Vėlinės

Anos vienas iš kelių jai dovanot šuniukų


Rugsėjis 2011
teka 07:11
leidžiasi 19:09
ilgumas 11.58

Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 20°C, po pietų trumpai palis
Rytoj 8°C / 16°C, nepastoviai debesuota

27
ANTRADIENIS
Vincentas Kovaldas Daugilė Damijonas Adalbertas


Pelėda 2011-09-25 13:57:26
Gaudentai, turėtum atsiminti nemenką ciklą mano Astės novelių. MAN JAU NELENGVA ką nors geresnio parašyti, todėl sumaniau paruošti knygelę " Astės novelės" - pataisinėti, pabrūkšniuoti , per Harker pamąstyti apie žmogiškąsias lemtis. Tačiau kadangi ten esi vienas iš svarbiausių herojų, norėčiau kiekvieną pataisytą ar kitaip sumontuotą darbą pirmiausiai duoti tavo teismui. Turėtų, kaip suprantu, atsirasti ir naujų. Man bus labai reikalinga ir pravers tavo nuomonė, patarimai, supratimai. Žodžiu, nesi mažas ir supranti apie ką kalbu. Sakyk, kaip tau tokius tekstus pasiųsti?


xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx



Vėlinės

Atmerkiau akis –
Vėlinės.
Tamsu. Dar tik po trijų nakties. Klausausi, ar neišgirsiu tėvo, motinos, brolio žingsnių. Juos pažinčiau, ar jie per slenkstį žengtų, po kiemą vaikštinėtų, ar keliu į Kabelių bažnyčią eitų. Yra dar TEN seneliai Karolina ir Feliksas, Marcelė ir Simonas. Daug TEN yra, tačiau, regis, vėlės neturi žingsnių ir jos ne tik TEN.
- Aste, tu?
Astė tyli, neatsako.
- Aste!- pakeliu balsą. - Ar ne per greit atsikandai žmogaus gyvenimėlio? Nuryti sunku, a?
Astė neskuba atsiliepti, užtrunka ir:
- Atsimink, ką tau sakė Pranis. Arba kad ir pats savęs paklausyk. Ramiai, nesiblaškydamas. Būna, kai norisi ir tave, dzieduli, girdėti.
"Apie ką ji - pagalvojau- apie kokį Pranį kalbą?"
Slidinėju mintimis, norėdamas atsiminti, ir vaizdas atrodo panašus į tą, kuri ištvėrė Sodininkas, išgirdęs apie Astę. Dar Astės nebuvo, tačiau jausdamas, kad ji bus, parašiau jam apie numanomą susitikimą, Ir... ką gi?
"Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė?- parašė mano bendraamžis, matyt, net neįtardamas, kad panašiai man reikės savo atmintyje naršti, ieškant Pranio. Ir tą dariau tuoj pat, vos išgirdęs jo vardą.
- Jokio Pranio nepažįstu. Pranų žinau daug, o Pranio - nė vieno- patikinau.
- Kalbiesi su juo, net ginčijiesi ir ... nė vieno Pranio? Ne, ne, dzieduli, tavęs amnezijai neatiduosiu. Į senelių namus - prašau, nors šiandien, o amnezijai - ne, neatiduosiu.
- Manai, kad sergu?
- Aš sakau tik tai, ką girdi. Argi ne Praniui parašei:
"Nežinau, ar laukėt, bet prisišaukėt:
("naktim tyliom atrodo: girgžda durų vyriuos
kažkas - kas pasiilgęs būtinai ateis")
Atplasnojau, Prany, pasiilgus. Vandens nepaduok, duonos taip pat į gerklę, kaip žinote, pelėdos neima, o už eilėraštį- AČIŪ.“
- Tu apie Pranį iš ŽaliosŽolės? - susigėdau.
- Nežinau, dzieduli, kokį Pranį miniu. Gal yra pas tave daugiau jų, kurie tau, jeigu jie nepaliesti ranka, -nei žinomi, nei pažįstami, nei... O juk Vėlinės ir nėra iš mūsų nė vieno, kurie neįsiklausytų į durų vyrius. Matau, kaip ir pats įsitempęs- ir ten ,ir šen skrendi, plasnoji, krenti. O Pranio, beje, irgi neužmiršai. Tai dar ne liga, ne amnezija. Kai prisiglaudi prie žmogaus, jo nematai. Ir gal ne taip bloga, kai kartais nežinom, kieno žodžius sakom- savo ar to žmogaus.
- Oho! Nupiešiau tave negražiai, bet kažkas, ačiū Dievui, proto įkrėtė,- išsprūdo.
- Jeigu susitiktum Pranį, padėkok jam, kad to proto ir jis man nemažai įkrėtė. Ar supranti, Pelėda, apie ką aš?
„Apie ką ji?‘‘- vėl pagalvojau, bet:
-Taip. Jis ir man jo įkrečia,- prisipažinau, bijodamas žvilgterėti Astei į negražiai mano nupieštas jos akis. – „Dieve, negi atėjo toks laikas, kad net nemokšoms leidi kurti dieviškos rankos reikalingus kūrinius? Žinau, kad tai nuodėmė, bet atleisk, Aukščiausiasis, aš jos neprisiimsiu.“- pykau savyje ir nuleidęs iš gulto kojas, įsispyriau į šlepetes.
- Kur?
- Į ŽaliaŽolę .
Kad ir kaip kreipiau šalin akis, bet neišvengiau susitikimo su jos akimis. Nebuvo liūdnos. Sakyčiau, netgi linksmos, tačiau žinojau, kad daug kas mūsų savo negandas ir nelaimes pridengia būtent gera, nerūpestinga, netgi džiugia nuotaika. Reikia irgi turėti talentų, kad tokią vaidybą atskirtumei nuo tikrovės. Ir kai jau rankos siekė durų, netikėtai atsigręžiau atgal.
- Aste, ar negalėtum vėl sugrįžti į popierių?
Tyla. O po jos:
- Veji? Nespėjau kaip reikiant susipažinti, pasak tavęs, žmonių gyvenimo pakramsnoti, o jau veji?
- Aste, aš be tavęs... Na, kaip čia pasakius? Nežinau, kaip be tavęs man reikėtų gyventi, tačiau atrodo, kad sugebėčiau bent kiek tavo išvaizdos piešinį pagerinti.
- Patobulinti? Mano atvaizdo piešinį?
- Na, taip. Daug tikėtis neverta, bet... Grožis juk nesimėto. Dabar gi viena akis mažesnė, kita didesnė. Nei šis, nei tas...
- Vadinasi, galvoji apie mane? Aš gi sakiau, Pelėda- ar atmeni? - kad moteriai svarbiausia atsirasti, o paskui ji pati išsipuošia, išsigražina.
- Tegu taip bus, bet kalbu apie tai, kad galiu bent truputį padėti, pataisydamas piešinį.
- Aš irgi kalbu apie tą patį. O, o, o,- pradėjo džiaugtis Astė:- Jeigu tu suprastumei, kodėl toks noras tau kilęs, tai, man regisi, būdamas sąžiningas, tokių nuopelnų sau neprisiimtumei: girdi, galiu padėti. Negali, jau nepadėti, dzieduli, negali. Kad ir tokia esu, o ne akmenėlis tau.
Astė ilgai ir nemirksėdama žiūrėjo į mane negražiai nupieštomis akimis, lyg leisdama įsižiūrėti ir suprasti, ką galima pataisyti ją perpiešiant. O paskui ramiai nuėjo į popieriaus lapą.
- Operacija prasideda, ar ne? – nusijuokė iš jo. - Tebūsiu gražesnė. Bet ar pagalvoji, Pelėda. kas atsitiktų, jeigu mane ištrintumei ir paliktumei lapą tuščią.
- Aste, baik. Negi manai, kad tai įmanoma?
- Ne, taip nemanau- tvirtu, ryžtingu balsu pasakė ji. - Tikrai taip, Pelėda, nemanau.. – Pasikuisė piešiniu popieriaus lape, ieškodama patogesnės vietos, o aš žinojau, kad prie jo kažką , tačiau ne bet ką reikia parašyti. Ką?
Dabar tai jau ne joks klausimas. Dabar galima perskaityti.

Man regisi, net velnio nebijau,
O tuštumos?
Siųsk pragarą ,
Ką nori siųsk, dangau -
Priimsiu, iškentėsiu, išdejuosiu...
Tik tuštumos nesiųsk.

Ir nesvarbu, kur ji bebūtų –
Į sielą kritusi ar akyse...
Kai tuštuma,
Net žodžiai priversti tylėti,
Nustoja aikčioti kalba.
Filosofai įsikuria gyvent statinėj,
Kad neuždusintų beribė tuštuma.

Bijausi jos.
Net pragaras ją aplenkia,
Nepriima į ugnį...
Neleisk man būti, Viešpatie, tuščiam.
„Operacija“ užtruko neilgai. Net nežinau, kas daugiau užėmė laiko - piešinio taisymas, jo korektūra ar eilėraščio rašymas. Pajutęs, kad negaliu nieko parašyti, tuo pat pasibaigė Astės piešinio restauravimo darbai.
- Op. Arba, kaip sakoma, lipk, Aste, iš ratų.
- Būk tikslesnis, Pelėda, su tautos tautosaka. Taip ir sakyk- lipk, boba, iš ratų.
Kai dabar užrašinėju jos žodžius ant popieriaus jie kartais atrodo priekaištingi, tačiau girdėdamas juos Astės kalboje, nepajusdavau jokių priekaištų. Jie kažkaip net kuteno klausą, guodė, norėjosi girdėti ir suprasti, kaip atsitinka, kuomet piktoki savo esme žodžiai Astės kalboje praranda piktumą.-pasidaro netinkami pykčiui, barniu, net priekaištams.
- Taigi, taigi, lipk, bobut, iš ratų, - pabandžiau pritapti prie jos kalbos manieros.- Lipk, nes iš tikrųjų manau, kad jeigu taip ir ateityje seksis, iš bobos padarysiu bobutę. Ne, Aste, gražuolių konkurse, deja, tau neteks dalyvauti.
- Ir į veidrodį pasižiūrėti dar vis neleisi.
- Iš kur žinai?
- Sprendžiu pagal eilėraštį. Kad įsiveržtų į jį grožis, poezija, oi, Pelėda, dar ne kartą reikės man rangytis popieriuje operacijoms. Bet kai žinai vardan ko tai vyksta, tokie makiažai neatrodo skausmingi. Ačiū. Puikiai žinau, koks sunkus darbas sukurti grožį. Labai sunkus.
Truputį uždelsęs pakviečiau pasivaikščioti po ŽaliaŽolę.
- Veidrodžiui mane parodyti bijai, o žmonėms...
-Veidrodis, kad ir subyrėtų, velnias jo nematė, bet jeigu tavęs netekčiau, būtų blogai.
- Tai, regis, pirmas komplimentas, ar- ne? Ačiū už jį ir kvietimą, bet eik, žinau, kad tau rūpi Pranis.
Pranį suradau kapinaitėse. Ne iš karto pamačiau, kad jis su kepure, todėl pamaniau, kad meldžiasi.
Žvakidžių vaizdas nustelbė kepurės ant galvos būtį ir gal būt pranašiškai prognozuoja netolimą ateitį, kuomet Dievas leis vyrams mylėti jį, žegnotis, melstis jam, nenusiimdami kepurių. Regėjosi, kad rankose Pranis laiko ne maldaknygę ar bibliją, o laikraštį. Bet savas kraujas vis dėlto savas- labiau nudžiugino dvi pelėdukės. Ir girdėjau, kaip Taurija, pamačiusi poetą – raštininką, paklausė:
- Ar tos pelėdžiukės ( žvakutės) Tavo, Prani?
Jo ar ne jo, bet džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoksta tapti ir žvakidėmis, ir žvakutėmis, sugeba suspėti pabūti ten, kur reikia būti. Jie aplenkia seną Pelėdą ir galbūt pirmos supras, kad Vėlinės kiekvienos dienos darbymetis. Pranį irgi suradau, kai metų laikas buvo žalias ne tik ŽaliaŽole, bet ir medžių lapais, kai Karilė, kažko ieškodama, aplinkui švietė akimis ir vis klausinėjo Pagirių dvarelio nuotraukytės.
Daug kas, Karile, jau tik Vėlinėse ir mirtyje. Yra iš kur ateiti ir ką priimti, tik gal reikia išmokti išgirsti, pasak Pranio, kaip „ girgžda durų vyriuos kažkas“...

2007-11-03 09:42:37
Pelėda