Telepatijos „baterijai“ išsenkant (nepavykęs užrašas)

Taip ilgai su Pranu  seniai bebuvome išsiskyrę.  Tačiau ir tuomet, kai  išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek  nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas  žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai  kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta  prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
  Neiškart patikėjau, kad  telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
             
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
                      išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
  – Vidini, ar girdi? Aūūū!
  – Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
  – Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
  Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
  Iš atversto jo  lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji.  Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
  Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.

Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.

    – Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
    – Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
  – Negali taip būti, kad jau...  Ne, ne, dar – ne!
  – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote,  susikalbėdavote, bet  pamaniau, kad gal ne visuomet  taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu  buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
  – Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis.
  – Suprantu, kad jis karietoje.
  – Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
  – Abejodamas taip kalbu. Tačiau  jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
  – Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
  – Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi  manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia  vieta  būčiau. Gieda ir tiek...
  – Gieda?
  – Aš gi nekrankiu, Vidini, o  žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. –  Taip, gieda  ir būtent:

          Ji ieško uosdama kaip šuo,
          Tačiau kitų neklausia kelio.
          Ir atvažiuoja karieta
          Parvežt Dangun į balių.

  – Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet  ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent  jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas,  sensta kur kas greičiau.
  – Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
  – Turbūt skrisi  pranešti, kad atskridęs  pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei,  Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu  tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.

          Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
          Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
          Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
          Saugoki darželį,
          Būk ištikima.

  – Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi  žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg  būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
  – Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal  šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
  – Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai  retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas  nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
  Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir  nuotrupomis, tačiau dar  jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
  „ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
  Aūūū, Vidini...

          Kai katastrofos  laikas jau atlėgęs buvo
          negreit atsiminiau
          kad net eilėraščius rašiau,
          burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
          ir aušo protas, kaip diena
          į darganą ar snaudulį įkritusi.

          Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
          girdėti, kai aplink visi meluoja
          ir aš kartu su jais...

  – Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
  – Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne.
  – Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
  – Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
  – O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.

Tepasidaro knyga (3)

Šv. Dvasia, ar  girdi? 

      Taigi, jau didelis gabalas laiko, kai su Vidiniu lyg nesiskiriame. Protinga net pamanyti, kad prisimiršo ir balius, į kurį, sugrįžęs iš Vatikano, rodydamas kalbėjo, esą, visas Šilinių kraštas prie jo stalų susės. Tačiau begalybės tyriuose vienas po kito plaukė mįslingi žvaigždynai, o balius su prie jo stalų susėdusiais šiliniais dar vis nepasirodė. Pagaliau priartėjo ir Ožiaragis su ant ragų iškeltais Naujaisiais...
  — Vidini, — pagautas geresnės nuotaikas ir gal truputį ironiškai šypsodamasis retkarčiais primindavau netesėtą pažadą, teištardamas tik vardą. Išgirdęs jį Vidinis irgi dažniau šyptelėdavo, bet komentarais nesišvaistė, nors nesunku buvo jausti, kad dviejų tūkstančių tryliktųjų (13) metų kovo mėnesio tryliktosios (13) dienos nepamiršęs. Bet vis tiek buvo netikėta, kaip vienąkart, įsitaisydamas ilgesniam poilsiui, įkrito pasėdėti fotelyje. Baldas senas, liulantis, girgždantis, bet, regis, užsilikęs nuo neatmenamų laikų būti kartu su manimi. Net ten (ir tuomet), kur atrodė, kad tai neįmanoma.
  — Pasikalbėkim, popiežiau be mitros, — prabilo jau iš fotelio.
  Pakėliau akis.
  — Jau dalį savęs buvau palaidojęs, kaip šit girdžiu, kad ji sugrįžo. Ir netgi daugiau, negu tikėjausi. Iš tikrųjų, niekada nesakyk niekada. 
  — Bet jeigu sumanei kažką pakalbėti, tai reikia pasistengti, kad  būtų aiškiau pasakoma.  Manai, kad  suprantu, apie ką tu?
  — Hm. Nėra dienelės, kad neprisimintai Lucijaus Senekos, o dabar girdžiu, kad tau neaiškiai pasakoju. Ir tuomet juk netuščiai vietai kalbėjau, kad atėjau čia tik ta savęs dalimi, kuri buvo Vatikane pasitinkant ten popiežių Pranciškų, — pasakė Vidinis ir pakėlęs akis į mano akis: — Ar gal vėl galvoje temsta? Vėl papūgos tiltus, geležinkelius ar dar kažką ten susprogdina. O! tai jau būtų paskutinis kartas, kai dar bent galėtume tikėtis, kad kažkam reikalingi. Kad ir „Lietuvio kalendoriui“ atsirasti.
  — Ir vis dėlto, Vidini, klausau.
  — Nemanyk, kad man smagu tave girdėti: Vidini, kada, velniai griebtų, pakviesi į žadėtą balių? It užmiršęs būtum, it neišgirdęs, kad prašiau palaukti, kol visas pareisiu. Supranti? Visas, — priekaištingai pakalbėjo, o palaukęs jau atlaidesniu balsu: — Beje, ir iki šiolei visas neparėjęs, tačiau ta dalis, kuri labiausiai reikalinga baliui paruošti, ji jau čia. Taigi, priimk pakvietimą, — pasakė ir laimingai šypsodamasis padėjo ant staliuko kvietimą ir prie jo lankstinuką. — Bus balius, bus.
  — Greit?
  — Per gimtadienį. Savo.
  Žodį „savo“ ištarė beveik pašnabždėdamas. Vos išgirdau.     
  Suvokiau, kad skubinti kalbos nereikia. Apie savo gimtadienį jis nekalbėjęs. Niekada. Ne todėl, kad jį pagerbdavome kartu su manuoju, būtent sausio 29 dieną, bet todėl, jog jam buvo skaudu nežinoti, kad gyvena be žinojimo, gyvena net be fiktyvaus dokumento, liudijančio tokią datą, kuri vis dėlto kiekvienam žmogui yra  reikalinga bent jau kaip jo gyvenimo matmenų pradinis atskaitos taškas.
  — Na taip, dar laiko yra, — turėdamas mintyse sausio dvidešimt devintą dieną, pasakiau it neišgirdęs šnabždesiu  ištarto „savo“. — Dar yra, bet labai abejoju ar tiek jo užteks, kad  baliuje pasimatytume su visais šiliniais. Bet tiek to, tarkim, kad su talkomis, tai dar galima apdalinti juos pakvietimais. Tačiau turto tokiam baliui surengti netgi daugiau reikia negu laiko. Iš kur, Vidini, jį gausime?
  Stengiausi neišsiduoti, kad ir man asmeniškai labai norisi  tokiame baliuje pamatyti visą šilinių dzūkų kraštą. Kad ir su Čepkeliais ir Ūla. Ir argi nuostabu, jeigu jis užbaigia  septyniasdešimt penkerių metų sukakties riba?
    — Aš čia kalbu apie savo gimtadienį. Tikrą. Jis po Žuvų žvaigždynu, jis jau pavasaryje.
  Vidinis žvilgtelėjo į mane, aš į jį, bet akys nesusitiko. Taip buvo jaukiau. Ir kalbėjau jau jo nematydamas, lyg iš pavasario.
  — Taip. Gražu. Jau ir gėlės kai kurios žydi, ir paukščiai suskridę. Gražu, Vidini, tačiau bėda, kad mes savo gimtadienių pasirinkti kalendoriuose negalime.
  — Aš juose jo neieškau. Kovo tryliktoji yra mano gimtadienio diena. Buvo sekmadienis.
  Neklausiau, kaip ir kada jis sužinojo savo gimtadienį. Tai  neįsivaizduojama, bet  būti kategorišku irgi nesinorėjo. Krūtinėje įsiruseno ugnis. Pradėjo kaisti, nes pajaučiau, kad mano jubiliejinis gimtadienis bus  kur kas liūdnesnis, negu iki šiol tikėjausi.
  — Nežinau, Vidini. Tikrai nežinau, ką tau pasakyti.  Neseniai net tavo gimimo metų nežinojome, o dabar? Ūmai sužinome ir gimtadienio dieną, ir kad taip buvo sekmadienis. Na, ką  tau pasakyti? Jaučiuosi taip, kaip pirmą kartą galvoje išgirdęs papūgas. Internacionalą giedojo.
  — Bet suprantu, kad jos ir dabar ten komunistinėmis statybomis užsiima. Ir sėkmingai.
  — Tu žinai apie mano papūgas, apie Nadeždą ir Potjė? 
  — Tai va, paklausyk, — nusprendęs neatsakyti į mano klausimas pasakė Vidinis ir, pakilęs iš fotelio, pasiramsčiodamas lazda, smulkiais žingsniais patrepseno ten - atgal, ten – atgal. O aš galvojau, kad, o Viešpatie, kaip galėję atsitikti, kad tokiu „transportu“ jis taip greitai gebėjo parsirasti iš Vatikano.  Bet faktas toks, kad apie tai niekuomet  nevėlu galvoti post faktum ar rašyti post sciptum. Betgi, betgi vis dėlto— kaip tai gali atsitikti?
  Galvoje švystelėjo dar daugiau atminties ir aš labai nesunkiai atsiminiau, kad tą dieną krikščioniškasis pasaulis išgirdo apie naujo, jau 266 savo popiežiaus atsiradimą. Būtent Pranciškaus I atėjimą.
  — Tebūnie taip, kaip yra. Suprantu, kodėl tau kilo pagunda vadinti mane Pranciškumi. Bet galai nesueina, kodėl kilo noras pasirinkti kitą gimtadienio dieną. Galėjo juk taip ir pasilikti, kaip kad  buvo. Po poros mėnesių būtume kartu šventę 75 metų jubiliejų.
  — Nevaidink, Pranai. Viską puikia supranti. Jeigu galvoje priėmei papūgas, tai, sakyk, kaip aš galėjęs nepriimti balandžio. Aš ji pažinau, kaip ir jis mane. Tik aš ji išgirdau, pamatęs nutūpusį ant Siksto  koplyčios kamino. Supranti? Tačiau jis mane susirado anksčiau: kažkas it snapu į viršugalvį. Ir girdžiu: sveikinu, Vidini, su gimtadieniu. Po minutės kitos turėsime  naują popiežių. Ačiū, kad su bažnyčia savyje. 
  — Palauk, palauk... Tu apie ką?
  — Dzieduli, — išgirdau galvoje papūgos Nadeždos kuždesį, — dėdė Vidinis apie balandį, kurį pamatė Vatikane nutūpusį ant Siksto koplyčios kamino. Visa pasaulio spauda rašė: prieš pasirodant dūmui ant kamino nutūpė balandis. Baltas.
  Akyse pradėjo temti, bet gerai jaučiau, kaip Vidinis sunkia  it švino pripilta ranka, ėmė mane už peties ir lydėjo kelių žingsnių keliu iki fotelio.
  — Eik, eik, pasėdėk truputį. Seniams daug nereikia. Vienas gurkšnis oro, kitas gurkšnos ir jie vėl kaip vinys. Nors tvoras jais kalk...
    Bet sėsti man neprireikė:
  — Pasakok, Vidini. O vietoje gurkšnio oro paduok gurkšnį vandens — prašiau jo.
  ... Istorija buvo be fantazijų, bet negera. Dar tuo XX a. laiku, kai beišgalėjęs bent truputį pasilaikyti ant kojų, tuoj vėl dribdavau ant sėdynės ir šitaip šliauždavau kur kas greičiau, negu dėliodamas kreivus vaiko žingsnius. Vidinis irgi dar ne kažin kiek didesnis vaikas, bet imdavo mane į glėbį ir tempdavo ar nešdavo ten, kur atrodė, kad man bus saugiau gyventi. Iki šiol negeba atsiminti, kad nors kartą pasilikę tik dviese. Dar būdavo du balandžiai. Pasak jo, balti. Labai labai balti. Ir katinas. Juodais, baltais lopais. Dar buvo šunelis. Atrodė, kad ištikimesnės kompanijos negalėjo būti. Šunelis paamsėdavo, katinas pakniaukdavo, karveliai paburkuodavo, sparnais paplodavo. Bet tą kartą negirdėtai skaudžiai sulojo šunelis, skaudžiai sparnais suplakė balandžiai, paskleisdami ore skraidyti iškritusias baltos plunksnas, o katinas kaip sugebėdamas greičiau nešdinosi lauk. Neiškart Vidinis suprato, kad su juo dingo ir balandis su panašia į kryželį dėme ant krūtinės. O gal ten ir buvo kryželis?
  — Neišsaugojau balandžio. Nesugrįžo ir katinas. Balandis negalėjo sugrįžti, o katinas turbūt  bijojo. O juk jį, bjaurybę, mylėjom.  Va, pasakiaubjaurybė ir jaučiu, kaip suskaudo  liežuvį. Iki šiol prisimenu. Dažnai, beje. Vis murkiantį, vis poteriaujantį. Dažniau sapnuose, bet ir taip... Kaip va šiandien.
  — Tu taip greitai sugrįžai iš Vatikano, kad niekaip negebėjau  suvokti, kaip tai galėję atsitikti. Protingiausia buvo manyti, kad ten nebuvai.
  — Tu netiki? Juokauji?
  — Gink Dieve. Bet pavargai. Aš irgi.
  — Taip, labai pavargau, o tu irgi
  Vidinis  sunkiai kėlėsi iš skaudžia dejone  sugirgždėjusio fotelio, bet  neatrodę, kad jam reikėtų paramos. Man jos turbūt daugiau reikėjo. Neatsisveikinęs išėjo pro duris, bet greitai sugrįžo pasiimti užmirštos lazdos. Buvome bekalbiai. Ir jis, ir aš. Tačiau pasiėmęs lazdą, jos galą užkėlė ant staliuko, ant ten palikto pakvietimo į balių ir lankstinuko. Ir tuomet tarė taip, kad pradžioje pasirodė, jog  tariami  jo žodžiai adresuojami man.     

Šventoji dvasia, jei girdi,
tai atsiliepk į mano šitą žodį —
didžiausiai įvairovei savyje talpi,
net tai, kuri mums pramanais atrodo.
Aš vis giliau į šitą būtį įeinu
ir kaip tyloj,
kaip begalybėje dangaus po ją klajoju,
regis, iš nieko į bažnyčią marmurą dedu,
regis, iš nieko sodus įveisiu,
regis, iš nieko žodį ištariu
ir pats, regis, iš nieko
Žmogumi tarpstu,
atėjęs čia, apsuptyje žvaigždynų.

Sakyk, Šventoji
kaip tave turėčiau šaukti,
kurią kadais kaip baltą paukštį
mano rankos glostė?

2014-03-04 22:17

Tepasidaro knyga (2)

        



                            ???

  Su Vidiniu nereikia susitikti akis į akį, kad sužinotume, kaip kuris jaučiamės, ką ir kaip apie kažką manome. Nereikia  erzintis telefonų skambučiais, rašyti tekstus ir siuntinėti juos laiškais ar žinutėmis. Tačiau ne kartą būta, kai toks įgimtas aktyvios dvasios (ar materijos) substratas išnykdavo – dažniau palaipsniui, pajaučiant nykimo procesą, bet būta, kai išnykdavo ūmai, it žaibu kirstas ir uždusintas griaustiniu. Tuomet atrodydavome, kad vienas kitam esame mirę. O susirasti nebuvo paprasta, kadangi dingdavo ir atmintis, savo vietoje palikdama neryžtingą, abejojančią nuojautą. Ir būdavo taip, kad nors esame vienas arti kito: tik už posūkio, tik už kampo, tik kitame namo ar vagono gale, tačiau apsižvalgyti plačiau neatrodė, kad reikalinga. O busdavome ar keldavomės  iš „numirusių“, atsimindami vienas kitą, irgi labai įvairiai. 
  Štai pavyzdys, kuomet eilinį kartą susitarėme būti kartu ne per nuotolius, o čia pat, vienas arčiau kito, būti kartu viename kieme, kuomet  tai kasdien liudija ir ausys, ir akys. 
                                            ***** 
  — Sveikas, Pranciškau. Kaip drūtas? 
  — Pranciškau? — perklausiau sudvejojęs, kad gal kažkas kitas įsilaužė į mudviejuose sukonstruotą telepatijos susisiekimo liniją. Vidinis manęs niekuomet  taip nevadinęs; tik Pranu, o dažniau Pranuciu. 
  — O kodėl ne Pranucis? — klausiu. — Suvokiu, kad mano sveikata geresnė negu tavo. 
  — Ir mano nebloga, Pranciškau. Bet neginčiju: tavo turėtų būti geresnė. 
  — Atsiprašau. Bet norėčiau kalbėtis su Vidiniu. 
  — Bandau įsivaizduoti, kaip atrodai su popiežiaus kepure ant galvos. Kaip ji ten vadinama? Mitra? Regisi, kad taip. 
  — Ačiū. Pasikalbėjime, — pabandžiau atsiginti nuo nežinia kaip atsiradusio įtartino pašnekovo ir nepatikėti, kad šitaip galėtų kvailioti Vidinis. Bet jis dar ir poetas. Kad ir vietinės  reikšmės, tačiau  mielai priimdavau pasiūlymą paskanduoti psichologinėje erdvėje. Man atrodė, kad tokie esame vieninteliai ir tai kėlė vertę. Susireikšminimą. Ir štai girdžiu: 

Dairaus po žvaigždynus, 
Apglostau žvaigždes, 
Net manau, kad kažkur ten 
Būtų gera sau sostą turėti, 
Bet ir čia 
Iš visur į mane 
Eina Dievo dovanos: 
Šliaužia druska, 
Plaukia, ošia vanduo, 
Duona ateina... 

  — Išgirdęs tiek, ryžtingiau tęsti tardymą, įsitikinant ar kalbuosi  su Vidiniu, jau nebuvo prasmės. Patikėjau ir net tikėjau, kad šitokį eilėraštį, ko gero, tik tokiu būdu ir tegalima parašyti — nuklydus toli nuo kasdieninės būties, kurioje niveliuojiesi iki supanašėjimų su kitais ir negebi bet kiek kitaip, savaip ją pajausti ir išgiedoti. Pirmą kartą pamačiau, kaip tyliai, sunkiai, vos paeidama, sakytum, šliauždama ieško manęs druska. Kartais suošdamas vandenynu, bet dažniau išvingiuodamas upėmis – irgi ieškodamas manęs, plaukia, ošia vanduo. Ir duona neužmiršusi. Irgi ieško manęs. Norėjosi, kad Vidinis giedotų ir giedotų, tačiau jis buvo ištikimas kūrybinės bendraautorystės tradicijai.    
  — Na, o toliau? Kaip toliau? Tavo žodis, Pranciškau. 
  Ir nepaisant, kad nesiliovė vadinti Pranciškumi, negalėjau nežinoti, kas toliu, negalėjau nepriimti šitaip gaunamų dievo dovanų, kurias sudėjus į krūvą, atsiranda kažkas panašaus į eilėraštį. 

Kas, sakykite, jas suskaičiuos? 
Kas žino, kokio aukso 
Karūnos jos vertos? 

Paremiu galvą delnais tartum dangų, 
Kur viskas sueina pabūt lig mirties. 
Regis, taip neseniai ketinau: 
Pastatysiu bažnyčią Žmogaus,    
Jei ne širdy, 
Tai bent šalia jos 
Iš duonos, 
Iš druskos, 
Vandens... 

  Mintis atrodė išsemta. Pasijaučiau sunkesnis ir žodžiai jau nebuvo tokie lengvi. O Vidinis džiugus: 
  — Regis, sugrįžom dar kartą, sugrįžome į save ir todėl manyti, kad taip atsitinka savaime, o ne, taip manyti neprotinga. 
  — Oi, Vidini, — atsidusau. — Šitas traukinys jau mane iš proto veda. Kartais pagalvodavau, kur dingęs. Beje, iš tiesų: kur tu? 
  — Kad pats nebežinau – kur? Kažkokia dalimi traukinyje, kita – šiliniuose,  dar kita lanko pažįstamus, draugus, stengdamasi įsiminti tai, kas lengviau įplaukia į smegenis, kaip, pavyzdžiui: mums savęs pažinti iki galo niekaip neišeina — klaidžiojam po save kaip po dykumas, nerasdami savęs. 
  — Bet koks kipšas tampo tavo liežuvį vadinti mane Pranciškumi? Ir dar su popiežiaus mitra ant galvos. 
  — Atrodo, kad reikėtų susitikti. Akis į akį. O dėl Pranciškaus, tai manau, kad pakalbėjau beveik rimtai. Matyti tave Pranciškumi nesunku. Ir gerokai sunkiau matyti tokiu esantį popiežiumi. 
  — O aš jau seniai girtas buvau, - dar kartą stebiuosi jo mįslinga kalba.      
  — Ar manai, kad galėčiau patikėti? — atsiliepė Vidinis. Ir vėl: — Taip, mums jau reikia susitikti akis į akį, nes jau ryt nebus taip svarbu, kaip šiandien. 
  Neabejojau, kad kažkas svarbaus atsitinka. Galvoje švito, blaivėsi, tirštos ūkanos draskėsi skutais ir tirpo, nyko. Mestelėk į taip išgiedrėjusį jos dangų vyturėlį, kad užgiedotų kaip kadaise, kai dar Šklėriai neužaugę mišku, ir jis virpės, giedos, čirens ir augins piemenį, kol užaugins pusbernį, išeinantį pasibastyti toliau nuo Čepkelių.    
  „Regis, sugrįžom dar kartą, sugrįžome į save ir todėl manyti, kad taip atsitinka savaime, o ne, taip manyti neprotinga“— prisiminiau pasakytus Vidinio žodžius ir pačiam parūpo sužinoti, kur esu: negi vis dar traukinyje? Poreikis žinoti, jausti save darėsi aktualus, reikalingas, gal net būtinas. Ir Vidinio žodžių prasmė — reikšminga. 
  Žiūrėjau į duris it laukdamas, kad jos tuojau atsidarys ir pro jas įeis apie šešių pūdų masės vyras, bent kiek vyresnis už mane.  Nors taip jau buvo lemta, kad nežinojome anė jo gimimo metų, anė gimtadienio, tačiau įpratę, kiek beatmename būti kartu, Vidinis savo gimtadienį dėdavo šalia mano ir sausio dvidešimt devintojoje dienoje jis būdavo it dvigubas. Tačiau tai mums buvo įprastas dalykas ir neatrodė, kad galėtų būti kitaip. Tačiau šį kartą  buvo svarbu, kad  galvoje pradėjo šviesėti. Ir net norėjosi žinoti, kokia metų dieną vyksta toks savęsp nubudimas. Įdomu, beje, kad ir žinia jau skubinosi ateiti, nes duryse pasirodęs Vidinis, tuoj iškalbėjo visus kalendoriaus lapelio užrašus: 
  Buvo 2013 metų kovo mėnesio 13 diena. Trečiadienis. 
  — Labas, Vidini. Regis, seniai matė... 
  — Neskubėk, Pranciškau, neskubėk. Tai dabar svarbu nesvarbu ar seniai neseniai matėmės. Aš čia dar ne visas. Tik tiek, kiek manęs Vatikane. Luktelėkim, kol visas ateisiu. O tada jau... Tada jau balius per visą traukinį. Visas šilinių kraštas prie jų stalų susės. Supranti? 
  —???

Tepasidaro knyga (1)

   

 Geriau  anksčiau...  

Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome  Naujųjų  laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę  2014 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: sausio 1, 5, 15  ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad kalendorius neparengtas,  o tik tie keli užrašai, žymėję  mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio:

   — Geriau anksčiau, Pranuci, negu vėliau — prisimenu, kurį tai sykį pratarė Vidinis, tačiau tai nebuvo pagyrimų vertas proto  proveržis: kartu su artėjančiais Naujaisiais metais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia buvo laukti savosios 75 metų sukakties. Bet kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda ir neprotingiausia ieškoti panašaus profilio kvailių žinant, kad jų nėra. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis jubiliejus, visuomenėje vadinamas auksiniu žmogaus gyvenimo jubiliejumi, turėjo nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančiojo. Priešingai, jis įsakmiai paliepė (ar stumtelėjo), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume — traukinyje,  karietoje, kosmose —  ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti.

   — Atrodo, kad  pasiliksime ir be „ Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigužusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: —  O ne! Taip negali būti, taip nebus, — kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu klausiant: — Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus manant, kad jis bus geresnis? Ar žinai? — Ir jau  pats atsakė:— Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvėpiančio savęs.

   — Ar tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlinai?

   — Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? — it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.

   — Kažkur tikriausiai buvome,— tariau. — O kur? Reikėjo atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą  atmintimi. Ponia  Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, bet liežuvis neklauso.

   — Iš tiesų taip manai, kad esame šū... vietoej? Negi? —  it suklusęs, teiraudamasis, bet tuojau ir vėl ryžtingai: — Ne, ne!  Mes dar žiesimės, dar lipdysime, kaip molis. Kartu, Pranuci, kartu lipdysime. Ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, net toks, į kokį tu rodai.  

   Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi paskutiniu laikui jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą — ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit girdžiu, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą  pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją savo atsiradimu pagerbti Danutės Balsytės – Lideikienės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keičia, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries: iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės... Darėsi net piktas pajautęs, kad vis dar mintyse maketuojamą kalendorių atsisakau pavadinti „Lietuvio kalendoriumi“.

   — Kodėl, Pranuci?

   — Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Girdėk: „Lietuvio kalendorius" yra vienintelė Lietuvos istorijoje nuteista ir sudeginta knyga.

  — Girdėjau, Pranuci. Taip, girdėjau iš jo sudarytojos ir leidėjos  Danutės Balsytės - Lydeikienės lūpų.   

  — Tai va. Aš, pavyzdžiui, neturiu tiek drąsos, kad patikėčiau, jog iš jo pelenų pakils feniksas. Neaiškinu, kodėl taip kalbu. Ne vaikas ir pats supranti, kad nevalia užimti vietą blogesne bažnyčia, negu buvusi prieš ją.

   — O! tai neteisybė. Tavo burnoje bilda tauškalas. Mums pakanka parodyti vietą, kurioje sudeginta bažnyčia. O tokiam tikslui, tokiai statybai pakanka kad ir koplyčios.

   — Tarkim, esi teisus: užtektų ir koplyčios. Bet vėlgi net ir abu sudėjus į krūvą, nesu įsitikinęs, kad mudviejų pakaks koplyčios  statybai. Aš jau — ne, Vidini, tuo neįsitikinęs. Baikime svajones  apie „Lietuvio kalendorių“ ir prašykime dievų, prašykime Danutės Balsytės –  Lideikienės, kad neišsikvėptume kuklesniam savo kalendoriui paruošti, tačiau kuriame irgi jaustųsi, girdėtųsi lietuvio dvasia. To lietuvio, kuris kažkada iš kažkur atėjo čia ir išliko būti. Nuo tų neatmenamų laikų jis visuomet vietinis. Per jį teka visos upės, iš jo išauga ir ošia visos girios, visi akmenys sugulę ant jo... Ir lai ant tokio kalendoriaus pirmo lapelio, iškeliant trispalvę, tebūnie parašyta: 

2014, sausis

Saulė teka 08:42; leidžiasi 16:02; d. ilgumas 07.20

Jaunatis;  0 mėnulio diena

                                         1

TREČIADIENIS

Mečislovas Arvaidas  Eufrozija  Eufrozina Mečys

Naujieji metai

Lietuvos vėliavos diena

Ožiaragis (2013.12.22 – 2014 01.20) - Arklys - 1 / 01

(1)

             Be vėjo plevėsuoji man.

          Na taip, šiandieną Vėliavos diena,

          Bet...  o! Trispalve,

          Maištauja mintys galvoje —

          Juk man tu ir naktim dienoji,

          Net ir tada,

          Kai dar manęs nedaug,

          O tėvas pro kalėjimų grotas

          Ir Vilniuje, ir Gardine

          Į Lietuvą kaip Dievą ėjo,

          Vis pakelėm paglostydamas nokstančius rugius.

          Gera tu man, gera,

          Ir skaudanti, kaip Lietuvos buvimas

          Ties nebūtim, ties praraja.

   Dėl tokio įrašo ir taip įkeltos vėliavos ginčių nebuvo. Reikšminga ir tai, kad sutarėme metų dienas į kalendorių įkeldinti netaupant popieriaus, kuomet  kiekvienai dienai skiriama tik po atskiro popieriaus lapelio puslapį. Tai irgi Vidinio idėja, kuriai mielai pritariau, nes protingiau manyti, kad ne laikas dėl kalendorių, o priešingai: kalendoriai dėl laiko. Buvo įspūdingą girdėti, kad Danutė Balsytė į sudegintą  „Lietuvio  kalendorių“ rodė kaip knygą. Taip pat nesunkiai su Vidiniu sutarėme būti kantresniems ir palaukti, kol mūsų konstruojamo  kalendoriaus pavadinimas savaime atsiras. Tačiau nesmagu buvo, kai perskaitęs vėliava papuošta eilėraštį, Vidinis pratarė:

   — Tikėjausi, kad sugebėsi geriau.

   Patylėjau. O galėjau netylėti, nes visą laiką, net atkakliai nenorėdamas pripažinti, jaučiau, kad nemaža dalis jo savijautos kažkokiu  būdu persimeta į mane: gera jam — gera ir man, bloga jam — ne kaip ir man. Nuo jo dvasinės būklės nemenka dalimi priklausė mano poezijos sveikata. Net atrodė, kad turiu  didesnę teisę priekaištauti jam dėl mano kūrybinėje autobiografijoje nesamų bent kelių poezijos ir prozos knygų. Ne syki keliausi parašyti tai vieną, tai kitą, tačiau vos įsibėgėjus, motoras pradėdavo čiaudėti, kosėti, strigti, greitis nykti, dusti ir galop tekdavo prisipažinti eilinę nesėkmę. Tačiau nepaisant patirtų fiasko, iki pat Naujų metų išvakarių, vis dar nesirįžau atsisakyti  tokio ketinimo. O nedrįsdamas rodyti į save, rodžiau į Aukščiausiąjį: esą, besistengiančiam ir Dievas padeda.    

  — Dievas, žinoma, visuomet padės, — neprieštaravo Vidinis,— Galbūt sveikata, dar kitaip, bet už tave molio ar cemento nemaišys, akmenų neskaldys. Klausyk,— staiga it prisiminė ir pats nutilo, tačiau tik trumpam, o atkutęs: — Ko tyli, Pranuci? Sakiau, reikėjo tik išgirsk jį ir prašau:

   Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena

   — Ha! — žioptelėjau.— Sakai, pasidarė pirmoji diena. Bet jis apie  pasaulio pirmąją dieną. Netgi ne Jis, o Biblija taip žino.

   — „Tepasidaro knyga“. Štai ką iš Dievo girdžiu. Parašyki stambiomis raidėmis šiuo du žodžius, prilipink juos ant krūvos popierių. Pamatysi, kaip tai gražu ir prasminga:

Tepasidaro knyga