Šviesa iš kalendoriaus lapelio
Dešinėje staliuko pusėje, kertėje tarp sienų,
šalia lango įtaisyta trikampio formos lentyna, kur prikaišiota knygų,
sąsiuvinių, bloknotų, segtuvų... Nebuvo sunku atsikelti, pakiloti jos mantą,
paneršti susirandant prireikusio užrašams popieriaus, bet dar lengviau buvo
kita puse atversti spalio 4 d. lapelį; jis tuščias, galima rašyti.
Nuleidau ant jo žąsies plunksną, pavilginta rašalu ir matau, kaip paskui ja pasilieka žodis, kitas, matau. kaip jie susirikiuoja į sakinį, sakinius. Lyg ir skubu laukdamas, kada išvysiu užrašant konduktoriaus Anupro vardą. Šį kartą man nesinorėjo jo šaukti dėde Kaziu ir manyti, kad esame giminės. Sielą nudegino sanitaro pasakyti žodžiai, jog, esą, būtent jis parūpino man kupė, kurią Antonas Čechovas vadinęs palata.
Žinia gi, kad prieš mane joje gyvenęs pamišėlis, irgi nemenkiau atgrasi, nors ją saldino išgirstas miesto įvardijimas – Šklėriai.
Kaip čia taip? — negebėjau susivokti. — Dėdė ir... še, sūnėnai, tau dovanų. Špygą panosėje būtų lengviau apuostyti O dabar? Vėl jaučiuosi it sugrąžintas į susapnuotą duobę ir tikiu, kad sapnai pildosi net traukinyje. Ir vėl atsimenu, kai pasėmęs kastuvu žemės, aklinai užsikasu duobėje. Gilu kaip šulinyje. Įsispyręs kojomis ir nugarą į jos kaip rentinį sienas, pasispirdamas rankomis sliuogiu į viršų – o gal, gal dar kažkaip pavyks išsikapstyti.
— Užsikasti save? Betgi ar gali taip būti? Ką panašaus ar bendro turi mano padėtis duobėje su padėtimi kupė? — bandau suvokti ir tai padaryti nesunku. Niekas manęs už liežuvio netraukė įtikinėti konduktorių, kad jis ne Anupras, kad tai netikras jo vardas, kad...
Žąsies plunksna tarp pirštų neišsilaiko. Slysta. Prie pirštų jos, kaip rašalinės prie stalo, grandine neprirakinsi. Atsargiai ją padedu atgal. Parašyta nedaug, o į tekstą nei Anupro, nei dėdės Kazio vardai neparašyti.
Daug kas jaučiamės žinantys, kaip atrodžiusi viena Ivano Denisovičiaus diena. Kad ir aš. Bet ar žinau kaip atrodžiusi bent viena mano diena? Tiesiogine prasme: kokia ji galvoje? kaip atrodo sieloje? kokius parėdus dėvi mintys? Štai kad ir dabar — kaip susivokti, kur aš: ar traukinio kupė, ar jo palatoje? Kaip?
— Iš tiesų, kaip? — kažkas pakrebžda galvoje, bet tai man nesutruko, atrodo, kad net balsu tariu: ir netiesa, kad, esą, pats sau duobės neišsikasi. Pats išsikasiau, pats ir užsikasu.
— UžsikasI ar užsikasEI? — vėl galvoje.
Neatsiliepiu. It nepaisau, bet suprantu, kad kažko geresnio dar tikiuosi. Antraip — argi sliuogčiau taip atkakliau nuo duobės dugno link jos viršaus, nors jis irgi it kamščiu užkištas smėliu. Sapnai, sapnai! Gal nekalbėkime apie viltį, kaip kvailių motiną.
— Manai, kad protingiau kalbėti apie skęstantį, kuris ir už šaudo griebiasi?
Neskubėdamas atsiverčiu kitą kalendoriaus lapelio pusę ir žinau, kad niekuomet dar taip atidžiai nežiūrėjome vienas į kitą, kaip šį kartą. Jis savo profiliu į mane, aš savo – į jį. Ir jeigu tai haliucinacijos tebūnie jos šventos: kalendoriuos lapelis švietėsi. Tyliai, neskubėdamas, labai panašiai kaip anuomet Švenčiausios Marijos paveikslas, kuomet liko parašyta:
Nuleidau ant jo žąsies plunksną, pavilginta rašalu ir matau, kaip paskui ja pasilieka žodis, kitas, matau. kaip jie susirikiuoja į sakinį, sakinius. Lyg ir skubu laukdamas, kada išvysiu užrašant konduktoriaus Anupro vardą. Šį kartą man nesinorėjo jo šaukti dėde Kaziu ir manyti, kad esame giminės. Sielą nudegino sanitaro pasakyti žodžiai, jog, esą, būtent jis parūpino man kupė, kurią Antonas Čechovas vadinęs palata.
Žinia gi, kad prieš mane joje gyvenęs pamišėlis, irgi nemenkiau atgrasi, nors ją saldino išgirstas miesto įvardijimas – Šklėriai.
Kaip čia taip? — negebėjau susivokti. — Dėdė ir... še, sūnėnai, tau dovanų. Špygą panosėje būtų lengviau apuostyti O dabar? Vėl jaučiuosi it sugrąžintas į susapnuotą duobę ir tikiu, kad sapnai pildosi net traukinyje. Ir vėl atsimenu, kai pasėmęs kastuvu žemės, aklinai užsikasu duobėje. Gilu kaip šulinyje. Įsispyręs kojomis ir nugarą į jos kaip rentinį sienas, pasispirdamas rankomis sliuogiu į viršų – o gal, gal dar kažkaip pavyks išsikapstyti.
— Užsikasti save? Betgi ar gali taip būti? Ką panašaus ar bendro turi mano padėtis duobėje su padėtimi kupė? — bandau suvokti ir tai padaryti nesunku. Niekas manęs už liežuvio netraukė įtikinėti konduktorių, kad jis ne Anupras, kad tai netikras jo vardas, kad...
Žąsies plunksna tarp pirštų neišsilaiko. Slysta. Prie pirštų jos, kaip rašalinės prie stalo, grandine neprirakinsi. Atsargiai ją padedu atgal. Parašyta nedaug, o į tekstą nei Anupro, nei dėdės Kazio vardai neparašyti.
Daug kas jaučiamės žinantys, kaip atrodžiusi viena Ivano Denisovičiaus diena. Kad ir aš. Bet ar žinau kaip atrodžiusi bent viena mano diena? Tiesiogine prasme: kokia ji galvoje? kaip atrodo sieloje? kokius parėdus dėvi mintys? Štai kad ir dabar — kaip susivokti, kur aš: ar traukinio kupė, ar jo palatoje? Kaip?
— Iš tiesų, kaip? — kažkas pakrebžda galvoje, bet tai man nesutruko, atrodo, kad net balsu tariu: ir netiesa, kad, esą, pats sau duobės neišsikasi. Pats išsikasiau, pats ir užsikasu.
— UžsikasI ar užsikasEI? — vėl galvoje.
Neatsiliepiu. It nepaisau, bet suprantu, kad kažko geresnio dar tikiuosi. Antraip — argi sliuogčiau taip atkakliau nuo duobės dugno link jos viršaus, nors jis irgi it kamščiu užkištas smėliu. Sapnai, sapnai! Gal nekalbėkime apie viltį, kaip kvailių motiną.
— Manai, kad protingiau kalbėti apie skęstantį, kuris ir už šaudo griebiasi?
Neskubėdamas atsiverčiu kitą kalendoriaus lapelio pusę ir žinau, kad niekuomet dar taip atidžiai nežiūrėjome vienas į kitą, kaip šį kartą. Jis savo profiliu į mane, aš savo – į jį. Ir jeigu tai haliucinacijos tebūnie jos šventos: kalendoriuos lapelis švietėsi. Tyliai, neskubėdamas, labai panašiai kaip anuomet Švenčiausios Marijos paveikslas, kuomet liko parašyta:
Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.
Tiek metų rėmuose!
Ir visą laiką ta pati:
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.
Ir visą laiką ta pati:
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.
Ir pasakiau,
ištiesdamas rankas
į liūdintį paveikslą:
— Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks —
Galėsi grįžt atgal.
ištiesdamas rankas
į liūdintį paveikslą:
— Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks —
Galėsi grįžt atgal.
Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos pluoštelį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti.
(„Švietėsi“)
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos pluoštelį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti.
(„Švietėsi“)
Negalvojau, kada tai atsitikę,
bet žinojau, kad tokius dalykus reikia žinoti, atsiminti. Ir nepatikėti jų
saugoti tik atminčiai. Smagu pasidarė, gera. Kaip Alisei stebuklų šalyje.
Jaučiau, kad besišviečiant lapeliui, jos šviesoje ir atmintis išsiblaivė,
įsišvietė. Po ją jau vaikščioja man pažįstami žmonės, su kuriais aš ten irgi
laisvas kaip stepių čigonas.
Pamatęs Joną iš Griškabūdžio, sakau:
— Va, yra, esi tai ir būk.
Neilgai tylėjęs ir rankose it glamžydamas kepurę, kurios niekuomet neturėjo:
— Norėjau, Pranuci, perskaityti tavo knygelę. Kaip ji ten, taigi pavadinta? „Eilėraščio sėja“? Bet pasklaidžiau, pavarčiau ir kaip perskaitęs. Ačiū.
Priėjusi Ema vėlgi:
— O! suvalkieti, tu, regisi, pažįstamas su mano tėčiu. Pasakyk jam, ką daug kartų sakiusi. Na gi, pasakyk. Prašau.
— Tu jo dukra? — pratarė Jonas iš Giškabūdžio ir jo rankų krutulys sustingo, užniemo.
Pamatęs Joną iš Griškabūdžio, sakau:
— Va, yra, esi tai ir būk.
Neilgai tylėjęs ir rankose it glamžydamas kepurę, kurios niekuomet neturėjo:
— Norėjau, Pranuci, perskaityti tavo knygelę. Kaip ji ten, taigi pavadinta? „Eilėraščio sėja“? Bet pasklaidžiau, pavarčiau ir kaip perskaitęs. Ačiū.
Priėjusi Ema vėlgi:
— O! suvalkieti, tu, regisi, pažįstamas su mano tėčiu. Pasakyk jam, ką daug kartų sakiusi. Na gi, pasakyk. Prašau.
— Tu jo dukra? — pratarė Jonas iš Giškabūdžio ir jo rankų krutulys sustingo, užniemo.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą