Ilgokai nežinojau, kokia dingstis paskatino Sovietiką keistis. Kad ir nedaug. O paaiškinimas atrodęs taip:
- Mačiau, vežėjau, kaip supykęs daužei veidrodį. Sveikinu, - pasakė ir nutilo, laukdamas ką pasakysiu. Kaip ir aš, jis puikiai žinojo, kad tie žmogaus atspindžiai esmingesni, kurie parodo ne jo paviršinį, išorinį atvaizdą, kaip, sakykim, fotografija, o jo vidų. Sovietikas atėjo į karietą žinodamas, kas yra jos vežėjas. Bet dabar, išgirdęs jį nepatenkintą, kad raginu greičiau gauti laukiamą kavą, tyčia- netyčia paklausiau:
- Betgi kada tapai žmogumi, eilėrašti?
- Man dabar rūpi kava, o ką pakviesite prie jos - dar nežinau.
- O kada žinosi? - nusijuokiau, atsiremdamas į krėslo atlošą ir nesuprasdamas, kodėl žodžiais rodo lyg į kitokią kompaniją: - Jeigu jau taip, tai, prašau, man smagu čia būtų čia matyti muškietininkus.
- Gerai, pone, pasistengsiu, bet kava pirmiau.
- Igaga, tu girdi. Mūsų laukia siurprizai.
- Tai kad jau... Pažiūrėk!
Pažiūrėjau ir pamačiau, kad mažas staliukas išaugo, išsiplėtė, išdidėjo taip, kad prie jo galima susėsti kelių žmonių draugei. Ir net jau dabar suskaičiuoti, kiek jų čia bus. Jie lyg užsisakę ir vietas, ir kavą.
Laikas greitas. Sekundė. Kita. Gal dar trečia. Ir savijautoje lyg padange nuplukdytas debesis atsidengia kita realybė.
- Gal kas ne taip?- kažkas rūpinasi. Atrodytų, kad Sovietikas, bet tuo patikėti neįmanoma.
- Kaip danguje, taip ir žemėje,
- O žemėje, kaip karietoje,- tas kažkas tikslina Viešpaties maldą. Ir laikas dar greitesnis. Pasijaučiu, kaip Tada ir mano kalba jau irgi ne Igagai. O ant išdidėjusios stalo garuoja kava ir prie jos susėdę muškietininkai.
- Taip, taip, mano ponai, tuomet atrodė, kad mano gyvenimą apgaubė sapnas, o aš pats gyvenu tik sapne. Ten vaikštau, valgau, miegu. Ir taip per mėnesių mėnesius. Ir net neįtariu, kad sapnai irgi privalėtų turėti ribas, kurias peržengus galima sugrįžti čia, žemėje. Jūs suprantat?-paklausiau, apžvelgęs negausią, tik keturių žmonių, bet labai mielą publiką. Ir vėl:
- Jeigu ne, jeigu dar nesuprantate, tai vis dėlto pasistenkite kuo greičiau tai padaryti. Žinoma, suprantu ir aš, kad pasaulis visuomet bus turtingesnis žmogui, mokančiam jam pasižiūrėti į akis. Bet vėlgi neužmirškim, kad tokių šaunuolių ne tiek daug. Todėl man miela matyti jus esant jų skaičiuje.
-Kas reikia, tai ir būtina,- atsiliepė iš ketvertuko Milda. Šioje publikoje ji buvo jauniausia, atrodytų, dar neužmiršusi motinos krūtų pieno ir buvo vienintelė moteris. Kiti trys vyrai, - tai Simas, Povilas ir Ignas.
- Nemokyk mokytų, Milda. Šitie dalykai mums jau seniai žinomi,- atsiliepė į jos pamąstymą Simonas. Ir paragino:
- Pasakok, pasakok, dzieduli. Suvokiu taip, kad tavo karieta sumeistrauta sapnuose.
- O mums būtų įdomiausia, jeigu mus ja pavežiotumei,- vienu balsu prisipažino Povilas ir Ignas.
Matyt, iš jų tik Simonas nujautė, kad seniai laukiu dienos, kuomet atidaręs karietos duris, pakviesiu juos pirmajai kelionei. Jis čia buvo vyriausias ir jau mokantis mįslingai susikaupti. Tačiau ir jis dar negalėjo žinoti, kad ir man delsti nelengva, nes kaskart vis sunkiau lipdamas į karietą, skaudžiai pagalvodavau, jog gali atsitikti, kad geriausi žmonės, kurie atėjo į mano gyvenimą, gali pasilikti nepavežioti. Ir vis dėlto paskubėti nevalia, nes neduok Dieve, jeigu džiugiai sulipę į karietą, iš jos išliptų nukarusiomis nosimis. Ir tuomet išgirdęs Povilo ir Igno prašymą kuo skubiau juos pavežioti karieta, pasakiau:
- Aš tai padarysiu, mano ponai. Būtinai. Tačiau į ją nelengva įlipti. Tai netgi sunkiau negu nekrikštui įeiti į bažnyčią.
- O kas yra, dzieduli, nekrikštas?
- Palauk, Milda. Tu vis tik jauniausia.
- Taip, bet aš esu moteris. Ir todėl man bent tiek leista daugiau.
- Panele Milda!- pakeldamas balsą sudraudė ją Simonas.
Milda kryptelėjo akutes jo pusėn ir neatrodė, kad galėtų pasiduoti, tačiau koketiškai tūptelėjusi lyg scenos artistė ir padėkodama už publikos plojimus:
-Pasakok, dzieduli.- Ir lyg pati sau: - Šitas pasaulis toks nykus, kad tiesiog nėra kur pasidėti..
- Ačiū, Milda. Tu man labai padedi. Būtent dėl to, kad “šitas pasaulis” nebūtų toks nykus, aš ir pabandžiau sukonstruoti karietą be jam būdingų ydų. Bet apie tai kada nors anksčiau, o dabar man labiausia rūpi, kad jūs pirmajai kelionei gerai pasiruoštumėte- mes išvyksime ilgam. Gali būti, kai grįšite atgal, tai jau be manęs..
- Betgi tai irgi sapnas. Beje, ko gero, tas pats, kuriame, dzieduli, buvai, kai karietą gaminai,- pasakė Ignas, o Povilas :
- Savo garbe liudiju, kad esi sapnų žmogus. Panašiai kaip pasakų karaliai neapsieina be pilių, taip tu, dzieduli, be sapnų.
- Užtat mes tave mylim. Labai mylim- įsiterpė Milda.
- Nereikia taip, nereikia, nes dziedulis tuoj pradės verkti, o tuomet jau iš jo nieko neišgirsim, - tarė Simonas..
Žemė palingavo, dangus pasisupo lyg Dzūkijos senųjų pirkių lopšiai. Kada tai būta, a? Kada? Jau nemažai smegenų užgriozdė užmarštis. Gal todėl ir šią publiką taip nelengva kviesti kelionėn baiminantis, kad ji jau pavėluota. Bet argi?
- Mildute, kiek tau metų?
- Kovo mėnesį buvo metai, o dabar jau...
- O dabar jau metai ir net vos ne šeši mėnesiai.
- Tai va!- reikšmingai atsiliepė
- Bet vis dėlto ilgiau delsti nėra laiko.
- Valio! Valio! Valio! Mes tuoj važiuosim karieta!-vienu balsu pašaukė Povilas ir Ignas. Jie abu vienmečiai, tačiau Povilas keliais mėnesiais vyresnis.
- Nors abu jie nenuoramos,- girdžiu Simoną, - bet žmonės kaip žmonės. Kai verkia, tai verkia, kai džiaugiasi - džiaugiasi. Numanau, dzieduli, kad tau keblumų sudaro kelionės maršruto planas. Deja, ne ką galiu padėti, tačiau dėl arklio karietai... Labai prašau- leisk, aš jį tau parūpinsiu.
- Tai, mano bičiuliai, atsitiks tik tuomet, kai karietą taip sulopysiu, kad kelionėje nieko nepamestume.
- O mes tau ir lopyti padėsime,- vėl kartu Povilas su Ignu.

( XXVI iš "Skaitau save")

2011-09-10 09:09:31
Pelėda