Ašašai

Spalis 2011
teka 07:59
leidžiasi 18:07
ilgumas 10.08

Delčia
25 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 8°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 3°C / 10°C, mažai debesuota

22
ŠEŠTADIENIS
Donatas Malvina Severinas Viltaras Mingedė Aliodija Severas

Nebėr doros už tvoros
...................................................
..................................



Ašašai

Diena, kitą, trečią... Laikas toks greitas - pats lekia ir mane neša, kad pradeda labiau rūpėti, kaip jį stabdyti, pažaboti, nes keliaujant tokia sparta iki Amen labai netoli ir, išskyrus persižegnojimą, beprasmiška užsiimti kitais reikalais. Betgi suprantu – reikia, reikia... „Nagi sustok, besarmati“,- prašau jo mintyse, žiūrėdamas į visus laikrodžius ir tikėdamasis kad nors vienas susipras ir bent meluodamas atsilieps į mano lūkesčius. Bet - ne, lekia, skubinasi, net susikaupimui nepalikdami laiko. Ačiū Dalijos padovanotai lazdai, kad dar leidžia atsispirti, laisviau atsikvėpti ir girdėti, užuojautą plakančią širdį: pavargai, pavargai... Bet vienąsyk suabejojęs ir atidžiau įsiklausęs išgirdau ką kitą, o būtent: ašašai, ašašai...
- Ašašai? Kas tai?
Širdis suplakė dar skaudžiau ir žodis „ašašai“ suspurdėjo taip, kad abejonių neliko. Pirmas įspūdis, kad gal bando ištarti kaimo pavadinimą – Ašašnykai, esanti netoli gimtinės, tačiau protas tuoj pat atmetė tokią versiją, nes išgirdau, kai kažkas rašė:

Proza neišbučiuos tikrovės,
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
Pagarbintu supratimu.

Man tuomet regėjosi, kad visa TIKROVĖ susitelkė būti ten, kur neršiu pasaulį, bandydamas įsiterpti savo būtimi, o jos branduoliu tegali būti tik šaltinis, nes juk pasakyta: „nestabdyk šaltinio“. Jonui išvažiavus į Griškabūdį, atrodė, kad gyvenimas lyg aprimo, tačiau taip tik atrodė, nes iš tikrųjų gyventi pasidarė sunkiau, o nerimo padaugėjo, bet jis kažkaip netikėtai įslinko į Savęsp(i); atrodė, kad jį trikdo, baido viešuma ir geriausiai jam būti, kai jis nulestas į gilų žmogaus pasaulį, kuomet jį žvaigždėtą, permatomą, giedrą ar niaurų, subjurusį mato tik jo dzievulis, taigi pats žmogus, sukūręs jį savimi. Ir man vis dažniau atrodo, kad išėjimas į Anapilį faktiškai yra išėjimas į Savęsp(i), kuomet pagaliau ryžtingai apsisprendžiama pasilikti jame, gyventi be laikinumo. Mano lietuvių kalbos žodynas charakterizuoja Savęsp(i) kaip pasenusį žodį. Galbūt ne be pagrindo, nes iš tiesų dažniausia į ten išeina neryžtingi, bailūs, bijantis jo seni žmonės. Bet būna ir kitaip... Šieji pernelyg drąsūs – net nežinodami, o tie nutuokdami tokios būties esatį išeina būti anksčiau.
Pasirodžius Vidiniui, padeklamavau jam tris atėjusias į smegenis eilutes.
- Gal žinai, ko verti tokie raštai? Proza, girdi, neišbučiuos tikrovės.
- Ar abejoji, kad ne taip?
- Dabar galvoju, kaip įvykdyt pažadą ir kitaip atversti noveles, kurios dar neseniai vadintos Astės novelėmis.
- Man regis, kad taip ir reikėję palikti. Betgi dėl durnos galvos ir kitiems vargas. Bet -ne! Žinau, ką darau. Svarbiausia, kad ir Šventoji pučia į tą pačią dūdelę, - ramiai kalbėjo Vidinis jau gerai apmąstytus dalykus. - Žinoma, gražu, kad Astė ir Harker tampa artimesnės. Betgi visas Astės noveles ji jau pasiėmusi ir dėl to nepriekaištavo, kad į tokį aplankalą sudėtos. Man ir dabar regisi, kad nupiešti Astę buvo svarbiau, negu išgirsti pirmą Harker eilėraštį- girdi, debiutavo, debiutinis, prašom vadinti poetę... Na maždaug.
- Taip, jai debiutas, bet svarbiau, kad mums programinis orientyras. Regisi, kad pirmą kartą savo veiklą planuoju orientuodamasis į kažkokį planą. Tai nereiškia, kad susikaupiau, kad mažiau pavojaus būti šen ten ir kur nereikia. Bet nors žinau, ko ieškau.
- Nepeikiu tokio darbo. Man smagu, kad mūsų jausenoje arba, sakykime, supratimuose atsirado Harker tylos jūra arba kitaip- Harker tyla, - nei pagirdamas, nei papeikdamas šnekėjo Vidinis: - Manau, kad būtent labiausiai to reikia, kad kaip piligrimai apvaikščiotume ir kitus dalykus, kuriuos į įvardijusi. - Pirmiausiai norėtus pamatyt jos vardu pavadintą šaltinį.
-„ nestabdyk šaltinio,// tegu srūva pirštais // tegu gaudo šviesą...“ Taip, bet kaip tai padaryti?
- Va klausei manęs, ar ką girdėjęs apie prozą , kuri negali išbučiuoti tikrovės. Taigi girdėjęs ir nieko geriau nesugalvojau kaip:

Kiek daug dar nežinios,
Kai pirmą žodį patiki poemai.
Niekas į plūgą, žinoma, nekinko,
Bet neišnyksta tylūs reginiai...

Pasiimu, šalele Ašašai,
Tave į pasaką,
Į paskutinį savo triūsą —
Ant rankų pakeliu, kaip vyturį dangus
Ir laiminu -
Šalele, būk!

- Vidini, kaip tu pasakei? - net kilstelėjau sunkų užpakalį: - šalelė Ašašai? Nagi, prašau, pakartok. Iš kur tokią ištraukei? Nepatikėsi, bet ir aš jos vardą žinau. Tik nežinojau, kad ji šalelė. Maniau, kad kažkas iš Savęsp(i) guodžia, užjaučia, girdi - pavargai, pavargai, bet geriau įsiklausęs, aiškiausiai girdėjau: ašašai, ašašai... O dangau, betgi kas atsitikę, jeigu jau bent mudu du ją žinoma...
- Aš, Pranuci, visai netikras, kad ten šalelė, bet įsitikinęs, kad Harker šaltinis ten, ir visai nesvarbu- ar danguje jis, ar požemių karalystėje, dar kur.
- Ir tu ruošiesi parašyti poemą? Manai, kad tikrovę įmanoma išbučiuoti poezija.
- Sakiau , kad nieko nemanaui, bet jeigu kažkas atsimena, kad esu Vidinis ir kažką pasako, tai kodėl turėčiau neišgirsi.
- Gal čia kalbama perkeltine prasme ir mudu tą šaltinį jau matėme. Kalbu apie Česukų piramidę. Ar bent tą vietą, kur ji pastatyta,- pasakiau, ką jau ne kartą buvau pagalvojęs. Vidinis nei neigė, nei pritarė tokiai spėlionei. – Ką gi, linkiu sėkmės! O gal tai pradinis impulsas į tikslą. Juk vien mintimis tampomas Anykščių Puntukas yra pats sunkiausias žmogui darbas. O gal, Vidini, tai ir poemos bent pradžia atsiras. Beje, sveikink Daliją, o mylima šalele Ašašai. Šiandien jos gimtadienis.
- Ačiū. Bet dėl to, Pranuci, nesirūpinki,- jaunai atsiliepė Vidinis ir Dalijos dovanota lazda taip stuktelėjo į grindis, kad net erdvė suskambo.


2011-10-22 12:34:13

Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

Klyksmas Parašė komentarų: 87 2011-10-22 17:55:13
Lauksim lauksim, kas čia bus toliau. Poema tai poema. lai bučiuoja

Prisisėmus į širdį žarijų

Spalis 2011
teka 07:47
leidžiasi 18:22
ilgumas 10.35

Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 7°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 0°C / 9°C, mažai debesuota






16
SEKMADIENIS
Aurelija Galius Jadvyga Margarita Gutautas Dovaldė Ambraziejus Dovaidas Dovaidė Greta Gretė



Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena

Visur gera, bet namie geriausia
......................................................
...................................

Iš Santajos kūrybos


Prisisėmus į širdį žarijų

Kai rašiau novelę „Visų Šventųjų naktį“ jau kone bededant tašką, panūdo parašyti truputį daugiau. Man neatrodė, kad ją parašiau teisingai, nes jeigu teisingai, tai kodėl novelė, o ne esė?
Šventoji tą tęsinį paliko neapipavidalinta - paliko, kaip parašyta ir žodžiai buvo pliki, nepridengti režisūros bet kokiais potėpiais, akcentais, aiktelėjimais, žodžiu - išmone. Man tokia netektis atrodė korektiška, paklūstanti kūrinėlio redagavimui, kai jos pabaigos galima nepaisyti – palikti ją už borto, kaip nereikalingą balastą. Todėl per pirmą novelės perklausą net nepasiteiravau, kodėl taip, nes iš tikrųjų „< tep cykiai gera“ buvo, kad daugiau ko norėti neatrodė protinga. Tačiau šįkart , ogi regiu, kad į erdvę atėjau Aš, (taip, taip, atėjau Aš), nepaisant kad sėdžiu šalia etažerės, užmetęs koją ant kojos ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio, užsiėmę mums rūpimais reikalais. Patenkinti, kad pasisekė padaryti taip, kad Astė su Harker susitiktų visų Šventųjų dienoje bent ta prasme, kad jos žino esančios, kad yra vienoje erdvėje. Skirtumas tarp manęs, sėdinčio Aš, ir manęs, ką tik atėjusio Aš - nedidelis, bet vis dėlto matosi, kad atėjęs Aš keliais metais jaunesnis. O apranga? Jau buvau užmiršęs, kad tokią turėjęs, tačiau atėjęs Aš laikė rankose Astės novelių sąsiuvinį, bet tokie dalykai nevertė stebėtis, nors tam ir laiko nebuvo, nes į erdvę vienas po kito sugužėjo seniai matyti, bet mieli sielai žmonės - Giedrė, Radasta, Cieksas, Taurija, Medis, jų dar ir dar.Ten ir Jonas iš Griškabūdžio, bet irgi jaunesnis. Vidinis irgi...
Apsidairiau aplink lyg norėdamas įsitikinti ar nesapnuoju, bet, matyt, dėl to iš sapno neišbusi.
- Jonai, Vidini, ar matote?
- Kaip nematysi! Tik kažin ar jie mus mato?
- Ką pasakėt? Jonai tu taip – kažin, ar jie mus mato?
- Palauk, padainuosiu. Gal išgirs?
Jonas - grynakraujis suvalkietis, bet būdamas svečiuose, visuomet dosnesnis už bet kokį netgi dzūką, tačiau prigimties, net ir suvalkietiškos, nepaslėpsi. Atrodytų, savaime suprantama, jog šitaip atsidengusioje tikrovėje neturėtų būti dainos be pradžios. Tačiau atsiminęs, kad jau buvo padainuoti du posmai, suskato pataupyti laiką pradėdamas trečiuoju:

„Geso ugnys, naktis padaliję.
Lyg tingėdama saulė tekėjo.
Baltą ilgesį lietūs išlijo.
Juodos kasos pabalo nuo vėjo“.

- Ne, jie mūsų negirdi, Pranuci, negirdi.
- Nieko. Pakentėkim. Išgirs ir jie. Priversim išgirsti.
- Per prievartą? Ne! Ne! Ne! Ir vėl atsitiks kaip su šita daina. Taigi, kad ne daina, ne daina. Et, ne daina, - ir jau pagavęs akimis Šventąją.- Kad ir kaip stengiausi linksmai, guviai, betgi šitaip įmanoma tik vaidinant. Nuoširdžiai jos tekstą tegalima tik poteriauti ar giedoti. Suprantate? Kad ir taip, pavyzdžius,- ir erdvė tuoj užsipildė giedojimu, panašu į bažnyčios.

“Kaminai rankas maldai sudėję,
Medžių sielom į dangų šaukės.
Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu.
Harker, du tūkstančiai septintieji metai, lapkričio keturioliktoji diena...“

- Ačiū, Jonai. Esi nuoširdus, sąžiningas. Galima vaismedį persodinti į kitą žemę, tačiau vaisiai išlaiko savo gardumą, - atsiliepė nuo etažerės Šventoji knyga. Ir man: - Supranti, dzieduli? Todėl ir novelės pabaiga palikau be režisūros. Kita vertus, manau dabar, kad te lieka, kaip yra.
Sumirksėjo, sušvyturiavo ugnelės. Nedaug palaukus vėl:
- O kad jie mūsų negirdi, tai nei stebėtis, nei pykti nereikia. Dangaus keliai nežinomi. Kuris iš mūsų žinome, kaip pašauks rytdiena. Kartais pasiseka atspėti, neprieštaraujant jam. Tik tiek. O tau, Jonai, dar kartą - dėkui. Mes labai stengiamės, kad būtų gera ir gražu, bet va už lango spalis, medžiai lieka be lapų. Ir neteisinga manyti, kad jie savo valia juos numeta.
O anas Aš, kuris keliais metais jaunesnis, sustojusiam kolegų būreliui lyg aiškina:
- Jeigu kas manote, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus supratau, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
- Taip, taip,- pritarė Sodininkas ir papildė: - O po valandos vėl: „Dar kartą dėkoju už puikų siurprizą. Būtinai išlaikykite Astę. Sėkmės, mielas kolega.“ Juk taip?
- Taip, tikrai taip, - atsiliepiau Aš,- sėdėdamas krėsle prie etažerės.- Tikrai taip, Algimantai.
Menkai kas begalėję įsivaizduoti, koks džiaugsmas tada vaikštinėjo, bėgiojo, triukšmavo krūtinėje. Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kilo bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų buvome matėme, o kai kurie palikome prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“

Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu
(2007-11-14 23:27:04
harker)

2011-10-16 18:37:58
Pelėda

Tep cykiai gera

Tep cykiai gera

Jono iš Griškabūdžio dejonė „o-jo-jo! Šv. Pranciškau, ateik ir tu...“, atrodė suprantama ir Šventai knygai, ir man su Vidiniu, bet per ją, regis, skaudžiau pajutome, kiek dar ilgai reikia šiame pasaulyje pabūti, kad buvusios „Astės novelės“ persikūnytų į kitą darinį, dėl kurio nereikėtų žibinti gėda akių ir kad būtų akivaizdu, jog joms gražiai pritinka pavadinimas „Nestabdyk šaltinio“.
- Harker labai geidė, kad mudu su Cieksu nuvažiuotume į Kaliningradą. Taip ir parašė: “Džiaugčiaus, jei Jums pavyktų suvažinėti į Karaliaučiaus kraštus. Mažai mes žinom apie tą tolimą žemę...“
- Kaliningradas su jo kraštu netoli, o Karaliaučius... Jis oi, kaip toli ir – plius - vis tolsta, o mums jau nelengva net vieną novelę išklausyti, - pasakė Vidinis ir žvilgterėjęs etažerės pusėn: - Jau maniau, kad tave permatau kaip švarų lango stiklą, o tu... Taip, suprantu, kad kažkaip reikia nukeliaut dar į tolimesnes žemes, kad va taip - ir vėl kartu ir su Harker, ir gal su Aste. Atsiprašau, jeigu kam atrodo, kad ne taip. Kita vertus, sakau: „ ir gal su Aste" , - truputį mįslingai pakalbėjo Vidinis. Bet toks jos mįslingumas, matyt, tik man ir Jonui iš Griškabūdžio, nes Šventoji nepalaukdama:
- Nepaslaptis, ponai, kad esu kitokios, ne biologinės prigimties, bet va jaučiu, kad ir manyje pradeda skaudėti. Ir ką daryti? Man labai norėjosi, kad išgirstumei taip surežisuotą šią novelę. ymą. O jeigu dar atviriau, tai atleiskit, bet norėčiau, kad ir jums skaudėtų. Visa man žinoma Harker poezija yra sutalpinta aštuoniolikoje eilėraščių. Ir visa ji skaudanti.
- O tik pažiūrėkite, kiek daug jos poezijoje daugtaškių ... iki taško. Na taip, atrodo, kad patikimai suskaičiavome, kiek jų pirmajame eilėraštyje, bet pasimetame negebėdami, nesuvokdami, kokiais tekstais juos iššifruoti, - lyg sau, lyg ir kitiems prabilau, bet niekieno nepatrukdytas, keblinau toliau, net nenutuokdamas, kad jau įeinu į vaidinimą: - Sakau, ar kas bandėme suskaičiuoti daugtaškius iki taško? Negi skubėsime teisintis, kad užmiršome ar pasirinksime dar lengvesnį būdą- esą, tai jos pačios kaltė - surinko, sudėjo į saują, uždegė, o pelenus išpustė:

nebėr ribos tarp esamo ir menamo
ištirpo lyg ašara vaško
pučiu nuo delno
daugtaškių
pelenus
sau pasiėmusi
tašką
- Beje, pastebėkite- visame jos trijų dalių eilėraštyje „Sau tik tašką“- nei vieno daugtaškio. Tačiau nėra ten ir taško. Suprantate? Nėra.
Tylai, neskubėdamas nusiėmiau nuo kaklo grandinėlę su pakibusiu ant jo kryželiu, atidariau kaip dėžutę ir atsargiai iš jos išgavau amuletą. Nežinia, ko laukė Jonas su Vidiniu, o gal ir Šventoji, bet manau, kad tikrai ne bukai nudrožto, per dažnus ėmimus ir tarp pirštų, nutrainioto, praradusio geresnę išvaizdą pieštuko. Bet ir matydami, nenorėjo patikėti. Įdėtas į kryžių, pasitelkiant Jėzų Kristų į apsaugą, o... Viešpatie, kaip taip galima!
- Pieštukas? Na jau radai ką prie Dievo glausti...
- Nepeik, Jonai. Aš juo nupiešiau Astę.
Šventoji, sužybsėjusi ugnelėmis, po ilgokai užtrukusios pauzės pratęsė novelės „Visų Šventųjų naktį“ skaitymą. Ir vėl girdėjau Astę, girdėjau save:

"Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Baik rašyti eilėraštį
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus."

Vėl pauzė. Bet šį kartą trumputė. Niekas nedrįsome išeiti iš įsruvusios Harker Jūros tylos. Bet jautėme, žinojome, kad vis dėlto Astei ir Harker pavyko susitikti pirmojoje novelėje. Ne tuoj pat, ne tada; tik dabar, po beveik ketverių metų, bet vis tiek, pasak Harker tep cykiai gera...


2011-10-14 17:30:55
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

Laũmele Parašė komentarų: 4759 2011-10-14 20:49:08
,,tep cykiai gera" paskaityt Pelėdą...:) ....ypatinga pasakojimo maniera, ne kasdien skaityt, bet, kai užsinori įsiskaityt - tai gaiva iš gelmių dvelkia...


Klyksmas Parašė komentarų: 79 2011-10-14 17:40:50
Pelėda, šilta, šilta Tavo uokse. Ėmesis šios temos, tu atsiskleidei naujom, ryškiom, spalvom.

Dainuojanti Harker

Spalis 2011
teka 07:41
leidžiasi 18:29
ilgumas 10.48

Pilnatis
16 mėnulio diena


Šiandien 3°C / 10°C, debesuota su pragiedruliais, gali trumpai palyti, vėjuota
Rytoj 3°C / 7°C, ryt palis

13
KETVIRTADIENIS
Eduardas Mintaras Nortautas Venancijus Edvardas Nortautė Edgaras

Pasaulinė regėjimo diena
Pasaulinė kostiumų diena

Amžiną namą tik giltinė pastato
............................................................
...........................................


Dainuojanti Harker

Maniau, kad atėjus į novelės skaitymą, nebus keblu pasakyti, ką sumanęs, tačiau kažkas užkliuvo ir gavosi kaip nesitikėta.
- Ponai,- pasakiau, - jūs dar nežinote. Ir aš prieš pusvalandį nežinojau, kad Astės novelių nėra. Buvo, bet nėra. O tai, ką girdėsite, bus kažkas iš to, kas turėtų užimti vieno iš Harker eilėraščio daugtaškių.
- Ką čia paistai? Girtas?
- Sakau, ką dabar girdėsite, - turėtų įsitaisyti kažkurio daugtaškio vietoje. Berods, trečiojo. Ar ne, Šventoji?
- Dėdė Vidinis klausia, ar ne girtas.
Nuėjau prie etažerės, kur Šventoji, tačiau į krėslą nesėdau. Mintis pakeisti novelių ciklo pavadinimą, atsirado greit po to, kai per pasivaikščiojimą su Šventąja išgirdau jos kitokį skaitymą, kuris, regis, plėtė veiksmui erdvę. Nuojautose spėliojau, jog būtent ir Šventajai rūpėjo, kad jau pirmoje novelėje Astė ir Harker suartėtų - bent atodūsiu, bent žinojimu, kad viena kitą žinančios, jog jos yra. Bet kaip padaryti, jeigu novelė „Visų Šventųjų naktį“ prasideda be perspektyvos ką nors iš jos išpešti daugiau, negu parašyta. Būtent:

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau iš savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
- Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...

Sunku patikėti, kad į tokį tekstą galima būtų įkvėpti bent nedaug Harker. Ir vis dėlto atsitiko, kad mergina į tekstą atėjo kaip jaukus, mielas, šiltas, žmogau sielai reikalingas nedidelis stebuklas. Aš jau žinojau, kaip jis mane paveikė per pasivaikščiojimą su Šventąja, dabar buvau nusiteikęs pasmalsauti, kokį įspūdi kitaip perskaitytas tekstas paliks Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. Bet kokį nesusipratimą reikėjo greičiau užglaistyti. Paglosčiau delnais Šventąją it nuvalydamas dulkelę ir:
- Labai prašau, pradėkim. O tai jie man akis išdraskys.
- Betgi taip nejuokaujama, - tyliai pasakė Šventoji.
- Žinoma, kad taip nejuokaujama,- atsiliepiau, bet jaučiau, žinojau, buvau įsitikinęs, kad nebūtų prasminga ir kilnu Astės noveles palikti, kaip buvus. O Jonui ir Vidiniui:- Gerai ponai. Jeigu Šventoji „Visų Šventųjų...“ režisūroje nieko nepakeitusi, tai nebejoju, kad atsiras didesnis noras vienas kitą suprasti, ypatingai Astę ir Harker. Taigi, pirmyn!- paskiau, akimis vėl paprašydamas Šventosios paslaugos.
... Pasaulis apsigaubė muzika, bet ji tokia, kad, regis, kompozitoriui per natas ją išgauti gal net neįmanoma. Ji labai betarpiška, ateinanti iš visai šalia kažkur beesančių ir tavo sielai, širdžiai, ilgesiui reikalingų dvasingų žmonių. Bet koks bukumas išnyksta ir gera jausti, kad taip arti ir jos, Astė ir Harker. Tekstas prabyla kelias balsais, lyg jie būti betarpiškai įrašyti - kalba Astė, kabu aš. Vaizdai irgi kaip pasakyta žodyje, bet štai lyg bijodama, kad nepavėluotų į tokį subuvimą, atskuba ir daina. Nė karto nebuvau girdėjęs dainuojančios Šventosios. Tačiau ir išgirdus ją, sakė, kad klystu, nes taip dainuoja jos balse įsikūnijusi Harker.
O dainos tekstas neabejotinai jos, Harker. Tik jį vis skaitėme kaip eilėraštį, pavadintu „Žodis“. Ir štai uždainavo:

Žodis dangų per pusę kirto.
Tamsią naktį skausmu nušlamėjo.
Be audros, be žaibų medis virto,
Pasodintas kadaise abiejų.

Muzikaliausiu iš mūsų trijų vyrų buvo Jonas iš Griškabūdžio. Tai ne dyvai, kai esi baigęs muzikos mokslus. Man nelabai sekėsi stebėti, kakį įspūdį novelės skaitymas daro Vidiniui ir Jonu, kadangi nepaisant, jog jos klausiausi antrą kartą, jį vėl mane pasigavom į glėbį – buvo gera kaip žodyje, muzikoje, kaip išdejuotoje tyloje, kančioje, kaip palaimos ar dangaus lašelyje.
Bet tuoj atsirado tai, ko nebuvau girdėjęs ir aš ir nebuvo novelės scenarijuje. Jonas iš Griškabūdžio nepajėgė pasilikti tik klausytoju. Sujudo, sukruto kaip muzikas ir dainininkas.

Lūžo šakos. Jom svetimus laužus
Svetimuose kiemuose kūrenom.
Buvę dienos mums atmintis graužė.
Šiandien tylim, o vakar gyvenom.

- Puiku! - šūktelėjo Šventoji. Ir gavosi taip, kad net toks šūktelėjimas pritapo lyg būtų gyvo kūrinio gyva dalelytė. Ir iš tikrųjų tai buvo nepaprastai puiku.
Netyla Šventosios mirksėjimas - gesta, vėl žiebiasi, nusišviečia įvairiomis spalvomis, numeta šešėlius ir juos paskraido. Jos šviesos muzika nespigina, nežeidžia regėjimo: panašiai kaip malonu būna ausiai klausyti, taip čia - akiai matyti. Atrodytų, mažas daiktelis, žaislas, gražiai pagaminta knyga, o iš tikrųjų Šventoji, kuri nuostabi dar ir tuo, kad geba suvokti, kas darosi jos skaitymų beklausančios publikos sieloje. O kai publika labai reta - du, trys, penki, žmonės - neretai sustoja, įterpdama į tekstą didesnes – mažesnes pauzes ir leisdama kiekvienam išgirsti save, nueiti į Savęspi. Kai mūsų aplinkos dvasinis pasaulis praturtėjo Harker Tylos jūra arba Harker Tyla – pauzės prakalbo raiškesniais pojūčiais, dvasingesniais supratimais. Būtent taip Šventoji pasielgė ir šį kartą - po žodžių „labai prašau- nupiešk“ sustabdžiusi skaitymą. Jau žinojau tokių pauzių esatį, tačiau jos man irgi buvo reikalingos ir kartais net laukiamos, kad net norėdavosi pačiam sustabdyti Šventosios skaitymus. Jonas su Vidiniu to nežinojo ir, išplaukę į Harker Tylą, jau trise jautėme, kaip po miglotą pasaulį, pasirodydami tik reiškiniu, kad jie YRA, blaškosi neįspėtos mįslės, nežinojimai, nesileisdami iš arčiau įsižiūrėti į esaties pavidalą.
Nelengva pasakyti, kaip ilgai plaukiotume po Harker jūros tylą, bet šį kartą tai sutrukdė Šventoji.
- Ponai, atsiprašau, kad stabdau skaitymą. Tai todėl, kad galbūt vis dėlto verta išgirsti, ką mums norėjęs pasakyti dziedulis. Kaip, manote, a?- nelauktai manęs paremti panūdo Šventoji.
- O ką jis sakęs, kad būtų neverta?
- Nelabai žinau apie ką kalba. Bet šventa tiesa, kad kartais gera mokėti vieną kitą eilėraštį. Puikus Harker eilėraštis, bet kažin - kas parašęs jo muziką? Džiaugiuosi, kad ji verta eilėraščio.
- Taip, mielas Jonai, Astės novelių nėra. Yra Astės ir Harker novelės. Žinočiau, kad Harker nesupyktų, pavadinčiau jas jos pirmo eilėraščio pirma eilute - "Nestabdyk šaltinio."
- Jeigu ketina pykti, te pasako, o kol kas - valio! Dievas visuomet duoda žmogui proto, tik nežinai kur ir kada jis tai padarys...
- O Astė nesupyks, kad taip?-jautrus buvo Vidinis.
- Ne, Vidini. Ne. Jos draugės. Tikros.
- Tai labai daug. Ar tiek pakelsim?
- Tikėkim, kad nepaliks mūsų nelaimėje - ateis vienas, ateis kitas... Ir pasijausime, kad vėl kaip Tada.
- O-jo-jo! - sudejavo Jonas iš Griškabūdžio. - Šv. Pranciškau, ateik ir tu...

2011-10-13 11:52:14
Pelėda

Tiesiog esu ir tai yra gerai

Spalis 2011
teka 07:39
leidžiasi 18:31
ilgumas 10.52

Pilnatis
15 mėnulio diena


Šiandien 6°C / 9°C, lietus
Rytoj 3°C / 9°C, gali palyti

12
TREČIADIENIS
Rudolfas Serapinas Gantas Deimintė Salvinas


Ant žemės sėdėdamas neturėsi kur nukristi

......................................................
.........................................



Tiesiog esu ir tai yra gerai

Jonas iš Griškabūdžio rengėsi sugrįžti atgal - nors, girdi, namai ne lašiniais dengti, bet ilgesniam laikui palikti žmoną pavojinga – ne vienuolė gi. Kita vertus, nevalia užmiršti, kad trečią dieną svečias pradeda dvokti.
- Nenusišnekėk, Jonai. Dėl žmonos tikriausiai teisus, o mudu su Pranuciu seniai nepripažįstame, kad galėtum būti svetys. Savas kaip rankos pirštai. O ir pasirodai lyg nujausdamas, kada labiausiai reikalingas.
Jonas šyptelėjo, atgniaužė kumštį į delną su išskėstais pirštais, vėl užgniaužė.
- Sakyk, Vidini... Gal teisus, gal - ne, - prigesino balsą, - bet man atrodo, kad judu abudu vengiate minėti Astę. Kodėl? Ar manote, kad... Labai prašau, nepyk! Aš puikiai atsimenu, kad Pelėda ją nupiešė būtent Visų Šventųjų naktį.
- Ar skaitęs „Astės noveles“?
- Irgi, mat, klausimas! Tik gal ne visas ir, žinoma, seniai. O „Visų Šventųjų naktį“ net prisimenu ir žinau, kai dziedulį dvasia – ne dvasia paprašiusi nupiešti ją ir taip atsiradusi Astė. Jos abi – Harker su eilėraščiu, kaip debiutantė, o Astė, išeinanti iš dvasios, nors viena kitai nepažįstamos, bet mūsų aplinkoje pasirodžiusios vienu laiku.
- Vien tai, kad yra „Astės novelės“, kad jas galima perskaityti, jau nereiškia, kad mudu vengiame minėti ją, - pasakė Vidinis ir jau knygai ant etažerės: - Šventoji, ar labai sunku surasti „Visų Šventųjų naktį“.
- Paskaityti?
- Girdi, ji jau siūlosi paskaityti. Ak, Jonai, net pats nesuvokiu, kiek daug kartų esu ją gyręs, o nepavargstu tai daryti. Kaip atsiliepsime į jos pasiūlymą? – pasiteiravo Vidinis.
- Betgi Šventąją seniai beskaitančią girdėjau. Mielai tai padarysiu,- pažadėjo Jonas.
- Liūdna, kad taip – „seniai girdėjau“,, - atsiliepė Šventoji knyga ir sumirksėjo šviesomis, bet netrukus ugnelės užgeso. - O kur dziedulis? Dziedulio nematau.
- Ar be jo nemoki skaityti?
- Žinai, kad moku, dėde Vidini, bet šis skaitymas kitoks. Labai kitoks. Jis jau turėtų pasirodyti. Minutėlę lukterėkime.
Laukti nereikėjo net ir tiek. Jau buvau tarpduryje ir girdėjau taip pasakytus Šventosios žodžius. Ir Vidinis, ir Jonas iš Griškabūdžio, matyt, labiau buvo užsiėmę savimi ir neišgirdo Šventosios balse įtampos, laukimo, nerimo, vilties, dar kažko, kas įeina į savijautos racioną, kuomet ryžtiesi, kad ir nedidelei, bet naujovei. Aš irgi atnešiau, mano supratimu, nemenką naujieną. Tiesa, Šventoji ją jau žinojo, kaip ir aš žinojau, kokios priežastys kaitina jos kraują ar dirgina nervus.
O pradžioje būta taip:
- Dzieduli, kai visi išeis, tu pasilik. Noriu kai ką tik tau pakuštėti.
- Betgi žinai, kad kuštukai namus gadina.
Neilgai galvojęs, paėmiau Šventąją nuo etažeres ir išėjau, kaip dažnai būdavo - pasivaikščioti. Kai spalis, kai lauke bjaurasties daugiau, išeiname rečiau, bet toks poreikis neatslūgsta.
- Kas atsitiko? Kuštėk.
- Sakiau, kad surankiojau visas Astės noveles?
- Aš, regis, net padėkojau.
- Manau, dzieduli, kad jas galima apipavidalinti ir tuomet išnyktų dar vienas daugtaškis iš Harker eilėraščio. Lig šiol abejojau, ar visas jas surinkusi, bet abejonės jau nereikalingos. Pirmoji jas pradėjusi rinkti Harker.
- Harker? – net stabtelėjau, - Labai prašau. Sigitos vardą turėtume minėti labai atsargiai.
- Kodėl - „labai atsargiai“? Nepersistenkime. Kai žmogus yra, vadinasi, yra. O juk Harker yra. Apie save irgi rašo: „Tiesiog esu ir tai yra gerai“
- Ar kas sako, kad negerai?
- Ar kas sako?- perklausė Šventoji, priekaištingai pažiūrėjusi į mane, paskui į Dalijos padovanotą lazdą:- Ui, kaip negerai, kai pradedama vilkais staugti, o juk bet kokiu atveju galėtum pasistengti ir pasakyti: „esu ir tai yra gerai",- tačiau į platesnes lankas, kur žmones staugia vilkas, nesileido.
- Trisdešimt šešios „Astės novelės" įrašytos į jos, Harker, labiausiai mėgstamų kūrinių sąrašą. Tai turbūt reiškia, kad jį nesupyks, jeigu mes nevengsime patys pasiskaityti ir kitiems paskaityti.
Nelabai supratau, kam Šventajai prireikė kalbėti būtent apie „Astės noveles", bet netikėtai užkluptas labai vėlavusios žinios apie Harker mirtį daug ką keitė mano supratimuose. Kažkodėl net pagalvodavau, kad reikia atsisakyti Astės novelių, visai užmirštant jas arba kažką daryti, kad jos būtu ir Astės, ir Harker. Toks poreikis plėtėsi, augo, bet reikalai dėl to iš vietos nepajudėjo.
- Manai, kad „Astės noveles" reikia perrašyti?
- Gal taip, gal ne – nežinau, bet perrašant irgi reikalinga sveikata, kad nebūtų blogiau. O aš kalbu, dzieduli, apie tai, kaip galėtume padėti išgirsti Harker mėgstamiausius kūrinius. Ir jai, ir sau, ir argi pasakysi, kam dar – žinoma, kad ir Vidiniui, ir Jonui iš Griškabūdžio, ir varnui Goliui, ir raidėms Atei, Betei bei Jotui... Manau, kad į tokį sąrašą reikėtų įrašyti visus autorius tų kūrinių, kuriuos Harker pažymėjusi kaip labiausiai mėgstamus. Ir, žinoma, pirmiausia St_t_s, Bedsparnį angelą ir Cieksą Žalbungį, į kurius asmeniškai rodžiusi kaip jos mėgstamiausius žaliažolius poetus.

...man už
nuotaikų
naštą
atleiski
ir nekaltink
savęs
jei nurimt
negaliu
aš į dieną
šią
mūsų - - -

klydimo

atėjau gan
duobėtu
keliu
tu tyloj
nebeslėpk
savo
jausmo -


žodžiams
gimstant
sprendimų
skausme -


atėjau
čia
randuotas
dulkėtas
paklaidinęs
vienatvę - - -
likimo
šauksme...

(„man už nuotaikų naštą...“
2008-02-09
st_a_s)

- Kodėl manęs neįvardiji?
- Tu, dzieduli, dar reikalingas mano eksperimentui.
- Gerai, Šventoji. Kalbėk, kas ant seilės užeina, bet labai nekantru, ką tu sumaniusi. Ir kalbėk garsiau, ne kuštėdama.

(...) Atgal sugrįžome tylėdami. Atsargai padėjau Šventą knygą jos įprastoje vietoje - ant etažerės aukščiausios lentynos. Šyptelėjau ir dėkojau:
- Ačiū tau. Mielai paklausysiu dar kartą. Kad ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio.
- Ar jie trukdo?
- Žinai gi, būdami su mano raštais, mėgsta replikuoti. Ir tai normalu, bet Astės novelėse yra dalykų, kad aš nenoriu, kad kas prie jų burnotų kaip man nepatinka. Na, o Vidiniui ir Jonui pasakysiu, kad ateitų paklausyti.
- Tą pati padarysiu. Man lengviau. Nes paprastai, kai mano siela ko nors labai panori, žiūrėk, lyg pasakos lydekai paliepus – jie, tie mano norai, išsipildo. Atsišaukia, atsiliepia. O Vidinis su Jonu jie labai savi,- pakalbėjo Šventoji ir iš tikrųjų dabar vaizdas, kaip lydekai įsakius: abu juos - ir Joną, ir Vidinį, suradau įsitaisiusius krėsluose ir pasirengusius išklausyti Šventosios skaitomos Astės novelės „Visų Šventųjų naktį.“
- O! vilką minim vilkas čia,- apsidžiaugė Jonas, kad nereikės gaišti laiko, paieškant Pranucio...
- Ateik, dzieduli, čia. Tavo vieta prie etažerės,- pakvietė Šventoji.


2011-10-12 08:15:30
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

kieta Parašė komentarų: 1321 2011-10-12 13:34:13
„Tiesiog esu ir tai yra gerai“
o be To buvimo, nebūtų: varno Golio, Atės, Betės bei Joto, čia tai bent!
ir S_t _ ....kaip ten jis rašosi, slapstosi než., bet stilių, eilėraštį pažinau iškart.
Viskas prilipo. Puikiai sulipdyta. Šventa.

daliuteisk Parašė komentarų: 774 2011-10-12 11:22:48
Tiesiog esu ir tai yra gerai - pamėginsiu įsiminti.

Klyksmas Parašė komentarų: 71 2011-10-12 11:01:13
Klaisysim, Pelėda. Dar ir dar kartą. Ir ačiū Tau, kad neužmiršti Aistės, Harker ir visų kitų. Bet ypatingas ačiū už daugtaškių užpildymą.

nebeieškau Parašė komentarų: 1564 2011-10-12 10:11:05
Tokiu skaitymu dieną užkoduoji geram.
Nuoširdžiausias ačiū.

klevas Parašė komentarų: 1644 2011-10-12 08:23:29
"kuštukai namus gadina" --- išmintis.
Tik pradėjusi skaityti, pagalvojau, kad Autorius turėtų būti paruošęs prozos knygą...:) Yra ten ką suguldyti.

Dar savęs atsiprašyk

Spalis 2011
teka 07:35
leidžiasi 18:36
ilgumas 11.01

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena


Šiandien 4°C / 10°C, debesuota su pragiedruliais, trumpai palis
Rytoj 7°C / 11°C, lietus

10
PIRMADIENIS
Danielius Pranciškus Gilvydas Butautė Danys


Pasaulinė psichinės sveikatos diena
Vietos savivaldos diena

Bernas mėgsta mergą kaip vaikai žirnius - anksti žalius nuraškė ir nebereikia
...................................................
.............................




Dar savęs atsiprašyk...

Nėra kito eilėraščio, kurį būčiau tiek daug kartų skaitęs, kaip Harker „atsiprašau“. Ir sakau - neduok die, jog atsitiktų taip, kad išmokčiau mintinai. Tuomet prarasčiau kažką iš to, kas man svarbu ir reikalinga, kaip, sakykime, ateinanti diena, kurioje trupinėlis ateitis išsilydo į šiandieną. Kad ir kaip atrodytų panaši į vakarykščią, bet ji kita, nauja, negebanti pasikartoti būtose ar ateinančiose jai ir paskos. O štai iš šios dienos jau galiu pasakyti, kad pirmą kartą Visų Šventųjų sutikimui pradėjome ruoštis kaip niekuomet anksti - kai kalendoriaus lapelyje varduvininkų sąraše išsišvietė ir Šv. Pranciškaus (Asyžiečio) mirties diena – spalio 4. Jautėm, kad toks laukimas nebus lengvas, bet pasak Harker -
„po velnių
ką nors daryk...“
Ir atsitiko taip, kad “ką nors darydamas, Jonas iš Griškabūdžio pasiliko ilgiau negu pradžioje manęs. Šventoji kapstėsi archyve, surankiodama ir į krūvelę sudedama „Astės noveles“, kurių pirmoji pažymėta būtent lapkričio 1-osios data ir pavadinta „ Visų Šventųjų naktį“. Nežinojau, ką veikė varnas Golius, bet taip pasitaikydavo dažniai – pritūpdavo, šoktelėdavo ir, sumojęs sparnais, pakildavo į skrydį. Vidiniui irgi rūpėjo nežinioje paskendę reikalai, bet lyg tol vaikštinėjęs tik su lazdele, dabar glostė, storą, masyvią, gumbuotą lazdą.
- Iš kur tai?
- Iš kur jai būti, jeigu ne iš Kartenos? – į klausimą klausimu.
- Dalija atsiuntė?
- Lyg nežinotum. Kaip ir tau.
- Man su laišku. Atsimeni? – Tu geras, tavęs nebijau net su lazda rankoj. Greičiau paglostai, nei muši, broleli.
- Man irgi su laišku. Nepavydėk, manęs „broleliu“ nevadina,- atsainiai atšovė. - Bet matė, kad laukiu ir neiškentė, juolab, kad laiško jam ieškoti nereikėję - žinojo mintinai.
- Jonai, girdi? - Tačiau Jonas iš Griškabūdžio negirdėjo. Toks reiškinys mums jau neblogai pažįstamas, vadiname jį Harker tylos jūra arba kitaip (gal net dažniau) - Harker tyla.. Kuomet išeini į ją, nesvarbu kiek triukšmo aplinkui bebūtų, o ji ryžtingai, pasiaukojančiai apsaugo nuo nereikalingo triukšmo, net nereikalingų klausimų.
O Vidinis kaip reta meilei primerkė akis ir lyg skaitė:
„Šaunusis Vidini, esi protingas - net gal nemenkiau, kaip aš, ir tikiuosi, kad mano dovaną priimsi taip, kaip norėčiau, kad jį būtų priimta. Puikiai žinau, kaip sunku likti toj rudens tyloj, kai ne tik skristi, o ir eiti sunku. Lydžiu paukščius, vis geriau suvokdama, kad su jais nesuspėsiu - pavargstu ir reikia atsispirti, pasiremti. O į ką gi, mielas žmogau? Ir dieve, kaip gera, kad yra lazda. Sunku buvo įtikėti, kad ji man gali padėti. Tai suprantama, nes visą gyvenimą kiti remdavosi į mane – aš jiems buvau ramstis. Bet lazda yra lazda. Kai su ją net šnekiesi, išgirsti save pačią. Norėčiau turėti ramstį, į kurį gal ne geriau beatsispirsi kaip į lazdą, bet KAD ji kalbėtų, kad ir, pavyzdžiui, tavo, Vidini, žodžiais, tavo mintimis, šaunusis.“
- Vidini, betgi tu tikrai šaunuolis! Pagaliau! Pagaliau! Žinojau, jaučiau, kad gi ateis, bus diena, kad nors su dovanota lazda rankoje, bet- paspirtis, atrama. Ir svarbu, kad ne bet kam, o geram, protingam, geros knygos vertam Žmogui. O ar pavydžiu? Tik kvailys gali nepavydėti. Tokiu savęs dar nelaikau.
- Palauk! Dar ne viskas.
- Svarbiausia jau pasakyta...
- Sakau gi – palauk, - nekantravo Vidinis ir vėl, nutaisęs ankstesnę miną, tęsė lyg skaitydamas:
„ Šita lazda galėsi užtvoti ir Pranucui. Nesigailėk! Jeigu tokiuose nelengvuose metuose be jokio transporto verčia keliauti nežinia kur ir ieškoti nepamesto. O jeigu jis kažką pametęs, te kulniuoja. Palinkėk jam gero kelio ir nuo manęs...“, - išgirdau, nenorėdamas daugiau girdėti ir žvalgydamasis laivelio išplaukti į Harker tylą. Netrukus pajaučiau, kai paėmė mano ranką:
- Taigi, linkiu.
- Vidini! Po velnių! -Tačiau Vidinis it sienoje įkalta vinis. Net ir rankos nepaleidžia.
- Jonai, rūkai?
- Rūkau, Pranai. Vis dar rūkau. Kas metai numetu dviem mėnesiams ir vėl...
- Girdėjai apie ką šnektelėjome su Vidiniu?
- Daliją irgi pažįstu. Nuostabus žmogus. Kaip tu Vidiniui, taip ir aš tegaliu tik pavydėti jam. O lazda?..
Jonas padavė man cigaretę. Godžiai patraukliau dūmą, kitą ir lyg visa tai toli toli...

cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj...

Nurimau. Ir jau ne tiki Vidiniui ir Jonui, bet ir didesnei žoliažolių publikai.
-Tai penktoji Harker eilėraščio „ atsiprašau“ dalis ir, kaip girdite ar matote, ponai, jame tik vienas daugtaškis. Dar yra šeštoji arba paskutinė eilėraščio dalis. Ji irgi su vienu daugtaškiu. O iš viso eilėraštyje jų keturiolika. Suprantate? Neklausiu, ar girdite, o klausiu ar SUPRANTETE?
- Manau, kad neblogiau,- atsiliepė Vidinis.- Ar bent nujauti, kad ne šiaip viešinu savo laiškus. Panašu, kad Harker nesupyktų, jeigu vieną daugtaškį bandytume užpildyti va tokiu gyvenimu, kai žmogui tenka atsispirti į lazdą. Taip, ji jauna, bet ir jaunam ne taip dažnai jos prireikia.
Cigaretės kibirkštėlė jau degino lūpas, tačiau neskaudėjo. Matyt, ugnis ugnį gesino. Pasižiūrėjau į Vidinį, bet neištariau nė žodžio. Suprato.
- Kitas daugtaškis galėtų būti atiduotas muškietininkams. O tas Harker „po velnių“, jis nuostabus. Jis netgi įtaigesnis kaip d`Artanjano. Manau, pamenate, kaip tai atrodę:
„ - Po velnių! – sušuko d`Artanjanas. – Tai bus dvigubai linksmiau: išgelbėti karalienę jo eminencijos pinigais.“
- „Po velnių! – pamanė d`Artanjanas. – Dar neatėjo valanda atskleisti paslapties.“- pakalbėjo Jonas iš Griškabūdžio, pavaidindamas jauną herojų ir atsiduso: - Matyt, teksią dar kartą perskaityti to paleistuvio romaną. Žinoma, aukščiausi pjedestalai ne jam, o Atui, Portui , Aramiui ir d`Dartanjanui . Tai jie sukūrė šūkį: "Visi už vieną, vienas už visus.“
- Svarbiau, kad taip gyveno, - įsiterpė nuo etažerės Šventoji knyga.
Net nepajaučiau, kai įplaukiau į Harker tylos jūrą. Ne kartą girdėjęs, kad toks - kad ir nekaltas velniavimasis – kai kam nepatinka. Bet turbūt reikia ilgai ir skaudžiai galynėtis su žodžiais - malšinti juos negailestingai, kaip sukilimus, braukyti, daug kartų nuryti atgal ir skaudėti, skaudėti, bet nepaisant tokių pastangų vis dėlto jie įeina į eilėraštį ir liepia šokti, nors ir taip skauda, liepia eiti, nors nepastovi ir tenka griūti. O kaip išjausti tai, kas išsakyta žodžiais: jei matai, geriau apak Arba:paleisk pavėjui // tas eiles, kurios pasmaugs“ Tokių kalnų, kurie užgriūva mintis, skaitant eilėraštį, yra daugiau ir, žinoma, geriau jų neliesti arba perskaičius užversti, manant kad mūzoms tai netinka, kad tai kažkas ne taip, kad į eilėraštį įkrito per neapsižiūrėjimą, kad taip gal todėl, kad tai jos pirmas eilėraštis ir Harker poetinė kūryba be patirties.
Kai daug sykių perskaičiavęs „atsiprašau“ daugtaškiuos patikėjau, kad jų būtent tiek, prigludau prie tų žodžių, kurie nesenai kėlė abejonių ar net protestą, kad įleisti į eilėraštį. Ir ak! koks esu žioplys ir kaip galėję atsitikti, kad nepajaučiau juose skaudžios nežinios ir pragaro. Po velnių!- kodėl?
- Ačiū, Jonai. Ir tau, Vidini. Manykim, kad vežimas pakrutėjo.
- O pats?
- Ką- pats?
- Klausiu, kaip atsiliepsime į trečią daugtaškį ir dar kitus devynis. Tik Jono ir Vidinio net kartu su tavimi, Pranuci, neužteks.
- Oi, mielas Vidini, koks protingas būčiau, jeigu tai žinočiau. Deja, net nesuvokiu, kodėl Harker pirmą savo eilėraštį pavadinusi „atsiprašau“ . Tekste jis pavartotas tik vieną sykį ir būtent paskutinėje jo dalyje, kurioje viso labo dvi eilutės. Ir tas žodis irgi paskutinis eilėraščio žodis:

kada nors, kai sau atleisi,
dar savęs atsiprašyk...

2011-10-09 18:29:20
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

daliuteisk Parašė komentarų: 772 2011-10-10 04:21:08
Neteisk, Vidini, Pranucio lazda, jis geras, jis taip jautriai veda mus visus į Didžiąją Tylos Jūrą – kai išskrenda paukščiai, kai išeina mylėti... Kai lieka daugtaškiai ir priesakas atsiprašyti.
O kodėl dovanojau lazdą? Kad dangaus skliautas virš mūsų gyvenimų netaptų per sunkus – kai juos palydim, kad pajustume amžiną vienovę su Žeme.

Klyksmas Parašė komentarų: 63 2011-10-09 23:27:21
taip. Visiškai pritariu nebeieškau

nebeieškau Parašė komentarų: 1556 2011-10-09 19:51:34
Tik Jūs taip mokat rašyti. Taip, kad paliestų. Kad nepamirštum...

Po velnių!

Spalis 2011
teka 07:30
leidžiasi 18:44
ilgumas 11.14

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 13°C, nepastoviai debesuota, galimas trumpas lietus
Rytoj 6°C / 10°C, nepastoviai debesuota, trumpai palis

7
PENKTADIENIS
Morkus Renatas Butrimas Eivina Justina


Krašto apsaugos diena
Diena už orų darbą

Iš pradžių - meiliai, vėliau - peiliai
.................................................
....................................



Po velnių!

Per visą gyvenimą niekas nevertė atsiminti, kada pradėdavome didesnę - mažesnę ruošą Visų Šventųjų sutikimui. Kita vertus, neatsimenu, kad apie tai kada būčiau galvojęs ar kalbėjęs. Diena iš dienos ėjau kaip mokėjau į ateitį ir kasmet lapkričio pradžioje jie, taigi Šventieji, pasitikdavo ir pasiimdavo į savo glėbį. Bendravimas irgi neatrodė ypatingas, verčiantis suklusti ir manyti, kad „tokie dalykai neužmirštami“. Tačiau yra kelios išimtys, kai pabandyta net užrašyti, kad neduok die, neužsimirštų ir praeitis pažiburiuotų atsiminimais, kurie kažkaip parodytų į pilnesnį, prasmingesnį gyvenimą. Čia pirmiausia kalbu apie 2007 metų Visus Šventuosius. Jau ne kartą bandžiau kaip voverė riešutą išgliaudanti šią datą, bet po kurio laiko išgirsdavau, kad kažkas dar joje krebžda, kažkas nesurasta. Žinia apie Harker lemtį jau tiesiog pribloškė – tiesiog iš paskutiniųjų, lyg parkritęs ant klupsčių einu į ją, norėdamas apšliaužioti kiekvieną kertelę ir apuostinėti, atrodytų, senokai ten paliktas Šventųjų pėdas.
- Tai ką, vyrai... eisime? Kviestų kas kitas, tiek to, galėtume gražiai padėkoję ir atsisakyti, bet dabar tai daro Harker, - pasakė Jonas iš Griškabūdžio.
Tylos jūra, pavadinta Harker vardu, suvilnijo, subangavo. Šventoji knyga sumirksėjo švieselėms, o mudu su Vidiniu susižvalgėme, bet neištarėme nė žodžio. Jonui, regis, jo net nereikėjo. Kalbėjo lyg nepaisydamas girdime- negirdime, tačiau jautė, žinojo, kad o-cho - cho kaip girdime.
- Kita vertus seniai matėme ją, - pasakė. – Mielas, gražus susitikimas bus.
- Tikiuosi, kad ir manęs nepaliksite, - tarė Šventoji.
Harker tylos jūra dar labiau sunerimo. Su Vidiniu sukritome žvilgsniais į Joną iš Griškabūdžio, bet, regis, tai tik paryškino jo sumanymo svarbą. Matėme, kaip padėjo ant delno ir neskubėdamas ištiesino tą patį lapelį su Ciekso Žalbungio mums siustą žinią apie Harker mirtį. „Negi skaitys?- pagalvojau, - tai būtų- ak!- kaip ne taip“. Tačiau Jonui mūsų pamanymai nerūpėjo, jam reikėjo perskaityti. Įkvėpė Harker jūros tylą ir išgirdome:
„Jeigu jiedu, mielas kaimyne, taigi Vidinis ir Pranucis, skustųsi nesveikata, pasakyk, kad Harker žino, kaip ir kuo pagydyti jai mielus žmones. Labai nuoširdžiai kviečiu pas save ir tikiuosi, kad neatsisakysite. Laukiu.“
- Išprotėjai, kaimyne. Tikrai išprotėjai.- neiškenčiau
- Duok Dieve, kad visi taip išprotėtų.
- Betgi mes žinome, kas ten užrašyta. Mes jau anksčiau skaitėme.
- Galbūt, bet suprantu, kad skaitėte ne tai, kas reikia , - ramiai atsiliepė nepasiduodantis Jonas.
- Dzieduli ir dėde Vidini,- skubėjo ateiti į paramą Šventoji knyga.- Atsiminkite,kaip mes, taip ponas Jonas arba: dantis už dantį, akis už akį,- pasakė nuo etažerės ir sužybsėjo ugnelės švyturėliais.
- Ir vis dėlto, - nenusileido Jonas iš Griškabūdžio.- Reikalas rimtas, todėl ir aš labai rimtai. Ji, Harker, jau tada buvo išmokusi šokti, kai skauda, eiti kai griūna ir daug daug kitų sunkių dalykų. Paklausykite, ką ji pati apie tai, - pasakė ir lengvai, laisvai padeklamavo dar vieną, būtent ketvirtą eilėraščio „atsiprašau“ dalį. Harker tylos jūra pasidarė dar gilesnė.

šok, jei skauda
eik, jei griūni,
jei matai, geriau apak,
tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek.
eik atgal, nors reik į priekį,
jei springsti,
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.
po velnių,
ką nors daryk...
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.

Tai, ką padeklamavo Jonas, žinojome, tačiau dabar tai buvo padaryta kitaip. Bent jau man to tiesiog labai reikėjo. Anksčiau „perskaitytas“ neva Harker laiškas tuoj pat užsimiršo. Man buvo prasminga, jog atrodė, kad suvokiu, kokio pobūdžio tekstu reikėtų užpildyti bent vieną eilėraščio daugtaškį.
- Pastebėkite, ponai. Šioje, taigi didžiausioje eilėraščio „atsiprašau“ atkarpoje, tik du daugtaškiai. Tiksliau - vienas, nes tas, kur „po velnių // ką nors daryk...“- pakartotas. Bet tai dar ne viskas. Kažkas dar reikia nedelsiant išgirsti. Dabar. Tuoj pat, – prakalbau sužadintu energijos balsu ir pats nepajaučiau kaip pakėliau aukščiau peties ranką, lyg pasiruošęs ja mostelėti, duodant startą bėgimo take - marš! Beveik žinojau, kad sąmonėje nusišvies, į ją įkris šventas supratimas, kuris mums dabar labai reikalingas, bet kol kas įtampa didėjo ir va, pagaliau...
- Po velnių! Štai pasimatymas daug pavojingesnis už aną, - laimingas išrėkiau ne savo balsu ir dar laimingiau : - Tai ne aš šaukiu, tai Atas, ponai, - aiškinu lyg šlapiu maišu tvotiems Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. O po akimirksnio :
- Po velnių! Jūs turite puikų žirgą, mielas Portai, - šaukiu ir vėl skubu savo bičiuliams paaiškinti, kad ne aš, o šį kartą Aramis. Šventoji jau buvo suspėjusi suvokti iš kur dzieduliui dygsta kojos ir :
- Po velnių! Ar pasiutote, kad šitaip puolate! - sušuko balsu nuo etažerės, kuriame girdėjosi prancūziškos tarsenos prieskonis. Ir panašiai kaip aš aiškino, kad, girdi, tai ne ji šaukia, o Portas, kuris iš visų jėgų stengiasi atsikratyti d`Artanjanu, spurdančiu už jo nugaros. Atrodė, kad su Šventąja jau galėtume skaniai nusijuokti, nes smagu buvo matyti Vidinį ir Joną iš Griškabūdžio dar vis nesuprantančius, kodėl ir iš kur tiek velniavos prigūžėjo mūsų kalboje. Ir tik vėliau kažkuris:
- Ačiū Dievui, kad čia nėra mūsų mielos Vėtros.
Nesunku suprasti kodėl taip pasakyta. Tačiau maniau kitaip - kad, būdama kartu su mumis, smagią šypseną sau į lūpas būtų įkėlusi ir jinai, mieloji Vėtra, gražiai pagyrusi Harker eilėraštį, bet pabaigoje švelniai papriekaištavusi, girdi, tik tas velniavimasis suprastina. bet tai irgi juk buvo pasakyta Visų Šventųjų dieną, kai stengiamasi padaryti daugiau negu reikalinga, kad šventiesiems būtų gera.
Betgi dar d‘Artanjaną užmiršote,- pasakė pradėjęs šypsotis Jonas iš Griškabūdžio. – Anas nė kiek neprasčiau savo špagą velniava garbinęs.
- Neprasčiau, Jonai, bet kai turi atsargų, smagiau ir ant žirgų sėsti. Tik, Dzievuliau tu mano, o kas užkels. Ak, Jonai ,Jonai, daug kartų tau sakęs, kad skaitytum Seneką. Tai jo parašyta: „Daryk taip, mielas Lucijau: atsikovok ir taupuk bei saugok laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo, ar kuris pats pranykdavo.“

2011-10-07 08:18:36
Pelėda
............................


Klyksmas Parašė komentarų: 57 2011-10-07 10:42:41
Pelėda, jei ši svetainė būtų ne virtuali, o tarkim Dangaus lopinėlis, paties Dievo Tau valdyti patikėtas, būtum pats geriausias Šventas Petras. Visiems vietos pas tave užtektų ir niekas nežinotų kas yra pragaras, nes ten nei vieno neiškomandiruotumei.IR tilptų pas tave visi gyvieji ir mirusieji. Ne tik Seneka bet net ir paleistuvis Diuma su savo muškietininkų gvardija. ŽInoma Atas , Portas Aramis ir d. Artanjanas užimtų pačias garbingiausias vietas. Kaip ne kaip tai jie sukūrė šūkį "Visi už vieną vienas už visus. Geras TU žmogus, Pelėda. Velniškai geras. IR rašai gerai.

Taurija Parašė komentarų: 4458 2011-10-07 09:34:34
Tikrai geras, šok, jei skauda...

Laũmele Parašė komentarų: 4742 2011-10-07 09:25:16
,,šventas supratimas" ...tik Vėtrai pritariu, velniavos kiek per daug...

Harker daugtaškiai

Spalis 2011
teka 07:18
leidžiasi 18:59
ilgumas 11.41

Jaunatis
3 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 18°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 4°C / 15°C, mažai debesuota

1
ŠEŠTADIENIS
Emanuelis Remigijus Teresė Mantas Mintė Benigna

Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena
Pasaulinė vegetarų diena
Pasaulinė muzikos diena
Kūno kultūros ir sporto diena

Sava duona gardesnė už svetimus pyragus
Kvailas marias perbrenda, o klane prigeria
************************************************
*****************************************



Harker daugtaškiai

Kuomet tylos daug, kuomet ji išsilieja į jūrą iki horizontų ir už jų, tai jau nelabai rūpi, kada iš jos išplauksi. Nemanai, kad tai galima padaryti greitai. Buvo prasminga žinoti, kad ji, ši tyla, panaši į tolius užgulusią jūra, vadinasi Harker vardu. Po ilgo laiko vėl išgirdau tiksintį seną laikrodį. Visos kitos - ir svirplių, ir žiogų – muzikos baigė groti ausyse, o laikas vis dėlto buvo labai greitas. Man turbūt todėl, kad atsimindamas Harker debiutinį eilėraštį, „atsiprašau“ rūpėjo suskaičiuoti jo daugtaškius. Tai nebuvo paprasta, kol tai padariau ir įsitikinau, kad jų tirščiausia antrame šešių eilučių posme - net keturi:

tiktai rėmas liko,
tik kad nepamirštum...
nuotrauka be veido
ir raidė be garso...
klavišai be pirštų...
nesigirdi valso...

Prie kiekvieno daugtaškio įdomu buvo užtrukti, pabūti, parymoti, suprasti ką jų vietose reikėtų įrašyti. Ir ar įmanoma tai padaryti? Bet Dangūs patirtis nekėlė abejonių ir Harker daugtaškiai tampa užduotimi iššifruoti jų turinį nepaisant, jog suprantame, kad sunkiuose Vidinio ir mano metuose tai beveik neįmanoma, tačiau jau atsirado parama ir todėl tas „beveik“ vis dėlto viltingas.
- Vidini, gal žinai, kur Harker močiutė palaidota?
- O vardą jau žinai? Harker vardą. Tikrą.
- Taip, jau žinau. Sigita.
- Tai va, - pasakė iš krėslo Vidinis, nejautriais pirštais paglostydamas Šventąją knygą: - Kiek daug reikia pasakyti, kai jau nėra laiko. Tai gal ir gerai, - kalbėjo tai sustodamas, tai vėl tęsdamas minties kelionę. - Laiko niekuomet neturėtų būti per daug. Bet ar buvo taip? Jo dažniau buvo tiek, kad nors šakėmis kaip šieną į kaugę dėk. O tu, Pranuci, vis dar kvaršini Senekai galvą. Jis teisingai parašė: “ Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką...“
Nutilo, o paskui jau nuolaidesne, lėtesne kalba:
- Nežinau, ką Harker skaičiusi iš Senekos, bet eilėraštį „atsipašau“ parašiusi jeigu ne kapinėse, tai vis dėlto jų įkvėpta.
- Jau jos nepaklausi, Vidini. Bet manau, kad jų įkvėpta.
- Kodėl taip – nepaklausi? Klausti labai nesunku, tik, žinoma, neužmirštant persižegnoti. Didesnė abejonė, kad gali neišgirsti, kai sakys daugiau, negu pasakiusi.- Ir pakėlęs į mane akis:-
Kažin, ar Česukai turi savo kapines?
Atrodė, kad jaučiau, žinojau, jog Vidinis to paklaus- ar turi Česukų kaimas savo kapines? Daug kartų greta jų pravažiavęs, tačiau miško keliuku į Česukus esu pasukęs tik du kartus ir abu kartus su Vidiniu. Ne ieškoti kaimo kapinių, o kaip ir daug keliauninkų ar piligrimų - pamatyti Žėkų sodyboje pastatytos piramidės, kuri vėliau apgaubta stiklo kupolu. Daugeliui žmonių tai šventa vieta, tačiau bažnyčia lig šiol neatėjusi čia pasimelsti – net netiki, kad tokį darbą padaryti paprašęs angelas Sargas. Aš, deja, irgi netikiu, bet nepersižegnoti neišdrįsau. Ir atrodo, kad netrukus jau pats rodysiu į angelą, vadindamas jį Povilu, kurį tikrai esu sutikęs Česukuose ir šnektelėjęs. Bet tai būsimieji dalykai, o Harker eilėraštis jau ana kada – Visų Šventųjų dieną prieš ketverius metus perskaitytas.
Į Vidinio klausimą apie Česukų kapines atsiliepiau Harker eilėraščio „atsiprašau“ trečia dalimi, instinktyviai suskaičiavęs dar tris daugtaškius.

nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk...

Būtent tuomet pasirodė masyvus Jono iš Griškabūdžio siluetas. Pamatęs mus prilipo prie grindų kaip aplietas vandeniu ir suledėjęs Senis Šaltis.
- Negi tiesa, kad nėra Harker?
- Tu- ką? - pakilo į karą Vidinis. - Tu- ką?- pakartojo, bet jis irgi matė, kad Jono kelias pas mus buvo labai greitas ir todėl jau atlaidžiai: - Pirma pasisveikink, mielas kaimyne. Ir mokėk atskirti grūdus nuo pelų. O melą pažink net neprisileidęs jo prie ausų.
- O Viešpatie, koks tu gailestingas! - lengva širdimi už visą Griškabūdį atsiduso Jonas.
Paėmiau nuo stalo Gaudento laiškutį, pradžioje norėdamas paslėpti jo turinį nuo nelauktai atsiradusio svečio, tačiau netikėtai apsisprendžiau priešingai. Ištiesiau ranką su rašteliu Jonui iš Griškabūdžio.
- Štai ir Cieksas Želbungis rašo. Skaityk! Ir kitiems pasakyk, kad žinios apie Harker mirtį yra prasimanymas ir tik.
O raštelyje jo parašyta:
„Labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio... deja, toks gyvenimėlis.“
Jono rankos suvirpo, į veidą įsimėtė raudonis. Bet tai imlaus proto žmogus, todėl greit suvokė, suprato, kad tokių žmonių kaip Harker - jaunų, gražių, talentingų - seniai neturi teisės laidoti. Ypač tokie, kaip mudu su Vidiniu, tačiau ir jis, būdamas gerokai jaunesnis ir puoselėdamas draugystę, solidarizavosi savo būtimi, bent mintyse pasivadindamas seniu.
- Prisėsk, Jonai, - pakvietė Vidinis.
- O Viešpatie, koks tu gailestingas,- sudejavo Jonas iš Griškabūdžio, ieškodamas užpakaliu krėslo. - Ir kas man galėtų pasakyti, iš kur tokie gandai? Kodėl jie kažkam reikalingi? Kam prireikia laidoti gyvus žmones?
- Taigi, - sausai burbtelėjo Vidinis ir pats neprataikydamas į aukščiau kilstelėto pašnekesio vagą: - Sarmata prisiminti, kad ketvirtuose metuose sužinojome, jog ...
- Gana, - ryžtingai nutraukiau.- klausei apie Česukų kapines. Nėra jų ten. Nėra. Kaimas laidojasi Norulių sodžiaus kapinėse. Bet kad jau nėra ką laidoti – tikrų gyventojų Česukuose gal trys, o visi kiti kaip sako- vasarinai. Jų kapinės bus kitur. O tos, kurios prie Česukų - vokiečių. Ten palaidoti Pirmojo pasaulinio karo jų kariai.
Vidinis atsistojo ir žvelgdamas Merkinės kryptimi persižegnojo.
- Maniau, kad gal laidojasi Merkinės kapinėse. Mat kaip!- lyg nustebo. Ir atsigręžęs į knygą:- Šventoji, girdėjai? Česukų žmonės laidojasi Norulių kapinėse, o garsioji Česukų piramidė irgi kažkodėl ne Česukų, o Merkinės vardu šaukiama.
- Manykim, kad savo poetinę kūrybą – bent mintyse - Harker pradėjo nuo Norulių. Ten, kur tikriausiai palaidota jos Močiutė, - atsiliepusi pasamprotavo Šventoji. – O tai, ką čia kalbėjote, žinoma, ir girdėjau, ir užrašiau. Pirmyn, ponai. Kad ir nedaug parako, bet pirmyn! O! kaip dabar mums Astė praverstų! Kažin, kur ją karieta vežioja?

2011-10-06 03:59:57
Pelėda



__idiotas
Labas vakaras, Pranai. Linkėjimai nuo pacuko, kuris net pirštinių neturi, kad iškviest į dvikovą. primenu, kad gali taip būt, kad žmogaus ir pasikarščiavimai nebus pamiršti. Smerkiu, jūs blogas žmogus, nevertas savo paties apie Žmogaus bažnyčią kalbų.
2011-09-30 03:26

Nestabdyk šaltinio

Urtės darbelis

Rugsėjis 2011
teka 07:15
leidžiasi 19:04
ilgumas 11.49


Jaunatis
2 mėnulio diena


Šiandien 11°C / 16°C, debesuota su pragiedruliais, gali palyti
Rytoj 11°C / 21°C, mažai debesuota

29
KETVIRTADIENIS
Gabrielius Mykolas Rapolas Kęsgailas Kęsgailė Michalina Mykolė


Dagos diena, Šv. Mykolas

Be dūmų nebus šilumos

******************************************************
************************************
Harker (Sigita)


NESTABDYK ŠALTINIO

Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais visai jo neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja muzika, dažniau panaši į žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek neprasčiau – tai jau, matyt, šioks toks triukšmelis į ausis atplaukia iš smegenų, slopindamas gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai irgi svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį.
- Vidini, greit vėl Visi Šventieji.
- Dzieduli, jį reikia šaukti net garsiau negu tave, - atsiliepė Šventoji.
- Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau ketveri metai, kai nupiešiau Astę.
- Pasiilgai?
- Labai.
- Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, girdi ji. Kad ir Anapilyje.
Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau, ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog pasakyta negailestingai, žiauriai, akiplėšiškai. Juolab, kad dar iki Visų Šventųjų - kaip ir Vėlinių - reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisimenu, jog būtent prieš ketverius metus Visų Šventųjų dieną mūsų draugėje pasirodė ne tik Astė, bet ir ji, Harker - jauna, graži, miela, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis ją apkabino Besparnis angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia labai neprasta poetė.
- Na prisipažink. Negi aš, angelas, galėčiau suklysti,- prašė, ragino į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „atsiprašau“:

nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
trykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...

Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą arba dalį, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis angelas, apkabino Harker sparnais, kas irgi teikė įspūdį - Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar man net panūsta atsiminti, ką jis jai kalbėjęs prieš ketverius metus.
- Ne tik jai. Visai žaliai publikai liudijo kad, girdi“: „Man patiko šis debiutas nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kažkokį užtaisėlį savyje turi“, - priminė Besparnio angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis.
- Ir tu čia?
- Šaukei gi, - atsakė. Jautėsi, jog jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai žinom, irgi nesinori taip išrėkti: ji jau Ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent - nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Vis esame su tavimi kaip vienos draugės žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Bet kad taip būtų, laikas tempė atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis angelas sako Harker „ ačiū“ už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybės. Debiutantė irgi:
- Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: - Mielasis, ar girdi? Sakau: „ačiū“.
O iš ten:
- Harker, Harker...
- Betgi tai Golius! - nustembu. - Negi pažįstami?
Vėliau Harker parašė:
„Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom, Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“.
„ Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto“, - dingtelėjo, bet į atminties paviršių išslydo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsį Močiutė kilus iš Merkinės, Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės -iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė dzūkelė ir tuo labai džiaugiuosi“
-Aš irgi, - pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia:
- Sužavėta... idealu.
Laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai dabar galvoju, kad būtent ji pirmoji pabandė – ir gal net suvokė - gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje: „atsiprašau“. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės.

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.

O pabaigoje:

Šviesa saulę
paliko – – –

Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad net privalau tai padaryti, jeigu tikiuosi, kad „Astės novelės“ po ketverių metų jau gali prakalbinti net ir kitokiais supratimais. Ir taip:


Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.
Gaila, juk vėjas nemoka
taip švelniai – – –

Besielis ruduo
lapais apsnigo,

sulūžo sparnai
tik plunksnos rankoje...

Šviesa saulę
paliko – – –
( „Gaila“)

- O! aš jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker!... Nors verk iš sarmatos, - neiškenčiu, tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis.
- Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik mudu, - pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“, - pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga.
O! kiek daug nežinios būta to Harker eilėraščio daugtaškiuose.
Būta? O dabar? Ir ar tik to jos eilėraščio daugtaškiuose?

2011-10-05 07:15:53
Pelėda


Pelėda Parašė komentarų: 2142 2011-10-05 - 17:17:59
Ieškokite autorių sąrašę "harker". Ji parašiusi 18 eilėraščių, kurie išlikę. Matyt, žinojo, kad mirs jauna. Taip ir atsitiko. Bet štai tik neseniai sužinojau, kad jos nėra, todėl dabar lyg atgailaudamas pasižadėjau kažką apie tai parašyti.
O kaip tai padaryti, neišmanau, bet bandysiu...

Langas Indausas Parašė komentarų: 66 2011-10-05 - 15:59:58
gražus pasakojimas... O kur čia tas "palikimas", kurį taip egzaltuotai pranešė prieš mane rašiusi Klyksmas...Tiesiog vardas atspindi esmę ko gero?O Pelėda visados yr išmintis...

Klyksmas Parašė komentarų: 50 2011-10-05 - 08:33:04
Sužavėtas teksto, žinoma ir Autoriaus, žmogiškaja šiluma, supratimu ir mokėjimu tai perteikti mums. Viešpatie, dar vienas žmogus paliko žaliasias ganyklas (ŽŽ), kurį mes visi mylėjom.

Kaukas Parašė komentarų: 1326 2011-10-05 - 08:04:07
Puiki versmė

klevas Parašė komentarų: 1635 2011-10-05 - 07:50:40
Tiek šviesos palieka Žmogus...
Ačiū Autoriui.

Vėlinės

Anos vienas iš kelių jai dovanot šuniukų


Rugsėjis 2011
teka 07:11
leidžiasi 19:09
ilgumas 11.58

Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena


Šiandien 9°C / 20°C, po pietų trumpai palis
Rytoj 8°C / 16°C, nepastoviai debesuota

27
ANTRADIENIS
Vincentas Kovaldas Daugilė Damijonas Adalbertas


Pelėda 2011-09-25 13:57:26
Gaudentai, turėtum atsiminti nemenką ciklą mano Astės novelių. MAN JAU NELENGVA ką nors geresnio parašyti, todėl sumaniau paruošti knygelę " Astės novelės" - pataisinėti, pabrūkšniuoti , per Harker pamąstyti apie žmogiškąsias lemtis. Tačiau kadangi ten esi vienas iš svarbiausių herojų, norėčiau kiekvieną pataisytą ar kitaip sumontuotą darbą pirmiausiai duoti tavo teismui. Turėtų, kaip suprantu, atsirasti ir naujų. Man bus labai reikalinga ir pravers tavo nuomonė, patarimai, supratimai. Žodžiu, nesi mažas ir supranti apie ką kalbu. Sakyk, kaip tau tokius tekstus pasiųsti?


xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx



Vėlinės

Atmerkiau akis –
Vėlinės.
Tamsu. Dar tik po trijų nakties. Klausausi, ar neišgirsiu tėvo, motinos, brolio žingsnių. Juos pažinčiau, ar jie per slenkstį žengtų, po kiemą vaikštinėtų, ar keliu į Kabelių bažnyčią eitų. Yra dar TEN seneliai Karolina ir Feliksas, Marcelė ir Simonas. Daug TEN yra, tačiau, regis, vėlės neturi žingsnių ir jos ne tik TEN.
- Aste, tu?
Astė tyli, neatsako.
- Aste!- pakeliu balsą. - Ar ne per greit atsikandai žmogaus gyvenimėlio? Nuryti sunku, a?
Astė neskuba atsiliepti, užtrunka ir:
- Atsimink, ką tau sakė Pranis. Arba kad ir pats savęs paklausyk. Ramiai, nesiblaškydamas. Būna, kai norisi ir tave, dzieduli, girdėti.
"Apie ką ji - pagalvojau- apie kokį Pranį kalbą?"
Slidinėju mintimis, norėdamas atsiminti, ir vaizdas atrodo panašus į tą, kuri ištvėrė Sodininkas, išgirdęs apie Astę. Dar Astės nebuvo, tačiau jausdamas, kad ji bus, parašiau jam apie numanomą susitikimą, Ir... ką gi?
"Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė?- parašė mano bendraamžis, matyt, net neįtardamas, kad panašiai man reikės savo atmintyje naršti, ieškant Pranio. Ir tą dariau tuoj pat, vos išgirdęs jo vardą.
- Jokio Pranio nepažįstu. Pranų žinau daug, o Pranio - nė vieno- patikinau.
- Kalbiesi su juo, net ginčijiesi ir ... nė vieno Pranio? Ne, ne, dzieduli, tavęs amnezijai neatiduosiu. Į senelių namus - prašau, nors šiandien, o amnezijai - ne, neatiduosiu.
- Manai, kad sergu?
- Aš sakau tik tai, ką girdi. Argi ne Praniui parašei:
"Nežinau, ar laukėt, bet prisišaukėt:
("naktim tyliom atrodo: girgžda durų vyriuos
kažkas - kas pasiilgęs būtinai ateis")
Atplasnojau, Prany, pasiilgus. Vandens nepaduok, duonos taip pat į gerklę, kaip žinote, pelėdos neima, o už eilėraštį- AČIŪ.“
- Tu apie Pranį iš ŽaliosŽolės? - susigėdau.
- Nežinau, dzieduli, kokį Pranį miniu. Gal yra pas tave daugiau jų, kurie tau, jeigu jie nepaliesti ranka, -nei žinomi, nei pažįstami, nei... O juk Vėlinės ir nėra iš mūsų nė vieno, kurie neįsiklausytų į durų vyrius. Matau, kaip ir pats įsitempęs- ir ten ,ir šen skrendi, plasnoji, krenti. O Pranio, beje, irgi neužmiršai. Tai dar ne liga, ne amnezija. Kai prisiglaudi prie žmogaus, jo nematai. Ir gal ne taip bloga, kai kartais nežinom, kieno žodžius sakom- savo ar to žmogaus.
- Oho! Nupiešiau tave negražiai, bet kažkas, ačiū Dievui, proto įkrėtė,- išsprūdo.
- Jeigu susitiktum Pranį, padėkok jam, kad to proto ir jis man nemažai įkrėtė. Ar supranti, Pelėda, apie ką aš?
„Apie ką ji?‘‘- vėl pagalvojau, bet:
-Taip. Jis ir man jo įkrečia,- prisipažinau, bijodamas žvilgterėti Astei į negražiai mano nupieštas jos akis. – „Dieve, negi atėjo toks laikas, kad net nemokšoms leidi kurti dieviškos rankos reikalingus kūrinius? Žinau, kad tai nuodėmė, bet atleisk, Aukščiausiasis, aš jos neprisiimsiu.“- pykau savyje ir nuleidęs iš gulto kojas, įsispyriau į šlepetes.
- Kur?
- Į ŽaliaŽolę .
Kad ir kaip kreipiau šalin akis, bet neišvengiau susitikimo su jos akimis. Nebuvo liūdnos. Sakyčiau, netgi linksmos, tačiau žinojau, kad daug kas mūsų savo negandas ir nelaimes pridengia būtent gera, nerūpestinga, netgi džiugia nuotaika. Reikia irgi turėti talentų, kad tokią vaidybą atskirtumei nuo tikrovės. Ir kai jau rankos siekė durų, netikėtai atsigręžiau atgal.
- Aste, ar negalėtum vėl sugrįžti į popierių?
Tyla. O po jos:
- Veji? Nespėjau kaip reikiant susipažinti, pasak tavęs, žmonių gyvenimo pakramsnoti, o jau veji?
- Aste, aš be tavęs... Na, kaip čia pasakius? Nežinau, kaip be tavęs man reikėtų gyventi, tačiau atrodo, kad sugebėčiau bent kiek tavo išvaizdos piešinį pagerinti.
- Patobulinti? Mano atvaizdo piešinį?
- Na, taip. Daug tikėtis neverta, bet... Grožis juk nesimėto. Dabar gi viena akis mažesnė, kita didesnė. Nei šis, nei tas...
- Vadinasi, galvoji apie mane? Aš gi sakiau, Pelėda- ar atmeni? - kad moteriai svarbiausia atsirasti, o paskui ji pati išsipuošia, išsigražina.
- Tegu taip bus, bet kalbu apie tai, kad galiu bent truputį padėti, pataisydamas piešinį.
- Aš irgi kalbu apie tą patį. O, o, o,- pradėjo džiaugtis Astė:- Jeigu tu suprastumei, kodėl toks noras tau kilęs, tai, man regisi, būdamas sąžiningas, tokių nuopelnų sau neprisiimtumei: girdi, galiu padėti. Negali, jau nepadėti, dzieduli, negali. Kad ir tokia esu, o ne akmenėlis tau.
Astė ilgai ir nemirksėdama žiūrėjo į mane negražiai nupieštomis akimis, lyg leisdama įsižiūrėti ir suprasti, ką galima pataisyti ją perpiešiant. O paskui ramiai nuėjo į popieriaus lapą.
- Operacija prasideda, ar ne? – nusijuokė iš jo. - Tebūsiu gražesnė. Bet ar pagalvoji, Pelėda. kas atsitiktų, jeigu mane ištrintumei ir paliktumei lapą tuščią.
- Aste, baik. Negi manai, kad tai įmanoma?
- Ne, taip nemanau- tvirtu, ryžtingu balsu pasakė ji. - Tikrai taip, Pelėda, nemanau.. – Pasikuisė piešiniu popieriaus lape, ieškodama patogesnės vietos, o aš žinojau, kad prie jo kažką , tačiau ne bet ką reikia parašyti. Ką?
Dabar tai jau ne joks klausimas. Dabar galima perskaityti.

Man regisi, net velnio nebijau,
O tuštumos?
Siųsk pragarą ,
Ką nori siųsk, dangau -
Priimsiu, iškentėsiu, išdejuosiu...
Tik tuštumos nesiųsk.

Ir nesvarbu, kur ji bebūtų –
Į sielą kritusi ar akyse...
Kai tuštuma,
Net žodžiai priversti tylėti,
Nustoja aikčioti kalba.
Filosofai įsikuria gyvent statinėj,
Kad neuždusintų beribė tuštuma.

Bijausi jos.
Net pragaras ją aplenkia,
Nepriima į ugnį...
Neleisk man būti, Viešpatie, tuščiam.
„Operacija“ užtruko neilgai. Net nežinau, kas daugiau užėmė laiko - piešinio taisymas, jo korektūra ar eilėraščio rašymas. Pajutęs, kad negaliu nieko parašyti, tuo pat pasibaigė Astės piešinio restauravimo darbai.
- Op. Arba, kaip sakoma, lipk, Aste, iš ratų.
- Būk tikslesnis, Pelėda, su tautos tautosaka. Taip ir sakyk- lipk, boba, iš ratų.
Kai dabar užrašinėju jos žodžius ant popieriaus jie kartais atrodo priekaištingi, tačiau girdėdamas juos Astės kalboje, nepajusdavau jokių priekaištų. Jie kažkaip net kuteno klausą, guodė, norėjosi girdėti ir suprasti, kaip atsitinka, kuomet piktoki savo esme žodžiai Astės kalboje praranda piktumą.-pasidaro netinkami pykčiui, barniu, net priekaištams.
- Taigi, taigi, lipk, bobut, iš ratų, - pabandžiau pritapti prie jos kalbos manieros.- Lipk, nes iš tikrųjų manau, kad jeigu taip ir ateityje seksis, iš bobos padarysiu bobutę. Ne, Aste, gražuolių konkurse, deja, tau neteks dalyvauti.
- Ir į veidrodį pasižiūrėti dar vis neleisi.
- Iš kur žinai?
- Sprendžiu pagal eilėraštį. Kad įsiveržtų į jį grožis, poezija, oi, Pelėda, dar ne kartą reikės man rangytis popieriuje operacijoms. Bet kai žinai vardan ko tai vyksta, tokie makiažai neatrodo skausmingi. Ačiū. Puikiai žinau, koks sunkus darbas sukurti grožį. Labai sunkus.
Truputį uždelsęs pakviečiau pasivaikščioti po ŽaliaŽolę.
- Veidrodžiui mane parodyti bijai, o žmonėms...
-Veidrodis, kad ir subyrėtų, velnias jo nematė, bet jeigu tavęs netekčiau, būtų blogai.
- Tai, regis, pirmas komplimentas, ar- ne? Ačiū už jį ir kvietimą, bet eik, žinau, kad tau rūpi Pranis.
Pranį suradau kapinaitėse. Ne iš karto pamačiau, kad jis su kepure, todėl pamaniau, kad meldžiasi.
Žvakidžių vaizdas nustelbė kepurės ant galvos būtį ir gal būt pranašiškai prognozuoja netolimą ateitį, kuomet Dievas leis vyrams mylėti jį, žegnotis, melstis jam, nenusiimdami kepurių. Regėjosi, kad rankose Pranis laiko ne maldaknygę ar bibliją, o laikraštį. Bet savas kraujas vis dėlto savas- labiau nudžiugino dvi pelėdukės. Ir girdėjau, kaip Taurija, pamačiusi poetą – raštininką, paklausė:
- Ar tos pelėdžiukės ( žvakutės) Tavo, Prani?
Jo ar ne jo, bet džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoksta tapti ir žvakidėmis, ir žvakutėmis, sugeba suspėti pabūti ten, kur reikia būti. Jie aplenkia seną Pelėdą ir galbūt pirmos supras, kad Vėlinės kiekvienos dienos darbymetis. Pranį irgi suradau, kai metų laikas buvo žalias ne tik ŽaliaŽole, bet ir medžių lapais, kai Karilė, kažko ieškodama, aplinkui švietė akimis ir vis klausinėjo Pagirių dvarelio nuotraukytės.
Daug kas, Karile, jau tik Vėlinėse ir mirtyje. Yra iš kur ateiti ir ką priimti, tik gal reikia išmokti išgirsti, pasak Pranio, kaip „ girgžda durų vyriuos kažkas“...

2007-11-03 09:42:37
Pelėda

Visų Šventųjų naktį

Rugsėjis 2011
teka 07:09
leidžiasi 19:11
ilgumas 12.02

Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena


Šiandien 7°C / 19°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 9°C / 19°C, po pietų trumpai palis

26
PIRMADIENIS
Damijonas Vydenis Gražina Kipras Justina Justė

Europos kalbų diena

Sotus alkano neužjaučia

*******************************************
***********************************

Harher

„Astės novelių“ darbymetis.

Rečiau ar dažniau, tačiau Harker prisimindavau ir anksčiau, tačiau tik pradžioje rugsėjo Gaudento pasiteiravau:

Pelėda 2011-03-31 22:10:46
Labas.
Jau labai aptingau senatve, tad nepaisyk, kad toks neaktyvus net dažniau pasisveikinti. Bet va, vartydamas kai kuriuos savo "raštus" prisiminiau harker. Gal galėtum bent porą žodžiu tarti apie ją - kur? sveika? Jau, regisi, trys metai, kai nerašo...
Na, o Tau drūtos sveikatos linkiu. Būk!

Atsakė:

Cieksas Žalbungis 2011-03-31 23:17:16
labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio... deja, toks gyvenimėlis
...aš kol kas drūtas ir Jums, duok Die, drūtybės...
trumpai, drūtai- Gaudentas

Suradau pirmąją Astės novelę, skaitau:

Visų Šventųjų naktį

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau ir savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
- Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...
Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.

Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus suprantu, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų matėme, o kai kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“
Va ką apie tai parašę Žalios Žolės poetai.
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas...ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu.
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai. Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau nė kaip vadinasi.
Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukėlusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent, į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU. Šalia jo ten tėtis, motina, krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939 metai.
- Aste,- pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną,- pati matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų.
- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip :“Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš atminties ištraukė Taurijos parašą Astė ir lyg pasidžiaugdama. – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog pragare.
2007-11-01 6:48:04