Harker daugtaškiai

Spalis 2011
teka 07:18
leidžiasi 18:59
ilgumas 11.41

Jaunatis
3 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 18°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 4°C / 15°C, mažai debesuota

1
ŠEŠTADIENIS
Emanuelis Remigijus Teresė Mantas Mintė Benigna

Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena
Pasaulinė vegetarų diena
Pasaulinė muzikos diena
Kūno kultūros ir sporto diena

Sava duona gardesnė už svetimus pyragus
Kvailas marias perbrenda, o klane prigeria
************************************************
*****************************************



Harker daugtaškiai

Kuomet tylos daug, kuomet ji išsilieja į jūrą iki horizontų ir už jų, tai jau nelabai rūpi, kada iš jos išplauksi. Nemanai, kad tai galima padaryti greitai. Buvo prasminga žinoti, kad ji, ši tyla, panaši į tolius užgulusią jūra, vadinasi Harker vardu. Po ilgo laiko vėl išgirdau tiksintį seną laikrodį. Visos kitos - ir svirplių, ir žiogų – muzikos baigė groti ausyse, o laikas vis dėlto buvo labai greitas. Man turbūt todėl, kad atsimindamas Harker debiutinį eilėraštį, „atsiprašau“ rūpėjo suskaičiuoti jo daugtaškius. Tai nebuvo paprasta, kol tai padariau ir įsitikinau, kad jų tirščiausia antrame šešių eilučių posme - net keturi:

tiktai rėmas liko,
tik kad nepamirštum...
nuotrauka be veido
ir raidė be garso...
klavišai be pirštų...
nesigirdi valso...

Prie kiekvieno daugtaškio įdomu buvo užtrukti, pabūti, parymoti, suprasti ką jų vietose reikėtų įrašyti. Ir ar įmanoma tai padaryti? Bet Dangūs patirtis nekėlė abejonių ir Harker daugtaškiai tampa užduotimi iššifruoti jų turinį nepaisant, jog suprantame, kad sunkiuose Vidinio ir mano metuose tai beveik neįmanoma, tačiau jau atsirado parama ir todėl tas „beveik“ vis dėlto viltingas.
- Vidini, gal žinai, kur Harker močiutė palaidota?
- O vardą jau žinai? Harker vardą. Tikrą.
- Taip, jau žinau. Sigita.
- Tai va, - pasakė iš krėslo Vidinis, nejautriais pirštais paglostydamas Šventąją knygą: - Kiek daug reikia pasakyti, kai jau nėra laiko. Tai gal ir gerai, - kalbėjo tai sustodamas, tai vėl tęsdamas minties kelionę. - Laiko niekuomet neturėtų būti per daug. Bet ar buvo taip? Jo dažniau buvo tiek, kad nors šakėmis kaip šieną į kaugę dėk. O tu, Pranuci, vis dar kvaršini Senekai galvą. Jis teisingai parašė: “ Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką...“
Nutilo, o paskui jau nuolaidesne, lėtesne kalba:
- Nežinau, ką Harker skaičiusi iš Senekos, bet eilėraštį „atsipašau“ parašiusi jeigu ne kapinėse, tai vis dėlto jų įkvėpta.
- Jau jos nepaklausi, Vidini. Bet manau, kad jų įkvėpta.
- Kodėl taip – nepaklausi? Klausti labai nesunku, tik, žinoma, neužmirštant persižegnoti. Didesnė abejonė, kad gali neišgirsti, kai sakys daugiau, negu pasakiusi.- Ir pakėlęs į mane akis:-
Kažin, ar Česukai turi savo kapines?
Atrodė, kad jaučiau, žinojau, jog Vidinis to paklaus- ar turi Česukų kaimas savo kapines? Daug kartų greta jų pravažiavęs, tačiau miško keliuku į Česukus esu pasukęs tik du kartus ir abu kartus su Vidiniu. Ne ieškoti kaimo kapinių, o kaip ir daug keliauninkų ar piligrimų - pamatyti Žėkų sodyboje pastatytos piramidės, kuri vėliau apgaubta stiklo kupolu. Daugeliui žmonių tai šventa vieta, tačiau bažnyčia lig šiol neatėjusi čia pasimelsti – net netiki, kad tokį darbą padaryti paprašęs angelas Sargas. Aš, deja, irgi netikiu, bet nepersižegnoti neišdrįsau. Ir atrodo, kad netrukus jau pats rodysiu į angelą, vadindamas jį Povilu, kurį tikrai esu sutikęs Česukuose ir šnektelėjęs. Bet tai būsimieji dalykai, o Harker eilėraštis jau ana kada – Visų Šventųjų dieną prieš ketverius metus perskaitytas.
Į Vidinio klausimą apie Česukų kapines atsiliepiau Harker eilėraščio „atsiprašau“ trečia dalimi, instinktyviai suskaičiavęs dar tris daugtaškius.

nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk...

Būtent tuomet pasirodė masyvus Jono iš Griškabūdžio siluetas. Pamatęs mus prilipo prie grindų kaip aplietas vandeniu ir suledėjęs Senis Šaltis.
- Negi tiesa, kad nėra Harker?
- Tu- ką? - pakilo į karą Vidinis. - Tu- ką?- pakartojo, bet jis irgi matė, kad Jono kelias pas mus buvo labai greitas ir todėl jau atlaidžiai: - Pirma pasisveikink, mielas kaimyne. Ir mokėk atskirti grūdus nuo pelų. O melą pažink net neprisileidęs jo prie ausų.
- O Viešpatie, koks tu gailestingas! - lengva širdimi už visą Griškabūdį atsiduso Jonas.
Paėmiau nuo stalo Gaudento laiškutį, pradžioje norėdamas paslėpti jo turinį nuo nelauktai atsiradusio svečio, tačiau netikėtai apsisprendžiau priešingai. Ištiesiau ranką su rašteliu Jonui iš Griškabūdžio.
- Štai ir Cieksas Želbungis rašo. Skaityk! Ir kitiems pasakyk, kad žinios apie Harker mirtį yra prasimanymas ir tik.
O raštelyje jo parašyta:
„Labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio... deja, toks gyvenimėlis.“
Jono rankos suvirpo, į veidą įsimėtė raudonis. Bet tai imlaus proto žmogus, todėl greit suvokė, suprato, kad tokių žmonių kaip Harker - jaunų, gražių, talentingų - seniai neturi teisės laidoti. Ypač tokie, kaip mudu su Vidiniu, tačiau ir jis, būdamas gerokai jaunesnis ir puoselėdamas draugystę, solidarizavosi savo būtimi, bent mintyse pasivadindamas seniu.
- Prisėsk, Jonai, - pakvietė Vidinis.
- O Viešpatie, koks tu gailestingas,- sudejavo Jonas iš Griškabūdžio, ieškodamas užpakaliu krėslo. - Ir kas man galėtų pasakyti, iš kur tokie gandai? Kodėl jie kažkam reikalingi? Kam prireikia laidoti gyvus žmones?
- Taigi, - sausai burbtelėjo Vidinis ir pats neprataikydamas į aukščiau kilstelėto pašnekesio vagą: - Sarmata prisiminti, kad ketvirtuose metuose sužinojome, jog ...
- Gana, - ryžtingai nutraukiau.- klausei apie Česukų kapines. Nėra jų ten. Nėra. Kaimas laidojasi Norulių sodžiaus kapinėse. Bet kad jau nėra ką laidoti – tikrų gyventojų Česukuose gal trys, o visi kiti kaip sako- vasarinai. Jų kapinės bus kitur. O tos, kurios prie Česukų - vokiečių. Ten palaidoti Pirmojo pasaulinio karo jų kariai.
Vidinis atsistojo ir žvelgdamas Merkinės kryptimi persižegnojo.
- Maniau, kad gal laidojasi Merkinės kapinėse. Mat kaip!- lyg nustebo. Ir atsigręžęs į knygą:- Šventoji, girdėjai? Česukų žmonės laidojasi Norulių kapinėse, o garsioji Česukų piramidė irgi kažkodėl ne Česukų, o Merkinės vardu šaukiama.
- Manykim, kad savo poetinę kūrybą – bent mintyse - Harker pradėjo nuo Norulių. Ten, kur tikriausiai palaidota jos Močiutė, - atsiliepusi pasamprotavo Šventoji. – O tai, ką čia kalbėjote, žinoma, ir girdėjau, ir užrašiau. Pirmyn, ponai. Kad ir nedaug parako, bet pirmyn! O! kaip dabar mums Astė praverstų! Kažin, kur ją karieta vežioja?

2011-10-06 03:59:57
Pelėda



__idiotas
Labas vakaras, Pranai. Linkėjimai nuo pacuko, kuris net pirštinių neturi, kad iškviest į dvikovą. primenu, kad gali taip būt, kad žmogaus ir pasikarščiavimai nebus pamiršti. Smerkiu, jūs blogas žmogus, nevertas savo paties apie Žmogaus bažnyčią kalbų.
2011-09-30 03:26

Nestabdyk šaltinio

Urtės darbelis

Rugsėjis 2011
teka 07:15
leidžiasi 19:04
ilgumas 11.49


Jaunatis
2 mėnulio diena


Šiandien 11°C / 16°C, debesuota su pragiedruliais, gali palyti
Rytoj 11°C / 21°C, mažai debesuota

29
KETVIRTADIENIS
Gabrielius Mykolas Rapolas Kęsgailas Kęsgailė Michalina Mykolė


Dagos diena, Šv. Mykolas

Be dūmų nebus šilumos

******************************************************
************************************
Harker (Sigita)


NESTABDYK ŠALTINIO

Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais visai jo neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja muzika, dažniau panaši į žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek neprasčiau – tai jau, matyt, šioks toks triukšmelis į ausis atplaukia iš smegenų, slopindamas gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai irgi svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį.
- Vidini, greit vėl Visi Šventieji.
- Dzieduli, jį reikia šaukti net garsiau negu tave, - atsiliepė Šventoji.
- Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau ketveri metai, kai nupiešiau Astę.
- Pasiilgai?
- Labai.
- Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, girdi ji. Kad ir Anapilyje.
Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau, ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog pasakyta negailestingai, žiauriai, akiplėšiškai. Juolab, kad dar iki Visų Šventųjų - kaip ir Vėlinių - reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisimenu, jog būtent prieš ketverius metus Visų Šventųjų dieną mūsų draugėje pasirodė ne tik Astė, bet ir ji, Harker - jauna, graži, miela, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis ją apkabino Besparnis angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia labai neprasta poetė.
- Na prisipažink. Negi aš, angelas, galėčiau suklysti,- prašė, ragino į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „atsiprašau“:

nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
trykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...

Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą arba dalį, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis angelas, apkabino Harker sparnais, kas irgi teikė įspūdį - Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar man net panūsta atsiminti, ką jis jai kalbėjęs prieš ketverius metus.
- Ne tik jai. Visai žaliai publikai liudijo kad, girdi“: „Man patiko šis debiutas nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kažkokį užtaisėlį savyje turi“, - priminė Besparnio angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis.
- Ir tu čia?
- Šaukei gi, - atsakė. Jautėsi, jog jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai žinom, irgi nesinori taip išrėkti: ji jau Ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent - nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Vis esame su tavimi kaip vienos draugės žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Bet kad taip būtų, laikas tempė atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis angelas sako Harker „ ačiū“ už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybės. Debiutantė irgi:
- Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: - Mielasis, ar girdi? Sakau: „ačiū“.
O iš ten:
- Harker, Harker...
- Betgi tai Golius! - nustembu. - Negi pažįstami?
Vėliau Harker parašė:
„Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom, Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“.
„ Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto“, - dingtelėjo, bet į atminties paviršių išslydo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsį Močiutė kilus iš Merkinės, Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės -iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė dzūkelė ir tuo labai džiaugiuosi“
-Aš irgi, - pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia:
- Sužavėta... idealu.
Laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai dabar galvoju, kad būtent ji pirmoji pabandė – ir gal net suvokė - gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje: „atsiprašau“. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės.

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.

O pabaigoje:

Šviesa saulę
paliko – – –

Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad net privalau tai padaryti, jeigu tikiuosi, kad „Astės novelės“ po ketverių metų jau gali prakalbinti net ir kitokiais supratimais. Ir taip:


Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.
Gaila, juk vėjas nemoka
taip švelniai – – –

Besielis ruduo
lapais apsnigo,

sulūžo sparnai
tik plunksnos rankoje...

Šviesa saulę
paliko – – –
( „Gaila“)

- O! aš jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker!... Nors verk iš sarmatos, - neiškenčiu, tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis.
- Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik mudu, - pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“, - pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga.
O! kiek daug nežinios būta to Harker eilėraščio daugtaškiuose.
Būta? O dabar? Ir ar tik to jos eilėraščio daugtaškiuose?

2011-10-05 07:15:53
Pelėda


Pelėda Parašė komentarų: 2142 2011-10-05 - 17:17:59
Ieškokite autorių sąrašę "harker". Ji parašiusi 18 eilėraščių, kurie išlikę. Matyt, žinojo, kad mirs jauna. Taip ir atsitiko. Bet štai tik neseniai sužinojau, kad jos nėra, todėl dabar lyg atgailaudamas pasižadėjau kažką apie tai parašyti.
O kaip tai padaryti, neišmanau, bet bandysiu...

Langas Indausas Parašė komentarų: 66 2011-10-05 - 15:59:58
gražus pasakojimas... O kur čia tas "palikimas", kurį taip egzaltuotai pranešė prieš mane rašiusi Klyksmas...Tiesiog vardas atspindi esmę ko gero?O Pelėda visados yr išmintis...

Klyksmas Parašė komentarų: 50 2011-10-05 - 08:33:04
Sužavėtas teksto, žinoma ir Autoriaus, žmogiškaja šiluma, supratimu ir mokėjimu tai perteikti mums. Viešpatie, dar vienas žmogus paliko žaliasias ganyklas (ŽŽ), kurį mes visi mylėjom.

Kaukas Parašė komentarų: 1326 2011-10-05 - 08:04:07
Puiki versmė

klevas Parašė komentarų: 1635 2011-10-05 - 07:50:40
Tiek šviesos palieka Žmogus...
Ačiū Autoriui.

Vėlinės

Anos vienas iš kelių jai dovanot šuniukų


Rugsėjis 2011
teka 07:11
leidžiasi 19:09
ilgumas 11.58

Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 20°C, po pietų trumpai palis
Rytoj 8°C / 16°C, nepastoviai debesuota

27
ANTRADIENIS
Vincentas Kovaldas Daugilė Damijonas Adalbertas


Pelėda 2011-09-25 13:57:26
Gaudentai, turėtum atsiminti nemenką ciklą mano Astės novelių. MAN JAU NELENGVA ką nors geresnio parašyti, todėl sumaniau paruošti knygelę " Astės novelės" - pataisinėti, pabrūkšniuoti , per Harker pamąstyti apie žmogiškąsias lemtis. Tačiau kadangi ten esi vienas iš svarbiausių herojų, norėčiau kiekvieną pataisytą ar kitaip sumontuotą darbą pirmiausiai duoti tavo teismui. Turėtų, kaip suprantu, atsirasti ir naujų. Man bus labai reikalinga ir pravers tavo nuomonė, patarimai, supratimai. Žodžiu, nesi mažas ir supranti apie ką kalbu. Sakyk, kaip tau tokius tekstus pasiųsti?


xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx



Vėlinės

Atmerkiau akis –
Vėlinės.
Tamsu. Dar tik po trijų nakties. Klausausi, ar neišgirsiu tėvo, motinos, brolio žingsnių. Juos pažinčiau, ar jie per slenkstį žengtų, po kiemą vaikštinėtų, ar keliu į Kabelių bažnyčią eitų. Yra dar TEN seneliai Karolina ir Feliksas, Marcelė ir Simonas. Daug TEN yra, tačiau, regis, vėlės neturi žingsnių ir jos ne tik TEN.
- Aste, tu?
Astė tyli, neatsako.
- Aste!- pakeliu balsą. - Ar ne per greit atsikandai žmogaus gyvenimėlio? Nuryti sunku, a?
Astė neskuba atsiliepti, užtrunka ir:
- Atsimink, ką tau sakė Pranis. Arba kad ir pats savęs paklausyk. Ramiai, nesiblaškydamas. Būna, kai norisi ir tave, dzieduli, girdėti.
"Apie ką ji - pagalvojau- apie kokį Pranį kalbą?"
Slidinėju mintimis, norėdamas atsiminti, ir vaizdas atrodo panašus į tą, kuri ištvėrė Sodininkas, išgirdęs apie Astę. Dar Astės nebuvo, tačiau jausdamas, kad ji bus, parašiau jam apie numanomą susitikimą, Ir... ką gi?
"Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė?- parašė mano bendraamžis, matyt, net neįtardamas, kad panašiai man reikės savo atmintyje naršti, ieškant Pranio. Ir tą dariau tuoj pat, vos išgirdęs jo vardą.
- Jokio Pranio nepažįstu. Pranų žinau daug, o Pranio - nė vieno- patikinau.
- Kalbiesi su juo, net ginčijiesi ir ... nė vieno Pranio? Ne, ne, dzieduli, tavęs amnezijai neatiduosiu. Į senelių namus - prašau, nors šiandien, o amnezijai - ne, neatiduosiu.
- Manai, kad sergu?
- Aš sakau tik tai, ką girdi. Argi ne Praniui parašei:
"Nežinau, ar laukėt, bet prisišaukėt:
("naktim tyliom atrodo: girgžda durų vyriuos
kažkas - kas pasiilgęs būtinai ateis")
Atplasnojau, Prany, pasiilgus. Vandens nepaduok, duonos taip pat į gerklę, kaip žinote, pelėdos neima, o už eilėraštį- AČIŪ.“
- Tu apie Pranį iš ŽaliosŽolės? - susigėdau.
- Nežinau, dzieduli, kokį Pranį miniu. Gal yra pas tave daugiau jų, kurie tau, jeigu jie nepaliesti ranka, -nei žinomi, nei pažįstami, nei... O juk Vėlinės ir nėra iš mūsų nė vieno, kurie neįsiklausytų į durų vyrius. Matau, kaip ir pats įsitempęs- ir ten ,ir šen skrendi, plasnoji, krenti. O Pranio, beje, irgi neužmiršai. Tai dar ne liga, ne amnezija. Kai prisiglaudi prie žmogaus, jo nematai. Ir gal ne taip bloga, kai kartais nežinom, kieno žodžius sakom- savo ar to žmogaus.
- Oho! Nupiešiau tave negražiai, bet kažkas, ačiū Dievui, proto įkrėtė,- išsprūdo.
- Jeigu susitiktum Pranį, padėkok jam, kad to proto ir jis man nemažai įkrėtė. Ar supranti, Pelėda, apie ką aš?
„Apie ką ji?‘‘- vėl pagalvojau, bet:
-Taip. Jis ir man jo įkrečia,- prisipažinau, bijodamas žvilgterėti Astei į negražiai mano nupieštas jos akis. – „Dieve, negi atėjo toks laikas, kad net nemokšoms leidi kurti dieviškos rankos reikalingus kūrinius? Žinau, kad tai nuodėmė, bet atleisk, Aukščiausiasis, aš jos neprisiimsiu.“- pykau savyje ir nuleidęs iš gulto kojas, įsispyriau į šlepetes.
- Kur?
- Į ŽaliaŽolę .
Kad ir kaip kreipiau šalin akis, bet neišvengiau susitikimo su jos akimis. Nebuvo liūdnos. Sakyčiau, netgi linksmos, tačiau žinojau, kad daug kas mūsų savo negandas ir nelaimes pridengia būtent gera, nerūpestinga, netgi džiugia nuotaika. Reikia irgi turėti talentų, kad tokią vaidybą atskirtumei nuo tikrovės. Ir kai jau rankos siekė durų, netikėtai atsigręžiau atgal.
- Aste, ar negalėtum vėl sugrįžti į popierių?
Tyla. O po jos:
- Veji? Nespėjau kaip reikiant susipažinti, pasak tavęs, žmonių gyvenimo pakramsnoti, o jau veji?
- Aste, aš be tavęs... Na, kaip čia pasakius? Nežinau, kaip be tavęs man reikėtų gyventi, tačiau atrodo, kad sugebėčiau bent kiek tavo išvaizdos piešinį pagerinti.
- Patobulinti? Mano atvaizdo piešinį?
- Na, taip. Daug tikėtis neverta, bet... Grožis juk nesimėto. Dabar gi viena akis mažesnė, kita didesnė. Nei šis, nei tas...
- Vadinasi, galvoji apie mane? Aš gi sakiau, Pelėda- ar atmeni? - kad moteriai svarbiausia atsirasti, o paskui ji pati išsipuošia, išsigražina.
- Tegu taip bus, bet kalbu apie tai, kad galiu bent truputį padėti, pataisydamas piešinį.
- Aš irgi kalbu apie tą patį. O, o, o,- pradėjo džiaugtis Astė:- Jeigu tu suprastumei, kodėl toks noras tau kilęs, tai, man regisi, būdamas sąžiningas, tokių nuopelnų sau neprisiimtumei: girdi, galiu padėti. Negali, jau nepadėti, dzieduli, negali. Kad ir tokia esu, o ne akmenėlis tau.
Astė ilgai ir nemirksėdama žiūrėjo į mane negražiai nupieštomis akimis, lyg leisdama įsižiūrėti ir suprasti, ką galima pataisyti ją perpiešiant. O paskui ramiai nuėjo į popieriaus lapą.
- Operacija prasideda, ar ne? – nusijuokė iš jo. - Tebūsiu gražesnė. Bet ar pagalvoji, Pelėda. kas atsitiktų, jeigu mane ištrintumei ir paliktumei lapą tuščią.
- Aste, baik. Negi manai, kad tai įmanoma?
- Ne, taip nemanau- tvirtu, ryžtingu balsu pasakė ji. - Tikrai taip, Pelėda, nemanau.. – Pasikuisė piešiniu popieriaus lape, ieškodama patogesnės vietos, o aš žinojau, kad prie jo kažką , tačiau ne bet ką reikia parašyti. Ką?
Dabar tai jau ne joks klausimas. Dabar galima perskaityti.

Man regisi, net velnio nebijau,
O tuštumos?
Siųsk pragarą ,
Ką nori siųsk, dangau -
Priimsiu, iškentėsiu, išdejuosiu...
Tik tuštumos nesiųsk.

Ir nesvarbu, kur ji bebūtų –
Į sielą kritusi ar akyse...
Kai tuštuma,
Net žodžiai priversti tylėti,
Nustoja aikčioti kalba.
Filosofai įsikuria gyvent statinėj,
Kad neuždusintų beribė tuštuma.

Bijausi jos.
Net pragaras ją aplenkia,
Nepriima į ugnį...
Neleisk man būti, Viešpatie, tuščiam.
„Operacija“ užtruko neilgai. Net nežinau, kas daugiau užėmė laiko - piešinio taisymas, jo korektūra ar eilėraščio rašymas. Pajutęs, kad negaliu nieko parašyti, tuo pat pasibaigė Astės piešinio restauravimo darbai.
- Op. Arba, kaip sakoma, lipk, Aste, iš ratų.
- Būk tikslesnis, Pelėda, su tautos tautosaka. Taip ir sakyk- lipk, boba, iš ratų.
Kai dabar užrašinėju jos žodžius ant popieriaus jie kartais atrodo priekaištingi, tačiau girdėdamas juos Astės kalboje, nepajusdavau jokių priekaištų. Jie kažkaip net kuteno klausą, guodė, norėjosi girdėti ir suprasti, kaip atsitinka, kuomet piktoki savo esme žodžiai Astės kalboje praranda piktumą.-pasidaro netinkami pykčiui, barniu, net priekaištams.
- Taigi, taigi, lipk, bobut, iš ratų, - pabandžiau pritapti prie jos kalbos manieros.- Lipk, nes iš tikrųjų manau, kad jeigu taip ir ateityje seksis, iš bobos padarysiu bobutę. Ne, Aste, gražuolių konkurse, deja, tau neteks dalyvauti.
- Ir į veidrodį pasižiūrėti dar vis neleisi.
- Iš kur žinai?
- Sprendžiu pagal eilėraštį. Kad įsiveržtų į jį grožis, poezija, oi, Pelėda, dar ne kartą reikės man rangytis popieriuje operacijoms. Bet kai žinai vardan ko tai vyksta, tokie makiažai neatrodo skausmingi. Ačiū. Puikiai žinau, koks sunkus darbas sukurti grožį. Labai sunkus.
Truputį uždelsęs pakviečiau pasivaikščioti po ŽaliaŽolę.
- Veidrodžiui mane parodyti bijai, o žmonėms...
-Veidrodis, kad ir subyrėtų, velnias jo nematė, bet jeigu tavęs netekčiau, būtų blogai.
- Tai, regis, pirmas komplimentas, ar- ne? Ačiū už jį ir kvietimą, bet eik, žinau, kad tau rūpi Pranis.
Pranį suradau kapinaitėse. Ne iš karto pamačiau, kad jis su kepure, todėl pamaniau, kad meldžiasi.
Žvakidžių vaizdas nustelbė kepurės ant galvos būtį ir gal būt pranašiškai prognozuoja netolimą ateitį, kuomet Dievas leis vyrams mylėti jį, žegnotis, melstis jam, nenusiimdami kepurių. Regėjosi, kad rankose Pranis laiko ne maldaknygę ar bibliją, o laikraštį. Bet savas kraujas vis dėlto savas- labiau nudžiugino dvi pelėdukės. Ir girdėjau, kaip Taurija, pamačiusi poetą – raštininką, paklausė:
- Ar tos pelėdžiukės ( žvakutės) Tavo, Prani?
Jo ar ne jo, bet džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoksta tapti ir žvakidėmis, ir žvakutėmis, sugeba suspėti pabūti ten, kur reikia būti. Jie aplenkia seną Pelėdą ir galbūt pirmos supras, kad Vėlinės kiekvienos dienos darbymetis. Pranį irgi suradau, kai metų laikas buvo žalias ne tik ŽaliaŽole, bet ir medžių lapais, kai Karilė, kažko ieškodama, aplinkui švietė akimis ir vis klausinėjo Pagirių dvarelio nuotraukytės.
Daug kas, Karile, jau tik Vėlinėse ir mirtyje. Yra iš kur ateiti ir ką priimti, tik gal reikia išmokti išgirsti, pasak Pranio, kaip „ girgžda durų vyriuos kažkas“...

2007-11-03 09:42:37
Pelėda

Visų Šventųjų naktį

Rugsėjis 2011
teka 07:09
leidžiasi 19:11
ilgumas 12.02

Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena


Šiandien 7°C / 19°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 9°C / 19°C, po pietų trumpai palis

26
PIRMADIENIS
Damijonas Vydenis Gražina Kipras Justina Justė

Europos kalbų diena

Sotus alkano neužjaučia

*******************************************
***********************************

Harher

„Astės novelių“ darbymetis.

Rečiau ar dažniau, tačiau Harker prisimindavau ir anksčiau, tačiau tik pradžioje rugsėjo Gaudento pasiteiravau:

Pelėda 2011-03-31 22:10:46
Labas.
Jau labai aptingau senatve, tad nepaisyk, kad toks neaktyvus net dažniau pasisveikinti. Bet va, vartydamas kai kuriuos savo "raštus" prisiminiau harker. Gal galėtum bent porą žodžiu tarti apie ją - kur? sveika? Jau, regisi, trys metai, kai nerašo...
Na, o Tau drūtos sveikatos linkiu. Būk!

Atsakė:

Cieksas Žalbungis 2011-03-31 23:17:16
labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio... deja, toks gyvenimėlis
...aš kol kas drūtas ir Jums, duok Die, drūtybės...
trumpai, drūtai- Gaudentas

Suradau pirmąją Astės novelę, skaitau:

Visų Šventųjų naktį

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau ir savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
- Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...
Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.

Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus suprantu, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų matėme, o kai kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“
Va ką apie tai parašę Žalios Žolės poetai.
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas...ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu.
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai. Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau nė kaip vadinasi.
Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukėlusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent, į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU. Šalia jo ten tėtis, motina, krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939 metai.
- Aste,- pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną,- pati matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų.
- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip :“Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš atminties ištraukė Taurijos parašą Astė ir lyg pasidžiaugdama. – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog pragare.
2007-11-01 6:48:04

Rugsėjis 22

Rugsėjis 2011
teka 07:02
leidžiasi 19:21
ilgumas 12.19

Delčia
25 mėnulio diena


Šiandien 10°C / 20°C, debesuota su pragiedruliais, vakarėjant trumpai palis
Rytoj 9°C / 16°C, debesuota su pragiedruliais, palis, vėsiau

22
KETVIRTADIENIS
Mauricijus Tomas Tarvinas Virmantė

Baltų vienybės diena
Rudens lygė (lygiadienis)
Tarptautinė diena be automobilio
Šiaulių miesto gimimo diena

Sau - niekai, kitam - griekai

************************************************
********************************
SVETAINĖ KURYBINGI:
- - -
Mirė sunkiausias Lietuvos žmogus Stasys Venskaitis, mūsų svetainėje lankydavosi slapyvardžiu Skurdukas... Užjaučiame gimines, artimuosius ir visus pažinojusius.
- - -


St. Venskaičiui atminti

Tylu, kai žemė sukrenta ant kapo.
Mano eilėrašty taip pat mirties tyla.
Jau be manęs palaidojo Venskaitį,
O aš net ir išėjęs nebuvau,
Net iš toli nepažvelgiau į kraštą,
Kuris užgeso vyzdžiuos jo akių –
Ką man dabar sakyti tau, o STASIAU...
O sielą skauda it į eilę po tavęs
Stovėčiau laukdamas kaip gęsta
Jau kitas kraštas vyzdžiuose mano akių.
Galbūt telieka ši tyla, kaip kapo žemė
Be ašaros, be žodžio ar raudos.
Kažkaip keistai gyvename, Stasy Venskaiti
Lyg antkapiu užėjęs būčiau tau sunkiu
O Dieve bausk, jei iš tiesų jam toks esu.

* Šeštadienį, 17d. mirė Stasys Venskaitis, kurį, gerbdami ar pykdamiesi, čia pažinoma kaip Vomą, Strugą, dar kažkaip. Bijausi klysti, tačiau, regis, buvo sunkiausias Lietuvoje žmogus. Išleido knygeles „Pranckynės respublika“ ir „Internetinės džiunglės“

| new_ballsas · 23-09-2011 03:54:20 
Gaila Taip, jis buvo su mumis, slapyvardžiu Skurdukas... Taip, tikrai sunkiausias Lietuvos žmogus, video rodė apie save... Tekstus padėjau suredaguoti paskutinei jo knygutei, kurią norėjo išleisti... Kažin, ar suspėjo?
#2 | Narcizas · 23-09-2011 14:31:38 
Gaila.
Savotiškas buvo internautas.
#3 | Pranas · 23-09-2011 16:08:44 
Taip, yra dar viena jo knygelė, būtent "Padorumo iškastravimas". Manau, kad būtent ją new_ballsas redagavo.

***************************************
********************************


Taigi, sužinojau, kad jau Stasio nėra.
Netgi nežinau, kam rašau ir ar kas perskaitys.
Reiškiu visiems Stasio artimiesiems ir draugams užuojautą. Asmeniškai su juo nebuvome pažįstami, tik per internetą.
Turiu ir jo dvi knygas. Jis mano vieną.
Štai ir neturiu daugiau ką pasaskyti. Suprantu, kad vis dėlto buvo linksmas žmogus.
Toksai ir Danguje daug draugų suras.
Tegu būna Jam ten gerai...
..3192011-09-22 17:51:08

Marijana



Paskiausiai išleista Stasio knygelė- Padorumo iškastravimas.Jeigu PRANAI PAGEIDAUTUM, aš tau ją galėčiau atsiųsti ir su Stasio autografu.
Paskambink man telefonu, jei norėsi knygos.

Aš
Tai būtų gerai. Tik kad aš Tavo, Marijana, telefono neturiu. Gal palik pas mane pašte
Arba galėčiau kažkur palikt savo adresą. Gal čia nelabai patogu .
Beje, apie Stasiaus mirtį su tuo eilėraščiu parašiau Ž.Žolei, Rašykui ir kurybingiems. Visur jis ten kažkiek yra rašęs.
Taigi, iki.
Tikiuosiu, kas susirašrinėsim, bent kol kas...
Aš irgi kartais vos nenumirštu.

Marijana:
Pranai, mano telefonas (.....)Lauksiu skambučio.

Aš
Gerai, Marijana, Tavo telefoną turėsiu
O mano adresas:(......)
Bet dabar gyvenu sode, taigi, be pašto. Kai būsiu arčiau jo, paskambinsiu ar kitaip pranešiu. Dabar nesiųski, nes nesulaukęs adresato paštas ilgai nelaiko ir, kaip girdėjau, pasiunčia atgal- esą, adresatas nesurastas. Beje, išgirdęs apie Stasiaus mirtį new_ballsas iš kūrybingių labai prašė, kad ir jam kaip nors išprašyčiau knygelę. Matyt irgi sumanė kastruotis. O jeigu rimtai, tai jiedu su Stasiu gražiai bendravę. Kaip suprantu, net ir "Padorumo iškastravimą" padėjęs jam redaguoti. Pažadėjau, kad paprašysiu. Tą dabar ir darau. Taigi, jeigu neatsakysite, tuomet mano adresu išsiųskite dvi. Aš jo dalį "permesiu" jam.
Aš čia dažniau užeisiu.
Todėl gal kai kuriomis žinutėmis susisiekime.
Beje, ar teisingai suvokiu, kad mirė rugpsėjo 17 d.
Adresą mano iš čia irgi išmeskite. Savo tel. nr. irgi. Nesinori laikyti kompiuteriuose. Tarp padorių žmonių atsiranda ir apsimetelių.
Sėkmės Jums.

Rugsėjo 16

Urtės piešinys



Rugsėjis 2011
teka 06:51
leidžiasi 19:37
ilgumas 12.46

Pilnatis
18 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 15°C, trumpai palis
Rytoj 7°C / 16°C, gali trumpai palyti

16
PENKTADIENIS
Eufemija Kiprijonas Kornelijus Liudmila Rimgaudas Jogintė Kamilė Edita Kipras

Tarptautinė ozono sluoksnio apsaugos diena

Būk nei saldus, nei kartus - saldų prarys, kartų - išspjaus.
****************************************
**********************************

Apie Baltramiejaus naktį ir D`Artanjano arklį



- Kaip patikusi mano paruošta kava?- pasiteiravo Sovietikas.
Kurį laiką dairiausi, norėdamas surasti muškietininkus, tačiau jų nebuvo. Prie nediduko, lengvo staliuko - aš ir Igaga. Ant staliuko du tušti puodukai.
- Igaga, Sovietikas klausia, kaip patikusi kava.
- Yhahaha! –nusižvengė atleistas iš pakinktų ir ienų vergovės ir jau kaip žmogus žmogui: - Ne kurčias. Dar girdžiu. Gera kava, Pranuci. Pasakyk jam. Gali juk būti, kad jis mane girdi tik kaip arklį.
- Kai būdavote ienose, iš tikrųjų girdėdavau tik kauškantį kelionėje kanopomis ir nei karto, kad žvengtumei. Dabar pirmą kartą, bet aš čia dar naujokas.
- O kodėl Sovietikas? Keista.
- Ir jums, Igaga, keista?-lyg nustebo, bet netrukus atvirai ir džiaugsmingai:- Betgi žavu, smagu, kad taip yra. Taip kalbu todėl, kad man nuoširdžiai norisi patarnauti dzieduliui ir bendrai - žmogui. Kalbu apie jį be jo pudros, dažų. Tikiuosi suprantate, nes būnat tokioje karietoje, kuomet jos išvaizda tik dėl akių- esą, yra toks tvarinys, o esminiai dalykai išlydyti į erdvę, nesunku suvokti, kad bet kurį iš mūsų krapštelėjus, dar pamatytume ten Baltramiejaus naktį. Aš, pavyzdžiui, irgi drąsinuosi, ir apie ją taip:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.

- Tu ką čia ir apie ką? Ar bent žinai, kas yra Baltramiejaus naktis?
- Laisvas, Pranuci, manyti, kad ir apie Paryžių nieko nežinau,- į mano žodžius atsiliepė Sovietikas ir plačiai nusišypsojęs: - O! Suprantu, kad nelengva man čia bus, bet galbūt kada nors prisiminę pasakys - jis, Sovietikas, buvo pirmasis, kuris šioje karietoje nepabijojo pasižiūrėti į save be grimo. O tuomet jau... Betgi, ponai, pagyvensim - pamatysim,- ir linktelėjęs kaip seniausios civilizuotos šalies pilietis, turbūt kinas ar japonas, pridėjo ranką prie širdies.
- O ne, neskubėkite išeiti. Aš dar norėčiau išgerti puoduką kavos,- sukruto Igaga.
- Ačiū. Aš labai greitai tą padarysiu,- pasakė Sovietikas, tačiau Igaga jo skubėti neleido. Stumtelėjo arčiau staliuko krėslą, paprašė prisėsti ir išklausyti, ką jis matęs girdėjęs, o pažiūrėjęs į mane:
- Žinau, vežėjau, kad ir man pasakysi, jog niekuomet Paryžiuje nebuvau. Bet tai netiesa. Gal tu užmiršai ar dar nespėjai atsiminti, tačiau ten buvau. Ir net pamačiau tai, kas man skaudžiai rūpi. Sakyk, - paklausė jis, - ar žinai D`Artanjano žirgo, atsiprašau... D‘Artanjano arklio, o dar tiksliau, jo kuino vardą?
- Igaga, betgi, regis, aš privalėjau būti pakinktuose, o tu štai su vadelėmis ir botagu,- nuoširdžiai nustebau išgirdęs: - Ir sugalvok tokį klausimėlį, a!
- Viskam savo laikas. Tik gurkšnodamas Sovietiko paruoštą kavą supratau, kad jo arklys panašus į mane.
- Kieno- jo?
- Taigi, sakau, kad D`Artanjano. Negi sakysi, kad ir jo nepažįsti?
Atsistoju, vaikštau po pasostės erdvę ir jaučiau, kad negebu išeiti iš atrodytų absurdiško pokalbio. Be to dar bandau gudrauti - užsiimu nesąžininga diplomatija, nes nedrąsu prabilti, kad man su savo muškietininkais nereikia trenktis į Prancūziją. Puikiai žinau, kad šioje vietoje prie stalo, tik gerokai didesnio, sėdėjo Milda, Simonas ir Povilas su Ignu, save vadinantys lietuviškaisiais muškietininkais. O, kaip norėtųsi, kad bent kuris iš jųdviejų - ar Igaga, ar Sovietikas - prabiltų apie juos - girdi, irgi bent regėję. Bet anieji apie tai tyli ir kalba apie ką kitą, ko nežinau ir atrodo, kad to negali būti. Atmintis it nerami paukštė skraido po laiką šen, ten, dar kažkur ir nieko kito nebelieka daryti, kaip arba pačiam kalbėti, ką čia matęs, arba klausyti ir tylėti, bet nebūti aktyviu pašnekesio dalyviu neįmanoma.
Išėjo pavaikščioti po erdvę ir Igaga. O prisigretinęs prie manęs vėl prašneko apie svarbiausią jo pamatytą Prancūzijos reginį, taigi apie D`Artanjanui tėvo dovanotą arklį:
-Truputį ne toks, bet labai į mane panašus. Dvylikos- keturiolikos metų. Skapas. Sartas,
- Betgi tu ne kastruotas ir ne sartas. Kita vertus, kad taip pamatytumei D`Artanjano arklį nereikėjo trenktis į Prancūziją. Pakanka atversti Aleksandro Diuma „Trijų muškietininkų“ romano pradžią ir perskaityti: „ Šis kuinas kad ir vežliojo, nuleidęs galvą žemiau kelių- dėl to ir apynasris nebuvo reikalingas- vis tiek dar nueidavo per dieną aštuonias lje “
- O tai daug?
- Ne tiek mažai. Per trisdešimt penkis kilometrus.
Igaga nieko neatsakė. Pavaikščiojo, pasižvalgė, pažiopsojo, bet matėsi, kad jo galva užimta mįslėmis. Jau buvau sugrįžęs atgal prie staliuko ir suradęs ten seną, beveik dvidešimties metų senumo „ Kalba Vilnius“ savaitraštį. Jau kelintą kartą skaičiau Liucijaus Vanago pašnekesį su manimi. Net nepastebėjau, kai priėjęs Igaga pasiteiravo:
- Pranuci, jeigu nuvarytų arkliu nesušaudo, kiek jie dar gyvena?
Pakėliau galvą – ką beatsakyti, a? Tačiau Igaga ilgai nedelsė:
-Turbūt taip nebūna, kad nesušaudytų, - sulapsėjo storomis lūpomis. Ir jau tuomet aš:
- Ar ne todėl iš Prancūzijos prireikė sugrįžai? Bet, mielasis, būti jaunam ir arti žeme lengviau, negu taip, kaip dabar mudu. Tik neklausk, kiek tau metų, nes aš tikrai nežinau kiek. Bet va parašyta, kad į pirmą kelionę išvažiavome, apšveičiami Ožiaragio žvaigždyno. Ir tai buvo 1994 –aisiais. Kiek tau tuomet metų, nežinau.
- Na taip, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
Sugrįžęs Sovietikas padėjo ant staliuko kavą.
- Ačiū. Aš gal- ne,- pasakiau.
- Nepatiko?
- Vis maniau, kad alchemikai savo laiką paieškoms veltui išeikvoję. Dabar pradedu abejoti, kad gal ne visiškai taip. To gėrimo, to eliksyro, prailginančio žmogaus gyvenimą nesurado, tačiau kažkokį antpilą, užpilą, kad ir kavai paskaninti, vis dėlto jie surado. Ir tuomet jau neįmanoma iš galvos išmušti to, kas prieš minutę, kitą buvę, bet dabar net ir pėdsakų nesimato. Kaip, sakysim, Igagai Prancūzija su D`Artanjano arkliu.
- O ką jums sunku ir galvos išmušti?
- Man? Man irgi, deja.
- Būtent.
- Aš dabar nenoriu apie tai kalbėti. Reikia palaukti. Gal netyčia susapnavau. O gal tokių vaizdinių net sapnuoti nereikia. Atsigeri šitaip pagamintos kavos ir prašau. Lyg įeitum į kitą pasauli, kuris, beje, neužsimiršta. Štai kalbu su tavimi, su Igaga ir vis laukiu, kad į erdvę ateis lietuviškieji muškietininkai, kažkada, beje, ir Igagai išgelbėję gyvybę. Ė, bet tai jau kita kalba, -pamojau ranka ir padėkojau: - Ačiū, aš kavos negersiu.
Igagos ausys atsistojo piestu.
- Jūs, Igaga, taip pat –ne? - pasiteiravo Savietikas.
- Aš labai jums dėkingas. Labai. Net manau, kad man nepakenks ir du puodukai,- prislinkdamas prie savęs man padėtą kavą pasakė Igaga. Beje, kai kalbėjote apie Baltramiejaus naktį, atsiprašau, bet ne ką supratau. Norėjau tik sužinoti, kodėl vadinatės Sovietiku.
- Todėl, mielas Igaga, kad žmonės būtų atviresni sau. Sovietikas todėl, kad šitos masės arba, sakykime, košės, mano sandaroje daugiausia. O tokie dalykai ne greitai išnyksta. Būtent todėl ir į Baltramiejaus naktį parodžiau. Sakau gi, krapštelėjus giliau savyje, net tik sovietiką, bet ir Baltramiejaus naktį išvysime. Ir tu, Igaga, ir ypatingai dziedulis, kadangi tokiame sultinyje ilgiausiai išmirkytas. Kone nuo lopšio. Todėl dabar stengiuosi, kad karietoje atsirastu kuo daugiau eilėraščių su išplėstiniu dziedulio parašu.
Igaga gurkštelėjo iš puoduko kavos ir nusišluostęs storas lūpas servetėle:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.
- O toliau?- paklausė.
- Toliau dar neparašyta. Bet tokius dalykus geriau žino dziedulis.
- Aš? Tu ką! Irgi kavos prigėręs? Atsipeikėk!-daugiau įširdau, negu nustebau.
- Dzieduli, mielas mano, neskubėkime vaikėti. Tik vaikams tinka pasakos, kad kūdikius gandrai atneša. Eilėraštį irgi reikia užraugti ir gimdyti. Esu tavo tikras kūdikis ir tai liudija išplėstinis parašas. Mes čia visi sovietikai, visi...
Nepajaučiau, kaip atsiėmiau Igagos sau prislinktą mano kavą.
(XXVII iš "Skaitau save")

2011-09-16 08:04:09
Pelėda

Rugsėjo 14

LIETUVA - MAKEDONIJA: 65-67



<Rugsėjis 2011
teka 06:45
leidžiasi 19:44
ilgumas 12.59

Pilnatis
15 mėnulio diena


Šiandien 13°C / 20°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 12°C / 19°C, nepastoviai debesuota, gali trumpai palyti, vėjuota

13
ANTRADIENIS
Barmantas Barvydė

Darbas - ne vilkas, miškan nepabėgs

**************************************************
************************************
Pranas:
Neverkiu, bet mąstau: kai kopmanda gali sužaisti, bet to nepadaro, tai vis tik bloga komanda. Manau, kad dabar tai galima pasakyti apie visą Lietuvos krepšį- jam reikia gero oro, dangaus paramos, dar ko, o pats savyje susikaupti negeba. Ir ta parodė ne tik žaidimas su Makedonija.
O tokiam žaidimui, koks šis buvo, rinktinės tikrai nereikia...

Rugsėjis,11

LIETUVA -VOKIETIJA 84:75


Rugsėjis 2011
teka 06:41
leidžiasi 19:49
ilgumas 13.08

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 22°C, mažai debesuota
Rytoj 11°C / 25°C, trumpai palis, galima perkūnija

11
SEKMADIENIS
Hiacintas Jacintas Augantas Gytautė Helga Jackus Gytė

Kad ir šuns būdoj, kad tik savoj

******************************************************
*********************************************
Viktė


Nebijokite kritikos. Jei jos sulaukiate - vadinasi, nelikote nepastebėti. Nekritikuojami tik tie, kas nieko nedaro. Tad vienaip ar kitaip - kritika yra praktiškai neišvengiama. Bet tai yra gerai - ji padeda mums tobulėti - jums ir man. Visiems.

Dienoraštis(Rašyk)
2011-09-11 05:08
Ačiū, Arvena
Ir pirmiausia už tai, kad neslapukaujate. Vienetus man daug kas rašo, o štai Jūs vienintelė, kuri ir pasirašo.
Gal Jūsų pavyzdžiu paseks ir kiti.
Beje, mudu esame kai kuo panašūs. Jūs įsimylėję į savo poeziją, aš - į savo. Ir poezija, beje, man pirmiausia yra aš pats ir mano gyvenimas. Jau, pavyzdžiui, Jūs į mano poeziją netelpate.
Būkite!

Rugsėjo 10

Spilgutės nuotr.


Rugsėjis 2011
teka 06:40
leidžiasi 19:52
ilgumas 13.12

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 20°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 8°C / 22°C, mažai debesuota

10
ŠEŠTADIENIS
Dionyzas Konstancija Mikalojus Salvijus Tautgirdas Girmintė Kostė

Pasaulinė savižudybių prevencijos diena
Statybininkų diena


Arklį pažinsi iš dantų, žmogų - iš kalbų

******************************************************
*********************************************



Kava muškietininkams

Nebuvau kantrus, nes paprašęs atnešti kavos netrukus vėl pašaukiau, tik šį kartą, regis, reikliau:
- Aš gi prašiau, kad mudviems su Igaga paduotume po puodelį kavos...
- Tuojau, ponai, tuojau, - atsiliepė priekaištingai,- kavą irgi reikia pagaminti. Niekas tiesiai iš dangaus nekrenta. Viskas per žmogaus rankas.
Iš balso pažinau Sovietiką, tą dvidešimt keturių eilučių eilėraštį, „sukonstruotą“, anot jo, pagal mano išplėstinį parašą. Lig šiol dar sakau: o dangau, ko tik nepasitaiko žmogaus nuostatose. Atrodė, jog pakanka parašo pagal vardą ir pavardę, kuriose keturiolika raidžių. Netgi buvo smagu kažką veikti, daryti, kad parašius keturiolikos eilučių eilėraštį, kas nors nepriimtų jo kaip soneto. Taip rūpinantis tyčia - netyčia susiformavo supratimas vadinti juos parašais arba nesonetais. Ir, atrodo, net neapsižiūrėta, kai karietos pasostėje tokio pobūdžio literatūros kūrinių, taigi nesonetų arba parašų susikaupė gan nemažai. Tuomet net minties prieigose nebuvo sąvokos – išplėstinis parašas. Bet štai diena su jos valanda, kai pasirodęs Sovietikas, nesunkiai įtikino, kad tokio rango personai, koks karietoje yra vežėjas, prasmingiau pasirašinėti išplėstiniu parašu, pridedant prie vardo ir pavardės dar ir tėvavardį. Išdavoje prie keturiolikos raidžių (Pranas Karlonas) prisidėjo dar dešimt (sūnus Vinco). Net norėdamas negalėčiau pasakyti, kad man tai nepatiko. Ir dabar atrodo, kad toks išplėstinis paršas yra labai prasmingas, nes juo pagerbiama tėvo atmintis. Sovietiką nedvejodamas pakviečiau į karietos pasostę, bet nedrąsu buvo jį turėti šitaip pasivadinusi. Todėl nedelsęs pasiunčiau Aldonai iš Molėtų paklausimą ar, girdi, įsileidus tokį tipą į karietą, neatsitiks koks noras perversmas literatūrinėje lietuvių kalboje. „Žinau, kad Sovietikas ir Sovietikus blogai. Bet man reikia. Kokia iš šių blogybių mažesnė? - klausiau ir išgirdau: „ir tas, ir tas gerai - juk nė vieno žodyne nėra, o naujadarą [savadarą:)] kokį noriu, tokį ir pasidarau“
Pajaučiau, kad „išplėstinis parašas“ man darosi vis įdomesnis ir ypatingai po to, kai pabaigoje „Sovietiko“ atsirado nedidelis pasikeitimas, būtent:

„Žvaigžde, ar žvaigždele vadinamas,
Nors danguje pašviest iš ten
Neteko niekada -
Ar ne dėlto daug sako kas -
Sovietikas esu...“

Ilgokai nežinojau, kokia dingstis paskatino Sovietiką keistis. Kad ir nedaug. O paaiškinimas atrodęs taip:
- Mačiau, vežėjau, kaip supykęs daužei veidrodį. Sveikinu, - pasakė ir nutilo, laukdamas ką pasakysiu. Kaip ir aš, jis puikiai žinojo, kad tie žmogaus atspindžiai esmingesni, kurie parodo ne jo paviršinį, išorinį atvaizdą, kaip, sakykim, fotografija, o jo vidų. Sovietikas atėjo į karietą žinodamas, kas yra jos vežėjas. Bet dabar, išgirdęs jį nepatenkintą, kad raginu greičiau gauti laukiamą kavą, tyčia- netyčia paklausiau:
- Betgi kada tapai žmogumi, eilėrašti?
- Man dabar rūpi kava, o ką pakviesite prie jos - dar nežinau.
- O kada žinosi? - nusijuokiau, atsiremdamas į krėslo atlošą ir nesuprasdamas, kodėl žodžiais rodo lyg į kitokią kompaniją: - Jeigu jau taip, tai, prašau, man smagu čia būtų čia matyti muškietininkus.
- Gerai, pone, pasistengsiu, bet kava pirmiau.
- Igaga, tu girdi. Mūsų laukia siurprizai.
- Tai kad jau... Pažiūrėk!
Pažiūrėjau ir pamačiau, kad mažas staliukas išaugo, išsiplėtė, išdidėjo taip, kad prie jo galima susėsti kelių žmonių draugei. Ir net jau dabar suskaičiuoti, kiek jų čia bus. Jie lyg užsisakę ir vietas, ir kavą.
Laikas greitas. Sekundė. Kita. Gal dar trečia. Ir savijautoje lyg padange nuplukdytas debesis atsidengia kita realybė.
- Gal kas ne taip?- kažkas rūpinasi. Atrodytų, kad Sovietikas, bet tuo patikėti neįmanoma.
- Kaip danguje, taip ir žemėje,
- O žemėje, kaip karietoje,- tas kažkas tikslina Viešpaties maldą. Ir laikas dar greitesnis. Pasijaučiu, kaip Tada ir mano kalba jau irgi ne Igagai. O ant išdidėjusios stalo garuoja kava ir prie jos susėdę muškietininkai.
- Taip, taip, mano ponai, tuomet atrodė, kad mano gyvenimą apgaubė sapnas, o aš pats gyvenu tik sapne. Ten vaikštau, valgau, miegu. Ir taip per mėnesių mėnesius. Ir net neįtariu, kad sapnai irgi privalėtų turėti ribas, kurias peržengus galima sugrįžti čia, žemėje. Jūs suprantat?-paklausiau, apžvelgęs negausią, tik keturių žmonių, bet labai mielą publiką. Ir vėl:
- Jeigu ne, jeigu dar nesuprantate, tai vis dėlto pasistenkite kuo greičiau tai padaryti. Žinoma, suprantu ir aš, kad pasaulis visuomet bus turtingesnis žmogui, mokančiam jam pasižiūrėti į akis. Bet vėlgi neužmirškim, kad tokių šaunuolių ne tiek daug. Todėl man miela matyti jus esant jų skaičiuje.
-Kas reikia, tai ir būtina,- atsiliepė iš ketvertuko Milda. Šioje publikoje ji buvo jauniausia, atrodytų, dar neužmiršusi motinos krūtų pieno ir buvo vienintelė moteris. Kiti trys vyrai, - tai Simas, Povilas ir Ignas.
- Nemokyk mokytų, Milda. Šitie dalykai mums jau seniai žinomi,- atsiliepė į jos pamąstymą Simonas. Ir paragino:
- Pasakok, pasakok, dzieduli. Suvokiu taip, kad tavo karieta sumeistrauta sapnuose.
- O mums būtų įdomiausia, jeigu mus ja pavežiotumei,- vienu balsu prisipažino Povilas ir Ignas.
Matyt, iš jų tik Simonas nujautė, kad seniai laukiu dienos, kuomet atidaręs karietos duris, pakviesiu juos pirmajai kelionei. Jis čia buvo vyriausias ir jau mokantis mįslingai susikaupti. Tačiau ir jis dar negalėjo žinoti, kad ir man delsti nelengva, nes kaskart vis sunkiau lipdamas į karietą, skaudžiai pagalvodavau, jog gali atsitikti, kad geriausi žmonės, kurie atėjo į mano gyvenimą, gali pasilikti nepavežioti. Ir vis dėlto paskubėti nevalia, nes neduok Dieve, jeigu džiugiai sulipę į karietą, iš jos išliptų nukarusiomis nosimis. Ir tuomet išgirdęs Povilo ir Igno prašymą kuo skubiau juos pavežioti karieta, pasakiau:
- Aš tai padarysiu, mano ponai. Būtinai. Tačiau į ją nelengva įlipti. Tai netgi sunkiau negu nekrikštui įeiti į bažnyčią.
- O kas yra, dzieduli, nekrikštas?
- Palauk, Milda. Tu vis tik jauniausia.
- Taip, bet aš esu moteris. Ir todėl man bent tiek leista daugiau.
- Panele Milda!- pakeldamas balsą sudraudė ją Simonas.
Milda kryptelėjo akutes jo pusėn ir neatrodė, kad galėtų pasiduoti, tačiau koketiškai tūptelėjusi lyg scenos artistė ir padėkodama už publikos plojimus:
-Pasakok, dzieduli.- Ir lyg pati sau: - Šitas pasaulis toks nykus, kad tiesiog nėra kur pasidėti..
- Ačiū, Milda. Tu man labai padedi. Būtent dėl to, kad “šitas pasaulis” nebūtų toks nykus, aš ir pabandžiau sukonstruoti karietą be jam būdingų ydų. Bet apie tai kada nors anksčiau, o dabar man labiausia rūpi, kad jūs pirmajai kelionei gerai pasiruoštumėte- mes išvyksime ilgam. Gali būti, kai grįšite atgal, tai jau be manęs..
- Betgi tai irgi sapnas. Beje, ko gero, tas pats, kuriame, dzieduli, buvai, kai karietą gaminai,- pasakė Ignas, o Povilas :
- Savo garbe liudiju, kad esi sapnų žmogus. Panašiai kaip pasakų karaliai neapsieina be pilių, taip tu, dzieduli, be sapnų.
- Užtat mes tave mylim. Labai mylim- įsiterpė Milda.
- Nereikia taip, nereikia, nes dziedulis tuoj pradės verkti, o tuomet jau iš jo nieko neišgirsim, - tarė Simonas..
Žemė palingavo, dangus pasisupo lyg Dzūkijos senųjų pirkių lopšiai. Kada tai būta, a? Kada? Jau nemažai smegenų užgriozdė užmarštis. Gal todėl ir šią publiką taip nelengva kviesti kelionėn baiminantis, kad ji jau pavėluota. Bet argi?
- Mildute, kiek tau metų?
- Kovo mėnesį buvo metai, o dabar jau...
- O dabar jau metai ir net vos ne šeši mėnesiai.
- Tai va!- reikšmingai atsiliepė
- Bet vis dėlto ilgiau delsti nėra laiko.
- Valio! Valio! Valio! Mes tuoj važiuosim karieta!-vienu balsu pašaukė Povilas ir Ignas. Jie abu vienmečiai, tačiau Povilas keliais mėnesiais vyresnis.
- Nors abu jie nenuoramos,- girdžiu Simoną, - bet žmonės kaip žmonės. Kai verkia, tai verkia, kai džiaugiasi - džiaugiasi. Numanau, dzieduli, kad tau keblumų sudaro kelionės maršruto planas. Deja, ne ką galiu padėti, tačiau dėl arklio karietai... Labai prašau- leisk, aš jį tau parūpinsiu.
- Tai, mano bičiuliai, atsitiks tik tuomet, kai karietą taip sulopysiu, kad kelionėje nieko nepamestume.
- O mes tau ir lopyti padėsime,- vėl kartu Povilas su Ignu.

( XXVI iš "Skaitau save")

2011-09-10 09:09:31
Pelėda

Rugsėjis, 9

LIETUVA- PRANCŪZIJA 67-73



Rugsėjis 2011
teka 06:38
leidžiasi 19:55
ilgumas 13.17

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena


Šiandien 10°C / 18°C, trumpi lietūs
Rytoj 9°C / 20°C, nepastoviai debesuota

9
PENKTADIENIS
Serapina Sergijus Argintas Ramutė Sonata


Tarptautinė grožio diena

Vogtu arkliu tik kalėjiman nuvažiuosi
*******************************************
********************************************


Laiminga būk
Skiriu Janinai M

Sapnai dažnai begėdiški,
Galbūt todėl, kad jie tiktai sapnai-
Norėčiau, kad pabūčiau truputį ilgiau
Ir kaip dabar vis sveikinčiau gimtadieniais
Dar nesulaukus jų:
Laiminga būk, medum aplipusi bitele,
Su ateitim gražia,
Žinai, kaip Saulė žmogų kelia,
Tik atsimink, kad ir PATI SAVIM
Kitiems NEŠIOJI ją.
O mano žodį prie krūtinės glausk.
Ir nebijok - iš jų jau niekas neišaugs...
Taip tik atrodo, kad padangėmis skraidau,
O iš tiesų – žemelės sliekas...
Grįžtu, kur Kažkada buvau.
O neateik! Nei šiandien, nei rytoj -
Per visą šimtmetį
(Jei nori - net daugiau)
Tesaugo meilei Dievas...

2011-09-06 17:33:13
Pelėda

Janina Mažeikienė
Labas, mielas Praneli.Dėkoju už tokį mielą sveikiniką, už tokius gražius žodžius.Pagydė mano sielą.Nuoširdus AČIŪ.

Arvena
Labai jau asmeniškas. Gal tiesiog reikėjo į gimtadienio atviruką įrašyti ar per sveikinimų koncertą perskaityti, o ne į rašykus kelti. Banalu, neįdomu, netgi neestetiška - nors sveikinimas (turėtų būti skirtas lyr. objektui), tekstas labai egocentriškas.

Rugsėjo 7

LIETUVA - SERBIJA = 100:90


Rugsėjis 2011
teka 06:34
leidžiasi 20:00
ilgumas 13.26

Priešpilnis
9 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 21°C, vakare galimas trumpas lietus
Rytoj 12°C / 17°C, trumpi lietūs

7
TREČIADIENIS
Klodoaldas Pulcherija Regina Bartas Bartė Palmira Klodas

Atsisveikinome su PETRU ŠINKŪNU, gimęs 1947 metais. Ryt laidos
Panevėžio diena

Geriau būt paprastu žmogum

***************************************************
********************************************



***********************************************
Pranai,

jei patiko - ačiū. Man jau per vėlu veržtis į aukštumas, aš dar turiu spėti biškelį pagyventi dėl savęs.
Gavau šiandien iš redakcijos:

„Sveiki, Ana, perskaitėme Jūsų kūrinius ir, deja, turiu pranešti, kad jų spausdinti negalime - jie pernelyg abstraktūs, neoriginalūs.
Pagarbiai
Alvydas Šlepikas
"Literatūros ir meno" lit.skyriaus redaktorius“

tokį laišką. Už tuos „neoriginalius“, kaip ans rašo, gavau šiemet diplomantės vardą ir piniginę premiją. Ir suprask, kas yr gražu, o kas ne? Viens taip, kits anaip galvoja. Tai aš jam ir atsakiau taip:

Gerb. Redaktoriau,

nieko čia tokio, juk ne visų nuomonė yra vienoda. Jūs, gyvendami sostinėje, ieškote velniai žino kokių ten interesų, o mes - provincija esame gryni ir nesugadinti. Bet... argi dėl to turime pyktis?

Aš, kaip tas Lietuvos mužikas, linkiu Jums tik geriausios kloties ir gerbiu Jus už išsakytą nuomonę..

Manęs dar niekas neišmušė iš vėžių ir neišmuš. Svarbiausiai, kad esu pati sau ORIGINALAS.
Tiesa, už šį kūrinį aš šiemet gavau diplomą ir piniginę premiją. Norėjau tik pasitikrinti.

Džiaugiuosi, kad mano, tųjų varguolių, KLASĖ įvertino. Į bohemą aš juk ir nesiveržiu. Užtenka man ir tų Lietuvos pievų. :)

p.s. jei kas, būkite geras, plačiai nusišypsokite. Aš Jus tik palinksminu.

Iš visos širdies:
- Sėkmės ir sveikatos.

O čia - dar vienas mano šūdevras :)

FIN!..



Erlickas man kalba: – To sniego, o varge,
šiemet sulig varpa, – atšimpa padargai
klausos ir letarge atgulusi karkia širdis:
– Nematau Lietuvoj aš darnos.

Maironis priėjęs lyg pelą pasėja:
– Dubysa, Kražantė… nuseko –
velėja ir dirgina ausį, – Šaukliu kas gi bus?..
Galvoju: tai – molis esu ar žmogus?

Pakyla iš kapo net Blinda – judošius:
– Klausyk, patarimą tau gerą įduosiu –
paimk pistoletą, tarpuaky vietą –
atrasi tikrai, kris lygybė ant svieto!

Širdis surambėja: – Ko ūžaujat vėjais?
Iš grabo pakyla Nėris Salomėja:
– Pašauk tiktai, mama, kur tu?..Išrokuos,
lyg pienės pūkai mes Gimtinės laukuos.

Toks erzelis kyla, susginčija grandai
ir kanda lyg blusos į sąžinę, bando
kiekvienas įterpt į mane „tikrą tiesą...“
Nebūsiu lyg šmikis – „FIN!“, – tašką padėsiu.

ir durnas... piešinys

Pagarbiai

Ana Aleksandravičienė



-------------------------
Vienu žodžiu, tik pajuokavau. Argi man reikia tų jų pjedestalų, kai turiu GYVENIMĄ???

Gal sakys: nemandagi.
Nusišvilpti. Tiesą pasakiau. ;o)
Ana visada yra Ana užtat ją ir muša :DDD


Pranas Karlonas
Sveikinu. Man smagu... Parsinešiu pas save į dienoraštį.
Beje, jie dėl to mušimo nesijaudink! Pažiūrėk kiek pas mane kuolų. Bet man dėlto neskauda. Aš gi galiu ir kitur.. O jie uostinėja savo pampersus ir svaigsta, ir svaigsta it durnaropių apsivalgę. Su protingais žmonėmis beveik visą gyvenimą praleidžiu, o čia man įdomu matyti, kaip kas atrodo - kaip neva poetai suskysta į šūdžius. Jie gi net nepasirašo!

Rugsėjo 5

LIETUVA - PORTUGALIJA = 69:98

Rugsėjis 2011
teka 06:30
leidžiasi 20:05
ilgumas 13.35

Priešpilnis
7 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 23°C, mažai debesuota
Rytoj 11°C / 20°C, palis

5
PIRMADIENIS
Laurynas Erdenis Dingailė Justina Stanislava Stasė

Lenk medį kol jaunas


************************************
*******************************



Peleda



Juozai, aš, regis, kai išgirstu, tai atsiliepiu. Ir pats norėjau paprašyti tavo leidimo įsodintim tave į karietą- ji labai keista, bet tokia yra. Apie ją rašau Žalioje Žolėje. Čia neatkeliu todėl, nes manau, jog pavyks paredaguoti, patobulinti, padaryti lengvesne, labiau suvokta... O tu ten su savo jumoru, požiūriais, lankstumu būtumei labai reikalingas. Tai faktiškai atsiminimų karieta, bet kitokia, net labai, mano supratimu...
O rašyti man nelengva. Iki šimto dar toloka, bet pats žinai, kad jau kažko geriau laukti nereikia.
Taigi, pirmyn.

Rugsėjis, 4

LIETUVA -ISPANIJA = 79:91


Rugsėjis 2011



teka 06:29
leidžiasi 20:07
ilgumas 13.38

Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 21°C, mažai debesuota
Rytoj 10°C / 23°C, mažai debesuota

4
SEKMADIENIS
Ida Rozalija Girstautas Germantė Rožė

Aklas būdamas, kitam kelio neparodysi
*******************************************************
*****************************************


Atsimenu
O tų žiedų!..
O tų spalvų ir visa ko!..
Tiek daug, kad net žinot bjauru,
Jei žodyje kas bando parašyt gražiau...

O Dieve, bet atleiski jiems
Ir man su jais kartu,
Kad plagijuoti net nemokam
Pasaulio duoto mums.
O ir poezija ar ne todėl bedugnė
Kad su daiktais išėjęs būt beribėje erdvėj,
Čia , Žemėje, užkūręs mažą ugnį
Kaip pakurą jai Žmogų palikai?
.............................................
Bet štai dabar, kai pelenais susmilkęs,
Atsimenu, kodėl reikėjo būti.

**************************************************
************************************
Aš:
Labas, Juozai?
Kam mane anglais užleidai. Ir dar tokiu laiku, kaip krepšinio aikštelėje vien lietuviai? Žinai gi, kad YES.
Tai vienintėlė vieta, kur reikia ir būtina būti tik lietuviu, kuriam laikui užmirštant net DIDŽIĄJĄ DZŪKIJĄ..
Rašyk. Skaitau, kur besurandu.
Gal nevisuomet atsiliepiu
Bet tai mano tingėjimo ydos...

juozupukas:
Ačiū Pranai, tu nuostabus, nebūtum dzūkas. Nors koks gi tu dzūkas jeigu jau neprisimeni kada po savo Šklėrius blūdinėjai, aš dar brandinau mintį, kad gal abu nusitrenksime po tuo dangum į tavąsias glūdumas. Bet ir ši vasara baigėsi ir nieko... kaip paliokai sako: "ni slūchi, ni dūchi". NU, BŪK...

Rugsėjis, 2

LIETUVA -TURKIJA 75:68

Rugsėjis 2011
teka 06:25
leidžiasi 20:12
ilgumas 13.47

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 19°C, trumpai palis
Rytoj 8°C / 20°C, nepastoviai debesuota

2
PENKTADIENIS
Ingrida Protenis Vilgaudas Steponas Vilgaudė


Nuo vilko bėgdamas ant meškos užbėgsi

***************************************************
**************************************************


Ana Aleksandraviciene







Va taip, Pranuti, rodyk čia savo kūrybą - atsigavėsi. Žmonės tikrai neskaus - mandagūs ir skaito. Apsidžiaugiau radusi. Matysi, bus tikra sielos atgaiva. Ne koks rašykinis nesąmonių laivelis. Pakviečiau į draugus - prijunk mane, nes aš negaliu matyti nieko :O) Šis puslapis tikrai yra doras, nes gali užblokuoti storžievius, jei kas. Sėkmės didelės. Tegu saugo Dievuliuks mano Draugą
***********************************************************
************************************************

Laukinė Obelis
"Obelėla, baik kokybiškai malt šūdą, imkis ko nors rimtesnio - tau seniai laikas." Aurimaz

Komentaras:
2011-09-02 19:07 Pranas:
Aurimaz yra stačiokas, bet tai žmogus atviras. Kaip ir dabar, tarė: "Obelėla, baik
kokybiškai malt šūdą" - ir pasirašė: Aurimaz O pasižiūrėkime, kas mūsų Rašyk "aukštuomenėje" dedasi. Atrodo, baili avių ir avinų banda susirinkusi; dauguma be savo parašo. Pasako vertinimą ir... į krūmus. Iš tokių ypatų NIEKO DORO ir ateityje nereikia tikėtis. Kramsnos, kandžios iš pasalų net artimiausius savo draugus.
O štai Aurimaz jau yra žmogus, kurio negaliu negerbti. Duok Dieve daugiau tokių ir erkės po truputį išnyktų.
Todėl ir sakau:
Sėkmės Tau, Aurimai.

Laukinė Obelis
Taip, Pranai, tikrą tiesą parašėte mano dienoraštyje. Ir va, pažiūrėkit, net tą Jūsų komentarą blusos apsėdo. Tokios, kurios nei kurti, anei komentuoti nesugeba, tik spaudinėti "geras", "blogas" arba dvi žvaigždutes.
Gerbiu tuos, kurie spaudžia vieną žvaigždutę - bent jau parodo atvirai, kad nieko neišmano, bet nemyli autoriaus. O tie, kurie spaudžia dvi žvaigždutes visiems iš eilės, bando apsimesti, kad skaito ir domisi, bet kažkodėl randa tik prastus kūrinius. Tik niekaip nesuvokiu, kaip jie iš proto neišsikrausto tiek šlamšto skaitydami...

2011-09-03 12:10 viskasbusgerai
Na jau, na jau, Pranai... Tiek patirties užgyvenote, negi pasaulis Jums vis dar tik baltas arba juodas? Negi vis dar taip svarbu padalinti visus į geriečius ir blogiečius? Taip, išties reikia drąsos po sunkesniu žodžiu vardą pasirašyti, bet reikia ir galvos susivokti gyvenimo kontekstuose, o ypač internetiniuose ir NEpasisakyti savo vardo tam netinkamoje vietoje. Vis tik tokių, kuriems rašymas čia ar kitur yra pagrindinė ar vienintelė savęs realizavimo forma, šioje svetainėje yra vos keletas. Mano galva, daugelis čia esančių gyvenime veikia pačių įvairiausių dalykų, o rašyke randa erdvę kūrybiniams eksperimentams ar nebanaliam pokalbiui apie kūrybą, užuovėją nuo kasdienių rimtų darbų ir pareigų, ir nekelia sau tikslų tapti/būti žinomais ar matomais, taigi savo vardo viešinimas čia būtų neadekvatus. O vaikai, prieš imdamiesi rimtų darbų, turi pažaisti ir išsižaisti. Jo, vyresnieji, prieš imdamiesi darbų, turi pamoralizuoti, paauklėti...:)

Obelie, jeigu taip sąžiningai, ranką prie širdies pridėjus: kam, kokiu tikslu tu dedi čia savo kūrinio kąsnelius? Sunku patikėti, kad turi dar užsilikusį klausimą dėl rašymo, į kurį pati neturėtum bent keleto galimų atsakymo variantų? Mano matymu, užstrigai. Nu jo, suprantama, liaupsės labai jau malonu, ir dar pelnytos...:)
Pakuokis, pasakysi, kur visą - nebemėsinėjamą - kūrinį rasti. Ir - pritariu Aurimui - pirmyn!

Pranas
Čia jau NE aš, o žmogus beveik visą gyvenimą dirbantis pedagoginį darbą. Daug kas pažįstame M. Stakvilevičių asmeniškai.
- Jūs mokėtės ir mokotės eilėraščių. Eilėraščius, anot tyrimų, dabar skaito vos 2 procentai žmonių - ko netenkame neįsileisdami į sielą poezijos?

- Jeigu abiturientas gauna atestatą neperskaitęs 80 klasikų knygų, neišmokęs 80 eilėraščių, nemokėdamas padainuoti 80 lietuviškų dainų, tai jis yra pseudoabiturientas, neišsilavinęs žmogus. Deja, tokius neišsilavinusius žmones mes štampuojame, tikrindami testais, užuot skatinę pačius kurti ir rašyti.
- Ne vieną jaunimo kartą mokėte, ar galima jas palyginti?

- Šiandieninę kartą nuo kitų skiria kryptingumas - šiandien, ryt GAUTI, TURĖTI - ir tam pasiekti nesidrovima jokių kelių.

O čia nuo savęs:
Čia yra neblogai rašančių žmonių. Tas pats Aurimaz dėl to niekur nebėga.Ir jam, matyt, tai nekliudo rašyti ir kitur. Man, pavyzdžiui, įdomu stebėti, kaip
atrodo kartos po manęs, o trečioji- spėju- čia gausiausia. Pagaliau ir geriausiai rašančiam čia galima susižvejoti įspūdingų herojų savo "raštams"
- Taigis taigis,- pasakė Vingių Jonas, o aš:
- Taigis, taigis, Jonai.

Rugsėjis, 1d

LIETUVA -LENKIJA 97:77



Rugsėjis 2011
teka 06:23
leidžiasi 20:14
ilgumas 13.51

Jaunatis
3 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 18°C, trumpi lietūs
Rytoj 9°C / 20°C, trumpai palis

1
KETVIRTADIENIS
Egidijus Verena Gytautas Burvilė Gytis


Mokslo ir žinių diena pasveikink

Geriau paklausyt protingo žmogaus barimo, nekaip kvailo pagyrimo
***********************************************************
******************************************************

Pusiau bedieviškas

Nemoku melstis žodžiais surašytais,
Kaskart tą patį šnabždant Dievui į ausis.
Dangus toks atviras,
Žodžius aplenkia mintys,
Net nežinai, ką jos Aukščiausiam pasakys
Ir kaip sutiks jis maldą taip vėluojant.
Todėl ir aš sakau:
- Aukščiausiasis, nepyk,
Kad mintyse greitesnis negu maldoje.

Atėjus amžinybės paprašys
Ne mano žodžiais, ne.
Todėl girdėk mane minty
Ir pamatyki, kaip va toks,
Pusiau bedieviškas atrodau.