16. Po Savęsp (4)

                 Kai liga nepagydoma 

  Atrodytų, kad niekas neverčia taip mąstyti, kaip mąstau, tačiau šis procesas išsiliejo ir man nepavyksta jo sulaikyti. Baugu? Nesakau, kad – ne, tačiau baigiau, kad nežinai, kaip ilgai taip bus? Ar neatsitiks taip, kai susitaikius su tokiu (nauju) savimi,  kažkas ir vėl nepatvenks mąstymų tėkmės, nepakels jos potvyniu ir tuomet  –  ką  bedaryti? Ar ir vėl, atsiradus toli nuo krantų, plūduriuoti tikintis, kol jie priartės ir būsi jų priglaustas, būsi išganytas.
  Kelintą kartą taip?
  Šį kartą jau atrodė, kad save kaip šieno kupetą sukrovęs į vežimą, parvažiavau namo. Iki kiemo vartų beliko nedaug ir galima pašaukti:
  – Petrai, atidaryk.
  Petras krustelėjo, sušmėkščiojo taip pasirodydamas, kad  jis yra, bet vartai pasiliko uždaryti.
  – Atidaryk. Aš rašau knygą.
Matyt, pagalvojo: aha, dar rašo. Tegu, tegu... Tačiau tokį knygos „rašymą“ pats sau  aiškinausi labai ne taip, o savo aplinkos žmonėms patikėjusiems, kad ją rašau kaip įprasta, irgi atviresnis ir pasakau panašiai kaip, pavyzdžiui, Mintautei:
  –Tai nerimtai, Mintaute. Rašau, kad, ot, pirštais pabaksnočiau į klaviatūrą ir neužmirščiau abėcėlės. Kartu tai užsiėmimas stebėti save saulėlaidoje“
  – O iš tiesų? –  vėl iš smegenų paklausia lyg būtų Kindzulis priėjęs. Jo neieškau, nesidairau, nes suprantu, kad tai jau aš pats savęs teiraujuosi ir tai darau iš kitos būties. Iš Savęsp.
  Kas ji (ar jis)?
  Buvo laikas, kai Vidiniui taip kalbėjau:
  – Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė įrašo eilutė: savęsp (i) prv. psn. prie savęs, į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Sapnuose ją ir dabar pasapnuoju
  – Manau, kad supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo.
  – Tačiau aš nepatikėjau, Vidini, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį neva „prieveiksmį“ reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
  – Taip, taip,  skaičiau ir net atsimenu, –  pasakė tuomet  Vidinis ir padeklamavo eilėraščio „Šalis Savęspi“ paskutinį  posmą:

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus būtyj kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...

  Tai buvo laikas, kai dar bent truputį tikėjau, kad, ko gero, galėčiau parašyti knygą. Kaip Vidinis taip ir aš anuo metu mėgau savo eilėraščius panešioti mintyse. Prisiėjus atsimeni tą, kuris tai progai reikalingas ir girdi kai jis išsipasakoja nesibaimindamas, ar kam patinka, ar – ne. Man šis patikęs. Ir dabar jį išgirstu be užrašų:

Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos,
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė valstybė, kaip šalis,
Gyventi į kurią įkėlė
Dievas ir lopšys..

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų

  Buvo 2010 metų laplritis, kai istorikas ir rašytojas Agricola, išgirdęs tai, palepino mane:
  – Pranuci, daraisi  patriotas. Sveikintina.
  Neprisimenu, kaip tuomet jam atsiliepiau, tačiau dabar norėčiau, kad težinotų bent tiek: iš tikrųjų, mielas žmogau, darausi tos Savęsp būties patriotas, vis didesniu savęs  kiekiu pereidamas į ją.   Tai viena. Kitas man nemenkiau svarbus dalykas, kad ir dabar, kad ir  netyčia pasakęs, jog rašau knygą, esu neįgalus sumeluoti. Rašau savimi. Rašau ir tuomet, kai nei popierius, nei rašalas, nei spausdinimo mašinėlė ar  kitoks raštininko instrumentas  tokiame procese nedalyvauja. Maža to. Manau, kad ir visi kiti, kas net nepagalvoja apie savo  knygą, vis dėlto rašo ją.
  – Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis: – Kaip beįvardintume, visgi tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
  Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
  – Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. – Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
  – Sunkiau?
  – Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: Pranucis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.

15. Kelionėse po Savęsp

Nežinojau ką pasakyti 
  
  – Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių. 
  Žodžių trijulė man žinoma ir tikiu, kad jų tikrasis savininkas yra  Dekartas (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau įnikau Savęsp ertmėje atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau sava ir suprantu, kad ji man niekuomet nebuvo visai nežinoma, nes daug ko būtent iš jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę, bet – ar reikia skubėti vertinti? Sakau gi, kad ir anksčiau neabejojau, kad daug ko iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas, eilėraščius. Tačiau, bet, o, vis dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi, neprarysi; jį reikia valgyti po truputį, valgyti kąsneliais. 
  Taigi užsimerkiau... 
  – Tu jau čia, Kandžiau? 
  – Ar reikia stebėtis? 
  – Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų. 
  – Posakius, Pranuci, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima) 
  – O kaklaraištį pasirišti išmokai? 
  – Ai, Pranuci,  šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiam būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo. 
  – Betgi  tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės. 
  Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų. Ne dėl klounados kažkokios galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus, ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad kažkur toli, kitoje šalyje, atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K., šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent  tuomet  ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu. 
  – Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal atsimeni, kur mudu  buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs?  – Ir tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo prie manęs. 
  – Sapnai, dzieduli, visuomet  pranašiški. Tik ar kas iš  žmonių juos supranta? Aš irgi  tik dabar ryžtuosi  pasirodyt,  kad  sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis. 
  – Bet aš turbūt užsimerkęs, o į galvą papūgos sugrįžo? 
  – Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, –  pasakė jis, o atsigręžęs  į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra. 
  – Taip,  taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. –  Liudiju. Tai šventa  tiesa,  tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip. 
  O Kandžius  ir vėl man: 
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl  nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu. 
  – Ir loti moki? 
  – Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių. 
  Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl: 
  – O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs. 
  Apie kas jis? – nemokėjęs suprasti jo, akimis paprašiau paramos Dainos. Ji gi kaipmat suprato ir paaiškino atviru tekstu: 

Vis moko, moko 
Ir eilėraštį rašyti moko 
Lyg kam kitam skaudėtų už mane. 
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų 
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos 
Labiau negu akmens. 

  – Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš  kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip: 

Nuleidęs galvą, 
Nueinu nelyg nematęs. 

  Čia  priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis): 
  – Tavo (ar Poe) eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi  buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau  kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis.. 

O akmenys jau iš po kojų 
Prašo, kalba į akis: 
– Tik neskubėkite, tik atsargiau, 
Kad vėl dėl pasekmių 
Nebūtume kalti...

14. Kelionėse po Savęsp

        14. Tai buvo nauja

 – O aš rašau knygą...
  – Ką? Knygą?
  – Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad  pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Te mokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... O! – žioptelėjau atsiminęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi: – Atsiprašau, mielas Kandžiau. Iš tikrųjų, dar vakar (turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet taip vakar. Šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi  pavadinau. Netyčia. Tai įpročio reikalas.
  – Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimai prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo pirmas kartas, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos  nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese.
  – Pats skaitysi, ar man? – jaučiau pareigą paklausti.
  – Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis. Miegu ir sapnuoju, ką skaitai.
  Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga, – pamąsčiau imdamas į rankas tekstą. Kaip čia taip atsitikę, kad pirmą kartą apie tokį turtą  girdžiu.
  – O gal tu miegok ir sapnuok, a? Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
  – Manau, kad tai, ką skaitai.
  – Manai ar žinai?
  – Nebuvo svarbu žinoti iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys – pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl tokio žinojimo.
  Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis  fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti  į reiškinį, kai žodis tampa kūnu. Ir  atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet  dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą: užmik, Kandžiau,  užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis.. Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir  vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas... Užmik. 
  Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikiu, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau sulaukęs, kada Kandžiaus ausys aplepo, tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.

Labas. 
  Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas. 
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių – Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. –  atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“  savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp., Čia man  jaukiausia,  saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia: 

Sakyčiau, nesistenk, 
neužgesinsi jos. 
Ji visata, Savęsp vardu, 
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau – 
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia, 
palikus kūną nuošalėje 
kaip laikrodį ant sienos laikas. 
Čia daug nežinomo, tačiau 
neskubinu į piešinėlį įsisprausti. 
Dažnai svarbiau paklausti 
ir nežinot iš kur atėjęs, kur eini. 

Atsikvėpiau. It pauzė atsirado, bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg  turguje būčiau dėl kažko susiderėjęs:
  – Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.

Ji visata, ji – visada 
Savęsp vardu. 
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny, 
 terankioju Visur, 
ir žodyje –  taip pat. 

  Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku. 
  Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad  jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu. 

  – Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
  – Truputį sapnavau.
  – Tu taip manai?
  – O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...

Pelėda

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-03-07 15:51:01

Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais, ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. 

Viena iš tokių erdvių – pasikalbėjimas-sapnas.
Kas sapnuoja, kas gyvuoja, aiškiau nušviečia  šios transpersonalinės apžvalgos baigiamasis dialogas.

Man irgi pasitaiko prisijungti prie panašių sferų, tai dabar lyg girdėjau, kaip per miegus Kandžius murmėjo (o gal regėjau kažkur kitur?), kad Poe intarpai labai pažįstami.
Viskas vėl draugėj: iš karietos į palėpę, palėpėj paveikslas su išplaukusiu rėmu, užtat privažiuoja fotelis, į kurį sėda Kandžius, ir lydint Pro bei Poe giesmėms prasideda kosminė kelionė po ir už Savęsp.

13. Kelionėse po Savęsp

Lig žvaigždėtos begalybės

 Laikau rankose tuos keliolika puslapių, kurie jau atspausdinti, o prieš akis – nemenka knyga. Kada ji bus? Ir ar bus? Dalis tekstų, sutalpintų šiuose „keliolikoje“, parašyti anksčiau. Kai kurių jau lyg nebuvę. Užsimiršę. Mintys nerimsta, šlavinėja, šlaistosi it prožektoriai karo metais, ieškantys Vilniaus danguje lėktuvų. Toli toks Vilnius, bet prisimenu. Gal ir apie tai reikėtų, bet kuomet  ir pradėto perdaug, tai...
   – Tarkim, kad nesu Kindzulis, bet štai priėjau ir klausiu: o kas toliau?
   – Toliau, Kindzuli, neparašyti knygos lapai. Tik ryt, tik  būsimasis laikas parodys, kaip kas juose atrodo. Tačiau tai netrukdys  tau klausti: o kas toliau?.Beje, pone, iš kokio krašto esate?
   – Dzūko neatpažįsti?
   – Dzūkijos kraštas irgi vertas žemėlapio. Kad ir ant  piliakalnio sustotum, o jo akimis  neapvaikščiosi. Kaip ir žmogaus. Nepaisant kad jis dzūkas
   – Kaip ir žmogaus. Matai jį,  bet tik kažkiek. Taip, esi teisus – Dzūkijai pažinti gal pakaktų žemėlapio, karietos, o štai žmogui...
   –  Buvo ir karieta, bet  nepadėjo, – netyčia įsišnekėjau kaip su geriausiu pažįstamu, o anas irgi nebuvo tylenis.
   – Suglumino mudu tas Savęsp. Pasiklydom. Nešioja kaip vėjas lapelį. Nei žinai, kada nusileisi, ne žinai, kada vėl pakels pustomą. Ir visgi:

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio  dieviškos būties,
Kuri  įkritusi  į žmogų.

   – Tu, Vidini? O,  Viešpatie! Kaip čia? Iš kur? Bet gi  būna; vilką minim –  vilkas čia, – pašokęs ant kojų, pasišoviau apkabinti seną, mielą nuo vaikystės laikų, netgi nuo jos lopšio užsilikusį bičiulį ir išdaigininką, o tiksliau – keistuolį...
   – Ne, ne! Ne aš čia. Aš tik tavo, Pranuci, atmintis apie jį, Vidinį. Tik. Girdžiu ir aš, kaip Poe groja, tačiau man panoro pamatyti ir jos smuiką.
   – Taip, –.nuleidau sėdynę ant kėdės, – taip, o aš  pamaniau, kad jeigu vilką minim, tai ir vilkas – čia. Bet  taip neatsitiko.
    – Atsiprašau.
    – Nėra reikalo  atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų.
    – Taip, taip. Ar ne paršelis, a? – linksmai atsiliepė Pro ir dar smarkiau įniko reikšti priekaištus: – Ir paršeliui turėtų būti sarmata, kad taip atsitinka.
   – Tu manai, kad aš tyčia? – atsigodėjau, ką  kalbu , – Kerštaudamas? Betgi po šimts  pypkių, kur jis dingęs?. Na, kur?  Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.
   – Tiek, atrodo, ir tereikėjo, kad knygoje apsireikštų Vidinis, –- nepametė geros nuotaikos Pro. Ir argi  priekaištausi, jeigu taip ne laiku, tokioje  senatvėje sumanyta rašyti – montuoti knygą.
   Taigi, dėmesio! dar  vienas knygos montažas atliktas ir Vidinis nukelia kepurę  jį pasitinkantiems.  
   **********************
   – Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis:–  Savęsp  pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
     Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
    – Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
    – Sunkiau?
    – Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti:Pranucis, sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.
     Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis  žinojo, kad palaukęs trupučiuką ir neišgirdęs jo atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką sugebu labiau susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten – jaunatvės apraiškose ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
   – Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp(i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i) prv. psn. prie savęs,  į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
    – Manau, kad  supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo .
    – Tačiau aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
   –Taip, taip,  skaičiau  iš „Eilėraščio sėjos“–  išgirdau  Vidinį ir tai, ką jis ten skaitęs apie Savęsp:

Tiek daug  surinkusi
Ir nieko nepraradus ,
Žmogaus  būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės..

Pelėda

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-21 22:10:08

    – Nėra reikalo  atsiprašinėti, – piktokai tariau. – Še, skaityk ir sužinok. Knygai parengta apie pusšimtis puslapių, o Vidinis nė karto nepaminėtas. Tai ar ne paršelis, a? Taip besielgiant nesunku ir už knygos pasilikti. Lyg neegzistuotų. 
Iš čia klausimas, kas ne paršelis. Apie Savęspininko neapsižiūrėjimą galima aiškiau. Vidinis nekaltas.
Ir kelinta čia knyga minima? Nes Vidinis minėtas oi minėtas ne kartą.
Turbūt neaiškumų man kilo dėl to, kad prie puslapių lenda iškart keli klausinėtojai: Kindziulis, Pro, karieta bilda…
Viską išlygina tolėlesnis atsigodėjimas ir pasiaiškinimas. Aišku, kad Vidinis nedingęs (Nuo lopšio su juo kartu. Ir tai faktas.)
Sutinku ir su Vidinio gajumu bei nekintamumu Amnezijos apsuptyje.
--
Apie žodyną. Ir aš negalėčiau pasakyt, ko man ten prireikia, bet sklaidau, būna, sklaidau… Ir kartą radau, kad vietoj nepaisymų (Nepaisant kad jis dzūkas) geriau nors ir, kad ir. 

--------------------------------------------------------------------------

12. Kelionėse po Savęsp

12. Rankos, panešiojusios Kristų

   Paveikslo jau kitaip nevadinome, tik „Frazės“ vardu. Su daugtaškiu jos pradžioje, frazė nesikeitė*, tačiau gebėjo judėti, pozuodama ar prisiderindama prie vidujinio paveikslo turinio. Ten matėsi piliakalnis su jo aukštumoje augančiu beržu. Papėdė irgi nepalikta tuštumai –  vinguriavo keliai, takeliai, susimetę į šūsnis augo medžiai. Dar žemiau – ir tai man buvo labai įdomu – tekėjo išvaizdi upelė (Varėnė – ką?), toliau, už piliakalnio, įsiliedama į  upę (į Merkį –  ką?).  O jeigu taip, tai kaip  nepatikėti, kad Frazės paveiksle matau Senosios Varėnos peizažo fragmentą. Tačiau – ar tikrai?
    Tyliai buvo sutarta, kad neskubėsime apsigyventi paveiksle. Atrodytų, kaip čia taip? Kodėl taip neatsakingai priimami sprendimai? Aplink žiema, o pažiūrėkite, kas paveiksle. Ten – antai! – jau  dirva ruošiama sėjai, o kunigas Aleksandras Burba, beardamas piliakalnio viršūnę dėl apsėjimo grikių  labai nuvargo ir, atėjęs prie beržo, snustelėjęs sapnuoja Krivį. Ne vieną, ne.. Sapnuoja  kartu su visą piliakalnį apliestą rimtais  kariškais vyrais, kurių  viduryje  stovi  jis, senyvas  žmogus, vardu Krivė.

   Poe, kaip įprasta, paėmė smuikelį ir  prisiglaudė prie jo muzikai.
   Taip, tai jis, nesunkiai pažimau Krivį, atėjusį į kunigo sapną.
  Mes visi mename, kaip šitoj vietoje mūsų brangios tėvynės Lietuvos gynėmės nuo savo priešų, kaip čia ne sykį aukodavome aukas savo dievams, kaip čia ne sykį drąsinau jus  nepasiduoti savo kraugeriams, kaip čia ne sykį buvau siustas  nuo  Krivė – Kriveitos iš  Romos pas  jus inant Jūsų dvasią stiprinčiau ir už Lietuvos liuosybę raginčiau Jus net galvas paguldyti. Teisybė, jūs manęs klausėte, todėl mes čia savą gyvastį pabaigėme, gindami tėvynę ir jos liuosybę. Užtai čia mumis ir po šiai dienai yra pavelyta nuo amžinojo Dievo kaip kada susirinkti ir pasižiūrėti, kas mūsų mylimoj tėvynėj šiandien darosi..

   – Ten ir vėl, Poe, tave girdi.  Visi girdi. Tačiau ypatingai jautrus piliakalnis, kur ir tie, jį visą  „aplietę“, rimti kariški vyrai.– smuikui nutilus pasakė Pro. O patylėjusi ir vėl ji: – Ką jiems pasakysime, a? Tačiau jeigu manote, kad tai sapnas, prašau užsimerkite, kaip  tuomet, atėję į XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį. Jeigu gerai  beatsimenu, niekas nesakėme, kad sapnuojame.
    – Nesakėme, kad sapnuojame, Pro, – atsiliepė Poe. – Labai norėčiau, kad ir ten mus girdėtų. Labai noriu, kad greičiau su Stepono bažnyčia susigyventume. Įsivaizduoju, kaip miela, smagu būtų dvasioje, ją  panešiojus ant delno. Man jau dabar  gera, kai girdžiu ją žodyje kartu su smuiku vargonais grojančią, – neskubino kalbos  Poe,  bet ūmai it  kažką atsiminusi, sukluso, pasižiūrėjo į mane  ir paprašė parodyti delnus.  Ištiesiau rankos. Pro (proza) gi, supratusi, ką nori pasakyti Poe,  jas pataisė taip lyg atsargiai kažką  norėčiau jomis pakelti, tarė:
   – Tu teisi,  Poe. Sunku patikėti, kad šitos rankos nežiojo Jėzų  O nešiojo.  Kaip šventę. Kuomet jau ir kalbėti sunku pamanius, kad  taip negali būti ar kažkas nepatikės.

Jūs klausiate:
– O kas toliau,
Kai Pivašiūnų Marija
Nusišvietė ant sienos
                kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas.
Išėjo iš paveikslo rėmų
Ir buvome kambaryje trise.
O rėmuose lingavo
                        liūdinti delčia.
Pasakė Marija:
– Jau netikėjau, kad yra
Žmogus
         dar galintis
                     priglaust mane.
Kaip moterį,
Kaip motiną,
Nenupieštą,
o – gyvą.

Žinau, net rožinio nebeturi,
Malda nevargina Tau lūpų,
Bet štai bažnyčia suskamba širdyj
Ir niekas ten - net nusidėjėliai -
Neklūpo.
Gražu šventiems,
             sužvarbusiems
                             skausme,
Bažnyčioje
                išdidų
                           žmogų
                                  pamatyti
Ir patikėt,
Kad vėl sugrįš į žemę iš dangaus
Ir bus palaiminti,
Bus priimti
           be rožinio,
                      be „Tėve mūsų“.
Su duona ir druska
Su vandeniu ir vynu.

Paveikslą su delčia
                tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
Išgerčiau su tavim mielai.
Na. o ir sūnui
                  Jėzui Kristui
Gal kas skanesnio burnai atsiras...

Kava pakvipo kambarys
Ir džiaugsmas sklendė -
Atėjo Marija.
Atėjo jos sūnus.
Atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.
-----------------
*{... iš pro vokais užmerktas akis matė (Stefanija) savo pirmagimį ir tyliai jam šypsojosi}

-----------------------------------------------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-20 21:53:10

Pamaniau, kaip čia taip – vakar buvo gyvenu paveiksle, šiandien jau ne, neskubėkime apsigyventi. Ką?
Betgi  suprantu, tai neišvengiama. Jau anksčiau minėjau, kaip sekasi skaityti šias apmąstymų  ir pasivažinėjimų drobes. Visaip sekasi. Tačiau pasirinktąją pussapnio formą pripažįstu be diskusijų (delnas, rėmai, karieta ir kita), ji leidžia nuklysti gerokai toliau už faktų ar paprastų paveikslų.

(o ko tikrai nesupratau, tai kaip ten piliakalnis apliestas vyrais, sakinys turbūt ne visai meniškai susuktas (Sapnuoja  kartu su visą piliakalnį apliestą rimtais  kariškais vyrais).

11. Kelionėse po Savęsp

11 Deive vadino

  – Poe yra  talentas, Pranuci. Pavydžiu aš jai ir džiaugiuosi, kad galiu pavydėti. Smuikelis gi. Muzika gi. Kai tokiai jai pavydi, reikia  džiaugtis, –  tarė Pro, mįslingai nužvelgusi drimbantį mano stotą. Smagiai įkvėpė į krūtinę apšarmojusio ryto vėsos ir tuo pat iškvėpė tardama: – Laimingi esame, kad  ją turime.
    Keistas jausmas. Jis vis pasikartojantis. Nepaisant kokia proga, kokia nuotaiką  būtų, tačiau kai išgirstu sakant, „laimingi esam“, pasijuntu it pražiodintas giedoti lietuvninkų himną. Tą. Tikrą. Giedantį pagal Jurgio Zauerveino tekstą, pirmą kartą atspausdintą laikraštyje „Lietuviška Ceitunga“ :
   Joms abejoms – ir Poe, ir  Pro – toks mano įprotis nepaslaptins. Kartais susižvalgo, suderindamos savo pozicijas mano elgsenos pakoregavimui,  tačiau dažniausia  būna taip, kad man leidžiama pagiedoti bent dvi eilutes
 
   Lietuvninkai mes esam gimę,
   Lietuvninkai mes turim būt.

   Tai neatsitiko nuo nežinia kada.
    Ruošiantis kelionei karieta į praeitį, nė karto nebuvo pamanyta, kad  ją stabdysime prie  devyniolikto – dvidešimto amžių sankirtos ir pasuksime jos ratus atgal. Ryžtasi buvo nukeliauti gerokai toliau, giliau, nukeliauti į laiką, kurio Vinco  Kudirkos  „Tautiška giesmė“ neatsimenanti. Ir tuomet žybt galvoje: yra gi Mažosios Lietuvos himnas, kurio tekstas pažymėtas 1879 metų data.
   Smagu buvo ne tik jį išmokti, bet ir stengtis, kad neužsimirštų. Toks nuolatinis budėjimas prie Mažosios  Lietuvos himno, suformavo neįprastą,  keistoką, gal netikusį poreikį, bet vis dėlto  –  poreikį. Jis Ir dabar išlikęs. Ir Pro tikėjosi,  kad  per dvasią paragintas Jurgio Zauerveino ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus,  parašiusio himnui muziką, nepralesiu geros  progos  užgiedoti, bet...
   – Laimingi esame, kad  ją  turime, – nuoširdžiai apie Poe pasakė Pro,  sukurdama gerą progą užgiedoti, bet himnas tylėjo. Tačiau tik  himnas, o burna – ne.
   – Laimingas, kad abi esate man kaip dukros, – truputį padelsęs atsiliepiau, specialiai vengdamas pelnytai pagirti Poe. Apie  Pro irgi nekalbėjau kaip kitais sykiais. Girdi, tu, Pro, kaip kasdienė duona esi. Nuo „Labą  rytą“ iki  „Labanakt“. Tai didi tiesa, tačiau šį kartą panūdau Pro (prozą) arčiau  priglausti prie Poe – „kad arčiau smuiko, arčiau muzikos, kad  neatrodytų per daug viena nuo kitos atitolusios dvasioje.
   Įtikinėti ar ką kitaip sakyti, neprireikė. Buvo gera, kad Savęsp pasaulyje yra laiko, kad ir su savimi pasikalbėtumei taip, kaip iš tikrųjų galėtų būti. 
   – Bent kiek pasirūpinau, kad daugiau mums prie paveikslo nereikėtų ateiti. Arba tik tuomet, jeigu panorėsim. Tačiau – kam, jeigu esi paveikslo gyventojas, jeigu, tarkim, ten, kaip Vilniaus Naujininkuose ar Balsiuose gyveni.
   – Gal užsimerkti, kad suprasčiau apie ką tu,  Pro?
   – Nereikia užsimerkti. Tačiau jeigu prisimintumei Pivašiūnų Švenčiausiąją, manau, kad praverstų.
   – Kalbi apie jos paveikslą ?
   – Taip. Kaip švietėsi.

Gal  ne  paveikslas,
Gal tik  mano akys
Bet švietėsi
                 Nuliūdusių paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
              nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl –
Tiek metų rėmuose
Ir visą laiką tą pati!..
Ant rankų laiko savo sūnų
                            Jėzų  Kristų,
Vis supa jį mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia  juk kažką Marijai pasakyt..

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.

Susikaupiau ir reikia laukt...

   – Tai va kokios tokelės. Smagu, kad jos nenuspėjamos. Dar smagu todėl, kad pavyko ateiti į „Frazes“ paveikslą neužmerkus akių. Ir anksčiau bandžiau, bet atsitikdavo, kad nemokėjau suprast; esu ar ne? Dabar gi sakau: buvau. Abejonių nėra. Ne tik kad priėmė. Paprašė, kad  ateitume  apsigyventi jame. Nemanau, kad dėl manęs. Nemanau, kad  dėl tavęs, Pranuci. Visi sakėsi, girdėję Poe „Karietą“  grojančią. Jos muziką dievino, o ją deive vadino. Kunigas Aleksandras Burba dievagojosi, kad  jis tokią karietą matęs. Girdi, ir vežėją pažįsta. Taigi Pranucis, prieš dvidešimt metų nešventinta karieta važiavęs ieškoti žmogaus širdies.
   – Ar jis ten labai įtakingas? – netyčia paklausiau.
   – Bandžiau suprasti, kas  ten  svarbus, svarbesnis, svarbiausias, bet  nepavyko, – pasakė Pro.
---------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-19 21:57:57

Labai gerai, kai esi ne tik važnyčiotojas, rėmų meistras, Frazės tapytojas, bet tuo pat metu paveikslo gyventojas.
Koks skirtumas tada Naujininkai ar Balsiai. (Tiesa, ten kažkur registruotas Palėpės departamentas, bet tai oficiali versija, o iš tikrųjų ir jis paveiksle).

Šįkart Poe ir Pro viena nuo kitos dvasioje neatitolusios, abi arti smuiko.
Tačiau (žr. originalą) visgi keliskaita yra Poe ir Pro? Joms abejoms (abiem)? Ar čia Ceitunga cituojama?

10. Kelionėse po Savęsp

Dėkojame, kad išgirdai

Savęsp nebuvo ramu. Net tuomet, kai nutilo Poe smuikelis, jos pagrota muzika nenutilo. Liejosi, šypsojos, glaudėsi prie upelio ir čiurleno, kilo į dangų, ieškodama vyturio, tačiau  jo nesuradusi ir sužinojusi, kad Lietuvos žiemos danguje jo nebūna, pati virpėjo, šildėsi mintimi apie  pavasarį ir jai buvo nuostabu žinoti, kad ji galėjusi tokia atsirasti, prigludus smuikeliui prie Poe krūtinės, o dabar, atitrūkusi nuo jo, gyvena, yra, skamba po visą Savęsp.

   Ir dar kaip skamba!  Tik kaip tai iškalbėti, kuomet viskas prasidėjo  tuoj pat. Poe pasakyti žodžiai irgi kaip muzika: sumąsčiau pagroti karietą. Atrodytų, protinga buvo paklausti,  ar  bent supranta  ji, Poe, ką  tai  reiškia? Tačiau ne tik proto stokojo paklausti, bet ir laiko nebuvo, nes Poe smuiko muzika aplenkė mane. Be įkalbinėjimų kartu su savimi nešiojo po Savęsp erdvę, jog regėjosi, kad kaip kadais  kunigas  Burba, taip dabar aš galiu  pasakyti: užhipnotizavo. Tik pajutau: pakilau ir  skrendu. Taip, taip „pakilau ir skrendu“, tačiau danguje man nebuvo ką veikti. Labiau reikėjo  karietos. Tad  leidausi iš dangaus į tūkstantį devynių šimtų devyniasdešimt  ketvirtų metų sausio 15 dieną, kur laikrodžiams rodant 10 val. 30 min,  pirmą kartą išvažiavo  Radijo karieta.

Stebis, stebis Nemunėliai
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.
   – Oi, parvešim šimtą metų
     Mūs šalelės mylimos,
     Šimtą metų, šimtą metų –
     Visą amžių Lietuvos.

   Ir po visą šalį žmonės sukruto ieškoti popieriaus ir rašalo. Rašė laiškus, džiaugėsi, nerimo. Balti balandžiai nešė jų laiškus į karietą. O tas, pirmasis, su V. ir B.Baranauskų vardų (Vandos ir  Broniaus) inicialais buvo iš Utenos.

    Paukštis  – į dangų,
   Žodis  – į širdį, –
   pasveikinimą nuo poeto Justino Marcinkevičiaus perdavė Vanda, o  Bronius:
   Ačiū. Tikėsime, kad tai ne paskutinė kelionė. Šiuo neramiu  laiku, kada  tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų  vieni kitiems, oi kaip reikalinga sielai atgaiva. Tai pamokymas, ką mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus  gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į šią karietą  priimtumėte pavežioti t visus kilnios širdies, geranoriškus  mūsų  kultūros ir švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą kaimietį.

Senis švilpina botagą,
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega,
Pusto ugneles
     –  Oi, parvešim šimtą  metų, –

   nesiliovė įtikinėti priedainis. Tada. Žiemoje. Prieš daugiau negu dvidešimt metų, kuomet ir spauda  rašė:
  Keistokai  atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar  keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol  ją  suras, jeigu tektų nuvažiuoti į šio amžiaus pradžią ar net toliau.  Karieta  menkutė, o ant  vieno jos rato stipino užrašas: „ tikime  ir  abejojame, abejojame ir tikime.
   Ne, žmogeli! Su tokia  karieta, jeigu  ta širdį ir surasi, tai  pamesi. Ir todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą...

   Taip tada. Prieš dvidešimt metų O dabar, daugiau negu po  dvidešimties?
   Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.

Trepsi  žirgo kanopulės
Girgžda  karieta.
Ar, vežėjau, pasigėrei
Ar širdis jauna?
   – Oi  parvešim....

   – Ak,  Poe, Poe, gal ir nenujauti, kaip iš naujo suskaudo siela. Kuo ji, tą  šimtą metų, pavežioti? Kuo? – atsidustu akimis įsiskverbęs į „Frazės“ paveikslą.
   – Vežėjau, girdim, kad nenudangintai Vandos ir  Broniaus  Baranauskų laiško. Tikėtina, kad gal ir  rato stipiną su jo  užrašu surasi, – išgirdau iš paveikslo atsiliepiant į  mano skundą..
  – Paieškosime ir stipino,– už mane atsakė Pro ir, pakėlusi it  nosinaitę popieriaus lapelį, mojavo juo ir vėlgi kaip prieš dvidešimtmetį  tą sausio penkioliktąją:
-- Sveiki  gyvi! Dėkojame, kad išgirdai, Lietuva.
-------------------------------------------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-18 14:35:01

Pavargau, beieškodamas jos sudužusios, bet tikėdamas, kad ir iš šipulio nebūtų negalima tokios atgaivinti.
Taigi, sopulys, šipulys, melodija – ir pajuda ratai.

Nieko keisto karietą kinkyti viduržiemyje. Kinkoma tada, kai prabyla Poe smuikelis.
Karieta pagal Poe muziką pagrota. 100 metų pavežiota.
Čia Pro kiek atleidusi vadeles, daugiau stebi, tik prilaiko melodijos formą, bet tokia draugija kelionei po Savęsp tinkama. 

9.Kelionėse po Savęsp

        Čia priėjo Irena Sėliukaitė

   Poe neretai taip: pakužda eilėraščio vieną, kitą eilutę, gal posmelį ar net daugiau. Lyg sau. Tačiau nesunku ją girdėti ir atokiau atsiradus. Tuomet irgi nežinai, ar ji tave mato, ar – ne, bet niekuomet nepašaukdavo. Tačiau pasitaikydavo ir, beje, neretai pasitaikydavo, kai nei aš, nei Pro nepasijausdavome įžūlūs, ateidami arčiau jos ar iš atokiau  prakalbindami – visaip: ir besišypsodami, pajuokaudami, ir rimtai. Neretai atsitikdavo, kuomet  tokia pradžia suklegėdavo nemenku pokalbiu. Dar vis atsimenu juos ir manau, kad jų nereikėtų aplenkti užmirštimi, bet tą kartą iniciatyvos „paklegėjimui“ ėmėsi pati Poe.
   – Ateik, ateik, Pranuci, jeigu, žinoma, dykinėji kaip aš.
   – Dykinėji? Nekalbėk taip, Poe. Neretai jaučiu, kaip tau  skauda, kai tu taip „dykinėji“.
   – Tai gerai. Labai  gerai, kai skauda. Prisimenu tavo pasakojimą  apie susitikimą karietoje su kunigu Aleksandru Burba. Ir  man atrodo, kad kai  ką gebėčiau pagroti.
  – Puiku, Poe,. Man labai  patinka tavo griežimas. Ir būna smagu, kai išgirstu Pro tave vadinant smuikeliu. Smuikelis ir Poe mano ausims  – mielas, gražus derinys..
   – Galbūt, galbūt.. Man irgi smagu, kai Pro vadina mane smuikeliu. Jeigu  patinka, prašau – vadink Smuikeliu.
   – O, ačiū. Taip ir darysiu. Ne visada, bet  prisimindamas tėvo smuiką – būtinai.
   Pajaučiau, kaip Poe  truputį virptelėjo. O gal tik toks įspūdis, bet  va, atsimena.  Rašau gi. Taigi, lyg  virptelėjo ir paprašė: būk, Pranuci, atidus. Man labai reikės  tavo pagalbos. Sumąsčiau pagroti „Radijo karietą“ 
   – „Radijo karietą“?
   – Visą. O čia  fragmentas.
   Smuikelis, regis, pats prigludo prie Poe krūtinės, Smičius irgi buvo lengvas ir atrodė, kad ne Poe ranka jį kelia, o jis Poe  ranką. Užsimerkiau. Stipriai kaip žemė.

Čia  priėjo Irena Sėliukaitė:
   Į tokią  karietą kviečiu sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira  širdimi priimti  istoriją. Ir patys su atvira širdimi,  be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta. Daug persipynė ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų ir likimų ant mūsų  žemes. Ir negalima  juos vienašališkai vertinti Todėl į karietą siūlyčiau eiti atvira širdimi, švaria širdimi Ir su dideliu  noru suprasti kiekvieną, nes  kiekvienas  tragiškas žingsnis bus  aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie  žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien  mes esame tos jų kančios verti.

   – Aš  irgi, Pranuci, užsimerkiu, kai groju, – sako  Poe, –  Tuomet geriau suprantu, kodėl Pro(za)  taip atkakliai prašė užsimerkti kaip  žeme. Prisimeni?  Ten, dairantis po XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį
.
  Prašau užsimerkti, kaip kad žemė užsimerkusi. Taip  taip,  prašau užsimerkti kaip žemė, kad atidžiau pasidairytume po  jos giluminę erdvę.

   – Kažin, ar girdi jį dabar mus?.
   – Kaip  negirdės...
   – Ir aš tikiu, kad girdi, – pasakė Poe ir paklausė:
   – Sakyk, Pranuci, ko trūksta mano muzikai, kad žmogus, išgirdęs ją, atsimintų, tarkim, kaip tu atsimeni prieš dvidešimt metų Aleksandrą Burbą?
   – Dvidešimt metų– nedaug.
   – Ir vis tik, – giliau į akis pažvelgė Poe.
   – Jis buvo tolerantiškas. Manęs nevertė žegnotis. Nepyko, kad į kelionę išvažiavau nepašventinta karieta. Net ir  pasisveikino ne kaip bažnyčios žmogus „Garbė Jėzui Kristui“ ar „Padėk  Dieve“. Tiesiog: „Labas, vežėjau“. Tačiau balto metalo kryžius ant jo  krūtinės buvo didesnis. Nešiojo sunkiau negu man žinomi kiti kunigai. Tačiau kur  kas yra  daugiau tai, ko nesupratau. Aš nežinojau, kad jis į karietą atėjęs, kaip pas mus sakoma, miręs. O kai išgirdau, kad miręs daugiau negu prieš 100 metų kažkur  Amerikoje, Pensilvanijos valstijoje, ne tai kad nepanorau nepatikėti; tiesiog savaime nepatikėjau. Ir iki šiol taip...

Jeigu ne šiandien,  tai ryt,
tačiau taip išbarstyti nebūsim.
Iš tiesų  jums sakau:
Oi, kaip tuščia širdy...
kai ir Dievo į ją
įsileisti nemokam. .
--------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-16 21:40:23

Poe gerai mato ir iš toli, o jei imasi „paklegėjimo“ iniciatyvos ar griežimo, išvis nepabėgsi. Taip ir kilnoja vienas kito ranką (Poe ir Pranas su Pro). Bet smuikas tai vienas?
Smuikų šeimai artima ir Irena, tik ji daugiau altas, žodžiu, skambesys kitas (žemesnis) nei  Prano trio.
Bet kvartetui visi tinka.

8.Kelionėse po Savęsp

Sodo namelis 

Stefanija, Stefa, Steputė

   – Jeigu ir paveikslai triukšmauja, kas galit pasakyti,  kas ji (ir – kur) ramybė? – pakalbėjau savyje.
   – Kaip  tau, Pranuc, paprasčiau paaiškinti, – sukluso Pro(za), panorusi patalkininkauti – Įėjus pasidairyti po Savęsp, tos ramybės laukti  tikrai nereikėtų. Daug to, kas čia plika akimi atrodo nepaprasta, neįmanoma, ten gi – nieko, kas galėtų stebinti. „Frazės“ paveikslo patriukšmavimai tai tik jo  dvasios apsireiškimas: girdi, Esu. Ne pirmą kartą  matome  juos patriukšmaujant. Ot, prisimink kaip atsitikę su Pivašiūnų Šv. Marijos – nuliūdusiųjų paguodos  paveikslu.

   Atsiminiau.

   – Taigi ieškoti ramybės dvasioje neprotinga. Paveikslai nusišviečia ir aptemsta. Jie – bažnyčiose ir turguose, muziejuose ir vagių  kolekcijose. Kas žino, kokia dalia ištiks  „Frazės“ paveikslą. Tačiau svarbiausia, kad jis dirba. Ir todėl nesunku nujausti kad triukšmo bus.
 
   Čia priėjo Irena Sėliukaitė ir tarė:
   Visa  Lietuva – ir  ne tik ji – taip pat ir senosios jos istorinės  žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų  protėviai, kurių dvasia šiandien galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tartum ir stipresni nuo jų nusileidžiame. O kiek dar daug  nepažintų, nežinomų likimų netgi dvidešimtojo amžiaus  tragedijomis žymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausant į  kiekvieną  krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis  gali padaryti  Daugybė tokių vietų, jog net nejaučiame, kad ant  kapo stovime...

   Taip, tai  tiesa – pamaniau – ir aną  kartą,  kuris prieš dvidešimt metų, nesuvokiau, kaip kunigas Aleksandras Burba atsiradęs jau į pirmą  kelionę išvažiavusioje karietoje, tačiau minutėlė, kita ir  štai  koks jo pasakojimas.

   – Šliūpas gyveno Amerikoje. Aš – Lietuvoje. Jis barė kunigus. Aš – bedievius. Na ir kuriam iš mudviejų tikėti? Kaip žmogui  atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų – niekai. Tiesa, vežėjau, mus teko pasirinkti  kitą  kryptį. Štai tu važiuoji į praėjusius  laikus, nes gi su Jonu skridome  į ateinančius.
   – Mums labai nepakeliui, –  prisimenu,  tuomet  pasakiau kunigui
   – Džiaugiesi, – šyptelėjo Aleksandras Burba. Ir šit po dvidešimt metų mums  ir vėl lemta susitikti.   Kaip Aleksandro Diumos  muškietininkams, Tačiau vėlgi dėmesio, kad ir aš neužmirščiau.
  – Taigi skridome į ateinančius laikus,  Beje, užmiršau pasakyti, kad  tuo pačiu metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje  užhipnozavo. Na ir susitikome kaip dvasios

   Va  tiek  man  pakako, kad suprasčiau, kaip į keliaujančią  karietą iš nežinia kur atsigavo  kunigas Aleksandras Burba.

Mano gyvenime pirma diena,
kai šyptelėjęs  pagalvojau –
Nesąmonė,  bet ji tokia
Kai ir vidurnaktyje žibina šviesas –
Šviesu, šviesiu  ir  nesvarbu
kad po sekundės, po minutės
užtemdys ją, užslinkę debesys
ar į akis kas akmenį įmes

   – Tik pajutau:  pakilau ir skrendu Po trumpos valandėlės ogi  žiūriu, kad priešais  mane  išniro  kokia  tai esybė
   – Sveiks  drūts, vienžemieti,
   – Sveikas  drūts.– atsiliepiau supratęs,  kad  tai Šliūpas. Na ir pradėjo  jis padebesiuose girti platinamas idėjas, iš kurių  laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes  netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties  Va, toks  triulšmelis. Ką daryti? Nesantaika, taip sakant, jau dangaus erdvėje. Ir tuomet...  Ar  žinote, kas tuomet?
– Tai kad ne

Nusijuokė giliu juoku,
bet juoktis šitaip man nesinorėjo.

O pasilabinti su tuo,
kas šitaip juoktis moka?

Poe, išgirsk,
ant delno
iš toli kažkas atėjo.
Ir nemanau, kad poilsiui
prie plakančios krūtinėje širdies .

– Ne poilsiui atėjo
Jam  Bažnyčios reikia.
Išgirdo šaukiantį vardu.
Dabar jis akmenis statybai renka.

– Tu ką?

– Tai šventas Steponas, užmėtytas akmenimis.
Prašei, kad jo bažnyčia
peržegnočiau tavo ryžtą
Žegnoju.,
Net ir Steponu žegnoju,
atėjusiu į talką jos statybai.

  – Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūmas artėjančių amžių. Ten aš  tau praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos gyvybingos, kad jos žmogaus ir visos žmonijos išganymas...

Šalie, o didele šalie, Savęsp,
iš kur tu ir kada,
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa,  Steputė...
----------------------------------------------------

Komentarai

Vartotojas (-a): Šilagėlė

Sukurta: 2016-02-15 20:29:06

Stefanija, Stefa, Stefutė ... Į šiuos kelis žodžius sudėta begalinė meilė, šiluma ir pagarba savo mamai.
Man labai patinka skaityti Jūsų kūrybą ir jei ne visada pakometuoju ją, bet tikrai visada laukiu. 

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2016-02-15 18:31:02

Šalie, o didele šalie, Savęsp,
iš kur tu ir kada
atėjusi į mano būtį?
Galbūt dabar išties
Ją naršo motinos ranka,
Stefanija, Stefa, Steputė...

...platus daug apimantis poetinis filosofinis žvilgsnis...o pabaiga išties šventai skamba...šiltai ir su meile...

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-02-15 11:34:42

Pabaiga tai ypač graži, o visuma – su žymia sūnaus Prano aistra maldyti paveikslo triukšmus. Panašu, kad sutiktieji toli nutraukė dėmesį nuo... (aišku, skyrybos ženklai dvasioj neturi reikšmės).
Paveikslas dirba, dvasia apsireiškė.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-02-15 00:28:06

 – Šliūpas ir sako: ilgaskverni, skriskime į glūmas artėjančių amžių.
Ką reiškia "į glūmas"?
Štai ir sužinojau, kad Šv. Steponas buvo pirmasis kankinys už Kristų, užmėtytas akmenimis